tekstai.lt

Asta Plechavičiūtė. PIAZZA („Nelyginiai metai“, 2008)

 

Asta Plechaviciute
Asta Plechaviciute

Asta Plechavičiūtė (g. 1977) – prozininkė. 2001 m. baigė lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. 1996 m. V. Kavolio konkurse laimėjo antrąją vietą tarp jaunųjų rašytojų (už poeziją).1998–1999 m. VU „Filologinio rudens“ konkurso prizinių vietų laimėtoja (už prozą). Dalyvavo internetinės svetainės „Nevykėliai“ veikloje. Rašo literatūros kritiką. Recenzijos spausdintos „Rubinaityje“, „Literatūroje ir mene“. Kūryba ir eseistika publikuota „Literatūroje ir mene“, „Nemune“. 2008 m. laimėjo Rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ prozos konkursą ir išleido pirmąją knygą „Nelyginiai metai“.

 
 
 
 
Piazza
 
I
 

Mūsų valdžia labai didžiuojasi centrine miesto aikšte.

Todėl turistinėje knygoje įrašė štai tokį įrašą – visos aikštės visuose kituose miestuose yra aikštės kaip aikštės, o mūsų aikštė vadinasi PIAZZA.

Ir turistiniame buklete irgi buvo taip pasakyta.

Mūsų valdžia labai mėgsta vartoti šį žodį:

PIAZZA
PIAZZA
PIAZZA.

Nors šita kalba nėra mūsų miesto valdžios kalba nei miestiečių kalba, nei katinai neatsisuka tokia kalba šaukiami, tačiau žodis PIAZZA visiems patinka.

Bet aikštė buvo mano, ir su lankstinukų sudarytoju bei skleidėju kalbėdavausi kokį kartą per metus.

Abu savo merginų pasiilgdavome ir ilgai vienas kitam galvos nekvaršindavome.

 
II
 

Šiandien aš noriu vynuogynų kelis dekoratyvinius lapus (kelių atspalvių) ant sienų išpaišyti.

Piazza šiandien yra mano aikštė. Pakraščiais sklinda muzika ir lapų šlamėjimas. Girdžiu, kad aikštės pakraštyje paukščiai susibūrę...

Laisvai žmonės nuo vieno aikštės galo iki kito nueina. Pakraščiuose truputį jie dar neryškūs pabūna, bet toje maždaug vietoje ir baigiasi mano piazza, todėl nieko nuostabaus ar nieko keista.

Keista diena, kai medžių šlamėjimas artesnis atrodo, kai aikštės platumas nėra toks begalinis.

Nekreipiu dėmesio. Aikštėje sumirga rudos ir ryškiai geltonos spalvos.

Labai gerai suprantu: jei šį kartą atgal neatsigręšiu ir į tave nepažiūrėsiu – užgrauš.

Pirmą kartą man čia oro –

- pritrūksta.
 
III
 

Dar iš fotografo pasakojimo

 

Ir moterys – kai apkabina vaikus arba tiesia rankas į juos ir prieš objektyvą šypsosi.

Pritupia.

Ir tada pastebiu, kad jos avi įsispiriamus batelius, dirželiais neprilaikomus. Atvirus. Vasara juk.

Į padus toli gražu dulkių juodumas neįsiskverbęs. (Labai švarios moterys. Tokios mano mieste negyvena. Į mano miestų moterų-gyventojų padus paprastai juodumas kažkoks įsiskverbęs. Nepasakysi, kad jos nesiprausia, vis tiek. Taip jau yra.)

Ant veido ilgų plaukų sruoga užkritusi.

Tokios tat būna mano fotografuojamos moterys.

 
IV
 
Piazza toliau
 

Ir štai aš, aikštės prižiūrėtojas. Darbo valandomis (dažniausiai – kol nesutemsta) fotografuoju aikštę. Tik neleido man miesto valdžia nuotraukose nei prijaukintų kelnėtų beždžionių naudoti, nei automobilių muliažų, taip pat saulėlydžių natūralaus žmogaus dydžio. Rūškanų veidų vaikų kažkodėl irgi nepatarė fotografuoti.

Sako, pakaks, jei nuotraukose matysis graži aikštė ir pakankamai nerūškani žmonės joje.

Mūsų aikštė tikrai graži.

Atėjo žmogus, profesija stebėtojas (ŽPS). Net netiktų sakyti „atėjo”. Šonu prašliaužė, praslinko tą rytą, pačiu aikštės pakraščiu, kaip vagis.

Sakau, nešliaužk, neslankiok aikštės šonu kaip vagis.

