Regimantas Tamosaitis       Regimantas Tamošaitis. Mūsų pasaulis kasdien atrodo vis ryškesnis, įvairesnis, prabangesnis. Kartu jame galima pajusti pakrikimo, emocinio išsiderinimo ar net beprotystės ženklų. Dalykai, kurie buvo aiškūs, reikalauja naujos interpretacijos, kitokio įvardijimo. Štai populiariosios kultūros sfera: kad ir kiek apie ją kalbama, ji niekaip nesidaro skaidresnė ir aiškesnė. Mūsų kalbos realybės nepasiekia. Bet vis dėto mėginkime bent sau šį tą išsiaiškinti, bandykime pakalbėti apie populiariąją literatūrą, apie visas tas spalvingas knygas, kurias niekieno neverčiami skaito daugelis mūsų piliečių.

 

       Manęs nepaliauja stebinti štai toks dalykas: nors esu lyg ir didelis knygos meno gerbėjas, prisiekęs skaitytojas nuo vaikystės, bet tų populiarių romanų skaitymas man grynas vargas! Kartais tik dėl profesinės pareigos prisiversdamas perskaitau vieną kitą, kad žinočiau, kas tai yra. O štai mūsų liaudis, dažniausiai neturinti jokių literatūrinių sentimentų, jokios filologinės dresūros, ryja tą knygų masę lyg niekur nieko. Ir nori vis daugiau! Ir moka pinigus už tas knygas, ko aš, tarkim, labai nemėgstu daryti, geriau jau lieku neskaitęs. Kodėl taip? Žinau, kad ir jums populiariųjų ar pramoginių knygų skaitymas yra nykus reikalas, gal taip pat profesinė pareiga. Todėl tos kilnios knygų skaitymo bei jų aiškinimo pareigos pašaukti čia ir susirinkome, kad aptartume perkamiausios literatūros masyvą kaip svarbų kultūrinį ir literatūrinį fenomeną. Kadangi toks reiškinys egzistuoja, mes jį turime laikyti natūraliu, būtinu, tad lieka jį tik racionaliai aptarti, įvardyti ir apibrėžti.

 

Pramoginė literatūra neabejotinai yra visos mūsų kultūros dalis, kurios negalime ignoruoti. Žmonėms reikia atsipalaiduoti, patenkinti savo svajones, pasinerti į juslinių projekcijų pasaulį, nes daugelio piliečių gyvenimas, nepaisant mūsų vartotojiško pasaulio blizgesio, yra skurdokas. Kuo prabangesnis išorinis gyvenimo fasadas, tuo labiau nusususi individualios sąmonės sfera. Žmonėms reikia emocijų, pramogų – kaip ir duonos kasdieninės. Psichiką taip pat reikia papenėti. Tačiau man sunku atsisakyti išankstinės menkinamosios nuostatos, niekinančio požiūrio į pramoginę literatūrą. Dažniausiai ji būna lėkšta, banali, paviršutiniška, nors gali pasitaikyti išimčių. Bet jų kažkodėl nepasitaiko. Man reikia visokių estetinių kriterijų, meniškumo. Mane sugadino knygų skaitymas ir filologo profesija. Taip pat pagarba menui, mąstymui, asmenybės idėjai. Ir juk visi mes, kai tik prabylame apie šitas perkamiausias knygas, negalime nuslėpti savo skeptiškumo. Galbūt išmokome tokią literatūrą tyliai toleruoti, bet viduje išlieka keistas apmaudas bei nuostaba: kodėl daugelis žmonių yra tokie riboti? Kodėl jie tenkinasi tuo, kas yra banalu, lėkšta, kas sąmonę ne ugdo, bet ją bukina?

 

