Gabriele Riedle gimė 1958 m. Štutgarte, nuo 1979 m. ši rašytoja ir žurnalistė gyvena Berlyne. 1998 m. kartu su Viktoru Jerofejewu išleido knygą „Upė“ („Fluss”). 2004 m. pasirodęs jos vienos parašytas romanas „Dyko gyvenimo įprasminimas“ („Versuch ueber das wueste Leben”) – tai moderniai literatūrai atstovaujantis kūrinys, kuriame atskleidžiama po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje (galbūt ir visoje Vakarų Europoje) užaugusiai intelektualų kartai būdinga romantinė pasaulėvoka.
O gal dar likę įkarščio širdy?* Gilią žiemą iš baltos neono šviesos prisikėlusi, nutolusi nuo pavasario, dar tęsiasi ši diena. Bet aš žinau, tikiuosi, aš nežinau, kas man nutiks. Kokia aš būsiu, kaip jis, kaip aš, jis kaip, aš kaip, jis kaip aš kaip jis? Aš: prieš veidrodį. Grimasų repeticija. Nes pagaliau jis ateis. Jis.
Ateis apie šeštą valandą vakaro. Trumpa žinutė. Be papildomos informacijos.
Jau bus tamsu. Gerai apšviestas oro uostas. Skrydžiai iš Paryžiaus, Vašingtono, Frankfurto, Monastyrio, Miuncheno, Palma de Maljorkos, Maskvos, Londono beveik vienu metu. Be to, skrydžiai su persėdimu iš Johanesburgo, Romos, Bankoko ir t. t. Šimtai galimybių. Aš leisiu jam pailsėti. Visas oro uostas skanduoja jo vardą. Keliaujantieji užgniaužę kvapą. Sustingusi stovi lagaminų karuselė. Ir tuomet. Apie šeštą vakaro.
Aš stovėsiu viešoje susitikimų vietoje. Žalia spalva ant pilkos lentelės nupieštos keturios į vieną tašką nukreiptos rodyklės: meeting-point. Tai ir bus ta vieta, kurioje sutiksiu Jį. Ten, kur susitinka visos rodyklės. Ir ten jis atpažins mane. Jis visuomet mane atpažindavo. Taip pat ir aš jį. Visai nesvarbu, kokiu pavidalu iki šiol jis pasirodydavo.
Kurį laiką aš tikriausiai vaikštinėsiu pirmyn atgal. Abiem rankom įsisupus į paltą. Arba susikišiu rankas į kišenes. O gal dar likę įkarščio širdy? Ar jis turi širdį? Ar ta širdis turi įkarščio man? Ar blizga mano batai? O gal mano akys? Tai dar užtruks. Pusę amžinybės.
Ar jis atvyks legaliai? O gal jis čia atsėlins paslapčia? Gal valstybių sienas kirs tūnodamas šaltame konteineryje? Gal pasislėpęs dvigubam dugne paliks nedviprasmiškumo valstybės teritoriją? Arba sujaukęs mano geležinę priedangą tūnos manoj širdy lyg kurmio urve? Dar kartą prieisiu ir nueisiu. Nužiūrinėsiu atvykstančiuosius. Išvykstančiuosius. Lagaminai su ratukais. Galbūt parūkyti. Galbūt ir kavos. Nenusivelkant palto išgerti skysto sultinio. Tualete paryškinti lūpas lūpdažiu. Sodriai raudona, vėl neono baltoje šviesoje.
2000 m. kovo 23 d. Pavasaris jau prasidėjo. O jau tos šviesos keistumas. O jau tas nesibaigiantis šaltis. Vis dar stoviu prieš veidrodį vonios kambryje savo namuose. Vėliau stovėsiu prieš veidrodį oro uoste.
Paleidau groti Bacho kantatą. Viskas paruošta. Jam. Išdėliotos gėlės, sutvarkytas butas, išpoliruotas sidabras, nuskustos kojos. Ne, visai ne taip. Gėlių nėra. Butas netvarkingas. Sidabro nėra. Kojos neskustos. Visa tai nebūtina. Priešingai. Viskas aplink voliojasi. Popierius. Buteliai. Plastikinės šiukšlės. Maisto likučiai. We are dirty but we‘ve got the music*:
„Jėzus“ turi būti pirmas mano žodis,
Ištartas šiais Naujaisiais metais.
Ir išmušus mano paskutinei valandai
„Jėzus“ – taip pat ir mano paskutinis žodis.
Visi kažkur pradingę. Hildė, Karola, Fredis. Aš pati pasirūpinau tuo, kad visi jie dingtų iš mano gyvenimo. Aš atsikračiau netgi artimų giminaičių ir draugų draugų. Jokių skambučių, jokių elektroninių laiškų, jokių faksogramų. Nė vieno nematau. Nė vieno negirdžiu.
Išskyrus vieną kartą. Hildės sesuo. Telefono ragelyje girdžiu jos vardą. Ne per seniausiai. Aš skambinu jai į jos architektų biurą dėl pas mane esančių paskutinių Hildės daiktų grąžinimo. Kuprinė, miegmaišis, žiūronai – daugiau nekeliausiu. Aš matau Karolos brolį. Iš tolo stebiu jo atvaizdą. Jo eigastį. Kaip jis lengvai žingsnį žengdamas į išorę pasuka pėdas. Jis ateina priešais. Tikriausiai jis pakeliui į savo kliniką. Dar penkiasdešimt metrų šaligatviu. Staiga jis pasuka į kairę. Jo judesiai vis greitėja, vieną akimirksnį dingsta tarp aikštelėje pastatytų automobilių, skubiai kerta gatvę, akimis pagaunu, kaip jis vos neparbloškiamas atlekiančios mašinos. Aš taip pat pasakau savo vardą. Telefono ragelyje trumpa tyla. Girdisi Hildės sesers kvėpavimas. Galop ji padeda ragelį, kad galėtų atsiduoti namų statymui, o ir Karolos brolis dingsta kitoje gatvės pusėje tam, kad galėtų gydyti žmones.
Dabar aš jau niekam nepriklausau. Dabar galėsiu mylėti. Jau atlikau visas užduotis, baigiau visas keliones ir viską gerai apgalvojau. Pagaliau dabar pas mane ateis Jis.
Aš šiandien irgi turiu kirsti sieną. Ir keliauti didžiuliu greičiu iš dangaus per žemę į pragarą.
Tam, kad per Velykas viskas būtų nauja.
Šuolis iš debesų į Šiaurės Vokietijos žemumą. Jau tuoj būsiu miške, jau tuoj būsiu išgelbėta.
Man tereikėjo sėsti į automobilį, nuspausti sankabą, perjungti bėgį, paspausti greičio pedalą. Kasdienybė sukuriama tik per kasdienybę. Paprasčiausiais dalykais. Ilgai lavintais judesiais. Rankas ant vairo, kojas ant pedalų. Aš niekad nemėgau važiuoti automobiliu. Bet dabar tai mane veikė raminamai.
Mažos miško prošvaistės pakraštyje po aukštais medžiais pasislėpusiame medžiotojų namelyje manęs laukė mano draugai. Hildė. Karola. Fredis. Normalumas. Tikrasis gyvenimas – realus pasaulis. Saugumo jausmas. Nuskeltais kraštais indai. Mūsų pačių virtos sriubos. Vynas apšilimui. Tikriausiai.
Nepaisant visų skirtumų – profesijų, pomėgių ir amžiaus – Karola, vidutinio amžiaus psichoanalitikė, ir Fredis, tas daug jaunesnis biologas, jau seniai yra pora. Nuostabi sąjunga! Taip sako visi. Pati gražiausia, pati maloniausia, pati draugiškiausia, kokią aš žinau! Pasak Hildės.
