Laima Anglickienė. KITATAUČIŲ ĮVAIZDIS LIETUVIŲ FOLKLORE. – Vilnius: Versus aureus, 2006. – 272 p.

Nacionalumo trajektorijos folkloro platybėse brėžia ypatingą kitoniškumo perspektyvą, nes, kalbėdami apie kitus, mes pirmiausia kalbame apie save. Tik reikėtų priminti, kad tokia projekcija yra šiuolaikinis tapatumo suvokimas. Tradicinės kultūros tekstai ne visuomet skleidžia šią nuo antikos laikų žinomą sugestiją, itin aktualią dabar, kai žodis praranda vertybines galias ir tampa tik vartotojiško modus vivendi atšvaitu. Kito vertinimai ne visuomet išsaugo tolerancijos ir supratimo dvasią, išvengia trivialumų ir dviprasmybių ar šiaip lėkštokų palyginimų. Kita vertus, kaip mes suprantame ir interpretuojame kitus, jų savastį savose patirtyse, taip ir kiti atskleidžia mus iš kartos į kartą perduodami nacionalumo vaizdinius, išsaugojusius tradicinių vertinimų pobūdį.

Neatsitiktinai lenkai apie lietuvius sako: „ Litwin głupi jak świnia, a chitry jak wąź“ („Lietuvis kvailas kaip kiaulė, o klastingas kaip žaltys“), vokiečiai lietuvius taip apibūdina: „Der Littauer ist keinen Deutschen treu und wenn er bis Mittag schläft“ („Lietuvis vokiečiui nėra patikimas, net kai iki pietų miega“), suteikdami lietuvių būdui savus apibrėžimus (p. 126); tokie vertinimai ne itin palankūs. Latvių meilės dainose lietuvis apibūdinamas kaip vertas dėmesio teigiamas personažas, „geras partneris“, o ypatingo palankumo nusipelnančios lietuvaitės (p. 127).

Tapatumo sklaida, kvestionuojant požiūrių įvairovę, folklore turi tarptautinį akcentą: dauguma temų ir vertinimų populiarūs Europos žodinėje kultūroje. Stereotipų paieška visų pirma grindžiama tradicinėmis konotacijomis. Kalbant apie ypatingą kitoniškumo veiklą – būrimus, lietuviai kitataučių būrimus apibūdina taip: „Kiekviena tauta turi daugmaž nusistovėjusias savo ‚veiklos‘ sritis. Latvės ‚užsiima‘ karvėmis, čigonės moka užleisti namus žiurkėmis, pelėmis ar už ‚gerus darbus‘ padėti jų atsikratyti, vengrai kaip ir tikrovėje dažniausiai minimi kaip gydytojai įvairiomis žolelėmis. Beje, pastarieji vieninteliai iš visų kitataučių dažniausiai vadinami ne burtininkais, o daktarais“ (p. 82).

Kitoks požiūris skatina naujas įžvalgas ir galimybes, savitas reikšmių dėliones, tapatumo dilemas bei būdus nesusipratimams spręsti. „Folkloras gerai atvaizduoja liaudies nuotaiką ir sąmojingumą ir yra svarbi bei įdomi medžiaga tautų būdui ir santykiams tyrinėti“ (p. 246). Tokie paskutiniai monografijos žodžiai mums yra atspirties taškas atskleidžiant ir plėtojant kitoniškumo aspektus tradicinėje lietuvių kultūroje, kuri šioje studijoje, deja, įrėminama gana apibrėžtame laike: XIX a. pab.–XX a. pirmoji pusė.

Kitataučiai lietuvių folklore apžvelgiami nepaisant žanrinių reikalavimų, neatsiejant nuo papročių istorijų ir nesivaržant istorinių bei kultūrinių paralelių. Knygos autorė, puikiai suprasdama ir folklore kelis šimtmečius užsikonservavusį požiūrį į kitataučius, ir neatitikimą tarp kitataučio tikrovėje ir kitataučio folklore, dar kartą, ir ne veltui, primena plačiai paplitusį ir tarptautiniu tapusį reiškinį: „Visi folklore gerai atsiliepia apie save, o pajuokia, žemina kitų tautybių atstovus“ (p. 243). Šis reiškinys paliudija šio kitataučių pasaulio dėsningumus. Kitatautiškumo raiška egzistuoja kalboje pagal savas transkripcijas: kitatautiškumo gausu ir Lietuvos vietovardžiuose: „Daug lietuvių ir šiandien nešioja „kitatautiškas” pavardes ar pravardes“ (p. 31), kitataučių etnonimų esti ir augalų, paukščių, buities rakandų pavadinimuose.

Papročių istorija išsaugojo nemažai kitatautiškumui būdingo karnavališkumo. Ir Lietuvoje buvo itin populiaru per kalendorines šventes persirenginėti kitataučiais. Įdomu, kad tiriamuoju metu, XIX a. pab.–XX a. pirmoje pusėje, pačios populiariausios buvusios žydų bei čigonų kaukės, o persirengėlių paprotys vadinamas „čigonavimu“ Aukštaitijoje ar „ėjimu žydais“ Žemaitijoje (p. 35, 88).

