Lietuvoje streikuoja mokytojai. Nepriklausomoje Lietuvoje, galinčioje laisvai ir savarankiškai spręsti švietimo problemas. Švietimo reforma tęsiasi keliolika metų, bet esminės problemos taip ir neišspręstos. Lietuvos švietimo lygis smunka. Tą konstatuoja ir daugelio žmonių nuomonės, ir oficialūs tyrimai.

 

Visi reformų skersvėjai, visos mūsų visuomenės bei mokyklos nelaimės bene skaudžiausiai paliečia labai jautrią, labai pažeidžiamą sritį – mokyklinę lituanistiką. Ją žeidžia nuo pirmųjų iki baigiamųjų klasių.

 

Mokyklų pertvarkos pradžioje Lietuvoje veikė Pedagogikos institutas, įsteigtas 1958 m. Jame būta pajėgių, kvalifikuotų Pradinio ir Lietuvių kalbos bei literatūros mokymo sektorių. Jų darbuotojai rengė programas, vadovėlius, rašė mokslinius darbus, gynė disertacijas, kėlė mokytojams kvalifikacijas, talkininkavo ministerijai, rengiančiai egzaminus. Taigi – čia derinami mokslo ir praktikos darbai. Kokia tarybiniais metais buvo Lietuvos mokyklos padėtis, kokios pedagogų lituanistų darbo sąlygos – kartoti nebereikia.

 

Reformuojant nepriklausomos Lietuvos mokyklą, Pradinio mokymo sektorius pasiūlė esmingai atnaujintą šio koncentro gimtosios kalbos ugdymo sistemą – programas, vadovėlius. Jų paslaugų kategoriškai atsisakyta. Sektoriaus vadovė iš instituto išėjo, darbuotojai išsivaikščiojo po kitas įstaigas. Gimtosios kalbos ugdymo pertvarkymo ėmėsi to paties instituto bendradarbės, mažiau įsigilinusios į pradinio koncentro specifiką. Bandyta diegti iš esmės reikšmingas integracijos idėjas, tačiau jų realizavimas programose bei vadovėliuose buvo ir liko labai abejotinas, o senoji sistema sugriauta. Be to, pradinėse klasėse įvedus idiografinį vertinimą, atsisakius pažymių, kalbos ugdymo lygis dar labiau smuko. Daugelį dešimtmečių Lietuvoje kurti tvirti pradinio mokymo pagrindai susvyravo.

 

Kita negerovė: atsisakius sisteminio gimtosios kalbos mokymo pradinėse klasėse, atėjusiems į penktąją mokiniams teko patirti lūžį. Jie mokėsi pagal žymių mokslininkų bei pedagogų vadovėlį, kuriame pateiktas jau kitokiu – sisteminiu – principu sudarytas kalbos mokymosi kursas. Nedermė tarp pradinių ir penktosios klasės tikrai nepadėjo normaliai mokyti gimtosios kalbos, ugdyti raštingumą. Tiesa, mokyklai pasiūlyta ir antra vadovėlių serija, pratęsianti pradinių klasių vadovėlių tendenciją, tačiau ji neprigijo.

 

Gal kiek mažiau nukentėjo V–VIII klasių literatūros kursas. Nors programų būta visokių – ir maksimalistinių, sukraunančių septintokams visą akademinį senosios literatūros kursą, ir minimalistinių, gražių žodžių sraute paskandinančių bet kokį konkretų turinį, jos egzistavo tarsi šalia mokyklos, o skaitinių vadovėliai teikė labai daug tekstų arba prasilenkdami su mokinių amžiaus psichologijos reikalavimais, arba pradžiugindami naujais vaikų literatūros horizontais. Vieni vadovėliai paseno, kiti sėkmingai atnaujinami, ateina nauji.

