marcenas sokiai        Aidas Marčėnas. Šokiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 117 p. 

 

Kai paėmiau į rankas naują Aido Marčėno poezijos knygelę, kilo nuostaba – vėl nauja knyga? Juk ką tik buvo „Pasauliai“. Ką tik nuaidėjo serija interviu apie šią knygą per įvairius kultūrinės spaudos savaitraščius ir mėnraščius. Ir tik paskui po kurio laiko supranti, jog tas ką tik – tai jau treji metai. „Pasauliai“ leisti 2005-aisiais. Ir tada suvoki, kad vėl treji metai nepastebimai išnyko iš gyvenimo. Taip kažkaip neįkyriai, bet jau negrįžtamai. Mums besiblaškant kasdienių rūpesčių sraute ar netgi pavėluotai bandant susimūryti kokius nors gyvenimo pamatus, poetas sau sėdi kur nors Palangoje, parke, ant suoliuko, tarytum stebi antis, „dėl duonos kriaukšlės“ besižnaibančias („Vieta su antimis“, p. 57), o iš tiesų kaip koks chronometras budriai fiksuoja laiko nyksmą. Ir šį savo stebėjimą įžodina („sutemos, valkata šuo nubindzena, / taip ir išnyksime sutemose“, p. 65) taip įtaigiai, kad net pravirkdo skaitytoją (tarkime, šių eilučių autorę), kuri trejus metus sukosi kaip vijurkas ir neturėjo kada mąstyti apie laiko tėkmę. Matyt, viena iš poeto priedermių ir yra stebėti laiko klastą, ją demaskuoti, suvokti, aprašyti. Neleisti gyvenimui nerūpestingai nuplaukti esamybės paviršiumi. Žinoma, laiką apmąsto ne tik poetai. Bene pirmąją praėjusios vasaros karštą dieną prie ežero, apsupto Labanoro miškų, kur lyg ir neturėtų būti žmonių, ant aplūžusio lieptelio randame ramiai sėdintį žmogų su meškere. „Ar kimba?“ – klausiame slėpdami abejonę. „Vienas juokas, – gražia aukštaitiška tarme atsako tas žmogus, – nieko čia nepagausi. Bet jei dvi valandas pameškerioji, tai jos iškrenta iš tavo gyvenimo. Niekas nenervuoja. Tada dvi valandas ilgiau gyveni.“ Ir samprotauja toliau: „Šiandien jau pirma vasaros diena. Tai kiek tos vasaros beliko? Tik trys mėnesiai.“ Velnioniškai teisus buvo žvejys. Neliko vasaros, o ir A. Marčėno knyga, kol postringauju apie ją, baigia pasenti. A. Marčėno lyrinis subjektas panašus į tą išmintingą meškeriotoją, nes irgi jautriai girdi laiko tėkmę.

 

