Nežinai, kas už posūkio laukia

Ir vaiduokliai kam akmenis mėto.

Gera dar, kada laikas iš lauko

Parlinguoja lyg senas kaimietis.

Vėl voratinklin musė įkliuvus,

Vis dar keikia pavasarį žalią.

O koks tavo gyvenimas buvo?

Kodėl buvo? Štai sėdi prie stalo.

Mano atminties laboratorijoje

apipeliję jaunystės atodūsiai,

pirmosios meilės lavonas,

ant sienos pakabintas

sudžiūvęs pirmasis bučinys,

kas nori, tas gali užeiti.

Laboratorijoje nebėra nieko tinkamo naudoti,

inventorizacijos jau nebereikia.

Aptriušęs pastatas panašus į vaiduoklį.

Meilė – prabangi prekė.

nupigintų prekių parduotuvėse

kai tu jau keturiasdešimt metų

šmėžuoji man prieš akis,

peržengė visas ribas.

Į sapną atėjai pažiūrėti,

įsileidęs kitos moters,

prancūziškų kvepalų kvapas,

norėjo išaiškinti nusikaltimą.

amžiaus, kur gyveno,

ir dar norėjo sužinoti,

ir apsunkino tyrimą.

Vasara. Laumžirgis būtinas.

Ir kūdrai linksmiau, ir dienai.

Nenori matyt, kad rugpjūtį

Jau skilinėja vasaros sienos.

Kitaip negalėjo ir būti,

Vasaros žaizdos užgijusios.

Lietaus pakabintos virvutės

Virš rožių, jacintų, lelijų.

Rugpjūčio raišteliai sutrūkę.

Gandrai iš ražienų pradingsta.

Jau vasaros liko galiukas.

Prisipažinsiu, nelinksma.

Tau atrodo visur juoda,

Apgaulinga mano ašara.

Nematai, kaip žydi sodas –

Vaiko piešiny pavasaris.

Nematai, kaip gandras lekia,

Baltas baltas rytas rąžosi?

Vėjas spręsti atsisako

Tavo liūdesio kryžiažodį.

Ar matai, beržai pakluonėje

Ryto maldai visi klaupiasi?

Nežinai, kad meilės duonos

Kitai vasarai sutaupėme?

Duris atrakinti bandau. Jau raktas netinka.

Pakeitei spyną? Buvau nuklydęs, apgautas vilties.

Metų likučius dabar būsiu surinkęs.

Jau norėčiau jais žaisti su tavimi likusį laiką, ir tiek.

Stoviu už durų lyg valkata koks lietui rudenio lyjant.

Naktis netgi pradeda spėlioti – įleis, neįleis.

Tavo namuose palikę mano žodžiai pelija.

Virš tavo akių vis dėlto noriu pakabinti žibintą ATLEISK.