Orhan Pamuk      Romane „Sniegas“, Turkija vaizduojama tarsi siurrealistinė šalis, kurioje pasauliečiai nacionalistai ir teokratijos atstovai varžosi tarpusavyje, stengdamiesi primesti, rodos, vienodai abejotinas idėjas apie prievarta įgyvendinamą tautiečių laisvę. Ar tokią Turkiją Jūs pažįstate?

 

Ką gi, atrodo, atotrūkis tarp mano personažų savimonės ir šalies poetinės realybės yra esminis įtampos šaltinis romane. Ketinau ištirti abu šiuos pasaulius ir aprašyti juos tokius, kokie jie yra, – suvakarėjusių intelektualų pasaulėžiūros derinį su vargingiausia, visų pamiršta ir turbūt labai apleista šalies provincija, kuri taip pat visų niūriausia.

 

Labiausiai jaudinanti problema romane „Sniegas“ yra daugelio musulmonių troškimas ryšėti skareles mokykloje. Kyla delikatus klausimas, kur brėžti takoskyrą tarp, sakykime, pakantumo religijai ir piktnaudžiavimo ja. Polemiška, kad dabartinė Turkijos valdžia stengiasi palaikyti religinių mokyklų abiturientes. Ar manote, kad tai teisėta?

 

Žinote, juk aš – rašytojas. Mąstau apie šiuos dalykus ne kaip valdžios vyras, bet kaip žmogus, besistengiantis atjausti svetimą skausmą ir kitų žmonių kančias. Nemanau, kad yra paprasta išeitis. Kas galvoja, kad galima rasti nesudėtingą sprendimą, yra kvailys ir galų gale tik komplikuos susiklosčiusią padėtį. Mano nuomone, per literatūrą galima priartėti prie šių problemų, nes atsiduriama tarsi už miglų uždangos, kur nėra teisiųjų ir niekas nepažįsta tiesos. Štai kodėl kurti romanus yra įdomu. Ir todėl rašyti politinį romaną šiandien įdomu.

 

Tačiau Jūsų romane jaučiamas didelis susirūpinimas dėl to, ar galima visiškai suprasti neįprastomis sąlygomis gyvenančių žmonių skurdą ir pažeminimą.

 

Dvasiškai ir morališkai jaučiuosi esąs artimas pagrindiniam veikėjui, kuris nusileidžia į patį Turkijos visuomenės dugną ir pasijunta neturįs teisės kalbėti varguolių vardu. Jis suvokia, kaip tai sunku. Tiesą sakant, kartais net amoralu kalbėti varguolių vardu, vardu tų, apie kuriuos niekas nekalba, net literatūroje. Taigi mano indėlis, jeigu toks yra, nes reikia būti kukliam, – politiniu romanu truputį pakeisti situaciją ir prabilti šiomis temomis literatūroje.

 

Kaip sumanėte parašyti politinį romaną?

 

Kai prieš dvidešimt metų ėmiausi rašyti, nežaidžiau politinio žaidimo. Ankstesnė Turkijos rašytojų karta buvo pernelyg įsitraukusi į politiką. Iš tikrųjų jie rašė tai, ką V. Nabokovas pavadintų situacijos visuomenėje komentarais. Visada maniau ir tebemanau, kad šitoks politikavimas tiktai kenkia meninei kūrybai. Prieš dvidešimt dvidešimt penkerius metus iš tiesų tikėjau H. Jameso žodžiais apie didį romano meną. Tačiau vėliau, kai išgarsėjau Turkijoje ir svetur, žmonės ėmė man uždavinėti politinius klausimus ir reikalavo politinių komentarų. Ir aš juos pateikiau, nes nuoširdžiai galvojau, kad Turkija ignoruoja demokratijos principus ir neužtikrina gyventojams žmogaus teisių. Taigi ėmiausi veiklos.

 

Pavyzdžiui?

 

Rašiau peticijas, lankiausi politinėse sueigose, tačiau iš tikrųjų apie situaciją nerašiau knygose visuomenei. Taigi liūdnai pagarsėjau ir įsitraukiau į politinę kovą prieš padėtį Turkijoje ir valstybės aparatą, kuris prieš dešimt metų buvo neabejingas nacionalistams. Šiaip ar taip, pasakiau sau, – kodėl man vieną kartą neparašius politinio romano ir neišliejus širdies?

 

Ar kilo sunkumų Turkijoje leidžiant romaną „Sniegas“? Kaip į jį reagavo islamistai ir skaitytojų auditorija?