 

Rimtos literatūrinio lavinimo problemos iškilo kaip tik įtvirtinant naują reformuotos mokyklos struktūrą 10 + 2. Po aštuntos klasės ketverių metų kursas lūžta į du koncentrus, o jų dermės problemų nepavyksta išspręsti nuo pirmųjų programų iki dabarties. IX–X klasėms buvo išleisti vadovėliai – ir labai aukšto literatūrinio bei poligrafinio lygio, ir žemesnio, tačiau aiškiai prasilenkiantys su daugumos mokinių galimybėmis. Naujai sugalvotas ir nuolat kaitaliojamas egzaminas tiesioginio ryšio su konkrečiu šio koncentro literatūros kursu neturėjo ir neturi. O kursas sunkiasvoris – bandoma aprėpti visuotinės ir lietuvių literatūros raidą, nors adresuojamas vos iš paauglystės žengiantiems jaunuoliams. Egzaminas, literatūros kursas ir mokinių interesai orientuoti skirtingomis kryptimis. Ar tą nedermę pavyks užglaistyti talentingiems naujų vadovėlių autoriams – parodys ateitis.

 

Gimnazijos, į kurias priimami (ar nesant vietų nepriimami) baigusieji aštuonias klases, vėlgi priverstos atsižvelgti į dešimtmetės pagrindinės mokyklos programas bei egzaminus. Dėl tų ,,persiklojančių“ klasių daug kalbėta ir rašyta, bet kas, kodėl tą problemą sukūrė ir užkrovė lituanistams, beje, ne tik jiems, kukliai nutylima, nes reikėtų kalbėti apie reformos klaidas, jų taisymą.

 

Dviejose baigiamojo koncentro klasėse vėl literatūros kursas dėstomas chronologiniu nuoseklumu, vėl bėgama per epochas. Nors šiuo klausimu būta daug gražaus atsirašinėjimo, aukšto stiliaus aiškinimų, esmė liko: literatūrinis lavinimas aukštesniuose koncentruose supainiotas, neišvengta dubliavimo. Privalomai įvestas profiliavimas reikalus dar labiau supainiojo. Kas visa tai sugalvojo, kas atsakingas, kokie rezultatai – vėl nutylima.

 

Normalioje gimtosios kalbos ir literatūros – kaip kiekvieno mokymo dalyko – sistemoje svarbūs mokymo tikslai, kurso turinys, apimtis, pagrindiniai žinių, gebėjimų reikalavimai. Visa tai apibrėžianti terminija kinta, esmė lieka (tiesa, keičiasi akcentai: kalbėti apie žinias dabar labai nemadinga). Šios problemos sprendžiamos programose, vadovėliuose, nagrinėjamos didaktikos darbuose. Egzaminas – baigiamasis darbo etapas. L. Jovaiša apibrėžia: ,,Egzaminas – mokomojo kurso arba jo dalies žinių, mokėjimų ir įgūdžių tikrinimo pagal nustatytą programą metodas“ (,,Enciklopedinis edukologijos žodynas“). Dabartinėje mokykloje kažkodėl pasikeitė prioritetai: tarsi pamirštamas mokymo procesas, nustumti į periferiją mokymo programų, vadovėlių, mokymo metodų ir kiti klausimai. Beveik neliko žmonių, specialiai tuos klausimus nagrinėjančių, tačiau įkurtas egzaminų centras, kasmet garsėjantis didesniais ar mažesniais skandalais. Mokyklinė lituanistika (ir ne tik ši mokymo disciplina) tarsi apversta atvirkščiai: svarbiausia – egzaminas, o ne mokymo procesas. Nes egzaminas ir literatūrinio lavinimo turinys egzistuoja kiekvienas sau tarsi nesusisiekiantys indai. Natūralu, kad abiturientai piktinasi: ,,Ir ko tie mokytojai lenda su savo literatūra? Mums svarbu egzaminas.“ Gal iš tikrųjų svarbiau ne mokytojas, o korepetitorius, vikriai persitvarkantis pagal kasmet keičiamus egzaminų reikalavimus?

