alt      Pabaiga. Pradžia 2008 m., Nr. 2

 
 

Kelionės ir atostogos

 

Atostogos – tai vienintelis klausimas, kurio anuomet, besiaiškindamas Lietuvoje apie tą Ameriką, nesusiprotėjau užduoti. Man jis atrodė per daug elementarus, o informacijos tiekėjams gal nereikšmingas (ypač atostogų nevertina pinigo mėgėjai – Amerikoje reikia dirbti). Bet įsivaizduokime žmogų, plušantį be atostogų. Kaip jį pavadinti? Vergu, skruzdėle?.. Tačiau čia viršų ima kiti įvaizdžiai. Darbštuolis, pareigingas, atsakingas, sąmoningas ir t. t. Vis dėlto bent viena laisva diena savaitėje buvo įsakyta paties Dievo, kaip parašyta Biblijoje. Net vergams! Žmogus juk ne gyvulys.

Bet tokių atostogų, kaip dabar jas suprantame, senovėje nebuvo. Tai sužinojau iš vietinio Čikagos radijo diskusijos šia tema. Ten buvo konstatuota, kad Europoje žmonės ilgiau atostogauja, užtat Amerikoje daugiau uždirba... Tai buvo pabrėžta netgi pasididžiuojant.

Lietuvoje teko sutikti žmonių, ypač kaime, kurie per visą savo gyvenimą neturėjo atostogų, kurie taip ir numirdavo, net jūros neišvydę. Tai vis sovietinio gyvenimo nenormalybės, galvodavau sau. Bet Amerikoje nustebau, kad čia gyvenimas be atostogų yra ne tik bendra tendencija, o jau beveik norma!

Kol Amerikoje radau darbą, dažnai bendraudavau su dipukais, dažniausiai susitikdamas su jais bažnyčioje. Ne todėl, kad būtume tokie davatkos, bet kad nelabai čia kur nueisi, ypač būdamas mano amžiaus. Spoksoti užvertus galvą į Dauntauno dangoraižius greitai pabodo, norėjosi pabūti su gyvais žmonėmis. Apsilankydavom ir viename kitame lietuviškame renginyje, paprastai dailės parodose. Bet, man pradėjus dirbti, visi tie bendravimai baigėsi. Atidėti iki pensijos... Tiesa, vėliau kartą vėl buvo galimybė normaliai pabendrauti, – kai tapau bedarbiu.

Taigi matydavausi su dipukais, lankydavausi jų namuose, turiningai leisdamas laiką, nes galėjau daug ko išsiklausinėti. Viena dar ne itin senyva pensininkų porelė ypač mėgo dalytis praeities kelionių prisiminimais. Stipriausią įspūdį jiems paliko išvyka į Lietuvą sovietų laikais. Nors buvo net dviejų savaičių kelionė, Lietuvoje jiems leido būti tik tris dienas – ir tik Vilniuje. Dar su saugumo uodega iš paskos... O šiaip visą laiką tupėjo Maskvoje. Tokia būdavo sovietų turistinė programa, be pasirinkimo. Žodžiu, tikrai buvo „linksma“.

Šie mano nauji pažįstami turtiniu atžvilgiu gyveno vidutiniškai, netgi kukliai, todėl buvo įdomu išgirsti, kad jie tais sovietiniais laikais reikšmingai parėmė savo gimines Lietuvoje – padėjo nusipirkti žigulius ir pianiną. Savaime aišku, nuolatos siųsdavo ir siuntinius. Tad giminaičiai stebėjosi, kaip gerai gyventi toje Amerikoje... Jie taip ir nesužinojo, kad pianinas buvo ir šių amerikonų svajonė, tačiau taip ir likusi neįgyvendinta. Vis trūkdavo lėšų...

Dar jie man daug pasakojo apie kitą savo kelionę – į Kaliforniją, kur taip pat vyko aplankyti savo artimų giminių. Varčiau jų nuotraukų albumą, ir ne vieną. Amerikiečiai mėgsta fotografuotis. Tačiau, aplankius senukus antrą kartą, jie vėl pasakojo tą patį: viena kelionė į Lietuvą ir kita – į Kaliforniją. Trečią kartą – irgi tas pats.

Ne, tai ne Alzhaimeris, dar ne tokie seni buvo. Tai – įspūdžių perteklius! Juk taip miela jais pasidalyti, pačiam prisiminti. Neiškentęs (šiaip taktas reikalauja patylėti) šiek tiek pasitikslinau apie tas jų keliones. Pasirodo, jie daugiau ir neturi apie ką pasakoti. Tik viena kelionė į Lietuvą ir dvi į Kaliforniją. Ir tai – per visą mielą gyvenimėlį, o daugiau jie neturėjo nei jokių kelionių, nei atostogų. Tada labai aiškiai supratau amerikiečių būdą: kur nors nuvykus reikia iki valiai prisifotografuoti ir pasakoti apie tą išvyką visą gyvenimą... O mums, nieko neišmanantiems sovietų lietuvaičiams, lieka klausytis, vėpsoti ir pavydėti – koks nuostabus jų gyvenimas!.. Reikia pasakyti, kad amerikiečiai puikiai moka išnaudoti akimirką! Kelių dienų įspūdžius ištemps daugeliui metų, užpildys jais visą savo mielą gyvenimą.

