gastao Cruz      Gastao Santana Franco da Cruzas – portugalų poetas, literatūros kritikas, vertėjas ir režisierius. Gimė 1941 m. Faro mieste, Algarvėje. Nuo 1963 m., baigęs Lisabonos universitetą, dirbo mokytoju. 1980–1986 m. dėstė portugalų kalbą ir literatūrą Londono Karališkojoje kolegijoje. Poetas debiutavo su literatūrine grupe „Poesia 61“. Ypač jį išgarsino knyga „Portugalų poezija šiandien“ („A Poesia Portuguesa Hoje“, 1973). G. Cruzas susijęs ir su teatru. Poetas – vienas iš teatro grupių „Grupo de Teatro Hoje“ ir „Grupo de Teatro de Letras“ steigėjų, joms yra parašęs kelias pjeses. 2004 m. apdovanotas Portugalijos rašytojų asociacijos Didžiąja poezijos premija.

G. Cruzo kūrybai būdingas žodžio vertės pajautimas, santūrus, aiškus, kartais gana griežtas stilius. Eilėraščiuose poetas dažniausiai kalba apie viltį ir neviltį, meilę ir chaosą, egzistencinį nerimą, būties laikinumą, apie gimtąjį kraštą.

Šiuo metu gyvena Lisabonoje.

 
 
 

Tamsioji substancija

 

Jis atsisėdo priešais puodelį kavos

ir ėmė kalbėti lėtai ramiu balsu

taip maloniai ir laisvai kaip žmogus

žodžiuose radęs gyvenimo raktą

 

Ranka nenusakomai tiksliai tarsi gyva

gyvos upės kilpa gulėjo tarp

dviejų nepatikimų stalo kraštų

sustingusio švarko rankogalių

 

tinklo sienos dengiančios vakaro šviesą

kiekvienos akimirkos tyla

Tamsioji substancija balsas kaip vakaras

vėl ėmėsi darbo ir švytinčios

 

vakaro dulkės ant niekam nereikalingos

sutemų staltiesės Jis sėdėjo

tarp žodžių ir rankos tyloje

laikė sidabro šviesą.

 
 
 
Transas
 

Aš pabundu nenumatytame laike

tarp dienos ir nakties

po kažkokiu netaisyklingu dangum

tvenkiasi kaita

Tobuli debesys išreiškia

tobulą ir dabartinę ryto aušrą

paukščiai krisdami išgyvena

savo laiko prasmę
 

Aš nubundu po dangum po kambario

lubomis

Žinau kad tai liūdnas paveikslas

senas nuvargintas simbolis Ir vis dėlto

už marškonių pertvarų anapus

išblukusių debesų užtemdytų langų

mane slegia tamsus nematomas

paveikslas

pilkas ryto pakraštys

dienos metu kaskart išplinta

tarsi sutankinta norma

tarsi niekieno kalba

 

Dangaus šulinys jūra

ar ežeras

tai tik beprasmės metaforos tačiau

įtikina nes jose paukščiai

lyg žuvys
lėtai plavena
tarp žodžių
 
Aš mėginu užmigti

Dienos tyla nuvertina gyvenimą

ir niekas rodos

nesikeis arba galbūt

seniai jau pasikeitę

ar dar tik keičiasi iš lėto

po dangaus ežeru kur

žuvys tarsi senąsias metaforas

aprašo savo neteisėtus skrydžius

 
 
 
Miestų teatras
 

Kiekvienas laikas tėra tik laikas

kaip ir miestai manam aptvare

nestabilios platformos

laikinos pastogės nesuskaičiuojamai

iš sudužusio laivo gelbėtis skubančiai miniai

scenos pakylėtai virš vandens

 
Dar spėju sustoti

prieš susiduriant pakyloms

jau lyja ant grėsmės ištiktų žmonių

pakrikusios minios suka ratus

ir šnekasi mėgindamos aiškintis

abejotinų reginių kalbą

 

Taip savo abstrakcijose miršta miestų teatrai

žodžiai scenoms užplaukus ant seklumos

 

Ir laikas užlieja dangų kaip dangų užlieja vanduo

 
 
 
Pavasaris
 

Vaizdas nevaržomo ir beribio Lisabonos pavasario,

gebantis kaip mat paneigti ar išaukštint savąjį paveikslą,

Londone man padeda atrasti tyrą, nuolat kintančio laiko

tėkmę, lyg ji iš tikrųjų ir būtų tas amžinasis laikinumas.

Saulės šviesa lėtai sklinda tarp mažų ryto bangelių.

Ir vis dėlto ji pasauliui suteikia tobulus profilius,

parenka spalvas, parkus, nubalina grindinį.

Gatvėje su kolonomis, pasibaigus ryto

bangavimui, namai pasilieka už šviesos.

Kvapas, sklindantis pro praviras pabų* duris,

tarsi ištrūkęs iš vidinio pasaulio, – kuris

tik dėl jo ir veriasi, ir kinta, sumišęs su vakaro oru, –

staiga man atskleidžia neįtikėtinai artimą laiko tapatybę, –

visai tokią pat, kaip nenuspėjamas Lisabonos veidas,

ar tik tai, kas iš jo liko, – laikas laike, –

pavasariui atėjus.
 
 
 
Opera
 

Kvailys ietimi sudrasko gulbę

į skutus Po giesmės

teatro
kieme
daugybė numirėlių

prikelia iš būsimo kapo

sveikut sveikutėlį chaosą

 

Šviesos baltoji muzika

nusiaubia jų veidus

kaip tigras iš šviesos nakties

miškus
 

Aplink šviesos baltumas

lapų scenoje
ilsisi paukščiai

Ir niekaip neišsenka kraujo versmė

mirties žaizdoje
 
 
 
Rytas
 
Šis rytas
šiandien
yra tiktai vardas

Fiama*, „Nauji laivai“

 

Taigi pasauliui rytas

tėra tik vardas kad galėtų atmerkti akis

tas kuris kalba
Laikas ar sapnas
gali

atmerktoms akims atskleisti žodžių tuštybę

 
Saulė tuomet

būtų tik akių tyla ar delnas

ant kaktos

užspaudžiantis vokus ir atsitraukiantis

kaip atsitraukia pirštai užčiuopę tiesą

užtvindytą žodžių tuštybės

 
tačiau rytas tuomet

neatrodytų taip didingai kaip šešėlis

balsui suteikiantis kūną

nes aš jį apgaubčiau

trūkstamų žodžių
šviesa
 

* Aludė, alinė (angl; vert. past.).

* Poeto žmonos vardas. Fiama Hasse Pais Brandao (1938–2007) – žymi portugalų rašytoja, poetė, dramaturgė ir vertėja. (Vert. past.)

 

Iš portugalų k. vertė Arvydas Makštutis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)