Prieš kurį laiką Karola ir Fredis priėmė pas save ir Hildę. Beje, tik savaitgaliais. Nes darbo dienomis Hildė gyveno kitame mieste nei Karola ir Fredis, nors miestas ir nebuvo labai toli, o ir pati pora mėgavosi laisve, turėjo atskirus butus ir dažnai vėl pasimatydavo tik penktadieniais miške.
Namukas prošvaistės pakraštyje yra nedidukas, betgi trečiam asmeniui dar buvo galima surasti vietos, ir taip Karola įtikino Fredį atlaisvinti Hildei, tai vargšei be savo namų, kurią jie abu jau seniai pažinojo ir labai vertino, tą mažą kamaraitę, kurią kažkada buvęs namų šeimininkas naudojo kaip vaikų kambarį.
Šioje mažoje prošvaistėje Karola linkėjo Hildei pailsėti nuo varginančių ir sukrečiančių kelionių, mat Hildė dirbo epidemiologijos ir imunologijos specialiste organizacijoje „Gydytojai be sienų“. Savo pačios labui Karola tikėjosi turėti pašnekovę pokalbiams apie vidinius žmogaus pasaulius, kurie taip vangiai atsiskleisdavo Fredžiui. Šis savo ruožtu nekantraudamas laukė uždegančių Hildės pasakojimų apie jos nuotykius tolimuose kraštuose, taip pat tikėjosi aktyvios paramos jo meilės biologijai reikaluose. Abu drauge Hildei jie užsiminė, bet, savaime suprantama, tik labai atsargiai, lyg tarp kitko ir kiek įmanoma delikačiau, apie nedidelį įnašą pasidalijant ir taip mažas šio kuklaus būsto išlaikymo išlaidas; Hildei tai tikrai nebūtų didelė našta. Nebuvo. Ir daugiau apie pinigus nenorėjo kalbėti. Svarbiausia, ji turėjo namus.
Ir štai Hildė, pati būdama subnuomininkė, kaip ketvirtą gyventoją pasikvietė ir mane. Hildė, su kuria aš susipažinau ten, kur pasaulis buvo praradęs bet kokį pastovumą.
Vieną dieną ji buvo pakilusi į Amazoniją, kai aš ir Jis iš ten leidomės. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo paskutinė mano kelionė vykdant banko pavedimą. Nors ir ne paskutinė su Juo.
Viename kaimelyje, kurio trobelės iš gofruotos skardos lakštų, mes trumpai pasipasakojome viena kitai apie mūsų gyvenimus. Svarbiausios datos, įspūdingiausios gyvenimo stotelės: Ruanda, Somalis, Kambodža ir labiausiai užteršti Rytų Europos užkampiai: Černobylis, Čeliabinskas, Voronežo anglies šachtos; buvo pasakytos lemtingos replikos... jau seniai mes keliavome: aš – dėl grožio, o Hildė – dėl gėrio.
Mane buvo išsiuntę tam, kad ten toli ieškočiau gyvenimo prasmės ir ją iškeisčiau į pinigus. Autentiški meno kūriniai iš atokių vietovių, dvasingumas mūsų postmoderniems kultūrinio ir komercinio gyvenimo centrams, neišnaudoti reginiai, elementari jėga, siela, paslaptis... Buvo sakoma, kad tos erdvės gelmėse randami nuostabą keliantys dalykai. Ir susirengiau į kelionę įgaliota banko fondo, kuriame pagaliau buvau tapusi patikėtine kultūros reikalams, nors ir taip turėjau nuolatos keliauti, norėjau aš to ar ne.
Šis paskyrimas atėjo man tinkamu momentu, nes ir aš turėjau iš kažko pragyventi ir sukurti globalioje pinigų ir proto cirkuliacijoje savo dalį, atrodo, kasdieninis dalykas, bet aš paleidau iš akių šią kasdienybę, nes mačiau tuos reginius.
Tie skausmingi kelionių reginiai – banke jų niekas niekada nesuvoks: paslaptys, piktosios dvasios, velniai ir dievai bet kokiu pavidalu, skurdo grimasos, valdžios kaukės, bejėgystės veidai. Visažiniai, pasitelkdami visas galimas ženklų ir daiktų kombinacijas, žadėjo paramą, palengvinimą, laimę, įkalindavo piktąsias dvasias akmenyse, o gerąsias iššaukinėdavo iš šiukšlių, vėl tvarkingai dėliojo susijaukusį matomą ir nematomą pasaulį taip, koks jis ir turėjo būti... Jie buvo vietiniai medicinos vyrai su veidrodiniais akiniais nuo saulės, buvo kunigai, suakmenėję nuo šauksmo į miškų tylą, arba kasdienybės šeimininkai, kurie vos žinojo, ką žinojo... ir šventiškai sveikino mane nuo kasdieninio darbo suskirdusiomis rankomis... su jais sėdėjau ant grindų arba prie jų stalo ir valgiau iš jų dubenėlių jiems stebint, kaip mano gyslomis teka kraujas... nors pati jau nebežinojau, kas tokia buvau aš toje ženklų, daiktų, dvasių pynėje, ir... jau beveik pražuvusi, vos bepajėgianti atlikti man banko pavestą užduotį.
Bet kartą keliaudama aš radau Jį, o gal jis mane... keistas nutikimas, kuris man buvo lygiai taip pat svetimas kaip ir visi kiti, bet vis dėlto ir kažkuo artimas. Jis buvo nelabai draugiškas ir dar mažiau malonus, ir aš nesuprantu, kaip jis sugebėjo mane taip greitai užvaldyti, nes juk konkurencija buvo išties didelė. Be jokių ceremonijų būčiau galėjusi atsidėti vudu arba metafiziniu pavidalu socializmo kūrimui tarp Voronežo ir Vakarų Europos, o gal – ir kodėl gi ne – ir abiem darbams iš karto: įvairiapusė stačiatikybė yra gera alternatyva fundamentalizmui. Turbūt Jis buvo stipresnis už vudu, Voronežą ir Vakarų Europą kartu sudėjus, daugiau apie jį šią akimirką aš dar nenoriu pasakyti. Kad ir kaip ten būtų, greitai aš jau nebežinojau, ką aš būčiau dariusi ir kur būčiau ėjusi be jo. O vis dėlto jis man padėjo darbe, nors ir be ypatingų pastangų ir iš kišenės neištraukdamas nė menkiausios monetos. Tu perki protą? – aš galiu jį tau parodyti, taigi prašau, paimk štai tą arba tą, įtūžusius Kambodžos dievus, padirbtus iš plastiko atliekų, katastrofiškus Voronežo anglies luitus arba dar ir dabar sunkiai suvokiamus gyvūnų kaulų rinkinius iš drėgnųjų atogrąžų miško, per kurį mes klampojome tomis dienomis prieš sutikdami Hildę. Tik prieš kelias valandas tuos savo prasmės netekusius kaulus po vieną susidėjau į savo kišenes, bet, žinoma, taip pat ir piešinį, vaizduojantį, kaip jie sudedami, galbūt jie kam nors padėtų sumažinti skausmą, pašalinti grėsmę... aš jau norėjau įkvėpti oro ilgiems padrikiems pasiaiškinimams siekdama pasiteisinti bent jau prieš Hildę, nes, suprantama, aš jau seniai jaučiausi nepatogiai dėl šio mano darbo už pinigus, nes juk bankas ir jo klientai, kurių viena ranka visada lieka kišenėje, stovės lyg akli prieš tuos meno kūrinius, iš jų lūpų sklis sąmojingos pastabos, jie netgi dės pastangas, nes taip pat ir jie nebegali miegoti ir nebežino, kas iš vidaus neleidžia pasauliui iširti, tačiau vis dėlto piktųjų dvasių jie nepamatys... bet viso to aš jau nespėjau pasakyti, nes Hildė neturėjo daug laiko.