Dar kita dipukė – jau sena moterėlė – kartą pasidalijo savo džiaugsmu. Keliaujanti į Floridą aplankyti vaikystės draugės. Jaunystėje toji ištekėjo ir išvyko pas vyrą kažkur Floridoje. Ši draugė Čikagoje lankėsi tik prieš dvidešimt metų, ir štai dabar jau mūsų dipukės atsakomasis vizitas. Pakviesta visoms dviem savaitėms, tačiau tiek laiko neišbuvo. Kaip tik tada vyko JAV prezidento rinkimai, buvo du kandidatai, o liaudis už juos balsavo apylygiai. Įtempta politinė situacija, daug kam čia tai įdomu ir aktualu. O mūsų toms moterėlėms tai buvo itin svarbu, gal dėl jų mėlyno kraujo. Abi aukštos kilmės, mūsiškės tėvas buvęs žymus Smetonos laikų karininkas. Deja, dėl amerikietiškos politikos jos buvo atsidūrusios priešingose stovyklose. Žodžiu, apsipyko ten, ir mūsiškė grįžo namo nutraukusi draugystės vizitą. Tada teiravausi jos ir apie kitus įspūdžius. Kaip ten gamta, kokia jūra? Nors tuomet buvo vėlyvas ruduo, bet Floridoje gal šilta? Į tai tik gūžtelėjo pečiais – pavaikščioję kažkur krantine, tačiau tai įspūdžio jai nepadarė. Nepaisant to, kad, – kaip vėliau išsiaiškinau, – jūrą savo gyvenime ji matė pirmą kartą...

Apie panašius dipukų patyrimus galima pasakoti be galo. Iš įdomesnių – nuskambėjęs apie vieną lietuvį gydytoją. Jis niekada nėjo atostogauti, visą laiką dirbo, triūsė ir būdamas pensininkas, o atostogų pinigai nusėsdavo į banko ilgalaikę terminuotą sąskaitą. Pagaliau terminas baigėsi (išaugo dideli procentai), suma pasidarė įspūdinga, užtai visi ir sužinojo. Taigi per penkiasdešimt nepertraukiamo darbo metų jis susitaupė pusę milijono dolerių! Kur jis dabar tuos pinigus dės, jo asmeninis reikalas (šiaip jau vienišius), tik jam pačiam jų tikrai neprireiks. Nes jis jau ir pats ligonis, nusibaiginėja senukų globos namuose.

Aišku, kilnu ir gražu taip prasmingai nugyventi gyvenimą. Tai apskritai būdinga intelektualinio, kūrybinio darbo žmonėms, kurie yra tiesiog atsidavę savo profesijai. Kad ir neatostogauja, bet nors senatvėje susilaukia kažkokios moralinės kompensacijos. Tačiau kaip sekasi paprastiems darbininkams, kokių čia yra dauguma?

 
 
Atostogų pavojai
 

Darbininkams atostogų priklauso tik penkios dienos per metus, ir jas toli gražu ne visada galima prijungti prie savaitgalio. Jei atostogos tau baigėsi penktadienį, šeštadienį prašom į darbą! Sako, toks kietas darbinis požiūris į gyvenimą apskritai būdingas anglosaksams (tas pats ir Anglijoje). Kita priežastis – amerikietiškas laikinų emigrantų veiksnys, jų samdymo bei darbo ypatybės. Atvykęs koks vos keliems mėnesiams, suprantama, išskyrus dolerį, apie nieką kitą negalvoja. Jam nieko nereikia – nei aštuonių valandų, nei savaitgalių, nei tuo labiau kokių nors atostoginių pauzių. Jam tik darbo duok – atsiilsės savo tėvynėje, ir tuo smagiau ilsėsis, kuo daugiau dolerių parsiveš. Tačiau tokiam išvykus, bosas štai jau ir įpratęs prie jam palankaus darbo ritmo. Jį sugriauti kartais reikštų ir bankrotą. Tad naujai atėjusiam darbuotojui iš inercijos keliamos tos pačios buvusio laikino emigranto darbo sąlygos... Tas buvęs emigrantas gali net papriekaištauti: aš va kaip sunkiai dirbau, bet užsidirbau, o tu ko atvykai į Ameriką?

Tačiau mano pirma darbovietė buvo išimtinis atvejis. Kadangi tai buvo sunkus baldų kraustymo ir pervežimo darbas, atostogų jau po pirmųjų metų skiriama visos dvi savaitės! Jų dar šiek tiek padaugėja išdirbus vienoje vietoje penkerius metus. O jei išdirbi dešimt metų, gauni jau visas tris savaites, ir kaip tik šis terminas garsiausiai visur triūbijamas...

