1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?
1. Lietuvai vos tūkstantis metų. Jau seniai nėra majų ir inkų, tik pėdsakai (piramidės ir papirusai) liko iš seniausios pasaulyje Egipto civilizacijos. Žlugo didžiausios imperijos (paskutinė mūsų akyse), išnyko gentys, tautos, valstybės, siautėjo epidemijos ir karai, okupacijos ir okupantai, o mes išlikome. Gal svarbiau, kad mes patys, o ne vien tiktai vardas, kaip nutiko su prūsais ir Prūsijos karalyste, kurioje jau nebuvo prūsų. Gal mus gelbėjo tankūs miškai, pelkės ir kūlgrindos, gal savotiškas konservatyvizmas, atsargumas, nepakantumas naujovėms, juk buvome paskutiniai pagonys Europoje? Gal karingas, o gal taikus būdas? Artimi mūsų gentainiai kuršiai plėšikavo Baltijos jūroje, o mes patys gana taikiai sugyvenome su kaimynais latviais, lenkais ir rusais. Ir didžiausia LDK teritorija slavų žemėse teko mums beveik be karų. Rusų miestai pasiduodavo patys. Kovoti teko tik su totoriais. Buvome tarsi skydas, saugiklis tarp Europos ir Azijos. Tarp deterministinės Vakarų kultūros ir skitų gaivalo, apie kuriuos gražiai rašė A. Blokas. „Taip – skitai mes, taip – azijiečiai mes, godžiom ir įkypom akim.“ Gyvenome tarsi ant viešo kelio, mus bandė asimiliuoti, sulenkinti, surusinti, germanizuoti, mus ėmė rekrūtais, vežė ir trėmė, iš mūsų atėmė raštą, bet mes išlikome.
Net ir dabar esame tranzitinė teritorija, tranzitinė valstybė. Gal todėl Europos Sąjunga taip rūpinasi lietuviškų kelių kokybe. Tam, kad Briuselis patogiai ir be trukdžių važiuotų į Maskvą. Gal todėl nesulaukiame ir tiek emigrantų iš turtingų, išsivyčiusių šalių, vien tik perbėgėlių iš Azijos, kuriems Lietuva – tarpinė stotelė į įsivaizduojamą Vakarų rojų. Bet yra taip, kaip yra, panašių tranzitinių valstybių piliečiais turėtų jaustis ir olandai ar belgai, per kurių teritoriją taip pat driekiasi tarptautinių pervežimų magistralės. Tik jų demokratija ir ekonomika stabilesnės ir stipresnės. Gal todėl belgai ar olandai nebėga iš gimtinės ieškodami sotesnio duonos kąsnio. O pas mus jau veriasi tuštuma kaimuose, namuose, šeimose. Nesiginsiu, pusė mano paties vaikų įsikūrė Londone, nes aš čia, Lietuvoje, iš savo literatūrinės veiklos negalėjau ir neturėjau galimybių padėti jiems finansiškai. Panašiai prieš šimtą metų pusė mano senelės šeimos iškeliavo su „šipkartėm“ į Ameriką, kita pusė tų kortelių į „rojų“ negavo. Jie daug vargo, bet liko. O išvykusieji jau seniai pamiršo lietuviškai… Toks dabar ir jaučiuosi lietuvis – kaip tas medis su pusiau nugenėtom šakom.
2. Kai galvoju apie Europos literatūrą, pirmiausia prisimenu Homerą, gyvenusį prieš kelis tūkstančius metų. O kokie dievai tada projektavo lietuvių literatūrą? Dar nežinia, ar tauta susikuria raštą ir literatūrą, ar literatūra formuoja tautinę savivoką?
Kai K. Donelaitis rašė pirmąją lietuvių poemą, pasaulis jau seniai žinojo ir skaitė Lukrecijų, Ovidijų, Dante’ę, Shakespeare'ą, Rabelais… Bet man dar įdomiau, kad senosios Europos kontekste K. Donelaitis atrodė kaip tikras modernistas, turintis savo originalų pasaulio matymą ir savitą pasaulėjautą. Vien tokiomis eilutėmis: „…ir iš smirdančio šūdo žegnonė pareina…“ jis pralenkė visus savo amžininkus.
