Pabaiga. Pradžia 2008 m., Nr. 3

XXIV. Krėvės romanas

Antroje dvidešimtųjų metų pusėje į Krėvės asmeninį gyvenimą įeina nauja asmenybė. Krėvė susidraugavo su moterim, kuri nors ir neatliko jo gyvenimui žymesnio vaidmens, bet kurios vis dėlto negalima nepaminėti. Tai buvo universiteto tarnautoja, pagal etatą bibliotekininkė Stefanija Laurinavičiūtė-Latonienė1.

Banevičius pasakoja2, kad tuo metu Krėvė išgyvenęs krizę savo santykiuose su žmona. Tautosakos komisija, kurioje dirbo Latonienė, įsikūrė trečiame Didžiųjų universiteto rūmų (Gedimino g.) aukšte. Žiemą ten visuomet būdavę labai karšta. Latonienė buvusi stambaus kūno sudėjimo, raudonskruostė, storablauzdė moteris. Nežinia, ar tai laikinoji nesantaika su žmona, ar Tautosakos komisijos stipriai prišildytas kambarys, ar pagaliau trykštanti Latonienės sveikata ir jos apkūnumas, o gal tų trijų veiksnių visuma paveikusi Krėvę, ir jis suartėjęs su Latoniene. Visais atvejais reikia manyti, kad Krėvė negalėjęs susižavėti ir susivilioti nei Latonienės veido bruožais, nei jos inteligentiškumu, nei būdo ypatybėmis. Tai buvusi paprasta moteris, nepasižyminti nei grožiu, nei gilesniu dvasios turiniu.

Pagaliau Krėvės ir Latonienės romanas įžengė į kitą fazę, ir ji apie 1930– 1931-uosius pagimdė mergaitę.

Glinskienė girdėjusi iš Banevičienės, kad Krėvės prigyventa mergaitė buvusi labai į jį panaši. Krėvė šelpęs mergaitės motiną, teikdamas dukters išlaikymui nuolatinę piniginę paramą. Pati Glinskienė pastebėjusi, kad Krėvės, kurie anksčiau gyvenę pasiturimai, būdavę gerai apsirengę ir nieko sau neatsakydavę, vėliau, po to, kai Krėvė suartėjo su ta moterim ir šioji pagimdė mergaitę, pradėję gyventi kukliau ir jų medžiaginė padėtis tartum pablogėjusi. Buvę kalbama, kad tai įvykę dėl to, kad Krėvė mokėjęs nemažus pinigus moteriai, su kuria buvo sugyvenęs kūdikį. Nepaisant gaunamos paramos, toji moteris buvusi gana įžūli. Glinskienės žiniomis, ji ar tai prieš Antrąjį pasaulinį karą, ar jau karui prasidėjus ateidavusi prie Krėvės buto, stuksenusi į langus, koliodavusi Krėvienę ir reikalaudavusi pinigų, žodžiu, keldavusi skandalus.

Savaime suprantama, kad tokiam nedideliam mieste kaip Kaunas Krėvės ir Latonienės romanas greitai pasidarė polišinelio paslaptim, t. y. tapo visiems žinomas.

Sužinojo apie tai ir Krėvienė. Ji niekam dėl to nesiskundė, bet, anot Banevičiaus, buvo matyti, kad ji labai sielvartingai išgyveno vyro neištikimybę.

Buvęs Krėvės klausytojas A. Miškinis pasakoja, kad Humanitarinio fakulteto dekanato sargas kalbėjęs studentams, jog jis kartą matęs, kaip Krėvė savo kabinete glėbesčiavo mašininkę. Vėliau tasai sargas buvęs atleistas, betgi Miškinis nežinąs, ar ryšium su pasklidusia žinia apie Krėvės glamonėjimąsi su mašininke įvyko jo atleidimas, ar dėl kurios kitos priežasties. Dar buvę kalbama, kad Krėvė prigyvenęs su ta mašininke vaiką.

Apie Krėvės romaną su Latoniene žinojo ir Švietimo ministerija. Kai 1940 m. Krėvė buvo perrinktas Humanitarinio fakulteto dekanu, švietimo ministras K. Jokantas nepatvirtino Krėvės dekanu. Tuomet dekanu tapo V. Mykolaitis-Putinas. Mykolaičiui oficialiai apsilankius pas Jokantą, pastarasis priekaištavo Krėvei dėl jo neleistinų santykių su Latoniene ir pareiškė, kad dėl tos priežasties negalėjęs patvirtinti jo dekanu.

Dabartinė Respublikinės bibliotekos Kaune rankraštyno vedėja Marijona Čilvinaitė 1925 m. atvyko į Kauną ir įstojo į universitetą. Tuomet universiteto raštinėje dirbo raštininkė Latonienė. Dėl jos truputį išsprogusių akių studentai ją vadino „pelėdžiuke“ ir kalbėjo, kad ją, kaip veršis į žiburį, buvo įsižiūrėjęs profesorius Krėvė.

Latonienė buvo mažo ūgio, šviesiaplaukė, mėlynakė, pilna, grožiu nepasižymėjo, bet atrodė gana simpatiška. Vėliau Latonienė tarnavo Tautosakos komisijoje ir pagaliau universiteto bibliotekoje.