Aš ten dirbau visai sėkmingai, buvau net giriamas, tačiau taip pat sėkmingai ir atleistas... Su teise bedarbio pašalpai, nes atleido be formalios priežasties. Tačiau priežastis buvo ne formali, o faktinė – atostogos! Būdamas nepatyręs, neatkreipiau dėmesio, kad čia darbininkai niekada neima visų atostogų iš karto. Daugiausia – savaitę, o kitą laiką išskaido per metus: kokią dieną ar kitą – ligos atvejui, dar pašto ir panašiems asmeniniams reikalams tvarkyti. O aš paprašiau visų dviejų savaičių iš karto! Dar daugiau – ir trečią savaitę nemokamų... Mat planavau Lietuvą aplankyti.

Toks įžūlus buvau todėl, kad jau ten dirbau per pusantrų metų, be to, aš ne reikalavau, bet tik klausiau – ar galima? Ir sulaukiau tik pritarimo. Amerikoje nemokama atsakyti „no“, tik „yes“ arba „OK!“, ir visada plačiai šypsantis. Šiuo atveju teigiamai buvo atsakyta dar ir dėl to, kad darbovietė panašius prašymus privalo patenkinti pagal visokias Amerikos konstitucines ir kitokias teises. Bet tas ir yra: kuo aukštesnis įstatymas (na kokia gi darbovietė remsis valstybės Konstitucija – jai užtenka vidinių darbo nuostatų), tuo labiau tas aukštumų Įstatymas švyti savo tobulumu. Juk tikras tobulumas mums, eiliniams mirtingiesiems, yra nepasiekiamas – to mokoma ir bažnyčiose. Ir atleido mane prieš pat atostogas...

Tačiau bedarbio statusas iš tiesų yra geras dalykas. Nors pajamos sumažėja, bet tada ir paatostogavau kaip reikiant. Vėl bendravau su dipukais, nueidavau į bažnyčią, tačiau svarbiausia – pabuvojau ir Lietuvoje. Tiesa, čia jau peržengiau įstatymą. Jei nori, kad tau būtų mokama pašalpa, reikia kas dvi savaites registruotis telefonu. Už mane šią procedūrą turėjo atlikti kažkas kitas... Nes bedarbis privalo ieškoti darbo, o ne lakstyti po pasaulį.

Visiškai panašiai su nelemtomis atostogomis atsitiko ir vienai mano pažįstamai dipukei (šį terminą kartais taikau ir tikrų dipukų palikuonims). Tai vieniša, šiek tiek už mane vyresnė moteris, nemažai gyvenimo metų paaukojusi vien darbui ir sergančiai motinai (ją kiek laiko prižiūrėjo ir mano žmona). Bet senutė mirė (sulaukusi devyniasdešimt dvejų metų), ir dukra įgijo daugiau laisvės. Įsikalbėjęs su ja apie Lietuvą kaip tik ir priminiau laisvės teikiamas galimybes. Kodėl jai dabar nenuvykus, neaplankius Lietuvos? Nes tai juk jos viso gyvenimo svajonė. Nors pati gimusi Austrijoje ir Lietuvoje jokių giminių neturi, tačiau jaučia Lietuvai kažkokią gyvą mistinę trauką. Ji ir pati planavo tai įgyvendinti, kai tik išeis į pensiją (toks planavimas – svarbiausių dalykų atidėjimas pensiniam amžiui – Amerikoje yra tipiškas). Daug ką jai papasakojau (juk pats Lietuvoje vienu metu dirbau ir gidu). Tad sudominau tą moterį, įkalbinau ryžtis kelionei anksčiau jos numatyto laiko. Kam laukti tos pensijos, jeigu, pasiėmus atostogų, į tėvų šalį galima vykti ir dabar? Turistinių kompanijų yra užtektinai, o jai kaip tik priklauso dvi laisvos savaitės. Be to, dar ir pavasaris, pats laikas keliauti.

Vargšė paklausė manęs. Ir tapo bedarbe. Moteriškę atleido dar jai nespėjus tų atostogų išvykti. Priežastis – visiškai ta pati, kaip ir mano (tiesa, oficialiai žmogui to nepasako, jis pats turi susiprotėti). Ji kone plūdo save už kvailumą, kad taip neatsakingai pasiprašiusi abiejų savaičių iš karto. Juk ten dirbo jau kelerius metus, viskas buvo taip gerai...

Bendra neoficiali amerikiečių nuomonė yra tokia: jei asmuo ilgesniam laikui atsitraukia nuo kompanijos, tai reiškia jo abejingumą kompanijos interesams. Kaip tada kompanija gali rizikuoti dėl tokio asmens?

Būdama diplomuota buhalterė kitą darbą susirado beveik iš karto, bet su manimi daugiau kalbėtis nebenorėjo. Ji net įžadą sau davė – niekada daugiau nebeklausyti jokių tokių neatsakingų ir neaiškių elementų, koks esu aš. Taip ji paaiškino telefonu mano žmonai. Ir tuo mūsų bendravimas baigėsi. Suprantama, ji galėjo pasinaudoti bedarbystės pauze, kaip padariau aš, slapta išvykdamas į Lietuvą, bet amerikiečiams tai nebūdinga, per drąsu. Kita vertus, kai visas gyvenimas paremtas kreditais, sumažėjusios pajamos žmogui gali reikšti ir katastrofą. Šitam veiksniui tada dar neteikiau reikšmės. Sumokėdavau buto nuomą ir man kažkiek likdavo, galėjau laikytis. Tiesa, tada supratau, ką reiškia psichologinė įtampa. O apie tikrą depresiją sužinojau kiek vėliau, bet čia rašau apie linksmesnius dalykus, apie amerikietiškas atostogas...

