trecias_frontas_nr_4       Knygos, pateisinančios karą

       

       Pastaraisiais metais karo romanas ir knyga apie karą pasidarė dominuojanti viso pasaulio knygų rinkose. Remarko, Hašeko, Barbusse‘o, Renno ir kitų pasisekimas aiškinamas įvairiausiai.


       Ir tos literatūros rūšies srovė nesiliauja tekėjusi. Rašytojai stengiasi ne tik parodyti praūžusio karo baisumus, reališkiausiai juos antspauduodami, bet jie agituoja, perspėja ir protestuoja prieš būsimąjį karą, kurio pavojaus garai seniai gaminami kapitalistinio pasaulio.


       Prancūzija jau dabar jaučia pavojų savo sienom ir neįstengia su pilna laisve ir atvirumu pasisakyti prieš karą. Greta giliai pacifistinių Barbusse‘o, Duhamel‘io ir Dorgelès‘o knygų, štai, matome knygas ir keliolikos autorių, kurių tikslas — atvirkščiai — padaryt karą gražų ir jį pateisinti iš tam tikros pusės.

 

       Michel Yell savo romane „Dezertyras“ stato klausimą: kas geriau — pergyvent karo baisumus, netekti rankos, kojos, bet grįžti garbingam piliečiui, ar bėgti, užsitraukti amžiną negarbę ir žūt ištrėmime? Autorius tvirtai nusprendžia: geriau eiti į frontą. Savo melodramiškai parašytame „Dezertyre“ Yell su karšto nacionalisto ir buržua atvirumu visokiariopai pateisina karą.

 

       Eugene Dabit‘o romanas „Mažasis Lui“ parašytas gyvenimiškos apysakos tonais, prikimštas žanrinių scenų ir vaizduoja Paryžiaus smulkiąją buržuaziją. Bet autoriaus daikto prasmė ta pati. Norėdamas demaskuoti visus karo šlykštumus, autorius sąmoningai išvengia fronto ir savo herojams duoda veikt grįžus atostojų, grįžus iš mūšio į pozicijų užpakalį.

 

       Kada karas baigiasi, visi trys — motina, tėvas ir sūnus herojus garbina ramų gražų gyvenimą, garbina vėl grįžusi ramumą ir lengvabūdiškai žegnoja praėjusį. Romanas baigiasi pačio tos baisios imperialistų suruoštos skerdynės dalyvio fraze: „Mama, mes vėl gyvensim laimingai“.

 

       Karo vargai išperkami grįžimo džiaugsmais.

 

       Šiaip ar taip, čia paminėti iš daugelio du buržuaziniai rašytojai, du tipingi imperialistinio režimo garbintojai neįstengs savo menkom, melodramiškom knygelėm užtvenkti tos bangos, kuri liejasi, kuri nenori karo, kuri visokiariopai eina prieš jį. Bet jeigu jis ir kiltų kada, tai tik pačių imperialistų nenaudai.

 

       Monarchistinis indeksas

       

       Mes žinome katalikų bažnyčios indeksą, kuriame atsiduria visų šalių pažangieji rašytojai.

 

       Diena iš dienos triūsiasi „šventosios žiurkės“ po sielos turtus, išleistus į pasaulį, ir surašinėja „prakeiktuosius“. Užgintų knygų sąrašai kas mėnesis pasirodo „Osservatore Romano“ laikraštyje. Bet maža kas juos dabar bestebi, ir patys kunigai dažnai skaito tai, kas indekse užginta, nes užginta beveik... viskas.

 

       Bet štai Londone ėmė eiti „Internacionalinės monarchistų žinios“, kurių tikslas atremti visus puolimus prieš monarchijas, vistiek, kur jos bebūtų: Europoj, Azijoj, Amerikoj ar Centralinėj Afrikoj. Šis laikraštis ėmė spausdinti knygų indeksą monarchistam, ir kurių reikia vengti bei naikinti. Bet gaila tų monarchistų daugiau negu katalikų, nes jų balso juo mažiau kas klauso.

 

       Kol kas spėta įrašyti į indeksą Anatole France, kuris smarkiai juokėsi iš monarchijų ir monarchistų. Esąs juo pavojingesnis, nes esąs paveldėjęs iš Voltaire‘o aštrią satyrą ir savo juoku greičiau įtikina skaitytoją negu rimtais argumentais.

 

       Paskiau Maksimas Gorkis, Lenino draugas ir mokinys, kurio raštai esą abejotinos meniškos vertės.

       Romain Rolland‘as — kurio visi veikalai esą gana silpni, bet turį savy sprogdinamos medžiagos, su kuria esą galima koncentruotą jėgą iki anarchijos išsprogdinti. Albertas Einštein‘as — vokiečių profesorius, garsus reliatyvizmo teorijos kūrėjas, kuris esąs priešas visom tradicijom. Jis neapsiribojąs vien matematikos mokslu, bet esąs labai palankus bolševistinėm idėjom ir kitiem politiniam šio pasaulio reliatyvumam. Toliau eina Bernardas Shaw, kuris esąs klounas ir didelis monarchistų priešas, toliau Hagar Wells‘as, kurio veikalai ypatingai veikią jaunas sielas. Labai pavojinga esanti monarchijai jo „Pasaulio Istorija“ (yra du tomai lietuviškai. „Kultūros“ leidinys), Uptonas Sinclair‘as, kuris visur skelbia socializmą ir anarchiją. Blasco Ibanez‘as, kuris esąs niekas kitas kaip ispanų komunistas.

 

       Aišku, kad čia tik dėl pavyzdžio mes surašėme dalelę tų kvailysčių, kurias monarchistai uoliai registruoja ir leidžia į pasaulį. Visai panašus indeksas yra leidžiamas ir fašistų.

 

       Juk toki indeksai šiuo metu tėra juokų verti lapai, kurie rodo visokiariopą anemiją ir pastangas prieiti su šautuvu prie laisvos dūšios. Tai fanatikų tragikomedija, kurią vaidindami bent patys artistai stengiasi rodyti rimtus veidus.

 

      ___________________

       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 4. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1931 m. vasaris

 

      Frontas_Nr4-1