Čilvinaitė 1928–1940 m. dirbo Kauno universiteto bibliotekoje ir gerai pažinojo Latonienę. Ji atėjo dirbti į biblioteką kaip mašininkė. Kas buvo Latonienės vyras ir kada buvo už jo ištekėjusi, niekas nežinojo. Tik buvo žinoma, kad ji su vyru negyvena ir vaikų nuo to vyro neturi. Bibliotekoje buvo kalbama, kad Latonienė artimai draugavo su prof. Krėve ir pastarojo pastangomis ji buvo perkelta iš universiteto raštinės į Tautosakos komisiją, o šią panaikinus – į universiteto biblioteką. Universitete ir bibliotekoje Latonienė ištarnavo per penkiolika metų.

Latonienė augino mergaitę, kurią prigyveno su Krėve. Kai Latonienė jau dirbo universiteto bibliotekoje, Čilvinaitė girdėjusi, kad bibliotekos direktoriui profesoriui Vaclovui Biržiškai buvo daromi priekaištai, esą bibliotekoje dirba moteris, kuri ardo svetimą šeimą. Buvo turima galvoje Latonienė. Matyt, tos kalbos pasiekė Krėvę. Tuomet Krėvė parašęs V. Biržiškai laišką, kuriame atvirai ir stačiai pasisakė, kad Latonienė esanti jo dukters motina. Čilvinaitė nemačiusi to laiško, bet apie jo turinį tuomet plačiai kalbėjo bibliotekos darbuotojai.

Latonienė rodžiusi Čilvinaitei fotonuotrauką, kurioje buvo atvaizduoti Latonienė su maža dukrele ir prof. V. Krėvė; be to, ant stalo, prie kurio sėdėjo minėti asmenys, degė viena ar dvi žvakutės. Mat nuotrauka buvusi padaryta vienų ar dvejų metų Latonienės dukters Gražinos gimimo sukakties proga. Bibliotekoje niekas neabejojo, kad Latonienės dukrelės tėvas – Krėvė. Kai Latonienės mergaitė paaugo, buvo 7–8 metų, ji ateidavo pas motiną į Didžiųjų universiteto rūmų rūsį, kur buvo įsikūrusi biblioteka bei jos raštinė ir kur ji darbavosi drauge su kitomis bibliotekininkėmis. Gražina buvo švariai ir net puošniai aprengta. Buvo matyti, kad iš savo gaunamos bibliotekoje algos Latonienė negalėjo taip gerai rengti savo dukters.

Kai Gražina ateidavo pas motiną į biblioteką, jos abi eidavo iš rūsio pas Krėvę į jo kabinetą II rūmų aukšte. Ji dukrelei sakydavo: „Dabar eisime pas tėtį.“ Latonienė pasakojo, kad ji gaunanti iš Krėvės pašalpą dukters išlaikymui, bet kiek jis duodavęs, ji nesakė.

Latonienė pasipasakodavo Čilvinaitei, kaip ji augina savo mergaitę, kokius vargus teko pakelti ir sunkumus nugalėti. Bibliotekos moterys ją užjausdavo.

Latonienė buvo labai praktiška moteris. Ji mokėjo ginti savo teises. Ji įkalbinėjo Krėvę mesti savo šeimą ir vesti ją.

1940 m. sausio 15 d. Čilvinaitė persikėlė į Vilnių ir pradėjo dirbti Vilniaus universiteto bibliotekoje, kurios direktorium buvo paskirtas Vaclovas Biržiška. Pastarasis bibliotekininkus rinkosi pats iš Kauno bibliotekos darbuotojų, bet Latonienė į Vilnių neišvyko – liko dirbti Kauno universiteto bibliotekoje.

Stasys Elzbergas, Kauno bibliotekos direktoriaus pavaduotojas, papasakojo, kaip 1926–1930 m. studijavęs Kauno universitete ir kartu dirbęs universiteto buhalterijoje. Tuo pat metu universiteto raštinėje mašininke tarnavo Stefanija Laurinavičiūtė. Ji buvo nebaigusi gimnazijos, mažo išsilavinimo. Mažiukė, apkūni, siaurų pečių, bet plačių klubų. Laurinavičiūtė neturėjo pasisekimo tarp vyrų. Raštinės tarnautojai bei studentai žinojo, kad apie ją sukosi prof. Krėvė. Jis vaišindavęs ją saldainiais ir meilinęsis. Raštinės tarnautojai erzindavę Laurinavičiūtę, esą ji flirtuojanti su Krėve, bet ji gynėsi. Apie 1928-uosius Krėvės ir Laurinavičiūtės romanas išryškėjo. Kuo Laurinavičiūtė sužavėjo Krėvę, nežinia. Galbūt ji patraukusi Krėvę kontrasto dėsniu. Mat jo žmona buvo liesa moteris.

Apie tai, kad Laurinavičiūtė buvo ištekėjusi už Latono, Elzbergas negirdėjo.

Kambarys, kuriame dirbo Elzbergas, buvo padalytas į dvi dalis. Vienoje pusėje buvo buhalterija, kitoje, už žemos pertvaros, – Gamtos ir Humanitarinio fakultetų dekanatai. Buhalterijos darbuotojai girdėdavo, kaip Gamtos fakulteto dekanas prof. Z. Žemaitis savo kolegą prof. Krėvę pajuokdavo dėl jo flirto su Laurinavičiūte.

Kai Elzgerbas baigė universitetą, jis girdėjęs, kad Laurinavičiūtė perėjusi dirbti į Didžiuosius universiteto rūmus (Gedimino g.) ir kad ji pagimdžiusi dukterį.

