Johan Huizinga      Pagrindinės kultūros sąlygos

 

Žodis kultūra (cultuur) nuolat skamba mūsų lūpose. Bet ar tikrai aišku, kaip mes jį suprantame? Ir kodėl šitas žodis stumia iš mūsų kasdienės kalbos senąjį gerąjį olandišką beschaving? Į pastarąjį klausimą atsakyti nesunku: kultūra kaip tarptautinis terminas ir bendra sąvoka turi didesnį semantinį krūvį negu orusis beschaving, pernelyg besiremiąs erudicija, kurios vertinys jis ir yra. Žodis kultūra per vokiečių kalbą paplito visame pasaulyje. Olandų, skandinavų ir slavų kalbos nuo senų laikų perėmė šį žodį; jis įprastas ir ispanams, italams ir anglakalbiams amerikiečiams; tik prancūzų ir anglų kalbose šis terminas – nors ir seniai vartojamas tam tikra prasme – susiduria su šiokiu tokiu pasipriešinimu: šiaip ar taip, jis nėra lygiavertis žodžio civilisation pakaitalas. Tai dėsninga. Prancūzų ir anglų kalbos, kaip mokslo kalbos, turi ilgą ir turtingą raidos istoriją, todėl, kuriant šiuolaikinę mokslo terminiją, vokiškasis modelis joms pravertė kur kas mažiau negu kitoms Europos kalboms, kurios per visą devynioliktą amžių vis daugiau sėmėsi naujų žodžių ir sąvokų iš derlingo vokiečių kalbos lobyno.

 

Oswaldas Spengleris abu terminologinius variantus – Kultur ir Civilisation – pavertė dviem savo ryškiai išreikštos ir pernelyg užaštrintos Vakarų saulėlydžio teorijos priešybėmis. Pasaulis skaitė jo knygą, girdėjo joje išsakytą perspėjimą, tačiau ir lig šiol tiek jo terminija, tiek jo ištaros dar nėra visuotinai pripažintos.

 

Žodžio kultūra kasdienė vartosena vargu ar kelia kokio nors nesusipratimo grėsmę. Visi maždaug žino, ką kultūra reiškia. Bet paaiškėja, kad labai sunku tiksliai ją apibūdinti. Kas gi yra kultūra ir kas ją sudaro? Bemaž neįmanoma duoti viso šios sąvokos turinį aprėpiančio apibrėžimo. Kita vertus, nesunku išvardyti keletą pagrindinių sąlygų ir bruožų, būtinų kultūra vadinamam reiškiniui susiformuoti.

 

Pirmiausia kultūrai reikalinga tam tikra dvasinių ir materialinių vertybių pusiausvyra. Šita pusiausvyra sukuria prielaidas vystytis tokiai visuomeninei sanklodai, kurią visi įvertina kaip kažkokį didesnį ir aukštesnį dalyką negu paprasčiausias reikmių ar tiesiog valdžios troškimo tenkinimas. Sąvoka „dvasinės vertybės“ čia apima ir dvasinio, intelektualaus, moralaus ir estetinio prado sritis. Kultūros sąvokai pritaikyti būtina išvardytų sričių pusiausvyra arba harmonija. Kalbėdami apie pusiausvyrą, o ne apie tobulą lygį, mes vis dėlto pasiliekame teisę kaip kultūrą vertinti ir ankstesnes, žemesnes, arba primityvesnes kultūros stadijas, nenukrypdami į šališką pažangesnių kultūrų išaukštinimą arba šališką atskiro kultūros veiksnio pervertinimą, nesvarbu, kas tai būtų: religija, menas, teisė, valstybės galia ar dar kas nors. Pusiausvyros būsena pirmiausia priklauso nuo to, kad skirtingos kultūrinės veiklos sritys, tegu atskirai, bet kartu ir sutartinai atlieka veiksmingesnę gyvybinę funkciją. Jei tokia kultūros funkcijų darna egzistuoja, tuomet ji apsireiškia konkrečios visuomenės tvarka, tvirta dalių sampyna, stiliumi, ritmingu gyvenimu.

 

Savaime suprantama, istoriškai vertinant kultūrą sprendžiančiajam subjektui vienodai sunku atsiriboti nuo bendrų normų, kaip ir vertinant savo aplinką. Visada viena savybė vertinama teigiamai, kita – neigiamai. Galų gale reikėtų pažymėti, kad, regis, apskritai kultūra giliausiu lygmeniu vertinama kaip aukšta, ir žema ne intelektiniu ar estetiniu, o etiniu ir dvasiniu matu. Kultūrą galima vadinti aukšta, net jeigu ji nesukūrė jokios technikos ar skulptūros, bet šiukštu ne tokią, kuriai trūksta gailestingumo.

