tekstai.lt

Aidas Jurašius. Eilėraščiai iš „LUISO ALBERTO SALVATJEROS GYVENIMO APRAŠYMO“ (2010)

Aidas Jurasius
Aidas Jurasius
      Aidas Jurašius (g. 1979) poetas, prozininkas, vertėjas. Baigė Naujosios Akmenės 3 vidurinę mokyklą, rusų filologijos bakalauro studijas VU. Šiuo metu gyvena Klaipėdoje, verčia knygas iš rusų ir anglų kalbų. Kūryba publikuota „Literatūroje ir mene“, „Dienovidyje", „7 meno dienose“, 2007 metų almanache „Poezijos pavasaris“. Aido Jurašiaus tekstai socialiai angažuoti, į šiuolaikinį pasaulį juose žvelgiama su švelnia, o kartais ir drastiška ironija. Autorius nepasitenkina fragmentinėmis impresijomis, jis bando kurti eilėraščių ciklus, kuriuos vienija ne tik lyrinio antiherojaus vardas, bet ir visa įvaizdžių bei simbolių žaismė. Šiuo požiūriu A. Jurašiaus poezija šiek tiek primena G. Grajausko „Santaliučijos“ ciklą.

 
 
 

       Luisas Albertas Salvatjera mėgaujasi

       ikikolumbinės Actekijos nebūtimi

 

       kol santa batas nepalietė

       šio kranto

       mano žemės nėra

 

       prieš išplaukdamas į rytus

       kecalkoatlis pasakė

       gyvenimo aprašymas turės standartinę formą

 

       kol santa pirštinė nepaspaudė

       šio delno

       mano kūno nėra

 

       prieš išplaukdamas į rytus

       kecalkoatlis pasakė

       gyvenimo aprašymas bus vartojimo instrukcija

 

       kol santa ugnis nesudegino

       šio kaimo

       mano namų nėra

 

       prieš išplaukdamas į rytus

       kecalkoatlis pasakė

       prisikels tik turintys garantinį laikotarpį

 

       kol santa replės neišrovė

       šio liežuvio

       mano kalbos nėra

 

       prieš išplaukdamas į rytus

       kecalkoatlis pasakė

       brokuoti egzemplioriai nepateks į dangų

 

       kol santa plunksna neaprašė

       šios ašaros

       mano skausmo nėra

 

       prieš išplaukdamas į rytus

       kecalkoatlis pasakė

       už statistinę paklaidą neatsako statistikos dievas

 

       kol santa mikrobas nepalietė

       šio oro

       mano mirties nėra

 

       tavo gyvenimo aprašyme nebeliks tavo gyvenimo

       prieš išplaukdamas į rytus

       pasakė kecalkoatlis

 

 

 

       Salvatjera važiuoja aplankyti savo gimtojo pueblo

       (iš dabarties atgal į praeitį, kuri dar gali virsti ateitim)

 

       antrojo pasaulio rojaus obuolys

       trečiajam pasauliui

       riaumoja ir stena

       gimdydamas reliatyvų greitį

 

       pueblų metisai

       išėję pasivaikščiot po pievas

       su karvėm už pavadėlio

       sustoja ir prisimerkę žiūri

       į šį bezdantį meteoritą

 

       iš grįžusio kecalkoatlio atlaidų

       važiuojanti sena

       grynakraujė indėnė

       taip graudžiai pasipuošus

       kukurūzų eroj siūtais rūbais

       išlipdama pasitaiso skarelę

       tarsi kam nors rūpėtų

       jos indėniškas grožis

 

       tik svirduliuojantys

       dviračių tramdytojai pakelėse

       nežiūri visai

       į šį tylos prievartautoją tarsi

       jau nieko nelauktų

       nors gal tai tik poza tokia

       kaubojiška

 

       o storas ir piktas už vairo

       paskleidžia tabako kvapą

       ir kyla noras pasigarbint dūmais

       bet žinia

       kas leidžiama vairuotojui

       neleidžiama keleiviui

 

       tad tenka laukti artimiausios

       stotelės ir grįžt į pyplystę

       kai buvai įkyrus mažius

       tarp nervingai rūkančių vyrų

       ir niekam nerūpėjo

       ką manai apie amžinas bobas

       laikiną blokadą

       ir vienkartinę kaimyno mirtį

       tad laikeis arčiau knygų spintos

       kad kas iš eigos nepartrenktų

       o dabar štai riedi toks didelis

       per visą sėdynę už pilną

       kainą ir lauki su baime kada

       galėsi išlipt

       nejučia pasitaisęs sombrero

 

 

 