Pats tamsta esi vagis, pasakė žmogus, profesija stebėtojas (ŽPS). Vakar pasidėjau aikštės pakraštyje batus, tai tamsta pavogei.

Aš nebūčiau tų batų lietęs, net jei jie į mano kadrą būtų pakliuvę – nes aikštės pakraštys mano nuotraukose toks neryškus, kad net paukščių (balandžių) išmatų nesimato.

Batai mat.
Batai.
Nėra.
 
V
 
Diena 10-ta
 

Nuotraukose matosi paukščių išmatos. Buvau ką tik baigęs skaičiuoti, kiek dar neišdalinau vakar darytų nuotraukų.

Mane pasikvietė miesto valdžia.

Sako – nuotraukose matosi paukščių išmatos. Štai žiūrėk, čia nuotrauka, moteris, aikštė, aikštės pakraščiai kažkodėl labai ryškūs – paukščių išmatos.

Šalia miesto valdžios stovėjo dar gana jauna apkūnoka turistė. Migdolo kvapu, didele krūtine, paprastais minkštais trikotažiniais marškinėliais. Bet tvarkinga. Drabužiai nenuskalbti.

Gal pagal kvapą ir prisiminčiau, kad vakar ją fotografavau, aha, tiesa, juk ką tik skaičiavau neišdalintas nuotraukas, jos ten nebuvo – nuotraukas ji pasiėmė, vadinasi, štai kodėl jos beveik neprisimenu.

Tiesą sakant, aš taip pripratau prie Piazzos, kad galiu turistus fotografuoti net užsimerkęs.

Išmatos tikrai matėsi. (Nuotraukoje.)

Atsiprašiau – esą vakar gerai nepatikrinęs fotojuostelių jautrumo. Objektyvų. Dar kažko. Tikrai. Labai labai atsiprašau. Tris kartus nusilenkiau ir išėjau. Fotojuostų jautrumas tas pats. Paukščių išmatos Piazzos pakraštyje tos pačios. Mano darbo vieta ta pati.

Tačiau aplink Piazza esantys namai lyg ir arčiau atrodo.

Reikia, sakau, sušilti ir eiti miegot.

Rytoj pagalvosiu.

Ne, rytoj negalvosiu, rytoj mieste prieššventinės dienos prasideda.

Pagalvosiu po švenčių.

 
VI
 

Tai buvo keturios, o gal penkios šventinės dienos, tokios šventinės, kad net man, fotografui, buvo leista nedirbti.

Visi paprastai važiuojame kas vienur, kas kitur, bet būtinai išvažiuodavome iš šio miesto, ir turistų nebūdavo kas aptarnauja. Todėl niekas niekas šiame mieste tomis dienomis nebegyvendavo. (Žiurkės, ir tos, būtų iš mūsų miesto švenčių dienomis pasitraukusios, bet ne, tingėdavo…) Bet katinai pasitraukdavo. Dažniausiai į šeimininkų tradicinius iškylų krepšelius susirangydavo. Ir kiekvienais metais būdavo vis tas pats – katinai brukdavosi tarp pusšilčio vyno butelio ir plastmasinių stiklinių, šeimininkas rėkdavo, šeimininkė burnodavo standartinių iškylų krepšių gamintojus, esą, kaip jie nepagalvoja, kad tarp šviežių daržovių ir plastikinių indo servizo, pašteto dubenėlio bei silkės filė dar krepšyje turįs tilpti katinas.

Prieš šventes aikštėje turistų fotografuojasi dvigubai daugiau, tokios dienos, priešventinės, paprastai būna labai dirglios, žiūrėjau pro objektyvą į žavių pietiečių moterų-merginų veidus (tuo metu jų kažkodėl keistai daug miestan užplūsta – nepasakytum, kad joms čia klimatas tinkamas būtų, bet vis tiek.). Bet man fotografuoti vis trukdė ponia Z., kuri aikštėje turi paties siauriausio fasado namą, frontonu beveik į mane žiūrintį. Gražus tas fasadas, tikrai gražus buvo. Trys aukštai ir kiekviename po vieną langą. Nieko negali pasakyti, šeimininkė, kad ir našlė, labai gerai savo siaurąjį namą prižiūrėjo, todėl ir turistai nuolat šaukdavo: „Čia, čia, ponas F (fotografe), prie štai šito namo mus nufotografuokite…” O ponia Z tada nepraleisdavo progos pro langą virš jų galvų prasisvėrusi, tarkime, nusišypsoti.