Dabar ji negalėjo taip, kaip pridera, pasirūpinti manimi, ji taip ir pasakė: pasirūpinti, o juo labiau ji neturinti laiko gilintis į Jį, kuris buvo dingęs išsisklaidydamas ore dar prieš jai jį suvokiant, nors kokį kitą kartą ji mielai su mumis pakalbėtų ir ilgiau, galbūt grįžtant atgal, Majamyje, jei ir mes keliautume per Majamį, ko mes visai neplanavome, bet dabar iš tiesų nieko nebuvo galima padaryti, nes ir Hildės laukė užduotis: ji turėjo dokumentais pagrįsti drėgnųjų atogrąžų miškų iškirtimo katastrofiškus padarinius indėnų sveikatai.
Tai buvo lygiai tiek prasmingas, kiek ir rimtas reikalas, be to, dar ir skubus, nes grandininiais pjūklais ginkluotos grupės kiekvieną dieną pajudėdavo keletą kilometrų į priekį ir Hildė buvo rimtai nusiteikusi su visais savo statistikos duomenimis, diagramomis, užrašais, diktofonais, rekomendacijomis, kišenėlėmis nusėtomis chaki spalvos kelnėmis, jos mažaūgiu vietiniu vertėju ir praktiškomis dovanėlėmis indėnų moterims, kurios, užsimovusios ką tik dovanų gautas pastelinių spalvų liemenėles, vaišino mus šiltu limonadu, o tuo metu Hildė iš mažos dėžutės ištraukė vieną savo vizitinę kortelę, kurią įteikė man ragindama jai skambinti ir rašyti. Po penkių minučių ji jau buvo dingusi vienoje gofruotos skardos trobelėje, kuri buvo beveik tokio pat aukščio kaip ir ji pati. Vis terminai ir terminai. Juk kažką reikėjo daryti, toliau taip elgtis buvo neįmanoma. Vietinių gyventojų gyvenimo pagrindų sunaikinimas, toks gamtos nualinimas, šiaurės amerikiečių pelnas.
Man imponavo Hildės stropumas ir atsakomybės jausmas, ir juo labiau tai, kad ji dirba organizacijai „Gydytojai be sienų“. „Be sienų“ – kaip puikiai tai skamba! Bet visų pirma, kaip ir visi vienišiai, aš jaučiau ir jaučiu tam tikrą potraukį prie gerų žmonių, taip, žinoma, vis dar, nes galbūt vieną dieną tie gerieji pagelbės ir man, tam gi dar yra šansas, nors ir mažytis, ir man su Hilde, galvojau aš, galėtų tai pasisekti, galbūt su ja aš rasčiau savo ekologinę ir socialinę pusiausvyrą, bet vis dėlto tikriausiai ne. Nes ir jai pačiai nesisekė nepastebėtai įsilieti į aplinką dėl jos jau Šiaurės Vokietijos žemumoje ir dar labiau Brazilijos atogrąžų miške išsiskiriančio, per daug į aukštį išstypusio kūno ir dėl tankių šviesių plaukų, kuriuos jai tik didžiulėmis pastangomis pasisekdavo surišti plaukų gumyte. Mane stebino tai, kad visko buvo per daug, viskas – pernelyg didelio dydžio, šis kūnas niekur netilpo: nei į gofruotos skardos trobelę, nei į šilkinius apatinius, nei į žmogaus glėbį, nei prie rašomojo stalo, o ir vėliau – nei siauroje miško prošvaistėje, nei į tą mažą ežerą netoli medžiotojų namelio. Taigi aš jai paskambinau po to, kai ir Jis, kurio ji vis viena nebuvo mačiusi, vėl buvo dingęs iš mano gyvenimo, ir kai tiek ji, tiek aš iš skirtingų pusių buvome vėl radusios kelią atgal į Vokietiją.
Tai buvo ta akimirka, kai ir man pavesta misija kultūros srityje buvo baigta. Banko fondas buvo priėmęs sprendimą dabar daugiau dėmesio skirti jo pagrindinėms kompetencijoms. O galbūt jau daugiau nebemėgo to meno, kurį parveždavau, arba galbūt jis buvo jau vėl išėjęs iš mados... to aš nežinau, nesvarbu. Vietoje dar keistesnio avangardinio meno kūrinių, skirtų puošnioms laukimo salėms ir žaižaruojančioms tarptautinėms parodoms, paieškų, dabar norėta stiprinti ryšius su lyderiais, kurie formavo nuomonę apie naująsias rinkas. Man buvo kompensuota, ir net labai dosniai. Pinigais ir vertybiniais popieriais. Taip pat gerai. Banko man daugiau nebereikėjo, bet man reikėjo Jo. Elementarios Jo stiprybės. Jo paslapties. Nuo tada aš sėdėjau savo bute viena. Ir laukiau jo pranešimo. Apie tai, kad aš jam kažkur reikalinga. Kad aš vėl galiu keliauti. Aš norėjau. Aš privalėjau. Tik šį kartą įgaliota Jo paties.
Ir kol aš laukiau Jo paties ir jo užduoties man, iš pradžių retkarčiais Hildė ir aš plepėdavome telefonu ir kartkartėmis susitikdavome kuriame nors viename mūsų miestų. Galop kartą Hildė mane ir supažindino su Karola ir Fredžiu. Pamažu mes pradėjome skambinti viena kitai beveik kiekvieną dieną, vėliau – kasdien, kartais netgi du ar tris kartus per dieną, tik šiaip, kad kažkam paskambintume, kad padūsautume į telefono ragelį, kad kažką pasakytume apie mūsų valgymo įpročius, mūsų kelionių tikslus, mūsų naktimis sapnuojamus sapnus, kad būtume su kažkuo susieti, jei jau ne su visata, ne su kažkuo, kas tikra ir absoliutu, tai bent jau telefonu su kitu vartotoju artimiausiame didmiestyje: mes verdame lęšius su balzaminiu actu, garbanotąjį kopūstą su sezamu ir puikiai orientuojamės dvokiančiuose Centrinės Afrikos oro uostuose. Hildė ir aš.
Nes jeigu mes – o su mumis ir dar daug daug kitų – mielai matėme, girdėjome ir valgėme tą patį, tai vis dėlto kiekviena sau darėme visiškai skirtingas išvadas ir sužinojome ne tą patį.
„Jei spręstume iš to, kaip skamba jūsų balsas, esate pavargusi, – pasakė Hildė telefonu šį 1999 m. pavasarį, kai aš norėjau išsigelbėti nuo Jo. – Atvažiuokite pas mus savaitgalį. Karola ir Fredis taip pat džiaugtųsi. Galbūt jūs galėsite miegoti svetainėje, mes jums tikrai surasime vietos.“
Jums? Jums. Nes kai grįžome iš Amazonijos, Hildė nusprendė mane „jūsinti“ iki gyvenimo pabaigos. Tuomet mes sėdėjome viename bare mano ar jos mieste. Kalbėjomės apie nedalyvaujančius, apie Jį, kurio ji nesuvokė, ir apie jos paauglę dukrą, kuri jau seniai gyveno pas tėvą, toli, taip toli, kad štai ji jau buvo Kamerūno princesė. Kalbėjomės iki ryto. Ir pamiršome „tujintis“. „Dabar yra per vėlu, – pasakė Hildė. – Mes „jūsinsimės“ visada.“ Taip ir liko. Nors mes ir tapome draugėmis. Man tas „jūs“ netrukdė. Priešingai, man patiko šis išskirtinumas.
Taigi jie trise lauksią manęs. Penktadienį. Savaitgalio. Ten miške, trikampio, kurį sudaro mūsų miestai, viduryje. Meeting-point. Kur susitinka visos rodyklės. Aš atvažiavau. Tą ir kiekvieną kitą pavasario savaitgalį. Ir vasaros pradžios. Ir vasaros vidurio. Ir vasaros pabaigos. Ir rudens.