 

Solidus egzaminų centras su visuomene jau kalba per atstovę spaudai. Lėšų užtenka viskam – beveik kaip prezidentūroje. Deja, ŠPC (Švietimo plėtotės centras), buvusiame Pedagogikos institute, žmonių, specialiai besigilinančių į mokymo proceso problemas, aukštų kvalifikacijų mokslininkų liko vos vienas kitas. Okupacijos dešimtmečiais šioje įstaigoje dirbo penki septyni mokslinius laipsnius turintys lituanistai, buvo ugdomi jauni mokslininkai. Švietimo ministerijoje lituanistika rūpinosi du trys darbuotojai (vyresnės kartos lituanistai dar prisimena buvusius inspektorius Joną Mikelinską, Vytautą Jakelaitį, Gediminą Samulionį, Stefą Grajauskienę – ryškias asmenybes, aukštų kvalifikacijų specialistus). Ar kas prisimins dabartinius?

 

Mokyklinė lituanistika buvo labai svarbi aukštųjų mokyklų dėstytojams, literatūrologams, kalbininkams. Visi suprato: kokius žmones užauginsime mokykloje, tokią Lietuvą turėsime.

 

Vartau išlikusius archyvus. Baigiantis septintajam dešimtmečiui buvo rengiamasi pertvarkyti literatūros programas. Projektai pateikti Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, Lietuvos rašytojų sąjungai, Vilniaus universiteto, Vilniaus ir Šiaulių pedagoginių institutų lituanistinėms katedroms, daugelio rajonų, mokyklų lituanistams. Vyko svarstymai, gavome atsiliepimų raštu. Atsiliepimų tekstai – dešimtimis puslapių, juose jau tada garsių ir vėliau pagarsėjusių mokslininkų pavardės: J. Lebedys, A. Sprindys, Donatas ir Leonardas Saukos, E. Bukelienė, R. Mikšytė, A. Samulionis, A. Zalatorius, V. Galinis ir kt. Visiems buvo svarbios mokyklos problemos, nebūta išdidaus atsiribojimo, žvilgsnio į mokyklą kaip į kažką svetima, niekinga, o į didaktikos specialistus – kaip į žmones, priklausančius žemesnei kastai. Tokį požiūrį teko pajusti vėliau.

 

2007 m. vėl parengti nauji pagrindinio mokymo programų projektai. Ar į juos gilinsis dabartinė literatūrologų, rašytojų karta? Ar su jais bus tariamasi? Ar bus pasitenkinama tik paskelbimu internete, kad tie programų projektai paskęstų begaliniame informacijos sraute? Juo labiau, kad dar nėra aukštesniojo koncentro, negalima vertinti visumos.

 

O gal, įsigalėjus rinkos ekonomikai, nebesvarbus žmogaus ugdymas, jo literatūrinis lavinimas, vertybių perteikimas? Svarbiausia – rezultatas, konkretus įvertinimas pažymiais ar balais. Tuo ir užsiima Egzaminų centras. Egzaminas natūraliai užgožia mokymo procesą. Tačiau vis atsiranda lituanistų, savo kartos donkichotų, vėl ir vėl bandančių spręsti senas ir naujas mokyklinės lituanistikos problemas.

 

Prieš devynerius metus – 1999 m. gegužės 7–8 d. Vilniuje įvyko respublikinė lituanistų konferencija ,,Literatūra mokykloje: pokyčiai ir pažiūrų sankirtos“. Griežčiausiai mokytojų ir švietimo valdininkų pažiūros susikirto dėl rengiamos abitūros egzaminų reformos, dėl vėluojančių programų, vadovėlių, abejotino egzaminų rašinio, vadinamosios interpretacijos, rašymo pagal pateiktą schemą. Dr. R. Tamošaitis tuomet tiksliai apibūdino diskusijos esmę: ,,Jei interpretacija būtų schema, labai paprastas būtų literatūros mokymas ir tragiškai nuobodi literatūra“ (,,Dialogas“, 1999 m. gegužės 14 d.). Būtent per šiuos devynerius metus tokiu keliu bandyta stumti mokyklą: literatūros mokymas nuskurdintas, mokytojai priversti dresuoti mokinius pagal kintančias schemas. Literatūra daugeliui mokinių tikrai tapo tragiškai nuobodi. Ji laipsniškai stumiama iš mokyklos. Viršūnė – nauja abitūros egzaminų reforma: egzaminų rašinyje galima apsieiti be literatūros. Ar bus išgirsti pavojaus signalai, laiku atsipeikėta, ar vėl nebus absoliutinami formalūs reikalavimai?