Dauguma emigrantų, kurie aplanko Lietuvą, yra arba darbų keitimo pauzėje, arba kaip nors ypatingai susitaria su darbdaviais. Ilgesnį atostogų poreikį dar supranta lietuvių, rusų, lenkų kompanijos. Aišku, tokiam atostogautojui ir jos mielai spirtų į pasturgalį, bet ne visada galima, ypač jeigu susiduriama su paklausia profesija, pavyzdžiui, sunkiųjų vilkikų vairuotojais. Vienas didelės lenkų kompanijos bosas, pas kurį man teko kiek laiko dirbti, skundėsi, kad jo vairuotojai dažnai į Lenkiją išrūksta net visai vasarai. Po trijų mėnesių sugrįžta, ir jis juos priima atgal dėl kelių priežasčių. Pirma: jiems mokama mažiau, nei reikalautų amerikiečiai vairuotojai, ir tai jam apsimoka. Antra: tų vairuotojų amžinai trūksta. Ir pagaliau trečia priežastis: iš patriotizmo. Bosas nori išlaikyti specifiškai lenkišką kompaniją.

Aš pats į Lietuvą teįstengdavau nuvykti tik tarp darbų pauzių, kai keisdavau darbovietes. O paskutinės mano atostogos buvo jau grynai amerikietišku principu, pagal visus reglamentus. Nes į Lietuvą nevykau. Tam reikėtų, kad atostogas gautų ir žmona, bet tokių aplinkybių suderinti nepavyko. Gavau apmokamas penkių dienų atostogas, – kadangi dirbau be jokios pertraukos visus dvejus metus, tai ir pasiėmiau dvi savaites. Atlyginimas, tiesa, skaičiuojamas tik už aštuonias valandas per dieną. Tos marksistiškos darbo valandos tam ir egzistuoja, kad pagal jas apmokėtų atostoginius... O dirbama toli gražu ne tiek. Su aštuoniom darbo valandomis čia neprasigyvensi. Todėl per atostogų dienas, tegul ir apmokamas, finansinė padėtis pablogėja. Aš, pavyzdžiui, tegavau pusę to, ką būčiau gavęs dirbdamas. Tai viena priežasčių, verčianti darbininkus pamiršti atostogas.

Kita atostogas šaldanti priežastis – niekada nesi tikras, kad grįši atgal. Štai mano sargybos kompanija surado tipą, sutikusį tą laiką padirbėti už mane. O jeigu jis kartais kaip nors labiau įsiteiks mano sargybos bosui arba įtiks tai darbovietei, kurioje budi? Tada sugrįžęs galiu nežinia kiek laiko pralaukti, kol man ras kitą darbo vietą. Ar užteks pinigų išgyventi? Juk neužsimokėjęs už butą kaipmat atsidursiu gatvėje. Beje, aš pats kaip tik taip ir gavau darbo vietą. Bosas nusprendė nelaukti grįžtant iš atostogų vieno darbuotojo (lietuvio iš Lietuvos!) ir nusprendė, kad aš labiau tiksiu už aną (gal tiesiog jam įgrisau nuolat skambindamas ir teiraudamasis darbo; mat iki tol tenkindavausi atsitiktiniais laikinais budėjimais). Taigi aš gavau pastovų darbą, o anam teko „atostogauti“ kur kas ilgiau, nei norėjo.

Tad visais atvejais atostogos yra rizikingas dalykas. Jos priklauso nuo piniginio veiksnio: jei turi sukaupęs nemažą kapitalą, gali sau atostogauti. Todėl Amerikoje atostogos paprastai būna retos ir trumpos. Kad ir kalbant apie dipukus. Susidariusi nuomonė, kad jiems seniau Lietuvoje svečiuotis neleido sovietų režimas, yra teisinga, tačiau ne visai. Visokios didesnės kelionės čia galimos tik žmogui išėjus į pensiją, ir tai tik teoriškai. Praktiškai – gali keliauti, jei dar leidžia sveikata, jei neišblėsę interesai. Juk per kelerius senatvės metus visą gyvenimą formuoto mentaliteto jau nepakeisi. Ir kam jį keisti? Gyvenimas laimingesnis be stresų, be visų tų kelionių.

 
 
Palaimintieji
 

O ar teisingas kitas įsigalėjęs stereotipas, kad amerikiečiai – patys didžiausi turistai pasaulyje? Mintyse gal daug amerikiečių svajoja keliauti, bet reikia turėti galvoje, kad jų tiesiog yra daug. Trys šimtai milijonų! Suprantama, jog ir pasaulyje pasklidusi jų dalis yra svari. Tačiau, jeigu paskaičiuotume procentais, atrodytų kitaip. Ypač įtraukus vadinamąją vidutinę ir varguomenės klases. Jei tuos procentus skaičiuotume tik nuo milijonierių aukštuomenės, sutinku, procentas jau kitas. Milijonieriai tikrai gali keliauti.