Maloniai nuteikianti saulės šviesa. Mieste prieš kepyklėlę, esančią skersgatvyje netoli mano namų, žmonės gėrė karstelėjusią kavą su pienu. Tai, kas buvo likę nuo jų, lesinėjo varnos. Varškės kremo pyrago trupinius. Pyragaičio su varške likučius. Nusipenėjusios, piktomis akimis varnos, kurios jau ankstų rytą suko ratus apie namų stogų kraigus ir užkimusiais riksmais mane per anksti žadino. Ko mieste ieškojo varnos? Aš įsėdau į mašiną. Pradėjau važiuoti. Pagaliau. Į realų pasaulį miške.
Apie 15 valandą aš palikau vieną geriausių mūsų laikų metropolių. Daugelio šimtmečių rafinuoti statiniai, šalia kurių jau prieš porą metų išdrįso įsitvirtinti šauniausios rūšies amžininkai, laisvos dvasios gyventojai iš įvairiausių žemės kampelių, įžūlios idėjos ir tarptautiniai kontaktai, kurie čia toliau nepaliaujamai vystėsi, net savaitgaliais, net ir naktį ir, žinoma, taip pat ir dingus šviesai.
Iki šiauriausiame miesto pakraštyje esančios sankryžos mane vedė erdvus greitkelio žiedas, paskui beveik tiesia trasa sukoriau didesnę kelio dalį šiaurės kryptimi ir būčiau jau pražiopsojusi kelią, turėjusį mane nuvesti į – kaip kiek įžūliai formulavau nepaisydama to, kad tądien manęs laukė neįmantri aplinka ir paprasti žodžiai, – final destination miške, nes mintimis aš jau buvau pasiekusi tą galutinį kelionės tikslą – tokia Dievo valia. Šį penktadienį aš ją buvau beveik įvykdžiusi.
Pakeliui į mišką, pasaulis, tapdamas realesniu, ir toliau vis mažėjo. Perspektyvos paradoksas. Kaip ir žiūrint pro žiūroną iš kito galo vietovės ir namai atrodo mažesni, gatvės – siauresnės, pasirinkimo galimybės –ribotesnės. Aš nežinojau, ar pavyktų man dar rasti vietos šiame miške, esančiame realiame pasaulyje, kuriame man buvo lemta pradingti pagal Jo slaptą planą, ir ar aš nebūčiau per didelė, didesnė ir už Hildę, nes pasaulis mažėjo tuo labiau, kuo arčiau jo aš buvau tą praėjusio pavasario penkta dienio popietę.
Dabar aš privalėjau, iš tikrųjų nebeturėjau jokios kitos išeities, nes nenorėjau daryti labai didelio vingio, važiuoti per man pažįstamą kurortinį miestelį, kuris labai didžiuojasi savo patrauklia vieta tarp miškų ir ežerų. Bet pirmiausia – bažnyčia: dešinėje jūs matote žymaus medžio raižytojo Kornelijaus Kamphuseno iš liepų medžio išskaptuotą skulptūrą, vaizduojančią arkangelo Mykolo triumfą prieš velnią... žavėkitės nepakartojamos stiprybės išraiška, jaučiama jam keliant kardą prieš blogį ir, prašau, atkreipkite dėmesį į išvarymo iš rojaus scenos vitražą.
Po metų metus trukusių klajonių ir vos dviejų valandų kelionės automobiliu atvykau į vieną vokišką viduramžių miestą. Bet mano ramybė dingo, širdyje jaučiau sunkumą, nebegalėjau daugiau laukti, ir ką man reiškė velniai, arkangelai, prarasti rojai, aš buvau pakeliui į mišką ir bėgau nuo bet kokios rūšies metafizikos, mane viliojo tikroviškas rojaus sodas, ir man tereikėjo tik kelių minučių, kad pravažiuočiau restauruotu pagrindinės gatvės grindiniu pro „Drogą“ kairėje pusėje, „Spar-Kaufą“ – dešinėje... ir štai už manęs liko bažnyčia ir istorinė miesto siena, ir paskutiniai „Baumarktai“. Tuomet dar keletas kilometrų mišku vakarų kryptimi, kol galiausiai belieka vienas vienintelis kelias, vedantis į tikrovę. Siauras takelis kažkokios dorybės, beje, iki šios dienos nežinau kokios.
Vis viena jau išsukau iš Teerstrasse gatvės į miško kelią, ratai kasėsi į smėlingą žemę, variklio karteris trynėsi į žolėmis apaugusį iškilimą tarp provėžų. Galiausiai aš turėjau mažinti greitį: miško kelias – tai ne lenktynių trasa.
Taip pamažu aš važiavau, ramiai siūbavau per eglių jaunuolyną, pravažiuojančią mane nevalingai glaustė žemai kabančios šakos. Galų gale mažo pievos lopinėlio dešinėje pasimatė tarp medžių pasislėpęs medinis namukas.
Dabar pasaulis jau buvo tik miško prošvaistės Šiaurės Vokietijoje dydžio, o jo plotis prilygo kaimiškos prozos horizontui. Kaip miela. Kaip painu.
Ir puolėme glėbesčiuoti vienas kitą prieš žemą namą po eglėmis taip, lyg būtume paskutiniai išgyvenusieji po tiksliau neįvardijamos katastrofos.
Bent jau arti tiesos. Nes Hildė dar niekada nėra leidusi savęs apkabinti, ir Fredis, vertinant pagal šiuolaikinius meilės ir bučinių įpročius, yra maloniai santūrus. Bet Karola tuoj pat mane apglėbė stipriai, lyg meškos letenomis. Ir nenorėjo manęs paleisti. Kol aš jai nepapasakosiu viso mano gyvenimo, bent jau iki mūsų grįžimo į miestą. Bet jau galbūt valgant. Ir prieš einant miegoti. Ji juokėsi ir išlaisvino iš savo gniaužtų. Bet dabar pirmiausia prisėsk. Pasakok. Kalbėk. Bet aš nenorėjau apie nieką pasakoti, norėjau nieko neveikti, nieko negalvoti. Paprasčiausiai norėjau čia būti.
Ir aš tik pastebėjau, kaip sutemo, vėl išaušo, vėl sutemo, vėl išaušo. Kaip laikas įgavo pulsuojančius kontūrus. Kaip ištirpo vienas su kitu susiliedami atskiri reginiai.
Mes sėdėjome terasoje prie apvalaus valgomojo stalo. Ant lopinėlio pievos. Prieš laužavietę. Prieš židinį. Naktimis miegojome erdviuose guoliuose. Dienomis plaukiojome miško ežere. Gulėjome ant šezlongų. Ramus kvėpavimas. Paukščių čiulbėjimas. Žmonių balsai. Karolos kairė krūtis, vos pridengta rytiniu chalatu. Fredžio rankos ant stumiamo karučio rankenų. Hildė – per didelė, pernelyg droviai bandanti apsivilkti maudymosi kostiumėlį. Cypia stumiamas karutis. Karola žiovauja. Hildė keikiasi. Fredis kikena. Niksteli koją. Karutis apsiverčia. Plaukai uždengia veidą. Dabar apnuoginta krūtinė. Hildė pasiduoda. Aš – kupina dėkingumo, migla akyse, bet galbūt tai dėl aliejaus, saugančio odą nuo saulės spindulių.
Medžiai, Fredis, krūtinė, rankos, maudymosi kostiumėlis, Karola, karutis, kojos, rytinis chalatas, Hildė, plaukai, viskas skysta ir apvalioje prošvaistėje susilieja į guodžiančią akvarelę. Jo niekur nėra.