 

Praėjo devyneri metai, įtempti, nervingi, kasmet lydimi didesnio ar mažesnio triukšmo dėl nevykusiai tvarkomos IX–XI bei XI–XII klasių gimtosios kalbos ugdymo bei literatūrinio lavinimo sistemos, netinkamo egzaminų turinio ir formos. Pasakose per tiek metų nudėvimos geležinės kurpės, tik lituanistų padangėje jokių pragiedrulių: tie patys mokytojų bei mokslininkų kaltinimai egzaminų centrui, tie patys valdininkų atsirašinėjimai. Visai Respublikai aišku: per devynerius metus kai kurie specialistai tikrai įrodė, jog jie nėra specialistai. Nejaugi devynerių metų neužteko patiems tai suvokti?

 

Prieš devynerius metus doc. K. Urba kalbėjo: ,,Į konferenciją susirinko žmonės, kuriems literatūros dėstymas yra kiekvienos dienos kančia ir skausmas“ (,,Dialogas“, ten pat). Po devynerių metų Vilniuje į konferenciją vėl rinkosi lituanistai, kviečiami jaunesnės kartos mokytojų entuziastų, spaudoje išsakiusių opiausias problemas. Apie mokyklinę lituanistiką, ypač literatūros padėtį vėl skaudžiai kalbėjo tie patys ir kiti mokslininkai, mokytojai. Ministrė kita, ,,suderėta“ gal kitos partijos, dauguma valdininkų – tie patys. Ar šį kartą jiems užteks laiko mokytojų bent išklausyti, ar, kaip prieš devynerius metus, visi išeis: ,,Rytoj išvažiuojame . Taip, visi. Esame susitarę, kad po vieną niekur neiname“ (,,Dialogas“, ten pat).

 

Jeigu išklausys – ar galima tikėtis stebuklo? Ar yra ministerijoje ir jos satelitinėse įstaigose rimtų lituanistų, stiprių asmenybių, norinčių ir galinčių spręsti problemas, kurios nuvedė Lietuvos mokyklą į skaudžią krizę? O gal teisus filosofas A. Šliogeris, kategoriškai teigdamas: ,,Švietimo ministerija jau 10 metų nedaro daugiau nieko, tik naikina švietimą Lietuvoje“ (,,Respublika“, 2008 m. kovo 10 d.). Panašios mintys nuolat išsakomos ir pedagoginėje, ir ne tiktai pedagoginėje spaudoje. Deja, jos arba neišgirstamos, arba atsirašinėjama nesuvokiant oponento lygio.

 

Kai pasiekia krizę, žmogus arba visuomenė pasveiksta ar žūsta. Tikrai atėjo laikas peržiūrėti euforiškas 1989 ir vėlesnių metų švietimo reformos nuostatas, įvertinti, kas buvo teisinga, kur padaryta klaidų, kur per tuos keliolika metų nuėjo mokykla. Atrodytų, jog viena esminių problemų – gimtosios kalbos mokymas, būtent tie koncentrai, kurie daugiausia nukentėjo ir dėl nevykusiai pasirinktos mokyklos struktūros, ir dėl netinkamai organizuojamų egzaminų, ir dėl kitų priežasčių. Yra žmonių – ir gerų mokytojų, ir gabių vadovų, ir rimtų mokslininkų. Dar ne visa Lietuva išsivaikščiojo. Deja, ne jie sprendžia ir mokyklos, ir mokyklinės lituanistikos problemas. Belieka cituoti dabar nemadingą, prastai išverstą V. Majakovskį: ,,Vilku sugraužčiau biurokratizmą…“

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)