Aišku, pasitaiko normalių turizmo mėgėjų ir iš eilinių amerikiečių. Pažįstu tokį dipuką, kuris jau daug metų, bent jau nuo to laiko, kai paliko nuobodžią žmoną ir susirado žavingą negrikę (tikrai simpatišką, man teko netgi su ja šokti), nieko kita neveikia, kaip tik bastosi po pasaulį. Suprantama, su savo negrike. Vien kelionės, nauji įspūdžiai, gamtos ir muziejų stebuklai, restoranai ir t. t. Tik Lietuva jo kažkodėl nedomina. Bet tai jo asmeninis reikalas.

O reikalas tas, kad jis turi savo biznį! Kažkada sėkmingai įkūręs nedidelę statybos kompaniją, jau kiek laiko samdo tik lietuvius, beveik išimtinai nelegalius. Ir kadangi tie tarybukai darbštūs, sąžiningi, ne vienas dar ir su inžineriniu išsilavinimu, tad bosas viską jiems ramia galva ir patiki. Pats darbe pasirodo retkarčiais. Beje, kaip tik kartą užtaikė į vieno savo darbuotojo gimtadienį; ten ir aš linksminausi – alų midų gėriau (bedarbis tada buvau)...

Pažįstu dar vieną mėgstantį pakeliauti dipuką, tik jau pensininką. Bet vis dar kupinas jėgų ir interesų. Artimųjų su pasididžiavimu pramintas keliautoju, mat kuria pasauliui puikaus amerikietiško gyvenimo įvaizdį. O viena tokia dipukų šeima Lietuvoje įprato lankytis vis dažniau. Vis labiau jiems ten patinka. Tiesa, vyksta tik seneliai su anūkėle. Jie patys labai gerai išsilaikę, šauniai atrodantys, o jau šypsotis amerikiečių mokyti nereikia. Kartą sugrįžę jie man parodė lietuvišką laikraštį, kuriame puikavosi jų nuotrauka. Patikę kažkokiam pro šalį ėjusiam korespondentui, kuris nugirdo akcentą jų kalboje. Prisistatė: kaip miela pabendrauti su tokiais gražiais ir sveikais žmonėmis! Tuoj straipsnis apie jautrius ir prasmingus išeivijos ryšius su Tėvyne ir t. t. Iš tiesų visa tai natūralu, juk kiekvieną žmogų patraukia optimistiški ir gražūs dalykai. Tai pozityvūs gyvenimo orientyrai, tačiau kartu formuojasi apgaulingas įspūdis apie masinę Amerikos žmonių palaimą.

Kartą dar Lietuvoje užėjau į nedidelę rajono maisto parduotuvėlę. Ten mane pasitiko reklaminis plakatas, kviečiantis žaisti loterijoje. Jame palaima švytintys veidai: tie žmonės laimėjo! Suprantama, man tai turėjo būti argumentas ir stimulas. O kiek tokių, kurie nelaimėjo? – klausiu pardavėjos. Tik ji manęs nesuprato. Bandžiau aiškinti, kad jeigu visus pralaimėjusius surašytume vien smulkiomis raidėmis, tai jiems neužtektų šios parduotuvės sienų. Bet ji vis tiek nesuprato, ką aš čia postringauju. Jums reikia loterijos bilieto? – pagaliau paklausė. Alaus man reikia! – sukonkretinau savo tikslą.

Kaip jau esu minėjęs, dėl savo darbų pobūdžio dažnai klajodavau po visą Čikagos kraštą, tikrai daug bendravau su žmonėmis: kas dieną vis kiti veidai, vis nauji įspūdžiai. Tačiau atostogų klausimu – jokios įvairovės. Ypač vienodai darbininkams: jei kas kur ir keliavo, tai daugiausia jaunystėje. Tada pasitaikydavę ir jiems progų bei reikalų, pabuvodavo šen bei ten, paprastai JAV ribose. Vėliau, pradėjus dirbti, žmogui lieka tik ateities planai, dar vėliau – prisiminimai apie planus.

O viena pažįstama senutė prisiminė savo kelionę net po visą Europą! Ji gyvena pačiame Čikagos pakraštyje, jau vieniša ligota našlė. Jai klausimą apie Europą uždaviau neatsitiktinai. Jos sodyba man pasirodė kaip reta niūri ir nyki. Nei medžio, nei krūmo, nei tvoros. Aplinkui vien dirbama žemė, viskas išarta veik ligi horizonto... Suprantama, ne ji pati arė – žemė šiuo metu išnuomota. Bet vis viena – įdomus toks jos gyvenimas, pagalvojau. Nejaugi tik tai ir daugiau nieko? Gal vis dėlto bent keliavo, ką nors matė? Pasakojo ji nenoriai, trumpai, tačiau neslėpdama pašaipos. Tai buvusi vienintelė jos tolimesnė išvyka gyvenime, bet didelio įspūdžio nepadarė. Nors skamba gražiai – turnė autobusu per visą Europą! Klausydamas jos galvojau: bandymas viską vienu šūviu... Pailsėt nepailsėjo, taip pat ir nepamatė nieko ypatinga. Tik skubiai lėkė iš miesto į miestą: nespėja išlipti, vėl atgal į varginantį autobusą. Dar ir oras toks pasitaikė – daugiausia lijo.