       Luisas Albertas Salvatjera tyrinėja apleistų miestų paslaptis

 

       vartant

       ritualiniais ženklais

       ir magiškais burtažodžiais

       paženklintą senąją spaudą

       paaiškėja

       kad šiuose miestuose

       bei jų apylinkėse

       ir anksčiau gyveno žmonės

 

       nuotraukose

       tie vyrai

       nuoširdžiai kreivais dantimis

       šypsosi ezopo šypsena

       laiko už ausų

       sutramdytą kombainą

       bet taip nestipriai

       lyg būtų slapta

       kombaino pusėj

 

       iš nučiupinėtos

       kultūrinės spaudos

       paaiškėja

       kad tos moterys

       su cheminio ginklo

       pasekmėm ant galvos

       būdavo ir gražios

       kai nusimesdavo uniformas

       ir rodos slapta

       tai pačios žinojo

 

       panašu kad vaikai

       fenomenu pasižymėjo keistoku

       keletą kartų metuose

       jiems iš delnų

       išaugdavo balionėliai

       ta proga būdavo rengiamas

       didžiulis karnavalas

       balionėlių eitynės

 

       suaugusiųjų akyse

       valiūkiškos ugnelės tarsi

       būtų apsiriję valdiškais žirniais

       tik vaikai žygiuojantys

       nuoširdžiai saugo balionėlius

       nuo vyresnių

       vaikigalių su adatom

       ir atrodo

       dar neabejoja pergale

 

       staiga

       numeriai baigias

       ir lieka neaišku visiškai

       kas nutiko unikaliai

       šių žmonių atlantidai

       šiam senam šauniam pasauliui

       gal kokie atėjūnai išstūmė

       gal asimiliavosi

       gal išėjo patys pasibaigus Naftai

 

       hm

       o gal jų nebuvo visai

       gal tai tik idėja

 

 

 

       Luisas Albertas Salvatjera plaukdamas tarpmiestine karavele

       stebi į pensiją išėjusių raudonųjų konkistadorų gentį

 

       nesteriliai užkonservuoti gaištančios svajonės ikrai norai

       išvysti prarastas bet pažadėtas raudonoj spaudoj žemes

       taip pat jau miršta tai pavargus nykstanti gentis

       flegmatiški konkistadorai

       pro tarpmiestinės karavelės langą abejingai spoksantys

       ir vengiantys pažįstamų savęs

       taip pat visų maršrutų karavelių posūkiai nebesvaigina

       nebėr jau atradėjo užkariautojo ir prievartautojo aistros

       tiesa dar geria kažkurios dievybės kraują tarsi vyną

       nors žino tie kalės vaikai kad ir jame nėra tiesos

       važiuoja šiaip

       kad mirtų kelyje su ordinais už nuopelnus beieškant eldorado ant krūtinės

       draugų kurie imperijų griuvėsiuose pražuvo

       neapraudodami nes po galais juk tie už juos laimingesni nes

       ... nėra eldorado

       ir tu ..... greičiausiai jo niekad nebuvo

 

 

 

       Luisas Albertas reziumuoja intymias vienos vasaros patirtis

 

       beveik jau baigės vasara ir daros vis aiškiau

       kad žemės rakštys sugadina šį peizažą

       ir kad jose gyvenančios elektros bus per maža

       apšviest šį vakarą ir mes arčiau

       jau nebebūsim aš prakeikiu tavo odą

       kaskart kai tik atsimušu į ją tačiau

       beveik jau baigės vasara ir daros vis aiškiau

       kad viskas kas po oda išgalvota

 

 

 

       Visai kaip gyvenime (apie išimtinai diletantišką

       Luiso Alberto Salvatjeros domėjimąsi kinematografija)

 

       nekartą nufilmuota ši dramatiška scena šis riksmas šukės bintas

       nekartą nominuota oskarui už antraeilį vaidmenį jau buvo mūsų lova

       kiekvienas mano judesys jau buvo talentingai suvaidintas

       nėra ko slėpt ir ašaros kaip tavo per dažnai graudino jau žiūrovą

 

       tikiuos nuvargino dialogai ir dabar panirsi į nebylų kiną

       ir man beliks kaip vesterno herojui išsidrėbus tingiai

       stebėt kampuotus judesius ir pernelyg kiek išraiškingą miną

       stebėtis kad tave dar jaudina lengvai nuspėjami siužeto vingiai

 

       deja vis dar blaškais tarp bolivudo ir prancūzų melodramos

       galbūt išgelbėtų mus pornografija šiąnakt tačiau save tausoji

       titaniko finalui aš tikiuos kad grįš į alabamą mergina iš alabamos

       ir repetuoju kaip tvirčiau ištarti I‘ll be back brangioji

 

 

 

       Geroji animacija: komplikuotas Luiso Alberto Salvatjeros

       kelias į socialinio fakto brandą

 

       po spalio švenčių

       prieš pat kalėdas

       išvarė mus

       žabų parnešt

 