Kai 1941 m. vokiečiai okupavo Lietuvą, Latonienė tų pat metų vasarą atvyko į Vilnių ir užėjo pas Čilvinaitę į universiteto biblioteką. Ji buvo rūpestingai ir puošniai apsirengusi, vilkėjo gražią mėlyną suknelę ir užsidėjusi šviesią skrybėlaitę su gėlėmis. Vėliau bibliotekininkė Borutienė (jau mirusi) pasakojo Čilvinaitei, kad Latonienė matėsi Vilniuje su Krėve ir pasakė jam, kad vokiečiai, reikia manyti, uždarysią jo žmoną Rebeką, kaip žydę, į getą, ir jog jiems dabar dera susituokti. Bet Krėvė atmetęs Latonienės pasiūlymą ir pasakęs: „Jei Rebeka eis į getą, tai ir aš su ja eisiu į getą.“

Taigi, nepasiekusi savo tikslo, Latonienė grįžo į Kauną.

Vėliau Čilvinaitė girdėjo, kad Latonienė su sukterim persikėlė gyventi į Mažeikius, kur ji buvo anksčiau turėjusi ar betarnaudama įsigijusi namelį.

Kai 1943 m. Krėvė išvyko iš Vilniaus, jo butas kurį laiką buvęs tuščias, jame gyvenusi tik Krėvės šeimininkė, gi vėliau, 1944-ųjų rudenį, kai Krėvė jau buvo išvykęs iš Lietuvos, tą butą užėmęs V. Mykolaitis-Putinas.

Mykolaitis pasakojo, kad apsigyvenęs Krėvės bute apžiūrėjo jo rašomojo stalo stalčius ir rado juose daug Latonienės laiškų ir telegramų Krėvei, Latonienės bei dukters nuotraukų ir Krėvės siunčiamų Latonienei pinigų perlaidų kvitus. Latonienė laiškuose ir telegramose Krėvės prašė siųsti jai pinigų; buvę tele-gramų su nusiskundimais, kad ji badaujanti. Mykolaitis neatsimenąs gerai, ar jis perdavęs visa tai, ką radęs Krėvės stalčiuose, Literatūros institutui, ar sunaikinęs. Mat tuomet panašūs dalykai galėję Krėvę sukompromituoti visuomenės akyse.

XXV. Ką pasakoja Latonienė: audiatur et altera pars

Dabarties metu Latonienė, senstelėjusi paliegusi moteris, gyvena Mažeikiuose ir dirba vidurinėje mokykloje, eidama mokyklos sekretorės pareigas.

Štai ką ji papasakojo apie savo praeitį.

Jos tėvas buvo geležinkelininkas ir gyveno Mažeikiuose. Motina žiemą gyvendavo Telšiuose, kur mokėsi paaugusieji Laurinavičių vaikai. Stefanija gimė 1905 m. Telšiuose. Ji mokėsi Mažeikiuose ir baigė keturis pradinės mokyklos skyrius.

1925-aisiais ji atvyko į Kauną ir gavo darbą universiteto raštinėje. Kaip raštininkė studentų reikalams ji dirbo iki 1931 metų. Laikui bėgant, bedirbdama universiteto raštinėje, Laurinavičiūtė susipažino su profesorium Vincu Krėve. Šis atkreipė į ją dėmesį ir simpatizavo jai. Jis užkalbindavo ją, pavaišindavo saldainiais, kartais jie susitikdavo mieste. Ilgainiui Krėvės susidomėjimas Laurinavičiūte darėsi vis atviresnis ir negalėjo likti nepastebėtas tiek raštinės tarnautojų, tiek Krėvės pažįstamų.

Jau žymiai vėliau Krėvė pasakojo Laurinavičiūtei, kad, šeštadienio vakarais lankantis pas prezidentą A. Smetoną, kartą S. Smetonienė prie kitų svečių jo paklausė, kas yra toji blondinukė, kuria jis susižavėjęs. Krėvė nieko į tai neatsakęs, bet nuo tada nustojęs lankytis pas Smetonas. Laurinavičiūtė sužinojo, kad ir Krėvės draugai profesoriai pradėję jį pašiepti dėl jo draugystės su jauna raštinės tarnautoja. Mat tarp Krėvės ir Laurinavičiūtės buvo dvidešimt trejų metų skirtumas. Ji išgirdo, kad Krėvei dėl jos buvę daromi priekaištai ir dar kalbama, kad reikią ją išsiųsti iš Kauno ir tuomet Krėvė greit užmiršiąs ją. Vėlesniais laikais, kai Laurinavičiūtė suartėjo su Krėve, pastarasis pasakojo jai, kad patsai Smetona siūlęs Krėvei nutraukti ryšius su ja, nes tie ryšiai kompromituoją jį ir ateity mesią tamsų šešėlį ant jo, kaip rašytojo, biografijos. Tačiau Krėvė nekreipęs dėmesio į tuos įspėjimus. Atvirkščiai, jis dar stipriau prisirišęs prie jos ir karščiau pamilęs.

Tačiau Laurinavičiūtė į Krėvės asistavimą pažiūrėjusi kitaip. Iš vienos pusės, ji baiminosi dėl galimo jos išsiuntimo iš Kauno ir darbo vietos netekimo. Antra vertus, ji nenorėjo pakenkti Krėvei bei jo padėčiai. Tad, kad pabaigtų su Krėve ir nedarytų jam nemalonumų, ji pasiryžo nutraukti su juo ryšius ir nutarė ištekėti už pasipiršusio jai Kauno karo komendantūros jaunesniojo leitenanto Leono Latono. Nieko apie tai Krėvei nepasakiusi, Laurinavičiūtė su Latonu vieną vakarą nuėjo pas Vytauto bažnyčios rektorių kanauninką Tumą, kurį Laurinavičiūtė pažinojo, mat Tumas dėstė universitete, ir paprašė juos sutuokti. Kitą dieną po to apsilankymo Tumas, išrūpinęs skubos keliu indultą, t. y. leidimą sutuokti be nustatytų bažnytinių reikalavimų, ir sutuokė Laurinavičiūtę ir Latoną. Tai įvyko 1931 m. liepos 1 d.