Laiminga miške. Iki sekmadienio vakaro, kai įsiveržė naktis. Tuomet mes vėl sėdome į mūsų automobilius. Bet mažiau kaip po penkių dienų mes, arba: aš ir Karola, ir Hildė, ir Fredis, ir Kamerūno princesė, kurios čia nėra, arba vis dėlto: mes – jei man leidžiama taip pasakyti atsargiai formuluojant – vėl grįšime atgal. Le pakartojimas – privalomas, kaip pasakytų prancūzas. Arba tiksliau: aš. Nes be ironijos visa tai būtų neįmanoma. Deja.
Vėl terasa, tik šį kartą prie vandens Šv. Kryžiaus saloje. Išsipakavusi ilgųjų bangų radijo imtuvą – mažą juodą dėžutę, – Hildė karštligiškai skubėdama sukiojo rankenėles. Pasuko į kairę: nieko. Pasuko į dešinę: nieko. Atsargiai, lyg įžengdama į virtuvę tamsoje, ji paėjėjo keletą žingsnių ir vėl pasukiojo rankenėlę į dešinę ir į kairę: nieko. Tada ji įkišo ilgą ploną laidą į vieną dėžutės angą: nieko. Jokio pranešimo, jokio ryšio. Pasaulis buvo dingęs, šį kartą galbūt visiems laikams. Hildė, Karola ir aš vienos buvome terasoje prieš mūsų skurdų, mažą viešbutį pagrindinėje Galapagų salyno saloje. Net vietinis jūrų biologas, turėjęs mus pasitikti oro uoste, neatėjo prie meeting-point, ką jau ir kalbėti apie poną Jį arba apie Hildės dukterį iš Kamerūno. Viskas aplink mus pasidarė juoda: vien akmenys, rūpesčiai ir spygliai. Nusiaubta žemė žalių spindinčių nuodų jūros pakrantėje.
Tikriausiai visai neseniai čia prasiautė toks gaisras, kad net dabar dar styrojo sidabru pasidengę krūmų ir medžių nuodėguliai, o akmenys buvo įgavę skysčio pavidalą, kad net kietas gruntas slydo iš po kojų – when the going gets tough, the tough get going*. O galbūt taip buvo kažkam padaryta gera paslauga, tik aš nežinau kam. Bet veikiausiai jau po vienos kitos akimirkos, vidury nesutramdomo veiksmo, gaisras buvo liovęsis, o gruntas, taip ir neįgavęs naujos, dar veiksmingesnės formos, pasidavė sąstingiui. Dabar jis čia gulėjo vis dar išsidėstęs juodomis bangomis, judėjusiomis jūros kryptimi ir stūmusiomis pagriebtus palaidus akmenis, bet vis dėlto į jūrą neprasiveržusiomis – apgailėtinas sustabdytos ir nenaudingos dinamikos vaizdas. Tačiau galbūt ir šis sąstingis neilgai tęsis, nes kažkur, visai netoli, vis dar degė ugnis.
Ir mes bandėme suprasti, kur esame. Pabaigoje. Pradžioje. Kodėl tu pakvietei mane į šią laukymę? Ar tai yra pragaras? Karolos kliedesys? O gal vis dėlto rojus?
Nes iš gamtos sutemų gilumos pasirodė grakščios būtybės, siekiančios atsikovoti šviesos ir nakties danguje atspindžius. Ramūs ir nuoširdūs, taikiai džiugindami apie mūsų kojas trynėsi žvėrys.
Iš kraštų sėlino vaiduokliški vėžiai raudonomis žnyplėmis ir geltonomis galvomis, apie mūsų kulkšnis glaustėsi iguanos slankiojančiais smakrais ir išpūstais kaklais, ant mūsų aulinių – nuo meilės apkvaitę žiogai, mūsų akyse – kūliavirsčiais besivartantys ruoniai. O virš mūsų galvų didelius ratus suko pelikanai, fregatiniai paukščiai. Ant mūsų veidų jie mėtė greitai dingstančius šešėlius. Sparnų mostais atliktas geras darbas ir – staigaus aptemimo akimirka.
Nes ir virš mūsų liepsnojo ugnis... mes nežinojome, ką daryti su ta šviesa, su ta skausmą keliančia jėga, kurią dangus išliejo ant mūsų taip, kad mes net pritūpėme, ta šviesa – tokia žiauri... dūris... skundimasis... Karola, ak, taip arti mirties, terasoje prie vandens, ant šio išklerusio krėslo... tai yra tikras pragaras, man galas, aš noriu kuo greičiau iš čia... ji apsisprendė.
Rojus buvo žlugęs. Tai atsitikę miške... dūsavo, bambėjo, skundėsi ji. Tuomet ir prasidėjęs šis pragaras. Tą dieną, kai Fredis atsuko jai nugarą ir šiuo judesiu nusisuko nuo jos. Kvailystė, galvojau aš, tai atsitiko jau daug anksčiau. Netgi daug daug anksčiau. Tai buvo ta diena, kurią ji pirmą kartą atsisėdo ant krėslo tam, kad pasaulis apsuptų ją, ir tai buvo dar gerokai anksčiau, negu ji sėdėjimą buvo padariusi savo profesija. Bet, žinoma, to aš jai nepasakiau. Ir mes dabar jau tylėjome.
Taigi aš pradėjau niūniuoti, šiek tiek panašiai kaip autizmu sergantis vaikas: ką gi daugiau galėjau čia veikti?! Aš jau visur buvau niūniavusi: Senegale, Kambodžoje, prie Dunojaus, taip pat ir Amazonijoje... aš būčiau galėjusi pasirodyti kaip didžioji tarptautinė niūniuotoja... o čia, Galapaguose, aš, žinoma, niūniavau taip, kad manęs negirdėtų Karola ir Hildė... tik mano nykštys truputėlį virpėjo... juk nieko nėra blogiau už tai, kaip būti priverstam sėdėti šalia žmonių, kurie patys sau niūniuoja... tuomet tuoj pat norisi juos aplieti šalto vandens kibiru, kad jie atsitokėtų, nors man per tokį karštį tai būtų visai patikę. Taigi aš niūniavau dedikaciją, vieną orkestrui parašytą dainą, iš paskutinių Richardo Štrauso puslapių, vieno ypatingai jausmingo bydermejerio laikų lyriko žodžiais... bet ir jausmingumas yra nuolat kintantis dalykas... to be pathetic ou etre pathetique...* sukeliantis užuojautą ar pataikavimą – tai irgi priklausė nuo aplinkos... aš nežinojau, ar čia, Galapaguose, kur mes buvome apsistoję, labiau priimtina buvo užuojauta, ar empatija, o tuo metu man jau lyg ir girdėjosi vėlyvos romantikos styginių instrumentų garsai, iš lėto įsismelkiantys į mano smegenų kiaušą, ir galbūt aš visu kūnu šiek tiek sūpavausi pirmyn ir atgal.
Kartą aš, laisvę mylintis girtuoklis,
Laikiau aukštyn pakėlęs taurę ametisto,
Ir taip tu iššaukei piktas dvasias,
Šventai šventai ištirpau tavoj širdy,
Kiekvienoje dainos eilutės pradžioje esančios sinkopės mažą sekundės dalelytę priversdavo mano širdį sustoti, kol aš nustojau niūniuoti. Bet užtai Elisabethos Schwarzkopf balsas darėsi vis labiau atsidavęs ir aistringesnis, kol galų gale mane užliejo įmantrus orkestro skambesys. Aš vėl stebėjau, kaip kūliavirsčiais vartėsi ruoniai. Ei, ruoniai, negi jūs norite gyventi amžinai?! Bet galbūt jūs, šaipydamiesi iš manęs, buvote teisūs. Aš būčiau galėjusi dar ilgai niūniuoti ir dainuoti, kraštutiniu atveju kam nors liepti dainuoti. Aš pasiduodu. Aš pasiduodu. Bet mano dedikacija neturėjo jokio adresato.