       ėjom

       klaidžiojom po mišką

       už kelmų kliūdami

       grūdami į pusnynus

       tarsi vargšai našlaičiai

       būtumėm

 

       vis ėjom ir ėjom

       pasauliu netikėdami

       tikėdami pasaka

       bet nei dvylikos mėnesių

       nei peliuko mikio

       nei šiaip ko nors stebuklingo

       nesutikom nieko

       kas kelią parodytų

 

       tuščias tas miškas

       tik žabai sustingę į ledą

       ir šaltis pareinant

 

 

 

       Luisas Albertas pro kavinės langą pavydžiai stebi

       heteroseksualių angelų porelę,

       kuri yra įsimylėjusi laisvos rinkos sąlygomis

 

       o sykį traukė gatvėmis patrakęs gruodis

       ir grojo vėtrų sūkuriais be garso

       ir šoko angelai iš prigimties balti bet išsitepę meilės suodžiais

       jie tarsi verkė tarsi krykštavo jie tarsi

       nejuto karšto krištolo po kojom

       nejuto vėtrų ritmo trukdančio bučiuotis

       jie griuvinėjo ant sparnų jie virto bet vis tiek ropojo

       kita kryptim nei ėjo išprotėjęs gruodis

 

 

 

       Luiso Alberto Salvatjeros saga apie skaldo mirtį

 

       buvom narsių vikingų būrys tačiau

       iš kur tiksliai atvykom scenaristas nesakė

       užtat visi tris dienas nesiskutę

       kaip ir liepė odino žyniai kino studijoj

 

       objektyvus žygio tikslas buvo nusiaubt

       anglijos pakrantes apiplėšt trakų pilį

       ir papozuot turistams iš kinijos

 

       savo ruožtu subjektyviai planavau

       visus viduj išskerdus

       ramiai išprievartauti režisieriaus asistentę

 

       vidiniam pilies kieme

       pasipriešinimas buvo didesnis nei tikėjomės

       kažkoks šeškinės ruskelis įsijautė į vaidmenį

       ir mojavo kardu kaip patrakęs

 

       durneli galvojau atsimušinėdamas

       čia gi tau ne koks pskovas sumautas

       nevaizduok brito mes gi visi tik masuotė

       ir nesvarbu kurioj vartų pusėj stovi

       vis tiek esi tik nykus foniukas

       pagrindinių aktorių talentui ir režisieriaus minčiai

 

       bet kas klausysis skaldo

       teko mirti nuo smūgio į galvą

       ant trakų pilies grindinio siaubiant Britaniją

 

       gulint ir laukiant bilieto į valhalą

       pro šalmo kraštelį mačiau asistentės kojas

       agonijoj dar pagalvojau kaip ji

       toliau gyvens tokia visa neprievartauta

 

       miręs ilgai buvau net pabodo

       bet gulėjau ramiai ir kantriai

       nes iš patirties jau žinojau

       kad pabaigoj prisikelsiu

       kad pabaigoj būna žodis

       nufilmuota

 

 

 

       Luisas Albertas Salvatjera mokosi kalbėti

 

       ant asfalto piešiau

       auksinę žuvelę

       pabučiavus atgijo

       paleidau į šulinį

       liepiau

       plauk pas mano tėvą

       pasakyk

       kad taip ir neišmokau

       grot jo dovanota gitara

       taip ir prakabėjo ant sienos

       kol išmetėm

 

       vandenie vandenie

       priimki žuvelę

       vandenie vandenie

       parodyk jai kelią

 

       pašaukiau atgal

       dar pasakyk

       kad žvejot

       taip ir nepamėgau

       kaip ir anksčiau

       negaliu pamaut slieko

       ir žuvies negaliu nuimt

       nuo kabliuko

       o tai padaryt už mane

       tik tavęs prašyt nesigėdijau

 

       vandenie vandenie

       saugok žuvelę

       vandenie vandenie

       parodyk jai kelią

 

       dar pašaukiau

       pasakyk

       kad nežinau

       kodėl taip prašydavau

       kad riešutų atvežtum

       tiesą sakant

       jų niekad nemėgau

       gliaudžiau tik tam

       kad pažiūrėt

       ar nėra kirminų viduj

 

       vandenie vandenie

       priimki žuvelę

       vandenie vandenie

       parodyk jai kelią

 

       šaukiau dar

       bet nebegrįžo

       stovėjau ilgai prie šulinio

       kuriam girdėjau

       kažkada vienas vaikas

       nuskendo

       o dabar štai

       ir mano žuvelė

 

       vandenie vandenie

       atiduok mano žuvį

       žuvie žuvie

       grąžink man liežuvį

 

 

 