Ši poeto knyga parašyta dar dramatiškiau nei „Pasauliai“, jaučiant metafizinę skylę, apie kurią, kaip autorius sako knygos įžangoje, nesinori galvoti (p. 5). Tačiau kaip tik labiausiai galvojasi apie tai, apie ką nesinori. Ypač kad ši skylė ima glemžti artimus žmones. Eilėraščių ciklas „Didysis pasivaikščiojimas“ skirtas ant poliklinikos laiptelių amžinai prisėdusiam tėvui, išėjusiam iš gyvenimo kažkaip vyriškai, kaip miršta kareiviai. Poetas tarsi Augustinas „Išpažinimuose“ bando aptikti sąlytį tarp praeities, ateities ir dabarties. Laiko realumas atsiremia į tuštumą. Lyrinis subjektas tarsi rožinį mintimi perčiupinėja laiko mirksnius („stoviu pakrantėj svarstydamas – ar / ką tik buvau, ar po mirksnio vėl būsiu, / ar tuštuma šitas mano dabar“, p. 67). Jis apmąsto santykį tarp bėgančio laiko, trumpalaikio buvimo saugumo ir vėlgi – neišvengiamos prasmės stygiaus kaip tuštumos („bėk, triuši, bėk, o aš dar kiek pabūsiu / čia, kur pasaulis nyksta, pakraščiai / šviesos tamsiojoje mėnulio pusėj – / tuščia diena ir baigiasi tuščiai“, p. 68). Atrodytų, poeto intonacijas jau nusveria melancholija ir netgi liūdesys, bet kažkokia vidinė spyruoklė jas sugrąžina į aiškią dabartį. Galbūt šis judesys ir sukuria tą netikėtą efektą, kai skaitydamas eilėraštį suvoki, kad poetas kalba apie mirtį taip, kad beveik kalbasi su pačia mirtimi, netgi kaip lygus su lygiu. Kasdienybės žmogus ne visada turi tokią galią. Jam sunkiai sektųsi įveikti tą neišvengiamą „baimę ir virpėjimą“. Vienas įtaigiausių rinkinio eilėraščių „Sapnas“, publikuotas „Šiaurės Atėnuose“, skirtas mirusiam draugui Gintarui. Dailininkė Irena G.-D. mums besišnekučiuojant prie vyno taurės, staiga netikėtai eilėraštį ėmė cituoti iš atminties. Kiek primiršo žodžius, tada staiga išsitraukė iškarpą iš rankinuko. O juk eilėraštis ne apie meilę ar gyvenimo saldybę. Kodėl norisi jį įsidėti į rankinuką? Pokalbis vyksta tarp gyvojo ir mirusio. Kažkur „nuauksintoj giraitėj prie apleisto / viduramžių miestelio“ („Sapnas“, p. 63). Gyvasis klausia: „Tau baugu?“ Mirusysis atsako santūriai vyriškai: „Tiek pat, kiek tau.“ Gyvasis vėl smalsiai teiraujasi: „Keistoka?“ Draugas per distanciją atsako: „Nieko keisto.“ Tik tiek pavyksta sužinoti apie anapusybės paslaptį. Nors tiek. Toliau viskas ima painiotis ir lietis, nebeaišku, kuris klausia, o kuris atsako. Ir lieka klausimas: kaipgi jiems vis dėlto pavyko susitikti? Ir čia kažkas paaiškėja, nušvinta vieta, kur darosi galimas gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas. Būtent – poetinėje visatoje. Dvi eilutės – „ateita kaip? – pro sąmonės duris / o kaip išeiti? – teks palaukti vėjo“ – vertos poezijos Nobelio. Išradimai galimi ne tik fizikinėje ar cheminėje, bet ir poetinėje visatoje. Fizika ir chemija apie anapusybę menkai ką papasakos. „Anapusybės“ meditacijos – išskirtinė poetų privilegija. Jos įtikina, nes yra tikimybinės, ir tuo skiriasi nuo teologų pasitikinčio „žinojimo“. Eilėraščio lyriniam subjektui šis atradimas atveria dar didesnį jo paties buvimo trapumą, net slystantį efemeriškumą: „Giraitėje po stogu debesų / aš svečiavausi, o dabar esu / ir lapas šis, ir ši mintis, ir gūsis // kurio pagautas virpu ir krentu / į savo atspindį upokšnyje.“

 

Ir tada išdrąsėjęs subjektas klausia tiesiai, kaip kirviu į kaktą: „Tai tu, mirtie?“ Jam tarsi motiniškai, bet ir ironiškai atliepiama: „Nurimk, čia dar ne aš, brangusis.“ Šie trys užsimezgusių dialogų (su mirusiu draugu, su savimi ir pačia mirtimi) lygmenys, mano nuomone, labai vykusiai sulydyti. Ir nukalti be lašo sentimentalumo.

 