Manau, daug ką suprasti padėtų teorinis bei konstruktyvus populiariosios literatūros apmąstymas. Dar kartą pabrėžiu, kad sveika visuomenė turi teisę turėti pramoginės literatūros. Bet problema yra tokia: ir populiarioji literatūra turi būti gera, parašyta profesionaliai, pagal geriausius žanro kriterijus. Ir jos nevalyvumas neturi užgožti tikrojo, išliekančio meno kūrinių. Dabar situacija primena parazitinius Sosnovskio barščius: kuo skurdesnė ir apleistesnė aplinka, tuo labiau tie baisuokliai iškeroję. Svarbu ir tai, kad mums trūksta ne elitinės kūrybos, bet tiesiog gerų pramoginių knygų. Patrauklių, jaudinančių romanų, intriguojančių nuotykių knygų, įtraukiančių detektyvų ir pan. Vietoj viso to yra kažkoks chaosas, kuriame daugybė laisvalaikiu rašančiųjų ieško saviraiškos, nori išbandyti ir parodyti save. Šiandien juk viskas leista, viskas galima. Neturėdami tikram autoriui būtinos asmenybės brandos, rašinėtojai pretenzingai taikosi į literatūros aukštumas, kartais savo rašinius dekoruodami populiariomis filosofijos ar psichologijos idėjomis, bet iš to nieko gera neišeina. Įdomių pramoginių knygų nėra, užtat gausu ambicijų. Man atrodo, kad mūsų žmonės tuos mūsų lietuviškus populiariuosius autorius skaito tiesiog todėl, jog nemoka kitų kalbų. Perka lietuviškas knygeles todėl, kad patys šneka lietuviškai. Bet ir tai, kas išverčiama – visi tie „aukso fondai“ ir vienadieniai „bestseleriai“, – yra šlamšto masė, kur geri dalykai tiesiog pasimeta. Taip pat ir mūsų autorių – esama tokių, kurie kažką parašo gerai, bet ar kas nors padeda visa tai atrasti, suprasti? Ar mūsų liaudžiai kas nors suteikia kokius nors orientyrus? Ar kas nors padeda paprastam žmogui nusipirkti gerą knygą? Štai apie visa tai ir reikėtų pasikalbėti – be paniekos, be išankstinių nuostatų.

 

Kita vertus, mums visiems aišku, kad ir pripažinti rašytojai vis dažniau rašo niekalą ir dar reikalauja už tai pagarbos. Šiandien ir kūrėjai pataikauja masėms, kurios perka jų produkciją. Juk ir menininkai nori normaliai gyventi, tai labai žmogiška. Kas čia bloga, jei koks poetas sugalvojo kalambūrą kokiai produkcijai reklamuoti. Blogiau, jei tą kalambūrą jis laiko poezija... Kuo daugiau materialios gerovės, tuo mažiau lieka meno. Nors man tokia situacija net patinka: žmonės yra laisvi, pasaulis – įvairus, o gyvenimas yra žmogaus išbandymas. Taip ir turi būti. Niekas tavęs neprievartauja, gali rinktis, ką tik nori. Štai sovietiniais laikais veidmainiška moralė popso netoleravo, privalėjome skaityti tik rimtas knygas. Nelabai tada jas vertinome, ieškojome dar gilesnių, visokių uždraustų vertybių. Nors tų gerų knygų tuomet tikrai buvo daug, bet ar toks prievartinis gėris yra geras dalykas? Nemanau taip. Na, nebent mokykloje – į nesubrendusią sąmonę vertybes reikia sugrūsti beveik per jėgą. O dabar, jei nori mėgautis banalybėmis – mėgaukis. Nori melstis kultūros stabams – melskis. Kai vertybės nebedraudžiamos, daugeliui jos ir neįdomios, bet jeigu jau kažkas jas renkasi, vadinasi, jos kažkam jau yra tikros. Jau gali kažką už kažką gerbti. Elitas visuomenėje visada išlieka, joje visuomet yra stiprios dvasios žmonių. Taip pat visada yra ir liaudis su savo pomėgiais bei malonumais. Normalios visuomenės proporcijos pasižymi asimetrija: gerų dalykų yra mažai, ir jie labai vertingi, nors kartais beveik nematomi, o cirko renginiai būna ryškūs, vieši bei rėksmingi.

 

Taigi pamėginkime apibrėžti sąvokas, paskui galbūt išdrįsime įvardyti ir konkrečius autorius. Juk turime ne tik populiariosios literatūros knygų, bet ir jų kūrėjų.

 

Jūratė Sprindytė. Man atrodo, kad pati sąvoka – populiarioji literatūra – yra labai vykusi.

 