       Begėdiškas ir užkrečiamas Luiso Alberto Salvatjeros ekshibicionizmas

 

       tylėdamas

       esi nuogas

       neprisidengęs

       gėdingų vietų

       esi iškrypėlis

       rodai save

       kaip ant delno

 

       nuogumu savo

       raudonį iššauki

       žvilgsnį bėgiojantį

       verti kitus

       drovėtis

       į save užmest akį

       pasitikrint ar nieko

       intymaus nesimato

       ar visi žodžiai

       vietoj

 

       tylėdamas

       ir kitus apnuogini

       nurenginėji viešai

       nejaukumą atneši

       verti muistytis

       paskubom užsimest

       netinkamą žodį

       per didelį sakinį

 

       esi begėdis

       tylos krūmuose

       tykantis

 

 

 

       Šis bei tas apie Luiso Alberto Salvatjeros Stokholmo sindromą

 

       paėmė įkaitu mane

       mano paties gyvenimas

       o gal ir nepaėmė

       gal svetimų rankų priimtas

       ir atiduotas buvau

 

       gyvenimas keičia

       vietas kuriose

       slepia mane

       ir sergsti

       nuo pašalinių akių

       bet kur aš ir eičiau

       paleistas

       žiemą basas

       toks visas

 

       suriša kartais

       mane gyvenimas

       muzika sportu

       karščiausiom naujienom

       bet niekis

       dar sužeisčiau ką nors

       ar pats susižeisčiau

       nesurištas

       toks kerėpla būdamas

 

       leidžia man

       mano geras gyvenimas

       žiūrėt televizorių

       tad žinau aš

       būna

       žymiai žiauresnių

       gyvenimų

       kur baisiau gerokai

       elgias su įkaitais

       savo

 

       maitina mane

       kasdien mylimąja

       mano gyvenimas

       geras

       blogas aš kartais

       nedėkingasis

       bado streiką paskelbiu

 

       galvoju kartais

       o ką

       jei pabėgčiau

       nuo savo gyvenimo

       bet ką tada

       ką prievartaus švelniai

       tas toks vienišas

       mylimas

       tas mano gyvenimas

 

       gyvenimas geras

       tas mano gyvenimas

 

 

 

       Marijana Vilareal pasakoja apie Luiso Alberto Salvatjeros žaltį

 

       septynerius metus

       atšliauždavo žaltys į mano patalus

       slidus ir vingrus

       gėrė naktim mano pieną

       nakvodavo

       įsiskverbęs iki paširdžių

 

       septynerius metus

       kandžiojau švento žalčio galvą

       smaugiau jį delnais

       varčiausi nuo šono ant šono

       kad tik išstumčiau iš patalų savo

       šliužą drėgną

 

       septynerius metus

       kuždėjo žaltys man į ausį

       į lūpas į pažastis visur

       kur susirangydavo

       kad nėra many vaisiaus draudžiamo

       man ir mano žalčiui

 

       aštuntaisiais metais

       užsiveisė pataluos mano lizdas gyvačių

       jaučiau kaip naktim jos raitos kutena

       papilvę laukdamos žalčio

       bet nebeatšliaužia jis

       mano brolių taip ir neužmištas

 

 

 

       Sėdėdamas ant parko suoliuko Luisas Albertas reflektuoja

       gamtos ir šeimyninio gyvenimo paradigmą

 

       rudens elgesys vis keistesnis jis scenoje parko

       šoka striptizą nors niekas negaišta

       gėrėtis lingavimu vėjo ritmu

       abejingai praeina

       netgi žaidžiantys meilę

       ir žaidžiantys maištą

       jis vartosi sukasi žergias bet nieko negundo

       virpėjimas medžių apnuogintų klubų

       bėgu ir aš

       nusispjovęs prieš vėją

       kol jis neapnuogino

       lytinių lūpų

 

 

 

       Marijana Vilareal Luisui Albertui Salvatjerai

       pagaliau pasako, ką ji galvoja apie tokius karlsonus kaip jis

 

 

       jie gyvena ant stogo

       ten kur katės balandžiai

       kur gyvena visi šio miesto

       parazitai negaminantys

       bendro nacionalinio

       produkto

 

       jie gyvena ant stogo

       tik retkarčiais užsuka pritrūkę

       uogienės pažada parodyt dangų

       bet tik nusiveda pas save

       ant stogo o kokiu tikslu

       nesuprasi

 

       jie gyvena ant stogo

       mėgsta vaizduot gagarinus

       matančius tai ko tu niekada

       nematysi ir sako kad visa prasmė

       slypi grožyje jų motoriukų

       birbėjimo

 

       jie gyvena ant stogo

       susisupę į dėmėtas paklodes

       metafiziką žaidžią ir gąsdina

       užklydusius tuos

       kur gyvena žemiau

       po stogu

 

       jie gyvena ant stogo

       išskrisdami visad pažada grįžti

       ir nors žinai kad visad

       jie grįš tiktai pas savo stogą

       vis tiek neuždarai langų nakčiai

       uogienę verdi