Tai buvo ir man pažįstamas scenarijus. Turistinių kompanijų siekis kuo daugiau nusiplėšti iš žmogaus pagal atitinkamus išvykos mastus. Rusišku posakiu: galõpom po Evrope... Arba lietuviškai: pliku užpakaliu po Europą.

Pasidomėjau ir tos senutės šeimos. Vaikai užaugę, susirenka tik per Šv. Kalėdas. Žodžiu, banali istorija. Gal banalu ir tai, kad jos velionis vyras buvo lietuvis – dar iš tų pirmųjų grynuolių. Tai išsiaiškinau visiškai atsitiktinai – pagal nuotrauką ant sienos. Iš jos žvelgė tipiškas lietuvaitis! Čia jis vadinosi amerikietiškai – fermeris.

O amerikiečių turistų kažkada ir pats buvau sutikęs. Pirmą kartą dar sovietinėje Lietuvoje – JAV vidurinių mokyklų moksleiviai pažindinosi su LTSR pasiekimais... Be abejo, tai buvo abipusė akcija: kažkam iš aukščiausiųjų sovietinių nomenklatūrininkų rūpėjo savo atžalėles iškišti į JAV, kad pamatytų tą aukso šalį (tiksliau – prisipirkti buitinių niekniekių). Bet amerikoniukams apsipirkti nerūpėjo. Juos vedžiojo po muziejus, po parodas. Štai vienoje tokioje vietoje man ir teko juos matyti. Vaizdas nekoks. Vyrukai daugiausia stambūs, kaip ir priklauso patinams, kartu ir arogantiška, aplinkinius ignoruojanti laikysena: rankos kišenėse, persikreipę, jei kas su panele, tai sulipęs ranka per jos liemenį, tarsi Siamo invalidas būtų. Kai kas teikėsi netgi pastato viduje atsisėsti ant laiptų ir išsidėlioti savo pusryčius... Na, ir visų iki vieno gumą žiaumojantys žandikauliai...

Tačiau man dar įdomiau buvo stebėti mūsų ekspozicijos darbuotojas: kone ant pirštų galų, tarp savęs tik pašnibždomis... Pagalvojau – jei taip elgtųsi kas nors iš savų, kaipmat būtų ištėkštas lauk. Bet čia juk amerikonai... O dar sako, kad mūsiškiai šypsotis nemoka. Tos darbuotojos šiepėsi kaip įmanydamos.

Na ir dar vienas atvejis – dėl kontrasto – senukų kelionės partija. Tai buvo Italijoje, vienoje Florencijos turistinių autobusų stovėjimo aikštelėje. Mūsų autobuso turistai lietuvaičiai jau tolo link įvairių muziejinių bažnyčių, vedami gido ir vertėjo. Aš kiek uždelsiau su vairuotojais, ir kaip tik prie mūsų prisigretino kitas autobusas. Pro jo prasivėrusias duris žemėn pabiro – smėlis. Tikras smėlis ir tiek daug! Jį neštuvuose nešti reikia, o jis, žiūrėk, pats dar kruta. Tai – amerikiečiai turistai pensininkai ritosi iš autobuso. Nuo ilgo važiavimo visi stenėjo ir duso. Nenuostabu, buvo vasaros vidudienis, tvanku, tačiau svarbiausia dejonių priežastis – senatvė. Spėjau jauniausiąjį būsiant ne mažiau aštuoniasdešimties. Gidas visus nuvarė tradiciniu maršrutu bažnyčių ir muziejų veizėti, su pasauliu pažindintis.

Po kurio laiko ir aš pats nekaip pasijutau. Ilga kelionė autobusu (nuo Vilniaus) išvargino. Ir keleivių tokių pasitaikydavo, kad atsisako vaikščioti po miestą, užstringa kur vienoje vietoje – kavinėje arba prie jūros. Kadangi Florencijoje jūros nėra, tai grįžau į autobusą (aš kaip kelionės vadovas Florencijoje buvau jau kelintą kartą – man ten nieko naujo). Grįždamas pavijau ir tokį senuką. Labai jau jis sudejavo man priartėjus. Pasiteiravau – taip, tas pats amerikietis iš to autobuso. Bloga jam pasidarė ir nusprendė grįžti. Abu grįžome, jį kiek prilaikiau. Bandžiau ta proga ir daugiau kalbinti, bet jis tik ranka numojo. Man pasirodė, kad tuo mostu jis ne tiek atsakė į mano klausimus, kiek išsakė požiūrį į visą turistinę kelionę...

