siukscius like tekstais         Vygantas Šiukščius. Likę tekstai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008. – 304 p.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, išleidęs buvusio bendradarbio Vyganto Šiukščiaus pomirtinę straipsnių ir recenzijų rinktinę, gražiai ją pavadino – „Likę tekstai“. Žinome, kas lieka po einančiojo smėliu kojomis. Grožinė literatūra – daugelio artojų išpurenta, sukultūrinta dirva. Einantysis ja gali palikti ryškesnius pėdsakus nei smėlyje. Reikia tik „mažmožio“, – turėti literatūrinių gabumų. Kas jų turi daug, tas, manding, talentingas, kas nedaug, tas priskirtinas vidutiniokų kategorijai, o kas mažai jų tegavo iš prigimties ar iš Dievo, tas vadintinas mažatalenčiu. V. Šiukščius priskirtinas prie gabiųjų, perspektyviųjų. Sakoma, kad net talentingo menininko gyvenime sėkmę 90 proc. nulemiąs darbas, tačiau be tų 10 ypatingųjų procentų net ir uoliausias darbininkas savo darbinės energijos nesugebės nukreipti tinkama, pačia kūrybiškiausia kryptimi.

 

V. Šiukščius literatūrine dirva ėjo neilgai, maždaug penkiolika metų (1991–2005), bet nuveikė joje gana nemažai. 1999 m. išleido monografiją „Mitopoetika lietuvių prozoje: Tekstų interpretacija“, sulaukusią palankių atsiliepimų. Išsamaus rinktinės įžanginio straipsnio autorė Dalia Striogaitė svarsto, kad gal kai kas joje norėtų ir monografiją matyti. Bet tuomet knyga neįmanomai išsipūstų ir sprogtų per visas siūles, kadangi ir dabar ji poligrafiniu atžvilgiu (visų pirma dėl mažo šrifto) yra sunkiai paskaitoma. Todėl suprantamas V. Šiukščių neblogai pažinojusio P. Vasiliausko nepasitenkinimas knygos parengėjais bei leidėjais („Naujoji Romuva“, 2008, Nr. 3, p. 78). V. Šiukščiaus gynėjas pageidauja rinktinėje matyti ir ikonografinės medžiagos, o visame leidinyje nėra nė vienos nuotraukos. Ką daryti? Padėtis kebli, tik kažin ar verta įtarinėti knygos rengėjus, neva jie siekė V. Šiukščiaus palikimą atitolinti nuo skaitytojų, o jo vardą tokiu „gudriu“ būdu trinti iš šiuolaikinės literatūros konteksto. Juk žinome, kad net rankraščiai nedega, o čia, šiaip ar taip, yra solidi knyga, prie kurios nemažai padirbėjo ir sudarytoja D. Striogaitė, ir redaktorė D. Kalinauskaitė. (Įdėtos leidėjų bibliografinės pastabos, V. Šiukščiaus kūrinių bibliografija, pavardžių rodyklė.)

 

Knyga suskirstyta į dvi dalis. Įdomiausia, svariausia yra pirmoji, skirta autoriaus didžiajai temai atskleisti. Tai – lietuvių literatūros avangardo atsiradimo genezė, istorija, pagrindinės personalijos (Juozas Petrėnas-Petras Tarulis, Kazys Binkis, Salys Šemerys, Teofilis Tilvytis, Alfonsas Šimėnas, Juozas Tysliava, Juozas Žlabys-Žengė), aptarti pagrindiniai tekstai (leidinys „Keturių vėjų Pranašas“, žurnalas „Keturi vėjai“, laikraštis „Kultuvė“), svarbiausios keturvėjininkų akcijos (literatūrinis teismas, radijo kooperatyvo steigimas, dalyvavimas pirmojoje radijo literatūrinėje laidoje ir kita). Daugiausia dėmesio V. Šiukščius skyrė „vėjavaikiui“ (taip „keturvėjininkus“ vadindavęs Vaižgantas) P. Taruliui. Iš trijų jam skirtų straipsnių susidarome gana išsamų šio neramaus žmogaus paveikslą – ir kaip asmenybės, ir kaip rašytojo. O jo apsakymų rinkinio „Mėlynos kelnės“, apysakos „Žirgeliai padebesiais“, romano „Vilniaus rūbas“ analizė paliudija paties literatūrologo gana ryškų solidarumą su avangardine literatūra. Atskleisdamas jos estetinius principus, V. Šiukščius ne pasyviai kontempliuoja, bet aktyviai juos gina, nebijodamas pasiginčyti net su pripažintais mokslininkais bei poetais (A. Zalatoriumi, A. Nyka-Niliūnu), nevengdamas griežto „avangardinio mato“ taikyti ir dabartiniams mūsų poetams ir prozininkams. „Literatūroje išbandytos visos galimos raiškos priemonės, laiko patikrinti įvairiausi kalbėjimo būdai, tad iš kur tas Gutausko naivumas – rašau taip, kaip galvoju, o kaip parašau, taip ir gerai, taip ir turi būti? Literatūros istorija byloja ką kita: taip neturi būti. Jamesas Joyce'as vieną „Uliso“ skyrių perrašinėjo net keturiasdešimt kartų, Marselis Proustas, skrupulingai fiksuodamas menkiausius minties vingius ar jutimus, atmesdavo ištisus, regis, tobulus puslapius...“ (iš recenzijos apie L. Gutausko romaną „Vilko dantų karoliai“). Iš lietuvių autorių reikalaudamas savikritiškumo, stiliaus ekspresijos, dinamikos, V. Šiukščius kartu pageidavo ir daugiau „vėjavaikiškumo“ – žaidybinio elemento, vitališkumo, dorovinės laisvės. „Kur mūsų erotinis, skatologinis, su kūno apačia susijęs (pilnas) žodynas? (Jį, beje, mėgo vartoti kanauninkas Vaižgantas.) Kiek vargo turėjo profesorius Vaclovas Biržiška, kol „nepadorius“ žodžius iš K. Donelaičio raštų išrankiojo. Iš kur tas nežemiškas, popierinis skaistumas? Kadaise su juo taip žaismingai kovojo keturvėjininkai – lietuviškas „cool“ sąjūdis, – kvietę grįžti prie gyvos senelių kalbos...“