Manau, kad ir šiandien tarptautinėse knygų mugėse lietuvių litaratūra atrodo visai neprastai. Dažnas sako, kad lietuvių poezija toli pralenkė prozą, bet tos pačios tarptautinės mugės rodo kitokį vaizdą – lietuvių rašytojų (daugiau moterų) proza labiau domina užsienio šalių leidėjus nei poezija ar dramos. Gerų režisierių šiuo metu mes turime daugiau nei gerų dramaturgų. Gal todėl E. Nekrošius šiandien bando parodyti scenoje tą patį K. Donelaitį. Nes jis kitoks, neeuropinis, tokios literatūros pasaulyje nebuvo. Manau, kad rašytojo savitumas geriausiai ir atsiskleidžia per jo tautiškumą, buvimą tautoje, gerą jos dvasios, mentaliteto išmanymą. Rašytojas lietuvis pasauliui daug įdomesnis nei rašytojas – kosmopolitas. Žinoma, euroromaną ar europjesę daug lengviau versti į kitas pasaulio kalbas, bet kam jie bus įdomūs? Tokių, nei karštų, nei šaltų – prėskų kūrinių, pasaulyje prirašyta visuose kraštuose.
Bet kas yra tautiškumas, buvimas tautoje? Ar pati tauta neprarado savo originalumo ir tautinės dvasios? Į tai beviltiškai bandoma atsakyti įvairiausiose viktorinose. „Kas yra tikrasis lietuvis? Kokios jo būdo savybės, gyvenamoji vieta ir refleksijos geriausiai jį reprezentuoja?“
Lietuva jau Europos Sąjungoje, o apie Europos dvasią kalbėti dar sunkiau. Europą kaip ir JAV ar Kanadą persmelkė globalizacijos dvasia. Ekonominė krizė pasaulyje tai labiausiai patvirtina.
3. Kažkodėl pirmas vaizdinys, atėjęs į galvą, – tų prisitaikėlių, kurie sovietų laikais, mosuodami kompartijos bilietais, sėkmingai darė karjerą. Dabar daugelis ekskomunistų, persidažę tautinėmis spalvomis, dar sėkmingiau diriguoja mūsų politikai ir ekonomikai. Panašus vaizdas ir literatūroje. Žinau kelis literatus, kurie rašė knygas apie narsius liaudies gynėjus ir žiaurius banditus, bet sovietų laikais jų nespausdino dėl prastos meninės kokybės. Dabar jie tuo džiaugiasi, nes knygas išleido vėliau, laisvos spaudos dienomis, kai banditus pavertė stribais, o liaudies gynėjus – partizanais. Pataikė į temą. Tik meninė tų veikalų kokybė nuo to nepasidarė geresnė. Žinau kelis autorius, kurie džiaugiasi, kad sovietų laikais neišleido jų ateistinių romanų ir dabar jie ramia sąžine gali vaikščioti į bažnyčią. Bet ar galima tokius žmones smerkti ar niekinti? Net Viešpats paklydusią avį mylėjo labiau nei kitas.
Gyvename tarp žmonių, ir kito asmens, grupės, partijos, valdžios nuomonė pasidaro labai svarbi. Jokioje saloje, tyruose ar kosmose nuo jos nepasislėpsi. Žiniasklaidos balsas skverbsis net per karsto lentas. Aukštins, girs ar drabstys purvais kaip Salomėją Nėrį.
Prisitaikėlių būta ir bus visais laikais ir visose visuomenėse. Kuo daugiau demokratijos, tuo daugiau kompromisų. Man labiau pavojingas atrodo kietakaktis tiesos skelbėjas. Savo žodžiais, o dažnai ir veiksmais jis tik sukelia destrukciją, žadina kito asmens nuolankumą arba agresiją, kurios pasekmės: baimės jausmas, neurozės, kerštavimas, brutalios jėgos panaudojimas. Juk bendros teisybės nėra, ir kas būtų, jei kiekvienas imtų gyventi ir reguliuoti kitų individų gyvenimus vien pagal savo individualią moralę bei supratimą? Netgi pasakose apie nuogą karalių jo nuogybę gali pastebėti tik vaikas, juokdarys ar pamišėlis. Apie tai rašiau „Gusto istorijose“. Kol gyvuos žmonija, konformizmas buvo ir liks aktualus.
O didžiausias konformistas yra vanduo, kuris prisitaiko prie bet kokios erdvinės formos. Bet substancija ir jo formulė lieka.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)