 

Antrasis pagrindinis kultūros bruožas yra toks: bet kuri kultūra kažko siekia. Kultūra yra kryptingumas, ir ji visada būna nukreipta į idealą, individą pranokstantį idealą, bendruomenės idealą. Idealai gali būti kuo įvairiausi. Vienas gali būti grynai dvasinis – palaima, artumas Dievui, visų žemiškųjų ryšių atsižadėjimas, arba pažinimas – loginis arba mistinis: gamtinio pasaulio pažinimas, savojo „aš ir dvasios pažinimas, dieviškojo prado pažinimas. Kitas gali būti visuomeninis: garbė, autoritetas, valdžia, kilnumas, tačiau visada susijęs su bendruomene. Trečias gali būti ūkinis: turtas, gerovė, arba higieninis – sveikata. Idealas kultūros vartotojams visada reiškia gėrį (heil). Bendruomenės gėrį, gėrį čia ar ten, nūnai ar paskui.

 

Kad ir koks būtų tikslas – anapilis ar artimiausia žemiškoji ateitis, išmintis ar gerovė, idealo siekio arba jo įgyvendinimo sąlyga visada yra saugumas ir tvarka. Tvarkos ir saugumo poreikį įsakmiai diktuoja pačios kultūros kaip siekio esmė. Iš tvarkos poreikio išplaukia viskas, kas yra valdžia, iš saugumo poreikio – viskas, kas yra teisė. Šimtai valdžios ir teisės sistemų atmainų vis formuoja naujas žmonių grupes, gėrio siekį išreiškiančias per kultūrą.

 

Konkretesnė ir pozityvesnė, negu du išvardyti pagrindiniai kultūros bruožai – pusiausvyra ir siekis, – yra trečioji, tiksliau, pirmoji vidujinė jos ypatybė, paženklinanti bet kurią kultūrą. Kultūra reiškia viešpatavimą gamtai. Kultūra užgimsta tą pačią akimirką, kai žmogus įsisąmonina, kad jo ranka, apginkluota nusklembtu akmeniniu kaltu, gali daryti lig tol jam neprieinamus dalykus. Jis pajungė dalelę gamtos savo naudai. Jis viešpatauja gamtai, priešiškai ir dosniai. Jis įvaldė darbo įrankį, tapo homo faber1. Jis naudojasi šiomis galiomis gyvybinėms reikmėms tenkinti, įrankiams gaminti, sau ir artimiesiems apginti, žvėriui, plėšrūnui ar priešui nužudyti. Nuo šiol jis pakeičia natūralaus gyvenimo eigą, nes visos įrankio įvaldymo pasekmės be šitos jėgos tiesiog nebūtų atsiradusios.

 

Jeigu šita ypatybė – viešpatavimas gamtai – būtų vienintelė kultūros egzistavimo sąlyga, nebūtų pagrindo neigti, kad ir skruzdėlės, bitės, paukščiai, bebrai turi kultūrą. Juk jie visi naudojasi gamtos daiktais, kad iš jų sukurtų kažką nauja. Zoopsichologijos užduotis yra išsiaiškinti, kiek tokia veikla yra sąmoningas tikslingumas, tai yra gėrio siekis. Jeigu taip ir būtų, tai pripažinę, kad gyvūnijos pasaulyje egzistuoja kultūra, mes vis dėlto susidurtume su konkrečia logine reakcija, kad terminas kultūra šiuo atveju yra netinkamas. Kultūringa bitė arba bebras – taip sakyti nedera, toks vaizdinys mums atrodo absurdiškas. Atmesti dvasią sunkiau, negu kai kam atrodo.