Filosofinį kontekstą jaučiančiam skaitytojui negali nekristi į akis tai, kad po poeto rinkinį ėmė klajoti Friedricho Nietzsche‘s šešėlis. Jis mus pasitinka jau pirmajame puslapyje, net abiem kalbomis, ir net kvestionuojant F. Nietzsche‘i atsidavusio vertėjo Alfonso Tekoriaus apsisprendimą. Kas yra tas „unsere“ – „aš“ ar „mes“? Pagal žodyną atrodytų, kad „mes“. Tačiau jeigu jau „mes“, tai, man atrodo, tas pat, kaip Friedrichas kartu su Nietzsche arba Aidas kartu su Marčėnu. Taip išeina beveik „aš“, tik išplėstinis, daugialypis, nevientisas, – toks savasties fragmentų lydinys. F. Nietzsche mėgo kartoti: „mes“ – „imoralistai“, „laisvieji protai“, „atsiskyrėliai ir švilpikai“. Bet tų „kitų“ filosofų aplinkui nesimatė. Jis buvo vienas. A. Marčėno poetinis subjektas – irgi tarsi vienas, bet iš tiesų supamas kitų. Pro sąmonės duris jį nuolat lanko mirę draugai ar šiaip mieli žmonės (Raimondas – „Plungės centrinės“, p. 14–15, Rimvydas Šilbajoris – „Kas naujo“, p. 26, Gintaras – „Gintarinis“, p. 62, Jurga – „Vartai“, p. 72 ir t. t.). Tačiau pavyksta pasikalbėti ir su gyvaisiais: Tomu Venclova – „Į nubudusį miestą“, p. 32– 33, Josifu Tomu – „Prie jūros“, p. 45, Wisława Szymborska „Plius elektrifikacija“, p. 48, mylima Viliute – „Medžiuškės“ ar su draugais – „Įspaudas“, p. 85, „Godo“, p. 91, ar su savo vaikais – „Į Albiną“, p. 104–105, „Eilėraštis Vytei“, p. 106, „Reliatyvumas“, p. 107. Kartu su jau minėtais tėvui bei Gintarui skirtais eilėraščiais šie poetiniai dialogai eilėraščio visatoje sukuria jaukią šilumos apykaitos sistemą. Šios sistemos vienas iš centrų – eilėraštis, palydintis išeinančią Jurgą Ivanauskaitę, parašytas kelios dienos prieš jos mirtį. Poeto lyrinis subjektas puikiai suvokia, kad, nepaisant viešos erzelynės, mirštančiajai tenka išeiti vienai. Todėl solidariai padrąsina ir ištiesia ranką, padedančią žengti pro numanomus amžinybės vartus: „Todėl keliaukim drąsiai, nusiteikę, / kad jei nėra ten vartų, tai nereikia, / bet jei yra tie vartai, tai vartus, // atkels, pašluos ir pasitiks prie vartų“ (p. 72). O jei nepasitiks? Irgi nesvarbu: „Nes mes kietai gyvenom vieną kartą / kaip du kartus, kaip keturis kartus“ (p. 72).

 

Atrodo, kad F. Nietzsche‘i pavyko įkristi į A. Marčėno poetinį akiratį dėl vieno įvaizdžio – šokio. Nelabai originalu, nes taip sutapo, kad vienu metu pasirodė kelių knygų pavadinimai, besidalijantys pasiskolinta šokio metafora. A. Marčėnas išgirdo F. Nietzsche‘ę, kai šis sakė, jog jo pirmieji klausimai apie knygos, žmogaus ar muzikos vertę skamba taip: „Ar vaikščioja? Negana to – ar šoka?“ Ši F. Nietzsche‘s frazė nuskambėjo per 2007 m. rudens renginį gražiojoje Panevėžio Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, kur likimas poetą buvo nubloškęs aptarti knygą „Nietzsche ir postmodernizmas“. Giedrė Kazlauskaitė per kažkurią „Kultūros savaitės“ laidą taikliai pasakė, jog sieti poeziją ir filosofiją, tai tas pat, kaip maišyti žibalą ir pieną, nes poezija remiasi vaizduote ir klausa. Visgi tam tikri įžvalgų blyksniai prasismelkia iš filosofijos į poeziją, ir atvirkščiai (plg., kaip M. Heideggeris interpretuoja F. Hörderlino poeziją ar A. Šliogeris – M. Rilke‘s). Pats F. Nietzsche naujai A. Tekoriaus išverstoje knygoje „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ teigia, kad „poetas savo mintis iškilmingai veža ritmo vežime, nes jos neįstengia eiti savo kojomis“ (p. 126). Kita vertus, toje pačioje knygoje F. Nietzsche rašo, kad menininko arba poeto vaizduotė nuolat kuria tai, kas ir gera, ir vidutiniška, ir bloga. Tik jo nepaprastai išlavinta sprendimo galia viena atmeta, kita – pasirenka, trečia – sieja. Ta sprendimo galia kažkaip pažadina ir intelektualiąsias menininko savybes. Tačiau F. Nietzsche‘s genialumą sudaro tai, kad jis sugebėdavo metaforai (kuri yra tarsi tik literatūros rūpestis) suteikti tokį prasminį kontekstą, kad ši įgaudavo filosofinės sąvokos abstraktumą. A. Marčėnas atvirkščiai, bet ir panašiai – ne tik girdi paviršinį kalbos skambesį, ką nuosekliai atskleidė savo naujoje knygoje Valentinas Sventickas, bet per metaforą labai atsargiai į savo poezijos audinį įleidžia ir giluminį būties gaudesį. To nebūtina vadinti filosofija, bet tai nėra ir vien kalbinis poetinis žaidimas. Tai tam tikras sąmonės ar savimonės pasirengimas (gal nusiteikimas ar gebėjimas) nečiuožti vien gražiais daiktų paviršiais, o bandyti pasisemti nors kiek prasmės iš gilesnių esamybės klodų.