Latonienės gyvenimas su vyru buvęs nelaimingas. Latonas mėgęs išgerti; jis nuolat su draugais eidavęs į restoranus ir girtas grįždavęs namo. Latonienė jo visai nemylėjusi. Be to, paaiškėjo, kad Latonas negalėjo turėti vaikų, o Latonienė jų norėjusi.

Esant tokiai padėčiai, Latonienė, Krėvės raginama, 1932 m. pavasarį paprašė vyro apleisti jos butą, ką tasai ir padarė. Taigi neišgyvenusi su vyru nei vienų metų, Latonienė faktiškai išsiskyrė su vyru ir daugiau su juo nesuėjo gyventi.

Maždaug tuo pat metu, t. y. 1931-aisiais, Latonienė metė darbą universiteto raštinėje ir perėjo dirbti į universiteto biblioteką, pas prof. V. Biržišką. Latonienė išėjo iš universiteto raštinės dėl nesutarimo su raštinės vedėju Gurevičium.

Universiteto bibliotekoje Latonienė dirbo ligi 1942 metų. Tautosakos komisijoje ji visai netarnavo. Dirbdama bibliotekoje, kuri buvo įsikūrusi Didžiuosiuose universiteto rūmuose Gedimino gatvėje, Latonienė dažnai lankėsi slavistikos seminaro patalpose, trečiame ar ketvirtame rūmų aukšte, kur darbavosi Krėvė. Slavistikos seminare dirbo Latonienės seserėčia Liudmila Rakuzinaitė. Tad Latonienei buvo gera proga lankyti slavistikos seminarą ir matytis su Krėve. Slavistikos seminaras buvo greta Tautosakos komisijos.

Krėvės meilė Latonienei vis stiprėjo ir ji pradėjo su juo gyventi. Krėvė drąsinęs Latonienę, kad ji neprivalanti nieko bijoti, jis neapleisiąs jos – jis pareiškęs tiems, kurie kalbėję, esą reikia Latonienę išsiųsti iš Kauno, kad, jeigu ją išsiųsią iš Kauno, jis vis vien važinėsiąs pas ją. Apskritai Krėvė piktinęsis dėl jam daromų priekaištų ir sakydavęs, kad niekas neprivaląs kištis į jo asmeninį gyvenimą ir nurodinėti, kaip jis turįs gyventi bei elgtis.

1934 m. vasario 14 d. Latonienei gimė duktė. Jos tėvas Krėvė labai apsidžiaugė ir ją pamilo. Krėvė kalbėjo norįs įteisinti prigyventą su Latoniene dukterį ir įforminti savo ir Latonienės santykius. Tačiau tam buvo daug įvairių kliūčių, nes Latonienė formaliai buvo neišsiskyrusi su vyru, ir tasai išsiskyrimas anuometinėmis sąlygomis buvo labai sunkus, beveik neįmanomas. Krėvė prašė Latonienę nesiskubinti krikštyti dukters ir kol kas laukti; jis sakė: galbūt Lietuvoje būsianti įvesta civilinė metrikacija, tuomet reikalas galėsiąs būti sutvarkytas ir duktė užrašyta jo pavarde.

Latonienė buvo tikinti moteris. Ji nenorėjo, kad jos duktė augtų nekrikštyta. Todėl 1935 m. birželio 8 d. ji, nieko Krėvei iš anksto nepranešusi, pakrikštijo dukterį ir davė jai du vardus: Loreta Gražina. Tačiau, ir ji, ir tėvas dukterį vadindavę antruoju, Gražinos, vardu. Metrikuose Gražinos tėvas nebuvo nurodytas. Krėvė, sužinojęs, kad Latonienė pakrikštijusi dukrelę, buvęs labai nepatenkintas ir pykęs. Jis visą laiką norėjo sutvarkyti dukters legalizavimo reikalą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Krėvė net buvo pavedęs Kauno advokatui D. Nargelavičiui teisminiu keliu įteisinti Gražiną kaip savo dukterį. Ar Nargelavičius buvo tuo reikalu užvedęs bylą teisme, Latonienė nežinanti.

Krėvė labai mylėjęs Gražiną. Kai ji buvo visai maža, jis ateidavęs pas Latonienę maudyti dukrelės. Kai ji susirgdavusi, jis kviesdavęs gydytojus. Krėvė taręsis su prof. V. Lašu dėl vaistų Gražinai.

Gimus Gražinai, Krėvė remdavęs Latonienę, nuolat duodamas jai pinigų dukters išlaikymui. Krėvė šiuo atžvilgiu buvęs labai geras ir dosnus. Jis visada atnešdavęs Gražinai žaisliukų, gardumynų, pirkdavęs drabužėlių, žodžiu, nieko negailėjęs.