Tai tą prieššventinį vakarą ji man vis baksnojo pašonėn, - viduje namo sienos skyla, niekada to nebuvo ir t. t., ir t. t. Būtų tikriausiai ir ryte dar šūkavusi, bet kaip ir visi – išvažiavo.

O dabar štai.
Žiū.
Sėdi.
Verkia.
Aikštės pakraštyje.

Net prie manęs neina.

Aš prieinu.

Sako, namas dingo. Prieš šventes buvo, dabar nėra.

Netikiu. Žiūriu. Nėra.

Jei ne dailiai išlietas jos namo senovinis lietvamzdis, dabar atsidūręs tarp jos kaimynų namų sienų, tiesiog suspaustas, sakytum, kad siauriausio namo čia ir nebuvo.

 
VII
 

Paklausiau stebėtojo (ŽPS), sakau, stebi stebi, vaikštai, nesvarbu, kad stebi visai kitas vietas ir kitus žmones, bet sakau, gal ir čia ką nors neįprasta pastebėjai? Gal pastebėjai, kur galėjo dingti arba kur iš tiesų dingo ponios Z namas? Juokiasi, piktu ir nenufotografuojamu, t. y. bjauriu juoku, stebėtojas. Sako, kuoliukas ten buvo toks įkaltas. Blogojoje namo pusėje, ištraukiau jį ir štai namas subyrėjo į dulkes arba gal oras išsileido?

 
VIII
 

O dar buvo ponas, nežinau, nei ponas R., nei ponas L., nes visi jį tik ponu vadino, turėjo patį ilgiausią butą visame mieste. Tai visiškai neturi nieko bendra su fotografavimu, tačiau tai turi kažką bendro su aikšte, o aikštė turi kažką bendra su fotografavimu.

Nes, žinoma, ilgiausias namas visada į kadrą papuldavo.

Dažniausiai.

Bet visada netilpdavo.

Būtos ir nebūtos paties ilgiausio buto istorijos. Bet nepasakosiu dabar.

Paprasčiausiai vieną dieną tame bute neliko pirmo ir paskutinio kambario. Kad paskutinio neliko – niekas nepastebėjo – pats tolimiausias kambarys buvo ir nenaudojamiausias. Ir pridrėkęs. Ir pilkasis pelėsis paprastasis įsimetęs. Kad pirmasis kambarys dingo, irgi nepastebėjo – labai daug reikalų ilgojo buto šeimininkai, gyventojai ir svečiai turėjo.

Tik.

- Kokio velnio visus batus, skėčius, nenaudojamas pirštines, šalikus, celofaninius maišelius, katinų plaukų šepečius kažkas sunešė į svetainę?

Pakabas taipogi. -

Taip ten šaukė to buto šeimininkas.

Tačiau toliau kambariai dingo vienas paskui kitą tik jiems suprantama tvarka. Toli gražu ne po vieną iš galo ir iš pradžios.

Akiniai nuo saulės.

Prisukami laikrodžiai – nebūtinai raudonmedžiu puošti.

Katinų pliušinės pelės.

Žybsinti girlianda eglutei.

Ir t. t.

Viskas staiga lyg ne savo vietose atsidurdavo.

Butas buvo toks ilgas, kad šeimininkas labai ilgai nieko nepastebėjo, kol vieną vakarą neatvyko pas jį TRADICINIO DYDŽIO SVEČIŲ BŪRELIS. Ir kai po vaišių (arba šiaip dalykinių pokalbių) TRADICINIO DYDŽIO SVEČIŲ BŪRELIO nebuvo kur suguldyti…

Gėda, didelė gėda.
O gal visai ne.
Ir t. t.

Todėl vieną dieną, kadangi viso buto visų kambarių langai į Piazzą išėjo – tai stovėjo ilgiausio buto šeimininkas Piazzoje ir langus skaičiavo.

Kažkas ne taip.

(Liko tik keturi – tarkim.)

O gal daugiau, jeigu būtų buvęs toks mažas skaičius – keturi – nebūtų verta net skaičiuoti... o dabar skaičiavo. Vadinasi, buvo daug daugiau...

 
IX
 

Tai jau buvo visiškai rimta.

Stovėjome su fotografu vakar vėlai vakare Piazzoje. Būtų galima dar turistus/neturistus fotografuoti, bet jau smarkiai anksčiau temsta.

- Einam, sakau fotografui, - negi lauksime? Ir ko gi mes lauksime?

Vis tiek tamsu.

Pastatai nėra apšviesti mūsų Piazzoje. Kai kurie gyventojai sensorines lempas įsitaisę virš savo namų įėjimų, durų ar langų. Šviesos vitrinose jau prigesusios – geroka prieblanda. Dar pabūname truputį. Ir kol dar pabūname truputį, nuo mūsų lėtų judesių viena kita sensorinė lempa blyksteli, net gražūs yra pastatų karnizai, jei tik lempa pataiko apšviesti.