 

Iš tiesų viešpatauti gamtai tolygu statyti, šaudyti, kepti, bet ir tai tik pusė darbo. Turiningas žodis natura žymi taip pat ir žmogaus natūrą, prigimtį, ir ją taip pat reikia valdyti. Jau egzistuojant paprasčiausiai pirmykštei visuomenės sanklodai, žmogus įsisąmonina, kad yra kažkam įsipareigojęs. Gyvūnas, prižiūrintis ir ginantis savo jauniklius, mūsų nuomone, šią funkciją atlieka nesąmoningai, nors jo atsidavimas mums mielas pažiūrėti. Tik žmogaus sąmonėje rūpinimasis palikuoniais virsta pareiga. Natūraliais santykiais, tokie kaip motinystė ir šeimos apsauga, šios pareigos bemaž nepaaiškinsi. Jau ankstyvas įsipareigojimas plinta kaip tabu, paprotys, elgesio taisyklės, kultiniai vaizdiniai. Dėl lengvabūdiškos žodžio tabu vartosenos plačiuose sluoksniuose įsigalėjo materialistinė mąstysena, neįvertinanti etinio vadinamųjų pirmykščių kultūrų pobūdžio. Ką ir kalbėti apie sociologinę kryptį, kuri su negirdėtu, išties šiuolaikišku naivumu, būdingu ir išsivysčiusių kultūrų vertinimui, visa, ką vadiname morale, teise, dievobaimingumu, nesismulkindama grūda į stiklainį, ant kurio užrašyta tabu.

 

Etinis pareigos jausmo turinys atsiranda tada, kai ši pareiga yra tokia, jog nuo jos galima atsisakyti, nesvarbu, ar šis įsipareigojimas yra kitam žmogui, institucijai ar dvasinei galybei. Etnologai, pavyzdžiui, Malinowskis, jau įrodė, koks nepagrįstas yra požiūris, kad pirmykštės kultūros mechaniškai ir besąlygiškai klausė visuomeninio pareigos balso. Taigi, jei kurioje nors visuomenėje dažniausiai pripažįstamas toks paklusnumas, šitai vyksta visaverčiam etniniam akstinui veikiant, ir tada viešpatavimo gamtai sąlyga realizuojasi kaip žmogiškosios prigimties sutramdymas.

 

Kuo daugiau kultūra pajungia ir įtraukia ypatingą įsipareigojimo jauseną į bendrą žmogaus priklausomybės nuo aukštesnės jėgos principą, tuo tyriau ir našiau įsigalės sąvoka, be kurios neapsieina nė viena tikra kultūra, – tarnystės sąvoka, pradedant nuo tarnystės Dievui ligi tarnystės dėl visuomeninių santykių aukščiau stovinčiam asmeniui. Iš tautos sąmonės išguita tarnystės sąvoka buvo pražūtingiausia paviršutiniško XVIII amžiaus racionalizmo pasekmė.

 

Jei apibendrintume, ką mes čia iškėlėme kaip bendras kultūros sąlygas ir bruožus, tai apytikris kultūros sąvokos aprašymas, kuris, kaip minėjome, nepretenduoja atlikti tikslaus apibrėžimo vaidmens, skambėtų taip: kultūra kaip visuomenės nuostata egzistuoja tada, kai materialiai, moraliai ir dvasiškai pavaldi gamta užtikrina tokią visuomenės padėtį, kuri yra aukštesnė ir geresnė, negu užtikrintų susiklostę gamtiniai santykiai, pasižymi darnia dvasinių ir materialių vertybių pusiausvyra bei išsiskiria iš esmės vientisu idealu, į kurį nukreiptos įvairios visuomenės veiklos sritys.

 

Jei minėtasis aprašymas – iš kurio niekaip negalima pašalinti vertybinių sprendimų „aukštesnis“ ir „geresnis“, nors juose ir likusi subjektyvumo priemaiša, – yra nors kažkiek teisingas, tuomet iškyla klausimas: ar mūsų laikais vykdomos pagrindinės kultūros sąlygos?

 

Kultūra implikuoja viešpatavimą gamtai. Ši sąlyga iš tiesų yra įvykdyta ir dar jokiai mums pažįstamai civilizacijai neregėtu mastu. Jėgos, kurias praėjusiame šimtmetyje mes vargu ar įtarėme egzistuojant ir kurių prigimties ir galimybės mes visai nežinojome, nūnai tūkstančiais būdų žmogaus valia įkinkytos į jungą, savo įtaka veikia tokias tolumas ir gelmes, apie kurias ankstesnė karta nedrįso nė pasvajoti. Ir dabar kone kasdien atrandamos dar nelytėtos gamtos jėgos ir jų valdymo priemonės.