 

Taigi, anot D. Striogaitės, reiklaus, modernaus būta šio „neramiosios literatūrologijos“ propaguotojo. Vieną jos apibūdinimą, perteikiantį šio „neramaus literatūrologo“ dvasią, noriu pacituoti: „Griuvo sovietinė santvarka, gyvenome episteminio epochos lūžio laiką . Keitėsi skoniai, požiūriai. Kito literatūrologija. Kai kam ir susigaudyti buvo nelengva. Tik ne Šiukščiui – atstovui jaunosios kartos [gimė 1963-iaisiais, mirė Ispanijoje 2006 m. – A. G.], kuriai ir turėjo priklausyti ši epocha. Savarankiškai mąstantis, nepakenčiantis sustingimo ir stereotipų, jis drąsiai priėmė dabarties iššūkį.“

 

 Sakoma: mokytis galima ir reikia iš visų. Svarbu žinoti, ko mokaisi, ką atsirenki. Iš žymiai jaunesnio kolegos V. Šiukščiaus nei modernumo, nei tuo labiau talento neišmoksiu, bet savikritiškumo, reiklumo dar pasisemsiu. Šituo požiūriu žvelgdami į „Likusius tekstus“ rastume priekaištų ir knygos poligrafinei kokybei, ir jos turiniui. Štai paskutiniame knygos straipsnyje apie Vytautą Janavičių tikrai nebūtinas skyrelis „Aleksandrijos dvaras ir Janavičiai“. Apie šį, Australijoje gyvenusį, talentingą prozininką, eseistą V. Šiukščius jau „viską“ pasakė iki to skyrelio. Maždaug šeši puslapiai prie straipsnio prikabinta šiaip sau, nepaisant pagrindinio žanro (literatūros istorijos bei kritikos) reikalavimų.

 

Manyčiau, buvo reikalinga ir trečia knygos dalis. Dabartinėje antrojoje susikaupę pernelyg daug įvairių temų, skirtingų lygių straipsniukų, recenzijų, anotacijų. Sudarytojai ir redaktorei vertėjo tą literatūrinę produkciją kritiškiau papurtyti, pasijoti, tada tokie rašiniai kaip „Dienoraštis su daugiabalsėm variacijom“ (apie Reginą Biržietytę), „Apie kritiką, kritikus ir kitus liūdnus dalykus“, „Europos Kinija“, „Intelektualiai angažuoto jaunimo seminaras prie Platelių ežero...“, „Erlickynė, daugirdizmai, kūryba paraštėse“, „Tekstai ir kontekstai“: prasmingo kalbėjimo šiuolaikinėje lietuvių literatūroje būdai“, „Kultūrų atgimdymas. Babilono atstatymas“, „Kartą buvo, kartą nebuvo“ ir į juos panašūs pro sieto akutes būtų tikrai išbyrėję. Arba juos reikėjo sudėti į atskirą nuobirų, smulkmenų skyrių ir įterpti į rinktinę suteikus daugiau erdvės rimtesniems rašiniams. Tada gal būtų atsiradę vietos vienai kitai nuotraukai, didesniam šriftui.

 

Metams bėgant mes daug ką parašome ir daug ko prirašome. Kol į darbą neįsijungia vyriausiasis teisėjas – Laikas, tol jo funkcijas turi atlikti parašiusiųjų draugai, bičiuliai, o dėl objektyvumo – ir jų neprieteliai. Na, o kad tą darbą turi atlikti parodžiusios iniciatyvą įstaigos leidėjai, redaktoriai, tai jau tikrai aišku. Jie tą darbą būtų atlikę dar geriau nei dabar, jei nebūtų taip skubinę išleisti V. Šiukščiaus rinktinės. Ko taip bėgta, kur lėkta? Gal taikytasi knygą išleisti jo 45-mečiui? Bet tai nerimta priežastis. Daug svarbiau ne leidinio aktualumas, bet jo kokybė. Tuo labiau, kad pats V. Šiukščius buvo labai reiklus skubantiems rašytojams.

 

Nepaisant leidinio trūkumų, vis dėlto nuoširdžiai dėkoju sudarytojai, redaktorei ir visiems, prisidėjusiems prie „Likusių tekstų“ leidybos. Leidinys vertas ir žmogiškųjų, ir materialinių sąnaudų. Be abejo, ir pagalvojimo ateity išleisti kokybiškesnę V. Šiukščiaus kūrybinio palikimo knygą.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)