 

Prieš knygos pasirodymą pasakiau savo draugams ir leidėjui, kad baigiu rašyti tiesmuką politinį romaną. Paklausiau, ar reikėtų jį parodyti teisininkams. Ir jie atsakė: ne, ne, nereikia, šiandien Turkija svajoja užmegzti ryšį su Europa, ir dabar, kai tu esi garsus šalyje ir svetur, to daryti nereikia. Gerai. Ir po kurio laiko įteikiau leidėjams knygą. „Štai, knyga“, – tariau. Po savaitės jie paskambino ir pasakė, kad perskaitė mano knygą ir jiems patiko, tačiau ar aš sutikčiau, kad ją parodytų teisininkams. Jie sunerimo, kad prokuroras nepradėtų bylos ir nekonfiskuotų knygos prieš leidybą. Knyga buvo išleista 100 000 egz. tiražu. Ypač susirūpinta dėl pelno. Pavyzdžiui, bijota, kad leidinius konfiskuos, todėl knygas kišdavo į kamputį, kad nors keli egzemplioriai liktų. Tačiau nieko bloga nenutiko. Tiesą sakant, šalyje knyga sukėlė karštas diskusijas. Pusė politiškai aktyvių islamistų ir šiaip prijaučiančių kariuomenei mane užsipuolė. Kita vertus, aš išgyvenau. Nieko man neatsitiko. Ir iš tikrųjų įvyko taip, kaip aš ir tikėjausi. Kai kurie radikalūs islamistai kritikavo knygą, tačiau labai primityviai, pavyzdžiui, sakydavo: „Rašai apie islamistus, tačiau nežinai, kad joks islamistas nepalaikytų nesantuokinių ryšių su moterimi.“ Kita vertus, liberaliau nusiteikę islamistai buvo pamaloninti, kad pagaliau prabilta apie tai, kaip juos užsipuldinėja Turkijos kariuomenė.

 

Lankydamasis NATO viršūnių susitikime Stambule, G. Bushas Jus pavadino „didžiu rašytoju“, kuris padeda sustiprinti ryšius tarp Rytų ir Vakarų. Cituodamas Jūsų žodžius, kad viso pasaulio žmonės yra labai panašūs, jis apgynė Amerikos pastangas padėti žmonėms Vidurio Rytuose mėgautis savo „prigimtine teise į laisvę“. Ar, jūsų manymu, jis teisingai suprato jūsų žodžius?

 

Aš manau, kad G. Bushas šiuo karu labai atitolino Rytus nuo Vakarų. Jis be reikalo taip sukiršino visą musulmonų bendruomenę su Jungtinėmis Valstijomis ir Vakarais. Tai taps daugelio baisybių šaltiniu ir sukels žmonėms daug žiaurumo bei nereikalingo skausmo. Taip pat iš to kils įtampa tarp Rytų ir Vakarų. Netikėjau, kad nutiks tokie dalykai. Savo knygose visada ieškojau dermės tarp vadinamųjų Rytų ir Vakarų. Trumpai tariant, tie žodžiai, kuriuos rašiau knygose daugelį metų, buvo neteisingai cituojami ir panaudoti tarsi pasiaiškinant. O įvyko žiaurūs dalykai.

 

Kaip manote, ar romanų rašymo tradicija yra gyva ir klesti labiau Vidurio Rytuose nei Vakarų pasaulyje? Ar Jums neatrodo, kad užsiimate kažkokia keista veikla?

 

Ne, romanų rašymo tradicija klesti. Romanas gyvuoja. Šis žanras labai gajus. Esu įsitikinęs, kad jis klestės ir Vakaruose, JAV ir Europoje. Tačiau šio žanro laukia šviesi ateitis tokiose šalyse kaip Kinija ir Indija, kuriose vyksta precedento neturintis vidurinės klasės iškilimas. Šios klasės galios įteisinimas ir Kinijoje, ir Indijoje sukelia tapatybės problemų. Aš kalbu ir apie jų nacionalizmą, susidūrus su ryškia Europos bei Vakarų tapatybe, ir apie jų vakarietišką požiūrį į savo šalių varguolių pasipriešinimą. Manau, kad naujasis modernus romanas iš Rytų, iš šios pasaulio dalies, vėl padidins įtampą dėl Rytų–Vakarų modernizmo ir slidžios vidurinės klasės prigimties Kinijoje bei Indijoje. Ir taip pat, žinoma, Turkijoje.

 

Romane „Sniegas“ radikalus islamistas Blue pastebi, kad geriausia, ką Amerika davė pasauliui, yra „Marlboro“ cigaretės. Ar jūs su tuo sutinkate?

 

Kai buvau jaunas, labai mėgau jas rūkyti. Mes asmeninius pomėgius padovanojame personažams. Štai kodėl taip smagu rašyti romanus.

 

* A. Staras dirba „The New York Magazine“ redakcijoje

 

Iš anglų k. vertė Birutė Ušinskaitė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)