 

Materialioji gamta visur esti žmogaus sukaustyta ar supančiota. Tačiau kaip sekasi valdyti žmogaus prigimtį? Tik nereikia kalbų apie psichiatrijos triumfą ir socialinę rūpybą bei kovą su nusikalstamumu. Valdyti žmogaus prigimtį reiškia viena: žmoniją kaip kiekvieną atskirą, mokantį save valdyti individą. Ar valdoma šiuolaikinė žmonija? Jei tobulybė žmonijai neduota, ar ji siekia šito dalyko drauge su neribotai išaugusiu viešpatavimu materialiajai gamtai? Tegu tik išdrįsta kas nors taip teigti! Gal greičiau mums atrodo, kad pati žmogaus prigimtis, naudodamasi viešpatavimo gamtai suteikta laisve, atsisako paklusti sau pačiai ir atmeta visus dvasinius laimėjimus, kurie jai rodėsi pranokstantys gamtą? Žmogaus prigimties teisių vardu visur abejojama visuotinio dorovės dėsnio galia. Taigi kultūros sąlyga – viešpatavimas gamtai – tėra tik pusiau įvykdyta.

 

Nieko nepadaryta ir vykdant antrą sąlygą – kultūrą turi persmelkti vienalytis, į pagrindinį dalyką nukreiptas siekis. Gėrio troškimas, bet kurios bendrijos ir bet kurio individo varomoji jėga, įgyja šimtus pavidalų. Kiekviena grupė siekia savo gėrio, nesistengdama, kad šie atskiri gėrio siekiai susilietų į vientisą, viską ir visus pranokstantį idealą. Tačiau tik toks egzistuojantis visuotinis idealas, ar jis būtų pasiekiamas, ar menamas, gali visiškai įteisinti „šiuolaikinės kultūros“ sąvoką, nors pastaroji suvoktina ir pačia plačiausia prasme. Šitaip ankstesni amžiai visuotinai pripažintu idealu laikė Dievo šlovę, nesvarbu, ar jie ją suvokė kaip dorybę, teisingumą, išmintį. Pasenusios ir neapibrėžtos sąvokos byloja mums ano laiko dvasia. Tačiau, atmetus šias sąvokas, abejonių kelia ir kultūros vienovė, mat jos vietą užėmė tiktai vienas kitam prieštaraujantys norai. Terminai, siejantys visus šiuolaikinius kultūros siekius, eina greta tik su gerove, galia, saugumu (taika ir tvarka irgi); visi šie idealai labiau skiria, negu jungia, ir visi tiesiogiai išplaukia iš prigimtinio, dvasios nesutaurinto instinkto. Šiuos idealus suprato dar urviniai žmonės.

 

Nūnai daug kalbama apie tautines ir klasines kultūras, kitaip tariant, kultūros sąvoka pajungiama gerovės, galios ir saugumo idealui. Šitaip pajungtą kultūros sąvoką faktiškai nustumiame iki gyvulio lygmens (animale niveau), kur ji netenka prasmės. Taip elgdamiesi, užmirštame paradoksalų, tačiau pirma išdėstytais argumentais paremtą, nepaneigiamą išvadą, kad kultūros sąvokai atsiranda vietos tik ten, kur jos kryptingumą apibrėžiantis idealas pranoksta šį idealą skelbiančios bendrijos ribas ir pakyla virš jos interesų. Kultūra turi būti metafiziškai kryptinga arba jos išvis nėra.

 

Ar nūdienos pasaulyje, Vakaruose ar Rytuose, egzistuoja ta dvasinių ir materialinių vertybių pusiausvyra, kurią mes laikome svarbiausia kultūros sąlyga? Vargu ar galime atsakyti į šį klausimą teigiamai. Abejomis kryptimis vyksta daug dalykų, tas tiesa, bet ar tai vadintume pusiausvyra, darna, materialinių ir dvasinių galimybių lygiavertiškumu?

 

Mus supanti kasdienybė paneigia bet kokią mintį apie tikrą pusiausvyrą, o iki galo ištobulintas ir nepriekaištingai našus gamybos mechanizmas kasdien tiekia produktus ir sukelia reiškinius, kurių niekas nenori, kurių kiekvienas bijo, dargi daugelis niekina kaip beverčius, beprasmiškus, netinkamus. Medvilnė užkasama žemėn, kad nekristų rinkos kainos, karinė produkcija mielai perkama, nors niekas ir netrokšta, kad ji būtų panaudota. Praraja tarp tobulo gamybos mechanizmo ir galimybės tiekti dirbinius žmonių labui, perprodukcija išvien su skurdu ir nedarbu bemaž nepalieka vietos pusiausvyros sąvokai. Lygiai taip pat egzistuoja ir intelektualinė perprodukcija, nuolat augantis spausdinamų ar eterin leidžiamų žodžių srautas ir tiesiog beviltiškas minties nukrypimas. Meno produkciją apjuosė užburtas ratas, kurio viduje menininkas priklauso nuo reklamos, taigi ir nuo mados, o šios abi – nuo komercinės sėkmės. Visur, pradedant valstybiniu ir baigiant šeimyniniu gyvenimu, vyrauja tokia suirutė, kokios anksčiau niekada nebuvo. Pusiausvyra? Ne, nieko panašaus.