Kai dukrelei sukako metukai, Latonienės bute buvo suruoštos vaišės. Išlikusi fotonuotrauka, kurioje matyti jau minėta L. Rakuzinaitė, Latonienė, Gražina, Krėvė ir dvi Latonienės seserys (Valerija Holcveigienė, vėliau išvykusi su vyru į Vokietiją, ir Viktorija Rakuzinienė). Ant stalo, apkrauto valgiais bei gėrimais, degė žvakė – Gražinos vienų metų sukakties simbolis. Kitoje nuotraukoje (1935. IX. 1) Gražinutė stovi ant Krėvės automašinos pakopos Turžėnų (palei Kauną) miške.

Krėvė niekad neslėpęs savo santykių su Latoniene ir to, kad Gražina – jo duktė. Krėvė vaikščiojęs su Latoniene po miestą, užeidavęs į kavinę, vežiodavęs ją mašina. Kartą Krėvė savo mašina nuvykęs su Latoniene į Alytų, bet Krėvės tėviškėn jie neužsukę. Jie dažnai važiuodavę į Turžėnų mišką, Mickevičiaus slėnį bei kitas Kauno apylinkes. Nuo 1935 m. Latonienė su dukrele kasmet išvykdavusi atostogų į Palangą. Ten atvykdavęs Krėvė ir kasdien jas lankydavęs. Kartą Krėvė nuvažiavęs mašina su Latoniene į Klaipėdą ir pasakojęs jai, kaip Lietuvos šauliai, būnant jam tos organizacijos pirmininku, užėmę Klaipėdą ir prijungę ją prie Lietuvos.

Kai Gražinai atėjo laikas mokytis, tai buvo 1941-aisiais, Lietuvą jau buvo okupavę vokiečiai, Krėvė nuvedęs mergytę į mokyklą Žemaičių gatvėje ir užrašęs savo pavarde. Mokyklos išduotą Gražinai pažymėjimą ji ilgai laikiusi, bet vėliau sunaikinusi.

1941 m. rudenį Krėvė persikėlęs gyventi į Vilnių, nes ten buvo perkeltas Humanitarinis fakultetas, kuriame jis profesoriavo. Kai Latonienė nuvykdavo į Vilnių, matydavosi su Krėve ar pas bendrus pažįstamus, ar viešbutyje, kur ji apsistodavo.

1942-ųjų vasarą tarybiniai lėktuvai pradėję bombarduoti Kauną. Viena bomba krito Žaliakalny, netoli Latonienės buto. Ji labai išsigando ir nutarė apleisti Kauną – išsikėlė į Mažeikius, kur gyveno jos brolis. Gražina tęsė mokslą Mažeikių mokykloje.

Per vokiečių okupaciją Krėvės medžiaginė padėtis pablogėjo, bet jis rėmė, kiek galėjo, Latonienę, siųsdamas jai pinigų į Mažeikius pašto perlaidomis.

1953 m. Gražina baigė aukso medaliu Mažeikių vidurinę mokyklą. Mokyklos atestacijoje pažymėta, kad Latonaitė esanti visapusiškai gabi. Latonienės manymu, Gražina, kaip ir jos tėvas, nemėgusi matematikos. Baigusi gimnaziją, Gražina įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Dabar ji – VI kurse.

Latonienė, baigiant Gražinai vidurinę mokyklą, susirūpino dukters padėtimi, kaip pagal asmens dokumentus neturinčios tėvo. Latonienė per Mažeikių rajono civilinės metrikacijos registravimo įstaigą išrūpino jai metrikus, kur jos tėvu buvo nurodytas Leonas Latonas. Tai ji padarė kitų patariama (mat ji su Latonu buvo neišsiskyrusi), kad apsaugotų ateity tariamą dukters garbę. Aštuoniolika metų Gražina pragyveno su metrikais be tėvo pažymėjimo, paskui tapo formali Latono duktė. Dabar Gražina, anot Latonienės, ketina Vilniaus teisme kelti bylą dėl pripažinimo jai tikrojo tėvo pavardės.

Latonienė dar papasakojo tokių smulkmenų iš Krėvės gyvenimo.

Krėvės tėvas labai norėjęs, kad jo sūnus stotų į seminariją ir taptų kunigu. Kai Krėvė išstojo iš seminarijos, tėvas prakeikęs jį ir atsisakęs šelpti tolesniame moksle. Krėvei teko pakelti daug vargo, kol jis gavo brandos atestatą ir išėjo aukštąjį mokslą; jis turėjo pats užsidirbti sau pragyvenimą, duodamas pamokas ir rašydamas straipsnius į laikraščius. Kai Krėvė, baigęs mokslą ir tapęs mokytoju Kaukaze, pasiuntė tėvui iš gautos algos 100 rublių dovanų, jo tėvas bėgiojęs su tais pinigais po visą kaimą ir visiems gyręsis, kad tokius didelius pinigus gavęs iš sūnaus.