Karolos priimtas sprendimas dėl pragaro buvo visiškai aiškus ir gerbtinas, o ir prisimenant šią keistą dieną ir ypatingą aplinką, tai buvo visiškai logiška išvada... feel free to choose your own hell...* visiškai asmeninis Karolos pragaras vidury šių nuoširdžių žvėrių rojaus.
Nors ji ir netikėjo pragaru, kaip ir pasaulio pabaiga, tačiau ji tikėjo tuo, kad Fredis yra kaltas, ir kaltė, priešingai nei visi tie siurrealistiniai ropliai ir šliužai kartu su niūniuojama šios istorijos pabaiga ir sustabdytais vulkaniniais rieduliais, buvo didelė ir ypač reali... Kurgi taip ilgai užtruko Fredis, – dejavo Karola... – aš sergu, daugiau nebeištversiu, kaip kvaila buvo čia atvykti, juk aš žinojau, kad taip bus.
Ir Hildė nusimovė galvos apdangalą, tokią iš smėlio spalvos poplino susukamą siaurais kraštais skrybėlaitę, kuri profesionaliam keliautojui po pasaulį yra būtinas aksesuaras, ir uždėjo ją Karolai, bet ši tuoj pat ją taip pat nusimovė: buvusi karalienė poplino skrybėlaite – to jau buvo tikrai per daug (nors ir karščiuojant, ir plieskiant deginančiai saulei), galų gale tai nebuvo esminis dalykas: esmė buvo Fredo kaltė dėl Karolos ligos... viskas psichosomatiška, pasakė ji... žinoma, kaipgi kitaip... taip, taip, liga lyg metafora... organinės ligos – jau visiškai nebemadingos, o ir paprastu likimu arba Dievo siųsta bausme jau greitai nebetikės nė vienas esančiųjų aukščiau ar žemiau amerikietiškos biblinės juostos. Taigi šiuo atveju kaip apie kaltininką galėjo būti kalbama tik apie Fredį, ir, prisipažinsiu, mintyse aš šiek tiek žiovavau iš nuobodulio, ir jei tai skamba žiauriai, iš tiesų man buvo gaila Karolos... tikrai.
Tos šąlančios akys, tas nusivylimo kupinas žvilgsnis... tikriausiai taip pat ir aš gana dažnai buvau priversta žiūrėti tokiu žvilgsniu, kai vis bandydavau ir bandydavau pažvelgti ponui Jam į jo vieną žalią ir antrą juodą akį... jis pats pageidavo turėti tokias akis ir todėl aš dėl jo taip stengiausi, beje, tos akys, kiekvieną kartą, prieš išslysdamos ir palikdamos tuščias akiduobes, vis nusidažydavo mėlynai... bet Karolai aš galėjau padėti tik tiek, kiek ir Hildė ir jos skrybėlaitė.
Nes Fredis buvo atsakingas už Karolą, ir ne vien už ją: jis buvo atsakingas už viską ir atsakyti turės Paskutiniame teisme, nes jei nėra jokio pragaro ir jokio rojaus, tuomet žemėje yra tik atsakomybė, o jeigu nėra ir Dievo, tuomet yra tik Fredis, į kurį dar galima kreiptis, bet kaipgi Karola galėjo kreiptis į jį, kai jo kaip tik ir vėl nebuvo... O mano Dieve! – šaukė Karola, nors Fredis kaip tik šią akimirką buvo visai čia pat: rūpinosi šio skurdaus viešbučio su terasa prie jūros kambariu.
Bet štai ir vėl pasirodė Fredis ir trūktelėjo nuo krėslo Karolą, kuri buvo visiškai išsekusi ir tikriausiai be kitų pagalbos būtų dūlėjusi šioje pragariškoje šviesoje iki kito tūkstantmečio, trūktelėjo taip stipriai, kad jie abu vos nepargriuvo, ir jei jau ne dėl instinktyvaus geismo, tai bent dėl traukos jėgos vos neužvirto vienas ant kito, ko, beje, Fredis, žengęs žingsnį į šoną, sumaniai išvengė ir už tai Karola atsilygino dėkingumo kupinu žvilgsniu. Paskui, Hildei ir man neryžtingai įkandin sekant, Fredis nutempė ją zigzagu tarp draugiškai nusiteikusių iguanų sudarytų linijų į jų bendrą kambarį, kurio plikas sienas buvo aplipusios salamandros.
Vos po penkių minučių Karola jau gulėjo lovoje po stora antklode, išmarginta plonų šviesos juostų dryžiais, kurias pro uždaras langines ant išgulėtoje lovoje tysančios apgailėtinos figūros su prakaito perliukais ant kaktos ir šaltomis galūnėmis siuntė negailestinga saulė.
Ten, taip sakė Karola, dar prieš vidurnaktį ji ruošėsi numirti pati sau viena, ir būtent: be Hildės ir be manęs... palikite mane vieną čia paprasčiausiai gulėti, aš jau kaip nors susitvarkysiu... mes būtume turėjusios padėti Karolai apsirengti ir susipakuoti tik tuo atveju, jei mūsų motorinė jachta, aprūpinta su gyvybės apsaugos priemonėmis, kurias sudarė gelbėjimosi ratai ir kuriomis dar kartą, tikėkimės, pasirūpins Fredis, pajudėtų pirmą Naujųjų metų dieną – jeigu to dabar, kai mus taip pat nuvylė ir jūrų biologas, dar iš viso galime tikėtis.
Fredis būtų galėjęs ir netgi privalėjęs likti, bet pirmenybę jis teikė būtiniems biologiniams poreikiams tenkinti (telieka tai konkrečiau neįvardyta), tad Karolai nebeliko nieko kito, kaip tik galų gale mirti, šiame procese aktyviai dalyvaujant tik septyniasdešimt septynioms nuolankioms kambarinėms salamandroms, kurių vidinis karštis buvo užgesęs evoliucijos tėkmėje: kas žino, kada, kas žino, kodėl... galbūt jau prieš du, kablelis, tris milijonus metų pasitvirtino tai, kad nuolankumas ir slaugymas yra naudingi auginant jaunus žvėris ir išsaugant savo rūšį, o kartu jie buvo parengiamoji stadija tam, ką kai kurie žmonės šiandien vadina meile.
Galbūt prieš septynis šimtus metų tai savo liepsniniais kardais padarė gruzinai... ugnį pavertę ugnimi, pelenus – pelenais: iš dulkės esi ir dulke pavirsi. O gal tik prieš keturiasdešimt metų buvo perauklėtos kambarinės salamandros prižiūrint šeimas draugiškai palaikiusio pirmininko Mao, kuris taip pat neteikė jokios ypatingos reikšmės vidiniam svaidymuisi ugnimi (nebent tas svaidymasis būtų buvęs revoliucinis) ir kuris apie gamtinių jėgų valdymą buvo daug išmokęs iš savo žmonėms, žvėrims ir augalams nuolat vienodai meilaus draugo Stalino, kuris, siekdamas sparčiai pagreitinti evoliucinius procesus, jau prieš šešiasdešimt metų didžiausiame girtuoklių šalies užkampyje įkūrė lagerį net augalams, kur nuolankūs vasariniai kviečiai turėjo vėl tapti atspariais žieminiais kviečiais, ir tai – per vieną kviečių kartą.
Nes ir evoliucijos idėja, plitusi nepakenčiamu sraigių greitumo tempu, dėl kurio kiekvieno pagerėjimo visada reikėjo laukti mažiausiai du ar tris milijonus metų, buvo tik klastingas buržuacijos manevras akims apdumti, o ir Karola juk buvo prisidėjusi prie šio evoliucijos proceso pagreitinimo, kai prieš dvidešimt penkerius metus vėlų kovo 21-osios vakarą ji traukė per vieną revoliucingų nuotaikų apimtą Šiaurės Vokietijos miestą su transparantu rankoje ir švilpuku burnoje. Tų laikų atkakliausios teoretikės vedamas moterų avangardas ryžtingai žygiavo priekyje: jos buvo raganos ir todėl nė vieno ir nieko nebebijojo, kai tą pirmąją Valpurgijos naktį po Dievo likvidavimo tamsiose gatvėse jos atsikovojo pačios save.