 

Pažinimo idealo atsižadėjimas

 

Mažėjantis kritiškumo poreikis, menkstanti kritinio sprendimo galia, iškreipta mokslo paskirtis – visi šie požymiai rodo rimtus kultūros pažeidimus. Kas iš tiesų mano, kad, nurodžius šiuos simptomus, galima blogiui užkirsti kelią, tas skaudžiai klysta, nes dabar pasigirsta audringi prieštaravimai asmenų, laikančių save ateinančios kultūros reiškėjais: tačiau mes visai nenorime, kad kritiškas žinojimas būtų užkeltas sostan kaip mūsų veiksmų teisėjas. Mūsų tikslas ne galvoti ir žinoti, bet gyventi ir veikti!

 

Kaip tik čia ir glūdi esminis kultūros krizės momentas: konfliktas tarp žinoti ir būti. Principinis mūsų žinojimo ribotumas tapo akivaizdus dar filosofijos vaikystės laikais. Mūsų išgyvenama tikrovė savo esme yra nepažini, dvasinėmis priemonėmis nepagavi, absoliučiai kitokia nei mąstymas. Pirmojoje I amžiaus pusėje šią seną, dar Nikolajui Kuziečiui žinomą tiesą vėl pasigavo Kierkegaard’as, ir kaip egzistencijos ir mąstymo prieštara tapo jo pažiūrų šerdimi. Bet šios tiesos jam užteko tik savo tikėjimui pagrįsti. Tačiau tie, kurie ėjo jam iš paskos savarankišku, bet panašiu keliu, nukreipė šią mintį nuo Dievo ir paliko ją grimzti arba į nihilizmą ir neviltį, arba į žemiškojo gyvenimo kultą. Nietzsche mėgino išgelbėti tragiškai nuo tiesos atskirtą žmogų, darydamas prielaidą, jog už valios pažinti pasaulį slypi gilesnė priežastis, kurią jis suprato kaip valią valdyti. Pragmatizmas atėmė iš tiesos sąvokos teisę pretenduoti į visuotinumą, panardinęs ją į laiko tėkmę. Tiesa yra pagrindinė ją išpažįstančių žmonių vertybė. Kažkas laikoma tiesa, kol tai yra reikšminga konkretų laiko tarpsnį. Neišlavintas protas gali nesunkiai suprasti: reikšminga, vadinasi, tiesa. Iš tokios iki reliatyvumo supaprastintos tiesos sąvokos išplaukė tam tikra dvasinė ir moralinė idėjų niveliacija, visų jų hierarchinių ir vertybinių skirtumų panaikinimas. Tokie sociologinės pakraipos mąstytojai kaip Maxas Weberis, Maxas Scheleris, Oswaldas Spengleris, Karlas Mannheimas būties nulemtą mąstymą (Seinsverbundenheit des Denkens) laikę pradiniu tašku, visai priartėja prie istorinio materializmo, kuriame ex professo2 reiškėsi antinoetinė (anti-noøtische) kryptis. Palengva antinoetinės3 amžiaus jėgos susiliejo į vieną galingą srovę, kuri netrukus ėmė kelti grėsmę lig tol nesugriaunamais laikytiems dvasinės kultūros pamatams. Būtent Georges’as Sorelis savo „Pamąstymuose apie prievartą“ („Réflexions sur la violence“) iš viso to padarė praktines politines išvadas ir šitaip tapo visų šiuolaikinių diktatūrų tėvu.

 

Vis dėlto ne vien diktatūros arba jų šalininkai siekia pajungti pažinimo troškulį gyvenimo valiai. Čia kalbama apie giliausią visos kultūrinės krizės pagrindą. Šis dvasinis lūžis kaip tik yra tas pats procesas, nulemiantis visą padėtį, kurioje mes esame atsidūrę.