Net garsas vienas kitas pro pravirus virtuvės langus pasigirsta.

Aš pradedu įsivaizduoti, kaip iš karštos sriubos tirščius išgraibau…

Ir t. t.
Ir pan.
Daug daug.

Daug tokių vakarų galėtų būti.

Ryte ateiname. Aš ateinu fotografuoti, stebėtojas (ŽPS) slenka šalia, galvoja apie vaizdus, tikriausiai ir nėra aplinkui Piazzą namų, kuriuos vakar mums bestovint sensoriai apšviesdavo. Kur karnizai gražūs buvo. Kur šilti maisto garai pro pravirus langus virto.

Visiškai nieko nėra, tiesiog balti plyšiai, tokie balti, kad net nesimato, kas yra už Piazzos ribų, teoriškai ten turėtų irgi namai stovėti, bet nestovi.

Labai sunku šį rytą turistus fotografuoti, stengiuosi didesnėmis grupelėmis visai nepažįstamus žmones sustatyti, kad šie plyšius Piazzoje užstotų.

Virš galvų ten jau kaip bus, taip. Tarkim, dangus. Tarkim, baltas dangus. Šį kartą.

Įsimylėjėlių porelės labai nelaimingos – tikrai negražiai (būsimose) nuotraukose atrodo. Lengviau su vienišiais, jie atsistoja vieno namo fone, tarkim, tarp dviejų baltų plyšių kairėje pusėje ir dešinėje pusėje… bet vienišiai Piazzoje labai retai fotografuojasi.

Ir šiandien irgi.
Keista diena.
 
X
 

Ale toks medžių sodas už namo Piazzoje. Tai nelegalu. Piazza architektūriškai (oficialiai yra) turi būti švari. Reglamentas toks ir toks. Aš žinau apie pono P. medžius. Rytais uoslė mano gera. (Toks keistas šiąnakt, kadangi nelijo, medžio kvapas arba kelių medžių kvapas, arba štai taip kažkaip jų pumpurai sukvimpa trumpą akimirką, nors dar atidėtas pavasaris kelioms savaitėms.) Vakarais, kai uoslė mano atbukusi, kai aparatūrą visą pakuojuosi, mėgstu jam, tarkim, sąmoksliškai mirktelėti – apkarpyk periodiškai (karts nuo karto) savo medžių viršūnes. Bet va šį kartą tai buvo susiję su Piazzoje dingusiu vienu namu. Berods vienu. (Ne tik tuo vienu (pirmu), bet ir kitu). Pradėjo iš pradžių skersvėjis lapus nešti, žieves, atplaišas, smulkias šakeles. Nebeuodžiau rytais – et, tai laiko nebuvo – šluodavau pono P medžių šiukšles.

Kas negalima – negalima.

Nežinau.

Imdavau kirvį, bet pernelyg daug reikalų mano Piazzoje. Kol negaliu nieko užuosti – stebiu, kaip pono P medžio lapas šliuožia iki blizgumo nutrypta Piazza.

Et, koks skausmas viduj.

 
XI
 

Ten rinkdavosi (arba tame mieste gyveno) tokie giminaičiai. O gal jų net negyveno, nesvarbu, kelis kartus per metus tie labai aktyvūs giminaičiai į miestą visi suvažiuodavo. Būčiau gal jų nepastebėjęs, o gal būtų kas nors papasakojęs, vis tiek jie labai aktyvūs ir bent keli miesto gyventojai vis tiek juos pastebėdavo. Bet kiekvieną kartą susirinkę miestan jie labai aktyviai lobio ieškodavo. Žinoma, Piazzoje, kaipgi kitaip. Ir kurgi daugiau? Aš jau sakiau, kad galiu aikštę užsimerkęs fotografuoti, mintinai ją moku ir tai dar kartą galiu pakartoti bei patvirtinti. Ir tikrai nesu matęs, kad čia kas nors lobį būtų užkasinėjęs (užkasęs), juo labiau giminaičių pagrindinis giminaitis, šiame mieste dar begyvenantis ir labai abejingai savo katinus glostantis, net pro langą nežiūri, niekuo nesidomi, kur jau jis tą lobį užkasinės? Net kai labai aktyvūs giminaičiai čia kasmet suvažiuoja.