Krėvė dažnai su didele meile ir pagarba atsimindavęs motiną. Jis sakydavęs, jog norįs būti palaidotas greta motinos. Ta proga reikia pažymėti, kad knygoje „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ Krėvė skyrė šią dedikaciją: „Mano motinai Rožei, svajoti ir tėvynę mylėti mane išmokiusiai, atminti.“

Krėvė apie savo žmoną mažai tekalbėjęs su Latoniene. Tarp jų buvęs tartum tylus susitarimas neminėti Krėvienės. Tačiau jis ne kartą sakęs Latonienei, kad norįs su žmona išsiskirti. Apskritai Krėvė labai norėjęs sunorminti savo santykius su Latoniene ir žmona. Kalbėdamas tuo reikalu, Krėvė tą problemą vadinęs „ļšīźė˙ņūé āīļšīń“ (prakeiktas klausimas). Krėvė siūlęs žmonai pasamdyti jai atskirą butą ir duoti tinkamą išlaikymą, bet ji nesutikusi. Krėvė neslėpęs nuo savo žmonos Gražinos atsiradimo. Krėvienė neprieštaravusi tam, kad jis siųstų pinigus Latonienei. Kai kurios pašto perlaidos Latonienei buvo siųstos Krėvienės. Reikia priminti, kad pašto perlaidos buvo siunčiamos tik po to, kai Krėvė išsikėlė į Vilnių, o Latonienė išvyko į Mažeikius. Anksčiau Krėvė asmeniškai duodavęs pinigų Latonienei. Kai per vokiečių okupaciją Latonienei pasidarė sunkiau gyventi, Krėvė net norėjęs pasiimti Gražiną pas save, kad palengvintų Latonienės medžiaginę padėtį. Apie tai Krėvė buvo rašęs Latonienei. Bet ši tam nepritarė.

Apie savo dukterį Anulką, taip ji buvo vadinama, Krėvė sakydavęs Latonienei, kad ji esanti nerimta mergaitė ir neklausanti tėvo. Jis dažnokai nusiskųsdavęs dėl jos. Tačiau vėliau, kai Gražina jau paaugo, Krėvė kartą Latonienei pasakęs: „Gražina turės seserį Onutę, kuri visuomet jai padės.“

Latonienė rodė Krėvės padovanotą jo 1928 metais išleistą knygą „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ su tokiu įrašu: „Stefai Laurinavičiūtei, kad atmintų mane – autorius Vincas Krėvė.“ Kitos dvi knygos – „Šarūnas“ (du tomai) ir „Raganius“ – abi išleistos 1939 m., buvo padovanotos Gražinai. Tose knygose Krėvės ranka įrašyta – „Mano mielai dukrytei Gražytei“. Vienoje knygoje po įrašu parašyta „Tėvelis“, gi kitoje – „Tėvelis V. Krėvė“. Mačiau pas Latonienę Krėvės nuotrauką iš Baku – gimnazijos mokytojo uniforma.

Prieš karą Krėvė daug uždirbdavęs, bet viską išleisdavęs ir santaupų neturėjęs, jis gyvenęs kukliai. Kartą Laurinavičiūtė, dar netekėjusi, sutiko Krėvę Žaliakalny ir jis nusivedė ją parodyti savo butą Vydūno alėjoje 21, kuriame tuomet nebuvo nei žmonos, nei dukters. Jokios prabangos Krėvės bute nebuvo, tik – daug knygų.

Krėvė buvęs geros širdies žmogus; jis daug ką šelpdavęs ir niekam neatsakydavęs padėti. Kartą Krėvė parodė Latonienei Liudo Giros pasirašytus vekselius šešiolikos tūkst. litų sumai ir pasakė: „Imk juos, jei nori, protestuok ir išieškok iš Giros.“ Krėvė turėjęs ir kitų žmonių, kuriems buvo paskolinęs pinigų, vekselių, bet jis pagal vekselius iš nieko skolų per teismą neieškojęs.

Iš savo draugų Krėvė minėdavęs Jurgį Baltrušaitį ir artistą Glinskį. Krėvė dažnai lankydavęsis pas Tarybų Sąjungos atstovą Kaune Pozdniakovą.

Krėvė nemėgęs Giros, Smetonos, Biržiškų.

XXVI. Krėvės laiškai Latonienei

Latonienė parodė keletą Krėvės jai rašytų laiškų. Verti dėmesio du jo laiškai iš Vilniaus, vienas rašytas ranka dar prieš rusų–vokiečių karą, antras – mašinėle, jau vokiečiams užėmus Lietuvą. Iš tų laiškų matyti anuometinės gyvenimo sąlygos, Krėvės nuotaikos ir jo susirūpinimas Latonienės ir Gražinos gyvenimu.

Žemiau pateikiami abu laiškai in extenso.

Vilnius, 1941. IV. 7

Gavau tavo skaudų laišką ir man be galo sunku buvo jis skaityti. Tu kenti ir skundiesi, o kad žinotai, kiek man tenka kentėti ne dėl savęs, bet dėl kitų, kurie kasdien eina pas mane su skundais, su prašymais užtarti, kad žinotai, kokie tie skundai, gal mažiau sieluotaisi ir dėl savo padėties. Užmetinėji man, kad aš vengiu ir nenoriu padaryti dėl Gražytės, ką esu pažadėjęs. Veltui įtari, aš tik laukiu laisvesnės minutėlės. Tik neįsivaizduoji, kaip aš gyvenu, kad negaliu aprėpti darbų, kurie mane užgulė. Universitete reformos, visokie posėdžiai, naujų programų sustatymai, svarstymai, o aš negaliu suspėti. Akademijos kūrimo darbai, planai, etatai, sąmatos, ir vėl kol kas visas darbas guli ant mano pečių. Dabar jau paskirti yra akademikai ir kitą savaitę gal baigsime organizuoti, ir gal šioje srity kiek palengvės man. O čia dar kasdien penki šeši žmonės ateina pas mane iš visų kraštų su skundais dėl skriaudų, dėl suėmimų, ir kaip deputatas privalau išklausyti, rašyti užklausimus, reikalauti atitaisymo padarytų skriaudų, vaikščioti į įstaigas ir taip toliau. Ir bėdos, su kuriomis ateina pas mane žmonės, tokios svarios, kad mūsų asmeniškos atrodo tokios mažos ir nykios, kad pati tą pajusi, kai aš tau nors dalį jų papasakosiu.