Bet ta senukų partija iš tikrųjų buvo patriotai – ištikimi savo tėvynės dvasiai. Amerikietį nuo mažumos auklėja daugiausia televizijos reklama. Ką valgyti, ką pirkti, kaip rengtis, kur eiti. Ir paskutinis akordas senatvėje – turistinių kompanijų marketingo aukos... Nors mūsų autobuso vairuotojai jų aukomis nelaikė. Matai, svarstė net susijaudinę, amerikonai ir senatvėje aktyvūs, važinėja štai, turistauja, ne taip, kaip mūsų pensininkai... Štai kur gyvenimas!

Jiems buvo sunku suprasti, kad daugeliui tų senukų tai buvo pirmoji išvyka gyvenime ir, aišku, paskutinė.

 
 
Prisiminimų vakaras
 

Liko aprašyti paskutines savo atostogas. Apie jas jau rašiau anksčiau – apie nesėkmingą bandymą nusimaudyti natūraliuose gamtos vandenyse. Tai padaryti geriausia Lietuvoje, nebent ir ten dabar viskas pasikeitę, privatizuota. Sovietų laikais prieigas prie Baltijos jūros saugojo užrašai: Stok! Šausiu! Dabar gal švelniau: Stok! Privatus šuo sukramtys!..

Pradžioje planavau kažkur pavažiuoti, kažką pamatyti, tačiau dvejojau. Europiečiams įdomūs amerikietiški dangoraižiai, bet mums kažkaip nelabai, nes čia gyvendamas esi priverstas jausti juos tiesiog organiškai. Tai didelių bosų teritorija, ir tiesiog visu kūnu jauti, kad ten esi svetimas. Dauntaunuose (miestų centruose) yra muziejų, ypač garsūs Čikagos Dauntauno muziejai. Bet vėlgi – atsiranda šioks toks psichologinis faktorius. Ateina gyvenime toks laikas, kai naujos žinios nieko nebereiškia, kai reikia apmąstyti, įprasminti tai, ką jau žinai. Kas kita Lietuvos, ypač Kauno muziejai žmogų veikia nostalgiškai. Ten tave pasitinka tokia miela, negrįžtama praeitis. Ir tarsi atsigauni, atjaunėji...

JAV dar garsios nacionaliniais gamtos parkais. Tam, aišku, taip pat reikia laiko. Kainuoja palyginti nedaug, netgi paskraidyti lėktuvėliu virš Didžiojo kanjono galima už beveik simbolinį mokestį. Bet rask tu tam laiko! Atostogavau aš vienas, bet išvykti be žmonos nesinorėjo. Ir taip jau pats vienas esu išsidaužęs po visą pasaulį. Be to, mažai laiko. Nukakus iki tų tolimųjų gamtos stebuklų liktų tik koks savaitgalis. Programa būtų perkrauta, tik pavargtume. Gal ir galima susiorganizuoti, bet mes nepratę, jau ir amerikiečiais virtę. Jų absoliuti dauguma atrodo kaip tikras užguitų žmonių paradas. Įpratau ir aš taip: vien tik dirbti ir beveik nebūti namie.

Todėl kiek padvejoję ir pasvarstę apsisprendėme: geriausios atostogos – savo namuose. Pirmą kartą per dvejus gyvenimo metus galėsiu išvysti saulėlydį pro savo kambario langą! Kas gali būti nuostabiau? Taigi išėjęs atostogų džiaugiausi tuo, ką seniau laikiau kasdienybe. Pirmą kartą mačiau vakaro saulės nušviestą kambarį. Ir netgi pasivaikščiojau su žmona po parką. Kaip tik jis man paliko didžiausią įspūdį.

Parkais čia vadinama viskas: tiek negyvenami laukai, jeigu jie Čikagos teritorijoje, tiek aikštės ir skverai. Tikrų parkų, kaip kad juos suprantame europietiškai, čia kaip ir nėra. Prie Dauntauno plyti didelis Mičigano parkas, kuris ne tiek didelis, kiek ilgas, ir svarbus daugiau tik dauntauniškiams. Man ten, prisipažinsiu, nejauku. Iš vienos pusės visai greta parko – greitkelis, iš kitos – Mičigano ežeras. Greitkelis arti, o ežeras atskirtas betono užtvaromis. Ten man nejauku, ir tiek. Be to, tai Dauntaunas, kuris su mano darbu ir gyvenimu neturi nieko bendra.

Visai netoli mano namų buvęs lyg koks stadionas, dabar ten tik takas likęs, dar tą erdvę supantys medžiai. Ir vaikšto visi tuo taku, ypač savaitgalių vakarais. Važinėja ir dviračiais, mes taip pat ketinome, bet dėl poros savaičių dviračių nepirkau. Užtat vaikštinėdami su žmona už parko atradome dar kitą tarsi parką. Tiesiog rajono pakraštys, už kurio prasideda jau negyvenama, nekultivuojama zona. Tikra laukinė gamta! Čikagoje tai ypatinga retenybė, tiesa, nelabai vertinama. Tas platus laukas apaugęs įvairiomis žolėmis, piktžolėmis ir vasaros meto gėlėmis. Vienas kitas krūmokšnis, dūzgė bitės, įvairūs vabalai vabaliukai, visai jaukus vieškelis vedė nežinia kur. Svarbiausia, pasijutome tarsi Lietuvoje! Ten vaikštinėdami, apimti malonių jaunystės ir net vaikystės kaimo prisiminimų, užsinorėjome tai kažkaip įprasminti. Kodėl namie vakare nesuruošus puikios lietuviškos vakarienės? Kaip kad kažkada vaikystėje pas senelius.