Teoretikė nešėsi šluotą, nes pagaliau juk turėjo įvykti šluotos ir teorijos susijungimas, o Karola laikė transparantą, kuriame baltu raštu rausvai alyviniame fone reikalavo, kad viskas, kas moteriška, per trumpą laiką pasirengtų kovai, o vyriškoji giminė tučtuojau nuolankiai nusileistų. Už tai ta teoretikė, bebaimė avangardo kovotoja ir vėlesnė jos mylimoji, ją iš pradžių audringai pabučiavo ir paskui dar tą pačią naktį karštai pamylėjo, o po šios – ir visas kitas naktis... kokia laimė, koks žmonijos istorijoje pažymėti vertas progresas vidury šio priešiškai nusiteikusio vyrų pasaulio... jos gyveno primityviai ir pavojingai... ir ateitis atrodė būsianti moteriškos giminės arba jos visai nebus... ir tada Karola patraukė per naktinius klubus, ir – o tu miela nuvalkiota banalybe! – ėmė pinigus iš vyrų už atgyvenusių jų instinktyvių poreikių tenkinimą, nes pinigų atsiradimas yra pirmas žingsnis link civilizacijos ir t. t., ir panašiai... na gerai jau, gerai, daugiau apie tai nebekalbėsiu.
Bet negi aš kalta dėl to, kad iš pradžių Karola pateko į teoretikės glėbį, o vėliau – į elitinį viešnamį?.. Negi aš esu kalta dėl aštunto ir devinto dešimtmečio stereotipų, dėl Stalino arba dėl Mao, arba dėl „muilo operų“ televizijoje, arba dėl visų kitų išprotėjusių pasaulio ir gyvenimo modelių?! Kaip tik tai aš turiu galvoje. Ir tos damos buvo patogiai įsitaisiusios savo stereotipuose iki tos dienos, kai Fredis, apimtas jaunatviško įkarščio, paprasčiausiai pagrobė Karolą. Pati Karola negalėjo suprasti, kodėl leidosi pagrobiama, nes jai jis nebuvo naudingas nei istoriniu, nei ekonominiu požiūriu, ir dėl to ji gėdijosi. Bet po kelerių metų, kai pagaliau susiprato net plėšikiškasis Fredis ir pradėjo šlapintis sėdėdamas, Karola galvojo: štai praėjo tik pusė to laiko, kiek trunka vyrų kartos gyvenimas, pagaliau įsitvirtino nuolankumas.
Deja, kaip parodė pastarosios savaitės ir mėnesiai, viskas buvo dar ne visai taip, nes smurtas – nepriklausomai nuo to, kaip rafinuotai juo buvo pasinaudota, – vis dar tūnojo visko, kas vyriška, genuose, ir galbūt todėl karščiuojanti Karola bijojo ir kambarinių salamandrų: veikiausiai ir joms prireiktų tik pusės to laiko, kiek tęsiasi vienos vienadienių skrajūnių kartos gyvenimas, tam, kad jos regresuotų iki žiemai atsparaus gruziniško drakono.
Prisipažinsiu, kad iš tiesų tai buvo tik grynų gryniausi mano spėliojimai, nes šią paskutinę, o galbūt pačią pirmąją popietę aš vėl sėdėjau lauke, toje pragariškoje terasoje pavargusi, net labai pavargusi ir dar vinių pilna galva. Tarp vaiduokliškų vėžių ir karščio spalvos iguanų.
Kairėje – evoliucija, dešinėje – evoliucija, darvinizmas – priekyje, darvinizmas – iš paskos, visur – rūšių pasiekimai joms stengiantis prisitaikyti prie priešiškos aplinkos. Ir aš: jau prisitaikiusi, užsiauginusi storą odą. Viena iš keturių nusipelniusių Šiaurės Vokietijos civilizacijos atstovų.
Mano ponios ir ponai: taigi mes jau tiek daug pasiekėme.
Ir tai padarėme nuo tada, kai sužinojome, iš kur mes: iš rojaus ar iš girtuoklių teritorijos.
Nes dar nedaug laiko nutekėjo, dar nėra nė dviejų šimtų metų, tiksliau, tai atsitiko 1814-aisiais pono Kristaus metais. Tuomet kazokų armija kėlėsi per Reiną, kad užpultų Prancūziją, mūsų mylimą turtingos dvasios Prancūziją. Vienas kazokas buvo pabėgęs, taigi dezertyravęs, tas baikštus šuo, tas šlykštus žmogus kreivais blauzdikauliais, išlenkta kakta, atsikišusiais antakiais, vienas jų buvo šiek tiek aukščiau už kitą, ir jis įkrito į vieną Neandertalio ledynų plyšį arba kas nors jį ten įstūmė, bet, šiaip ar taip, jis buvęs girtas (kaipgi kitaip) ir savo glėbyje laikęs pigią šliundrą iš Uzbekistano arba Venecijos... rado jį po kelių dešimtmečių – 1856-aisiais, – kai iš jo bebuvo likę vos pora kaulų, bet, nepaisant to, visi piktinosi jo šlykščia išvaizda, pagal kurią buvo nustatyta, kad jis buvęs iš girtuoklių teritorijos, bet taip pat, savaime suprantama, buvo piktinamasi ir jo jaučiama baime subtilumo sugadintam prancūzui, mūsų baisiam priešui, na, bet mes jau nenorime šiandien būti tokie smulkmeniški ir priekabūs, nes po šio įvykio viskas buvo dar daug blogiau.
Kažkas – ir dar kartą dėl tikslumo: labai didis Bonos universiteto anatomas XXX, kuriam svetimi buvo šlykštėjimasis ir piktinimasis, – staiga paskelbė: anas esąs visiškai ne iš girtuoklių teritorijos (!), bet vienas mūsiškių! Tie kreivi blauzdikauliai, ta išlenkta kakta... juk tokie mes esame... tai Homo sapiens: ne koks girtuoklis ar koks kazokas iš 1814-ųjų, o baltasis, protingas žmogus... kaip mes.
Bet mes netikėdami ir pasišlykštėję žiūrėjome į tuos atsikišusius antakius: negi mes esame tokie, kaip tie šlykštūs girtuokliai, tie bailūs dezertyrai?! Giminaičiai, palikuoniai, beždžionę primenančio kazoko gyvi atvaizdai, nors tas kazokas iš tikrųjų buvo visai ne kazokas, bet įžymus ponas neandertalietis... mano Dieve, mes tikimės, kad tai netiesa, bet jei vis dėlto tai būtų tiesa, melskime, kad ši žinia nepasklistų!
Nes kas gi mums būtų, jei Ieva buvo padaryta visai ne iš Salvatore Adamo šonkaulio, aš – visai ne kūrėjo pono Jo, o ponas Jis – ne mano švelnių, rašomąją mašinėlę valdančių pirštų vaisius. Nes juk dar nėra visai nuspręsta, kas ką sukūrė.
Ar mes sukūrėme Dievą, ar jis mus?
Ir kam buvo suteikta teisė nuspręsti, kas ir ką?