 

Kas vedė šitą šokį? Filosofija? O visuomenė sekė iš paskos? Gal turėtume apversti šį posakį ir išsireikšti taip: filosofija čia šoko pagal gyvenimo dūdelę. Regis, to reikalauja pats mokymas, pajungiantis pažinimą gyvenimui.

 

Ar ankstesnė kultūra kada nors atsižadėjusi pažinimo idealo, tai yra intelektualaus prado? Vargiai tikėtina, ar tokiam dalykui palyginti pavyks rasti tinkamą istorinę paralelę. Mūsų laikų nuoseklus filosofinis ir praktinis intelektualizmas iš tiesų yra naujas reiškinys žmogaus kultūros istorijoje. Be abejo, žmonijos minties istorijoje ne kartą būta posūkių, kai pernelyg didelį racionalumo primatą atsverdavo į pirmą vietą iškelta valia. Toks posūkis, pavyzdžiui, įvyko XIII amžiaus pabaigoje, kai drauge su Tomo Akviniečio idėjomis įsigalėjo ir Dunso Škoto mokymas. Tačiau tokie posūkiai siejosi ne su gyvenimo praktika arba žemiškąja tvarka, bet su tikėjimu, siekiu nusigauti iki giliausių būties pagrindų. Ir tai būtinai įgaudavo pažinimo pavidalą, nors ir kaip toli fone likdavo protas. Nūdienos sąmonė painioja intelektualizmą su racionalizmu. Netgi tie tyrimo būdai, kurie, vengdami perdėto polinkio į loginius samprotavimus ir sąvokas, norėjo per įžvalgą ir žiūrą prasiskverbti tenai, kur protui kelias užgintas, visados kryptingai siekė pažinti tiesą. Graikų žodis gnosis arba indų jńana ganėtinai aiškiai byloja, kad net gryniausia mistika nesiliauja buvus pažinimu. Juk visados tik dvasia juda inteligibiliame pasaulyje. Tiesos suvokimas visados būdavo idealas. Nežinau nė vienos kultūros, kuri būtų atsisakiusi pažinimo tikrąja šio žodžio prasme arba atsižadėjusi Tiesos.

 

Jei ankstesnės dvasinės kryptys sulaužydavo loginiam instrumentui – protui – duotą ištikimybės priesaiką, tai visados supra-racionalumo (boven-redelijke) tikslais. Kultūra, mūsų laikais siekianti duoti toną, nusisuka ne tik nuo proto, bet ir nuo inteligibilaus prado, ir daro tai tik dėl sub-racionalumo (beneden-redelijke), instinktų ir potraukių. Ji renkasi valią, bet ne taip, kaip ją suprato Dunsas Škotas, kreipęs šią valią į tikėjimą; tokiai kultūrai artimesnė žemiškosios galios valia, „būtis“, „kraujas ir žemė“, o ne „pažinimas“ ir „dvasia“4.

 

Kol kas lieka neatsakytas klausimas, kaip neišvengiamas būties, padėties nulemto (Seinsverbundenheit, Situationssverbundenheit) mąstymo pripažinimas nuskaidrino kultūrovoką (cultuurbewustzijn) ir kokiu būdu jis, pernelyg kategoriškai suprastas, galėjo tapti pradiniu kultūros saulėlydžio veiksniu.

 

______________

 

1 Žmogumi gamintoju (lot.).

2 Atvirai (lot.).

3 Aš vartoju šį žodį todėl, kad terminas „antiintelektualus“ jau įgavo tam tikrą reikšmės niuansą; mano tekste tiesiog kalbama apie bendrą sąvoką to, „kas priešinasi pačiam pažinimo principui“. (Aut. past.)

4 Norintiems išgirsti atsakymą į klausimą, kaip suprasti Hegelio posakį, kad filosofija yra „mintimi išreikštas laikotarpis“ („ihre Zeit in Gedanken erfaßt“), kaip nuorodą pateikiu Th. Litt. Philosophie und Zeitgeist, iš kurios paaiškėja, kokie nepagrįsti yra gyvenimo filosofijos šalininkų teiginiai, kad jie remiasi Hegeliu. (Aut. past.)

 
Versta iš:

Huizinga J. In de Schaduen van Morgen. – Haarlem:

H. D. Tjeenk Willink & Zoon N. V., 1963. – P. 2031, 6873.

Iš nyderlandų k. vertė Linas Rybelis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)