Solveiga Daugirdaitė. Bet Lietuvių literatūros enciklopedijoje šios sąvokos nerastume. Nei populiariosios literatūros, nei grafomanijos sąvokų ten nėra. Tai liudija, kad dar prieš maždaug dešimt metų, kai ji buvo rašoma, ją rengęs literatūros mokslo elitas tokias sąvokas laikė nereikalingomis. Vadinasi, susiduriame su reiškiniu, kuriam įvardyti bei aptarti neturime adekvačių sąvokų. Ir Regimanto kalboje įžvelgiau lyg ginčą su savimi: tarytum jis nenorėtų pripažinti populiariosios literatūros, bet kartu jaustų poreikį ją teoriškai įprasminti. Iš tiesų mums nereikia nieko išradinėti, pakaktų atsiversti vieną kitą literatūros terminų žodyną užsienio kalba, kur aiškiai apibrėžiama, kas tai yra. Populiarioji literatūra dažnai susiaurinama iki populiariojo romano ir šiuo plačiu terminu apibūdinami kūriniai, skirti plačiai auditorijai. Šis terminas dažnai pejoratyvinis, t. y. menkinamasis, nes sugestijuoja, jog ta auditorija yra vidutinio, dažnai ir žemesnio išprusimo, o populiariosios literatūros kūriniai nėra didelės literatūrinės vertės. Populiarusis romanas turi daug žanrinių atmainų: bestseleris, istorinis ir nuotykių, jausmų romanas, trileris ir t. t. Kai kuriuose žodynuose populiarioji literatūra tiesmukai vadinama paraliteratūra. Manau, tokie apibrėžimai yra aiškūs, mums tereikia juos pritaikyti. Daug svarbesnė man atrodo kita problema – kas yra grafomanija? Terminus privalome vartoti preciziškai, bet tarptautinių žodžių žodynas labai aiškiai pasako, kad grafomanija yra psichologijos mokslo terminas, reiškiantis liguistą potraukį rašyti. Ar literatūros mokslininkų, kritikų darbas yra svaidytis psichologijos, psichiatrijos diagnozėmis? Tai primena užgaulų jaunimo žargoną, kuriame įmanomas kreipinys „debile“... Todėl manau, jog literatūrologų pokalbiuose šis terminas turėtų išnykti kaip nekorektiškas, įžeidžiantis ir netikslus. Jis nusako sąmonės būseną, žmogaus ligą, o ne literatūros kokybę. Kita vertus, galbūt daugelis rašytojų neišvengiamai yra grafomanai? Kaip negalintys gyventi be rašymo? Mano jaunystės laikais „tikri rašytojai“ mėgdavo „jauniesiems rašytojams“ cituoti Rainerio Maria Rilke’s laiško jaunam poetui frazę: prisipažinkite sau, jog mirtumėte, jeigu negalėtumėte rašyti... Kitaip sakant, „tikras“ rašytojas ir turėjo būti grafomanas. Juokingiausia, kaip dabar matau, kad tie priesaikų reikalautojai, patys nieko nerašydami, nė nemanė mirti, nemirė, kai tik laisvoje Lietuvoje atrado pelningesnių užsiėmimų galimybių. Kita vertus, Vytautas Kubilius yra sakęs esąs grafomanas: turįs rašyti. Netikslus grafomano, grafomanijos termino vartojimas atėjo dar iš sovietinės epochos. Pagal tuomet gyvą romantinę nuostatą buvo galvojama, kad tas, kuris rašo kentėdamas, kuria tikrą meną, o tas, kuris rašo jausdamas malonumą, yra „grafomanas“, t. y. nieko gero negali sukurti. Tokia skirtis tarp rašymo iš kančios ir dėl malonumo jau senokai nyksta. Bet terminų painiava išlieka, tad gal vertėtų pamąstyti apie mėgėjišką literatūrą nesistengiant iš karto jos paniekinti grafomanijos etikete, neprimetant žmonėms diagnozių.

 

Laimantas Jonušys. Bet, sakydami grafomanija, galvoje turime paprastesnį dalyką...

 

S. D. Taip, mes kalbame apie prastą, mėgėjišką literatūrą. Taip ir sakykime.

 

R. T. Tai jau kaip ir kūrybos vertinimas, ne vien patologijos atpažinimas. Grafomaną atpažįstu iš to, kad rašymu jis siekia aukštinti save, rašymas jam yra savimeilės apraiška, ir jam būtinas jo puikybę patvirtinantis adresatas. Grafomanui būtina, kad jį skaitytų ir pripažintų, nes jo parašytas tekstas iš tiesų yra jis pats, jo egocentriška savastis. Rašymas tokiu atveju yra kompensacinis mechanizmas, nes rašymu liguistas asmuo dangsto savo psichinį neįgalumą, slepia nevisavertiškumą. Panašiai kaip psichiatrinių ligoninių pacientai, kurie kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu bando normaliems žmonėms įrodyti savo sveikumą. Todėl su grafomanu net nebandyk kalbėtis apie jo rašymo kokybę, nes jam tai bus pirmiausia jo asmens vertinimo klausimas. Teko su tuo susidurti, baisu ir liguista. O tikra literatūra, priešingai: pakyla virš asmens, išeina už individualaus kūrėjo ribų, nors būtinai išsaugo asmenybės ženklą – kaip stilių, kaip meniškumo ypatybę. Grafomanų rašiniai asmenybės ženklo neturi, nes tokie rašantieji nėra pasiekę asmenybės lygmens. Bet kokio meniškumo pagrindas – asmenybės pagrindai, be jų nieko nėra. Grafomanai yra tiesiog rašantieji individai, pretenduojantys būti asmenybėmis. Savitaigai bei kitų įtikinėjimui jie pasitelkia kultūrinę priemonę – rašymą. Malonumą rašydami jaučia todėl, kad savo tekste mato tik save, mėgaujasi tik savimi (geras rašytojas gali patirti rašymo malonumą dėl kitokių priežasčių: kad išsilaisvina iš savęs, pakyla virš savo paties ribų, – kūryba jam yra laisvė nuo savęs). Tai kaip nesubrendėlių ar nevykėlių masturbacija, iš kurios nebūna jokių vaisių. Grafomano santykis su visuomene – nepagrįsta pretenzija, todėl ir visuomenės požiūris į juos adekvatus – ironija.