 

Nors nereiktų ieškoti tiesioginių paralelių tarp to, ką F. Nietzsche vadina šokiais, ir to, ką mato kaip šokį poetas A. Marčėnas. F. Nietzsche’s tekstas, palyginti su A. Marčėno, skamba kiek lengvabūdiškai. Knygos, kurios moko šokti, anot F. Nietzsche‘s, „sukelia išdykėliškos laisvės jausmą: lyg žmogui tereikėtų pasistiebti ant pirštų ir iš džiaugsmo šokti“ („Žmogiška, pernelyg žmogiška“, p. 130). Net tame garsiame „šokyje su rašikliais“ ant stalo per PEN klubo susirinkimą, įtariu, kad pats poetas A. Marčėnas nešoko iš džiaugsmo, – veikiau intoksikuojančios beprotybės apsėstas. Išdykėliškumo gaidų paskutinėje A. Marčėno poezijos knygoje irgi sunkoka aptikti. Veikiau ramaus susitaikymo su nyksmu. F. Nietzsche, ko gero, skaitydamas šią jam dedikuotą A. Marčėno knygą, būtų sutrikęs: jo filosofinis subjektas tiek daug nemąstė apie mirtį, kiek A. Marčėno sukurtasis, – jis net džiaugėsi, kad žmonės apie ją daug nemąsto ir aklai veržiasi į ateitį, nors ten laukia tik kapų tyla. „Gyvenimas šimtą sykių vertesnis apmąstymų“, – kiek patetiškai įtaigauja F. Nietzsche ir, manau, A. Marčėno lyrinis subjektas su tuo nesiginčytų. Tik jo jausenos artimesnės toms, apie kurias rašė M. Heideggeris: įsidrąsinus iki galo apmąstyti „pamatinį siaubą“, kurį sukelia savojo baigtinumo suvokimas, kai atsiveria tikroji būties tiesa ir prasmė. Taip gimsta tas ramus santykis su mirties ateitimi, kurį aptarė ir V. Sventickas poetui skirtoje knygoje. Jei slepiamasi, jei meluojama sau, remiantis negirdima prielaida, jog miršta kiti, o tu pats esi nemirtingas – iš tokios neautentiškos būties kyla ir nervingas baikštumas. Bet A. Marčėno lyriniam subjektui tai nebūdinga. Kaip tik atvirkščiai. 

 

F. Nietzsche‘s mąstymo pėdsakų poetas aptinka paskutinio rinkinio eilėraščio Tan Zen šokančiame personaže. Jo lyrinis subjektas sutiko jį „pagyvenusį, be dantų, seniai / sulaužyta nosimi, veide matės / įspaustas ne vienas kalėjimas // tačiau rūbais švariais / ir tvarkingais / neapsipešęs, / patenkintas savimi, net už mane / laimingesnis, tikriausiai / išsikraustęs iš proto“. Poeto lyrinis subjektas dėmesingai stebi artėjantį jį, besidžiaugdamas, kad diena dėl šio ištikusio vaizdo nepraėjo tuščiai. O praeivis „vis artėjo, beviltiškai / šokdamas / ligi galo / nepabaigiamais judesiais“. „Viešpatie, gal tik Nietzsche / šitaip filosofavo“, – išsprūsta lyriniam subjektui. Manau, F. Nietzsche būtų dėkingas A. Marčėnui, kad kada nors, XXI a. pradžioje, jo dėmesio nepelniusioje pasaulio vietoje – Lietuvoje – jis buvo taip netikėtai prikeltas ir įpintas į poetinį audinį. Pasibaigus kažkuriam literatūriniam vakarui, prie manęs priėjo vaikinas ir paklausė, ar negalėčiau vadovauti jo magistro darbui „Filosofiniai motyvai Aido Marčėno kūryboje“. Sužavėjo intencija. Nežinau, ar galėčiau. Manau, nepajėgčiau. O gal bijočiau tų motyvų ten neaptikti. Bijočiau supaprastinti. Gal geriau tiesiog pasistengti pataikyti į taktą ir kartu su F. Nietzsche, A. Marčėnu ir praeinančiu praeiviu bandyti šokti.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)