Grįžęs iš Maskvos jau tris kartus buvau Kaune, bet vis tokiais skubiais ir neatidėtinais reikalais, ir 10 val. atvažiuoju, o pirmą jau turiu grįžti. Vis laukiu, kada pas mane pasibaigs velniava ir galėsiu nors kiek atsikvėpti, nes mano, kaip dabar sako „ńīöčąėüķą˙ ķąćšóēźą“ jau man nepakeliama. Gerai, kad dar fiziniai sveikata nesusmuko ir jaučiuosi sveikas.

Kiek susirūpinimo man buvo sukėlęs faktas, kad nusiųsti tau III. 17 d. pinigai sugrįžo su užrašu, kad adresatas nesurastas. Gerai, kad ant rytojaus gavau tavo laišką.

Nesijaudink, neaimanuok ir prisimink, kad dabar milijonai žmonių išgyvena tokius vargus ir nelaimes, kurios tūkstantį kartų skaudesnės negu tavo, negu mano vargai, ir duok man nors atsikvėpti. Ateis laikas, kada pasibaigs nors Universitete ir Akademijoje darbai ir tada pasirūpinsiu ir sutvarkysiu, kas reikia sutvarkyti. Neleisk savo nervams irti ir nepasiduok minutės blogai nuotaikai.

Maniau, kad bus nors Velykoms šiokia tokia pertrauka ir aš atsikvėpsiu, vienai kitai dienai nuvažiuosiu pas jus. Bet kaip tyčia šeštadienis ir pirmadienis paskirti dekados komiteto posėdžiui, kuriame ir aš esu paskirtas dalyvauti. O atsisakyti dabar niekas negali nuo pavedamo darbo, arba gali būti apšauktas sabotažniku ir atsisėsti į „sanatoriją“, iš kurios išeiti jau sunku. Na, likita sveikos, būkit geros nuotaikos ir negalvokite niekų. Tikimosi po 15 pasimatyti. Jūsų V.

O kitame laiške V. Krėvė rašė:

Pagaliau prabilai. Nežinojau nei kas manyti. Net maniau, gal ir pinigai siunčiami jūsų jau nepasiekia, ir todėl laikiau pakvitavimus. Turi, kaip matau, vėl nemalonumų su ponu Vaclovu Biržiška3. Negaliu įspėti, ką jis turi prieš tave? Ar tik nesi kur nors ir kada nors užgavusi jo žmonos, ko jis niekam ir niekados nedovanoja? Ar gal apie mūsų rektorių esi blogai kalbėjusi ir kas nors jį apie tai painformavo. Dabartiniais baisiai sunkiais laikais reikia mokėti tylėti ir stengtis su visais būti geruoju. Rašai, kad mažai gauni iš manęs pinigų, kad to vos už maistą ant kortelių gaunamą gali užmokėti. Žinau, kad mažai, nes dabar jokių pinigų neužtenka, kad nors pusbadžiai gyventi. Pas mus Vilniuje dar blogiau negu Kaune. Čia ant kortelių nei mėsos, nei riebalų, nekalbant jau apie sviestą, kurio jau seniai akyse nematėm, kuomet visai neduoda, o nusipirkti nuošaliai jokios galimybės. Sviesto kilogramas kainuoja penkiasdešimt ar dar daugiau markių, lašinių tiek pat. Mano giminės, kurie iš manęs anksčiau šį tą gaudavo, dabar mane visai užmiršo, o aš negaliu savęs priversti parašyti, kad ką nors man atsiųstų. Žinau, kad ir tau nelengva, ir gyveni pusbadžiai, kaip ir aš čia. Maniau tau siuntinėti šimtą markių, nes buvo vieną mėnesį mums pakėlę algą, bet įvyko kuris velnias, kad šį mėnesį, tai yra balandžio, vėl sumažino ir dar išskaito, ką anksčiau neva buvo permokėję, taip kad aš pirmo gavau viso tik 50 markių ir tau pasiųsti turėjau pasiskolinti kasoje. Maniau, kad 15 gegužės išmokės dar, nes buvo pasakyta, kad gausime ateity kas pusę mėnesio. Maniau pasiųsiu, kai gausiu, bet, pasirodo, nieko negavome, ir nežinau, kada gausime. Algas tiek sumažino, kad ateity neva nustatyta bruto alga ordinariniams, be išskaitymų 180 Rm. Gal tai tik baugina, nežinau. Be algos jokių kitų šaltinių aš neturiu. Siųsiu tau trečdalį savo algos, tai visa, ką aš galiu.

Dabar dėl dokumentų. Teismų veikla sustabdyta. Mūsų teismai sprendžia tik civilines bylas iki 100 Rm. ieškinio ir tvirtina palikimus. Įsūnymo bylos sulaikytos. Ir gerai, kad taip atsitiko, nes būtai laikoma viengungė ir gal jau būtai patekusi Vokietijon į darbus. Todėl ir ateity aš šiuo klausimu negaliu rūpintis, jei bent sutiktai dukterį pas mane atsiųsti. Dėl nemalonumų su mokytoja, tai aš juk prašiau atsiųsti man jos adresą ir jei jį gausiu, pasistengsiu pats jai parašyti ir viską paaiškinti. Manau, ji supras ir nekibs daugiau.