Bet buvo nuspręsta lygiai prieš šimtą keturiasdešimt trejus metus iki šios paskutinės metų dienos popietės, kai aš sėdėjau Šv. Kryžiaus saloje, terasoje, perkreipta nugara... išklerusi kėdė girgždėjo nuo mano svorio, ir aš buvau pasiekusi priešpaskutinę savęs praradimo pakopą: mes buvome sukurti, ir būtent kaip iš karto tobuli kūriniai: tobula Karola, tobulos Hildė ir aš, Riedle, kuriai vardą davė ponas Jis... mes – žmonės iš knygos, iš tos pirmosios, mes – nuo pačios pradžios literatūrinės figūros, jau Biblijoje aprūpintos ir aprašytos visais galimais būdvardžiais.
Ir Fredis, tas tobulas mažas gundytojas, stovėjo čia ir laikė rankoje obuolį, kurį jam buvo permetęs ponas Jis... Jis ir tik vienas Jis žinojo, kokiu tikslu tai padarė, nes jis dar turėjo planų ir buvo numatęs mūsų likimus... tąkart, prieš šimtą keturiasdešimt trejus metus, kai anas šlykštusis neandertalietis sutriuškino visą sutvėrimo istoriją, žlugo mūsų pasitikėjimas Dievu, ir mes nebežinojome, kas mes tokie, iš kur mes, ko mes galėjome tikėtis, kur mes pirmiausia galėtume pabėgti... mes bėgome ir bėgome, ir atokvėpio akimirką, kuri kasmet kartodavosi paskutinę metų dieną, pagaliau mes pasižadėdavome gyvenime būti teisingi ir rasti kokią nors teisybę ir tikrovę, bet šiandien lyg tyčia mes buvome patekę į Galapagus: tik įsivaizduokite šitą ramų gyvenimą, iguanas, vėžius ir mano perkreiptą nugarą ant išklerusio medinio krėslo. Ar matote mano silueto kontūrus? Ar matote fone tas juodas uolas ir nuodingą jūros žalumą? Ar tai gali būti teisybė ir tikrovė?
Ir tuoj ta mano kėdė subyrės į smulkias dalelytes, lygiai taip, kaip tąkart į smulkias dalelytes subyrėjome ir mes, kai, praėjus trejiems metams nuo neandertaliečio pasirodymo, taigi prieš šimtą keturiasdešimt metų, atvyko dar ir Čarlzas Darvinas: jis buvo ką tik grįžęs iš Galapagų salų, kur pragariška saulė jam į galvą buvo prikalusi vinių, ir daug rašė apie kikilinių paukščių snapus ir rūšių vystymąsi, bet apie mus parašė tik vieną vienintelį sakinį: kada nors šviesa išsklaidys ir žmogaus vystymosi kelią dengiančią miglą.
Deja, labai greitai paaiškėjo, kad mes pastaruosius šimtą tūkstančių metų nesivystėme, bent jau fiziškai, bet daugiau kaip keturis tūkstančius metų mes turėjome nuostabiausias civilizacijas, beje, mes iš pačios mūsų laikais nuostabiausios (jei ji šią akimirką dar egzistavo) buvome ką tik pasprukę į Galapagus, ir aš taip pat buvau pradėjusi mąstyti apie tai, ar Karola nėra teisi, jog geriau jau mes, civilizuoti vaikai iš girtuoklių teritorijos, būtume likę mūsų gražioje Šiaurės Vokietijoje tam, kad blogiausiu atveju žlugtume kartu su ja.
Žmogaus vystymesi, ypač Hildės, Karolos, Fredžio ir mano, to aš buvau pradėjusi bijoti labiau už viską, jau buvo neįmanoma ką nors pataisyti... vartojant didžius žodžius galima taip sakyti: mes buvome papuolę į mūsų pačių nunertų voratinklių pinkles, ir tuo viskas pasakyta... ir ta šviesa, kritusi ant mūsų čia, Galapaguose, buvo paprasčiausiai nepakeliama.
O gal dar likę įkarščio širdy? Pasibaigusi žlugimo paženklinta žiema... rašyta buvo per naktis... viskas paversta žodžiais... pavasario pradžia, Šv. Velykų diena... ir kurgi dabar yra tas ponas Jis, tas kelmas, ta žuvis?
Vėluoji, vėluoji jau ištisas valandas... prisipažink, kurgi tu buvai, ką gi visa tai reiškia, su kuo, kaip sekėsi... galima išprotėti... aš jau girdžiu duslius balsus... ateis maždaug šeštą vakaro... trumpa žinutė, be papildomos informacijos... aš – oro uoste... ateis... šiandien... bent jau tai aš tikrai girdėjau... pranešimas ir Bacho kantata... „Jėzus“ – toks turi būti pirmas mano žodis, ištartas šiais Naujaisiais metais, ir taip toliau, ir amžinai mano lūpose skambės jo vardas... bet tą valandą ponas Jis nepasirodė, o aš stoviu ten skaudančiomis pėdomis, apsiavusi per ankštais bateliais, jau greit vėl vidurnaktis... kaip kvaila, kad aš čia atėjau, ką aš sau galvojau... bet, kita vertus, juk viskas paruošta: visa šeima pašalinta iš kelio, pjūklu supjaustyta siela, peiliu susmulkinta kalba, nusavinti kontekstai, suėsti maištai, išgertos jūros, išeikvotas noras eikvoti, ir net broliai ir seserys, mane pamatę, pereina į kitą gatvės pusę ir nebeatsiliepia telefonu... tad ko gi jam dar reikia?!
Vis dar prie meeting-point, kur susitinka visos kryptys... nė vienos gyvos dvasios... negaliu patikėti... meeting-point, beveik juokinga... žingsniuoju laukimo salėje pirmyn ir vėl atgal... nusivelku paltą ir vėl apsivelku... suglamžyta šilkinė suknelė, vėl išsitepliojau lūpdažiu, kai dar kartą ryškinau lūpas ir... tas lagaminų ratų tratėjimas... kas gi tai ilgai iškęstų... keiksmai tualete... vienutė... paskutinis kvietimas, pavėluotas atvykimas... tualete – garso kolonėlių cukrinių balsų (tokie tie balsai pasidarė) metafiziniai pranešimai, tikriausiai aš klydau, ne taip išgirdau: pono Jo pavėluotas atvykimas, ir atsitik tu man taip kaip tik oro uoste, galbūt dar ir tualete, ko gi jam reikia oro uoste ir ką aš čia veikiu, lėktuvas nėra tau tinkama vieta, juk tai aš jam ne per seniausiai jau pasakiau, gerai, kad jis nemato manęs, aš jau nebenorėjau daugiau trainiotis oro uostuose... senas įprotis, todėl bent jau aš turiu būti čia: tai yra mano gyvenimo kryžkelė ore... bet kurgi dabar aš jį rasiu, kas dabar guos mane, kas gelbės mane, kas girs mano darbus... ne ta vieta, ne tas laikas, per ryški šviesa prieš šį vidurnaktį, akinanti šviesa, aš nebegaliu jos pakęsti... Galapagai, Centrinė Afrika.... skirtumas tik toks, kad čia mažiau dvokia, gaila, nes tai daro šiuos oro uostus kažkokiais keistais, net nejaukiais, tos per ryškiai apšviestos figūros, kurios čia riečia nosis, kurgi jos prarado savo spalvą ir dvoką, ar tai ir yra tas naujas žmogus Šv. Velykų dieną?
* Goethe J. W. Faustas. Dedikacija, 4-a eilutė / Vertė A. A. Jonynas. – Vert. past.
* Mes esam niekingi, bet muzikalūs (angl.).
* Kai eiti į priekį pasidaro sunku, prasideda sunkumai (angl.).
* Būti apgailėtinam (angl., pranc.).
* Pasirink sau asmeninį pragarą (angl.).
Gabriele Riedle. Versuch ueber das wueste Leben.
Frankfurt am Main: Die andere Bibliothek, Herausgegeben
von Hans Magnus Enzensberger, Eichborn verlag, 2004
Iš vokiečių k. vertė Eugenija Tautkutė
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)