Bet jie vis tiek ieško. Kiekvieną kartą. Nors tiksliai nieko nežino. Sako, reikia pašokinėti. Ir tada ta Piazzos plytelė, kuri labiausiai judės – po ja ir bus paslėptas lobis. Ir šokinėjo.

Nė velnio.

(Tik labai judantis ir drumstas fonas mano nuotraukose tomis dienomis būdavo – juk sakau, kad suvažiuodavo labai daug giminaičių.)

Sako, jeigu atitemptų labai didelį ir labai sunkų krėslą ir ten, kur jis stovės nelygiai ir kur sėdėti bus nepatogu, t. y. lyg atitemptasis krėslas būtų labai nepatogiai į grindinį įtaisytas, tai ten tikriausiai ir bus lobis.

Ir t. t.
Ir pan.

Ir lobio labai ilgai tie įvairūs ieškojimai tęsėsi.

Bet kadangi Piazza iš tiesų traukėsi – dabar tai jau galima pasakyti – piazza iš tiesų kasdien vis smarkiau traukėsi, – tai lobis (manau, kad vienokiu ar kitokiu būdu ten vis tiek turėjo būti pakastas), dingo su visa aikšte.

Bet tai bus dar labai negreitai.

 
XII
 
Kita aikštės pusė
 

Kitoje aikštės pusėje renkasi visokie nelabai naudingi darbuotojai.

-         pašto tarnautojai

-         šienautojai

-         taip pat niekas nežino, kokio velnio šiame mieste yra reikalingi druskos svėrėjai, bet jie čia nesirinkdavo, tik kartais...

-         šienautojai

-         meškučių kimšėjai

-         baidarių aptraukėjai

-         rašytojai dalyviais, pusdalyviais ir padalyviais.

Kaip renkasi? Paprastai. Jų telefonai nesuskamba. Pusiau nugertas mineralinis vanduo, pusiau pravalgyti kasmėnesiniai atlyginimai.

Viskas labai paprasta. Kodėl tada iki graudumo sunku?

Lyg žiūrėtum į stalą, ant kurio per daug smulkių daiktų prigrūsta. Štai tai tokie žmonės ir taip rinkdavosi Piazzos kitoje pusėje.

 
XIII
 

Stengiausi su visais lankytojais sutarti. Juolab kaimynais arba piazzos gyventojais. Su šiais išties tikrai reikia. Pajutau, kad mums pernelyg tanku darosi, gal moterys vislesnės, negražu, žinoma, tokiais sakiniais bei žodžiais apie jas galvoti. Bet kai oro man trūkdavo, kai tokia gausa žmonių aplink vyniodavosi, už mano štatyvo vis kliūdavo, vis daugiau kadrų atsitiktiniai praeiviai sugadindavo, tada man štai tokios mintys vyniojosi. Atsargiai kai klausdavau parduotuvėje, ar bandelės šiandien šviežios, tai štai, kai šitaip atsargiai klausdavau, ar niekas kartais nepardavė savo buto Piazzoje ir ar neįsikėlė čia kokia pernelyg gausi, nors ir turtinga šeimyna?..

Dar vis kartais karštis į mūsų piazzą plūsdavo, dar nebuvo nė vienas namas dingęs, jokio skersvėjo ir man pačiam pirmą kartą po tiek metų atrodė – nuo piazzos kiekvieną kūno gabalėlį maudžia. Ir tada atėjo ponas D ir atnešė man štai tokį tvarkingai surašytą raštą:

- arba aš liaujuosi fotografuoti, arba

(citata).
Nebemaudė man kūno.

Tik prisiekiau daugiau jo aikštėje nefotografuoti. Ir nekalbinti. Sunku man – piazza lyg mažesnė ir kaskart vis atsitrenkiu į jį žingsnį atgal žengdamas. Skaudu.

 
XIV
 

Susitraukė ji iki vienos monetos dydžio, monetos, kuri apsinešė fiksažu. Sidabru.

Aha, ateitų ir paprasčiausiai pasakytų, - „juk fotografavai ją visą gyvenimą”. Ir visą gyvenimą kas nors pas tave neateidavo, nepaimdavo nuotraukų, nesumokėdavo, neatsisveikindavo, nešypteldavo arba koketiškai nešypteldavo.

Štai PIAZZA.

Štai visi jos pasikartojimai, pasikartojimai, kuri kitiems tėra užmarštis.

Pasiimk.
Bet ne.

Grąžinkit man ilgesį, tyliai piazzos pakraščiu praslenkantį.

Susimokėsiu – susitraukusiu sidabru.

 

Asta Plechavičiūtė. Nelyginiai metai: anonsai, pasakojimai, atspindžiai, istorijos. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.