Vai, sunku dabar ir gaila man mažytės. Nepyk ant jos, nes ne ji kalta, kad viskas taip eina. Aš dažnai naktimis nemiegu dėl jos, bet jaučiuosi visai bejėgis ką nors padaryti, tuo labiau, kad susikalbėti man sunku ir su tavim, ir su kitais. Dažnai visai nesinori gyventi. Nusilpau ir kūnu, ir siela.

Nepyk ant manęs, susimildama, nes ir taip man nelengva.

Širdingai bučiuoju jus abi.

Vilnius, 1942. V. 16.

Be to, Latonienė parodė dar tris Krėvės jai rašytus laiškelius ir vieną atviruką, visai be datų. Viename laiškely iš Palangos Krėvė skundžiasi kojos skausmais, informuoja apie kainas pensionuose su vaiku ir baigia kvietimu atvažiuoti.

Atviruke (į Mažeikius, Latonienei, kur ji buvo pas gimines), irgi iš Palangos, Krėvė rašo esąs nepatenkintas Palanga, nes koją skauda. „Šiandien gailiuos, kad nenuvažiavau Birštonan. Dėl kojos negaliu niekur išeiti, net į tiltą vakarais.“ Pataria Latonienei apsiskaičiuoti, kad užtektų lėšų, nes Palangoje esą brangu.

Viename raštely Krėvė (V. Kr.) atsiprašo negalėjęs šiandien užeit, skaudėjusi koja. „Kada galėsiu, pasakysiu ir telefonu ar asmeniškai susitarsime.“

Dar viename raštely be parašo Krėvė praneša: „Vakar, sekmadienį, buvau užėjęs apie 6 val., bet nieko namie neradau… Šitą mėnesį duodu kaip visuomet, o kaip bus kitą – Dievas vienas žino. Stengsiuosi nenuskriausti mažutės.“

Dar parodė perlaidos 200 rb. atkarpą. Pinigai pasiųsti iš Vilniaus I. 3. 41. Siuntėjo adresas nurodytas toks: LTSR Mokslų Akademija. Atkarpoje parašyta: „Pavedamas prof. V. Krėvės-Mickevičiaus su padėka grąžinu Tamstai jo skolą sumoje rb. 200. Buhalteris Gerulaitis.“

Latonienė pasakė atidavusi Gražinai 9 Krėvės laiškus, 5 atvirukus, 8 vokus, 18 piniginių perlaidų atkarpų ir kelias nuotraukas, reikalingas būsimai bylai.

Jokių Krėvės rankraščių Latonienė neturi.

Kai aš paklausiau apie Latono likimą, Latonienė pranešė, kad jis 1941 m. išvežtas į Sibirą ir ten miręs.

Atviruke (į Mažeikius, Latonienei, kur ji buvo pas gimines), irgi iš Palangos, Krėvė rašo esąs nepatenkintas Palanga, nes koją skauda. „Šiandien gailiuos, kad nenuvažiavau Birštonan. Dėl kojos negaliu niekur išeiti, net į tiltą vakarais.“ Pataria Latonienei apsiskaičiuoti, kad užtektų lėšų, nes Palangoje esą brangu.

Viename raštely Krėvė (V. Kr.) atsiprašo negalėjęs šiandien užeit, skaudėjusi koja. „Kada galėsiu, pasakysiu ir telefonu ar asmeniškai susitarsime.“

Dar viename raštely be parašo Krėvė praneša: „Vakar, sekmadienį, buvau užėjęs apie 6 val., bet nieko namie neradau… Šitą mėnesį duodu kaip visuomet, o kaip bus kitą – Dievas vienas žino. Stengsiuosi nenuskriausti mažutės.“

Dar parodė perlaidos 200 rb. atkarpą. Pinigai pasiųsti iš Vilniaus I. 3. 41. Siuntėjo adresas nurodytas toks: LTSR Mokslų Akademija. Atkarpoje parašyta: „Pavedamas prof. V. Krėvės-Mickevičiaus su padėka grąžinu Tamstai jo skolą sumoje rb. 200. Buhalteris Gerulaitis.“

Latonienė pasakė atidavusi Gražinai 9 Krėvės laiškus, 5 atvirukus, 8 vokus, 18 piniginių perlaidų atkarpų ir kelias nuotraukas, reikalingas būsimai bylai.

Jokių Krėvės rankraščių Latonienė neturi.

Kai aš paklausiau apie Latono likimą, Latonienė pranešė, kad jis 1941 m. išvežtas į Sibirą ir ten miręs.

1 Žr.: Vytauto Didžiojo universitetas: Antrųjų penkerių veikimo metų (1927.II.16–1932.IX.1) apyskaita. – Kaunas: VDU, 1933. – P. 308.

2 Krėvė galėjo pasakyti apie save Terencijaus žodžiais: „Homo sum, humani nihil a me alienum puto“ („Esu žmogus ir nieko, kas žmogiška, nelaikau sau svetima“).

3 Dėl santykių su prof. V. Biržiška Latonienė papasakojo, kad jie nebuvę geri, nes kai Latonienė auginusi Gražiną, jai tekdavę dažnai išeiti iš darbo pas dukterį. Taip pat V. Biržiškai nepatikdavę, kad Latonienė darbo metu eidavusi į slavistikos seminaro patalpas pas Rakuzinaitę. Biržiška sakydavęs, kad jam asmeniški dalykai nerūpi ir jis reikalavęs vien darbo. Matyt, Latonienė, kaip artimas prof. Krėvei žmogus, norėjo iškovoti sau darbo lengvatų, o Biržiška tam priešinęsis.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)