Diena artėjo į pabaigą, jau buvo metas nešdintis iš tų laukų. Jiems taip pat galioja bendra parkų ir aikščių taisyklė, kuri ir buvo iškabinta tarp laukinių žolynų bei dilgėlių: „Park closes at dusk!“ (parkas prieblandų metu uždaromas). Žinoma, niekas jokių vartų čia neuždarinėja, ir apskritai čia joks parkas. Užtat policininkas tikrai gali pasirodyti ir baudų išreikalauti. Arba gal koks maniakas taikosi iššokęs tau galvą nupjauti. Bet kokiu atveju verčiau tupėti namie. Saulei nusileidus visur būna tuščia, amerikiečiai įpratę anksti gulti. Nes anksti keliamasi. Ne dėl sveikatos, o dėl rytdienos darbų: juk laukia dideli atstumai ir eismo spūstys.

Todėl grįžę sėdome į automobilį ir nurūkome į parduotuvę bulvių ir rūgpienio! Bulvės čia skonio neturi, kaip ir visi kiti žemės ūkio produktai, o mums taip norėjosi bent šiokios tokios autentikos. Todėl pasiryžome apsilankyti netradicinėje ekologinio maisto parduotuvėje (juk vis dėlto atostogos, galime sau leisti). Ten tikras maistas, ne plastmasinis, ne genetiškai apdorotas. Tiesa, ir kainos tikros – nebe to amerikinio rojaus. Tokių parduotuvių klientai paprastai itin pasiturintys, o vidutiniokai užsuka retai, ypatingomis progomis. Už išsvajotų natūralių (nebūtinai šviežių, bet svarbiausia – be chemijos augintų) bulvių krepšelį sumokėjome šešis dolerius... Suskaičiavome: jame buvo penkios bulvės. Viskas ten maždaug už dolerį. Štai keturi kiaušiniai gražioje dėžutėje: keturi doleriai. Galima rasti netgi grybų. Tiesa, tai tik paprasti kelmučiai ir dar su nevalgomais kotais. Kaina: trys su puse dolerio už šimtą gramų...

Kainos paprastai rašomos savotiškai. Štai minėti keturi kiaušiniai – 3,99 dolerio... Bet ta kaina be mokesčių. Iš tiesų sumoki daugiau – už kiaušinius 4,3 dolerio. Tiesą sakant, apie tą mokestį čia negalvojama. Nuo jo niekur nedingsi, tačiau smegeninėje užsifiksuoja kita kaina, užrašyta pagal marketingo diplomatiją. Šitas psichologinis triukas jau naudojamas ir Lietuvoje. Kažkada buvojant Danijoje teko matyti užrašytą tokią kainą: 999,99. Vis atrodo pigiau nei visas tūkstantis.

Rūgpienio gavome lenkų parduotuvėje, o sūdytų lašinių spirgams – rusų. Taigi pirmąją atostogų vakarienę pasidarėme šventišką – senovišką ir sočią. Tad ir pirmąjį vakarą praleidome sveikame, vos ne lietuviškame ore, valgydami neką mažiau sveikesnį natūralų maistą. Egzotika! Vakaras iš tiesų nuteikė nostalgiškiems prisiminimams, tačiau taip pat ir apsimąstymams apie dabartį bei ateitį. Tegul ir su kaimišku pienu ir bulvėmis, bet visgi amerikonėjame! Kaip tik jiems tai būdinga: kad ir kas būtų, kas nutiktų, svarbiausia – pavalgyti. Ir nebūtinai kokių ypatingų patiekalų, tinka – gal ir apskritai yra geriausia – tie patys pilvus didinantys mėsainiai ir picos.

Dar prisiminiau praėjusias Šv. Kalėdas savo darbovietėje. Daug žmonių, šurmulys. Šeimos, daugiausia motinos su vaikų būreliais, atėjusios prie eglutės skubėjo tik į vieną vietą: prie ilgo ilgo stalo, nukloto tais amžinai jiems mielais mėsainiais ir kokakolomis. Vaikai valgė ir gėrė. Greta stovėjo milžiniška puošni eglė ir gyvas Senis Šaltis. Jis kantriai lūkuriavo visų tų valgančiųjų. Privalgę ir atsigėrę vaikai mielai stojo prie eglutės, o tėveliai pliauškino juos fotoaparatais. Ir viskas! Visa šventė! Paskui visi sulindo į savo automobilius ir namo. Tokios čia tradicijos. Pagalvojus, o ko daugiau tam žmogui reikia? Kad būtų pavalgęs, išmiegojęs...

Ir mes tuomet su žmona ir pavalgėme, ir pasišnekėjome, ir miegot nuėjome. Nors maistas dar lietuviškas, bet dvasia jau amerikoniška. O gal ir senstame? Kaipgi kitaip...

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)