Tradicinėje lietuvių kultūroje reprezentuojami kitataučių stereotipai pirmiausia turi svetimumo žymę: „Svetimi ir nesuprantami gali būti jo papročiai, religija, kalba, išvaizda ar elgsena“ (p. 8). Monografijoje sudaryta svetimumo hierarchijos lentelė, apibrėžtos populiarumo priežastys. Polivalentiškas požiūris ir vertinimų įvairovė yra šio darbo privalumas. Stereotipų apibrėžimai kuria ir šiuolaikiškumo prerogatyvas, nes kitatautiškumo keliai į Lietuvą įgauna naujų formų ir kitų realijų.

Opozicija savas–svetimas itin populiari XX a. antroje pusėje, pasak knygos autorės, „yra savęs priskyrimo tam tikrai grupei (etninei, konfesinei, socialinei) pagrindas – savęs identifikavimas“ (p. 64) ir vertintinas sąlygiškai: „Sava ir svetima sudarė vieningą pasaulį, kuriame gyvena žmogus“ (p. 60). Pasaulis keičiasi, bet tradicijų propaguojamos universalijos išlieka. Folkloras yra unikali saugykla, nepaprastas lobynas, išminties piešinys, atsiskleidžiantis sudėjus tam tikrą dėlionę.

Knygoje pastebimos aktualios ir tautosakiniams tekstams taikomos atrankos nuostatos: atsižvelgiant į folkloro „kartojimosi dėsnius“, imami tik būdingiausi ir išraiškingiausi, emociškai stipriausi bei dėl variantų gausos statistiškai populiariausi pavyzdžiai, dėl atlikto tekstų lyginimo vertingesni užrašymai (p. 12). Tautosakinė medžiaga rinkta ir pačios autorės bei kartkartėmis talkinusių studentų. Apskritai imponuoja nuosekli tautosakos lobyno peržvalga.

Studijoje ryški laiko ir erdvės perspektyva, platus lietuvių religinis ir kultūrinis kontekstas (Juozapas Arnulfas Giedraitis, Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Žemaitė, Motiejus Valančius, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt.), gausi mokslinė literatūra, taiklūs, apmąstymus kvestionuojantys pasakymai: „Pasaulyje tarp tautų vyksta atkakli ne tik ginklų, bet ir liežuvių kova. Kitataučių paveikslas iš esmės bet kurios tautos folklore yra neigiamas, rečiau neutralus – dėl kitos tautos kitoniškumo, svetimumo. Kartais šis pasijuokimas, pašiepimas yra draugiškas, kartais požiūrį galėtume pavadinti ir paniekinančiu, žeminančiu. Dėl to nevertėtų įsižeisti, geriausias ginklas – į pajuoką atsakyti pajuoka, ką sėkmingai ir daro visos tautos“ (p. 128). Ar: „Folklore viskam uždedami rėmai. Jis nemoka individualizuoti, todėl piešia tipus, o ne charakterius“ (p. 104). Apskritai studijai būdingas itin lakus ir aiškus stilius.

Šioje kitoniškumo monografijoje kuriama ir savita rašymo tendencija, kai vengiama arba, kaip rašoma, „paprasčiausiai bijoma tiesmuko tautosakos kūrinių suvokimo, – viena yra kalbėti apie tikrovėje neegzistuojančius slibinus, ryjančius karalaites, ir kita, pavyzdžiui, apie šalia gyvenančius žydus, neva naudojančius savo reikmėms krikščionių kraują“ (p. 11). Gebėjimas diplomatiškai ir subtiliai analizuoti itin polemiškus visame pasaulyje žinomus tekstus apie žydų konditerines įmantrybes yra didelis studijos privalumas.

Viena įdomiausių šių dienų folkloro studijų buvo ginta kaip daktaro disertacija Vytauto Didžiojo universitete 2000 metais. Disertacijos žanras turi savas žaidimo taisykles, tik vertėtų prisiminti keletą vis dar aktualių klausimų: kaip išvengti puikiems ir originaliems tekstams būdingų disertacijos formaliųjų reikalavimų, kurie taip įauga į tekstus, kad jų neįmanoma net jėga išrauti; ką daryti, kad mokslinės publikacijos nebūtų taip sankcionuojamos „moksliškumo“ reikalavimų, bet skelbtų ir skleistų žodžio magijos galias ir kitiems, mažiau atsidavusiems; kaip rasti tą aukso vidurį tarp mokslo ir populiariosios literatūros?

Ši knyga – tai geras pavyzdys kitokio, neįprasto ir sugestyvaus požiūrio į tradicinių trafaretų lemiamą folkloro fenomeną. Tai aktuali kitatautiškumo reprezentacija, peržengianti mokslo kūriniams būdingos egzaltacijos ir vyraujančio nuobodulio (arba monotonijos) ribas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)