 

Beje, grafomanijos terminą kai kurie įtarūs rašantieji patys sau priskiria. Antai viename susitikime viena moterėlė ilgai rypavo, skundėsi man, kad jeigu jau ji grafomanė, tai neturinti teisės rašyti? Ką aš žinau? Taip jos nevadinau, net nebuvau skaitęs jos tekstų, tik žinojau, kad jie buvo skirti autorės gimtųjų vietų žmonėms. Kažkokie prisiminimai, apmąstymai apie gyvenimą. Ir kas čia bloga? Tokia literatūra turi teisę egzistuoti, ji gali būti net vertinga, bet vyresni žmonės tebemąsto sovietmečio stereotipais: jeigu jie nėra Lietuvos rašytojų sąjungos nariai, tai mes būtinai juos laikome grafomanais. Nesąmonė! Man kaip tik įdomūs literatūros paribiai, neįpareigotas ir nekonvencionalus rašymas.

 

L. Jon. Trumpai: grafomanija vadinu kompulsyvų poreikį rašyti neturint tam talento. Lietuvoje didžiausia grafomanijos problema yra susijusi su poezija. Jei kalbam apie tai, kaip atskirti popliteratūrą nuo rimtosios, galima bandyti apibrėžti ir viena, ir kita. Mano požiūriu, popliteratūra yra efektingai parašyta lėkšta literatūra. Ji privalo pateikti kokius nors efektus, kuriais patrauktų skaitytojų mases. O lėkšta reiškia – tiesiog plokščia. Tai vienmatė literatūra, kuri neturi gelmės, neturi potekstės. Toks paaiškinimas būtų pakankamas, bet viskas yra kur kas sudėtingiau, kadangi nuo vulgariausios iki aukščiausios literatūros egzistuoja daug sluoksnių. Ypač sunku atskirti ir įvertinti vidurinius sluoksnius. Tarkim, Milano Kunderos, kuris neabejotinai priskirtinas rimtajai literatūrai, romanuose kokios nors gelmės ar potekstės lyg ir nėra, nes viskas egzistuoja paviršiuje, viskas tarsi aiškiai pasakyta, nepaslėpta. Bet gelmę jo ir kitų panašiems tekstams gal suteikia kitokie dalykai – tam tikra distancija, kurios išraiškos dažna priemonė būna ironija. Rašytojas tarytum atsistoja atokiau nuo savo teksto, nesutampa su juo. Bet ir šis kriterijus nėra visiškai tinkamas, pavyzdžiui, toks rašytojas Frédéricas Beigbederis, kurį visgi priskirčiau prie popliteratūros, taip pat nestokoja nei ironijos, nei distancijos. Panašius autorius, matyt, reikėtų priskirti populiariajai literatūrai, bet kartu turėtume numanyti aukštesnį populiariosios literatūros lygį.

 

R. T. Yra autorių, kurie rašo tarsi lengvai, bet jie turi stilių. Populiariosios literatūros autoriai tuo ir pasižymi, kad stiliaus neturi, nes neturi ir to asmenybės matmens. Jų visos knygos vienodos, – lyg dešrelės, išleistos iš vienos mėsmalės. Juk stilius ir yra asmuo, asmenybė. Tai gyvas žmogaus veidas, eidosas, pavidalas. Visa kita – homologiška masė, individų sankaupa. Panašu į vabalų telkinius, kur visi individai vienodi. Savaime suprantama, yra masinis skaitytojas, yra ir masių rašytojai. Daugiausia, ko gali išmokti populiariosios literatūros kūrėjas, yra elementarūs žanro reikalavimai. Bet elitinė literatūra nebūtinai turi prislėgti žmogų savo rimtumu. Ji kartais taip pat gali užburti mases, kaip anas stebuklingas fleitininkas – žiurkes. Menininkas yra magas. Tarkim, Kurtas Vonnegutas. Visi jį žino, visi lengvai skaito, jis yra nepaprastai populiarus. Bet populiarus autorius – tai dar ne populiarioji literatūra. K. Vonneguto stilių gali atpažinti iš kelių sakinių. Kiekviename sakinyje gyva kūrėjo dvasia. Tikro meno magija – autorius savo tekste išlieka amžiams gyvas. O primityvaus rašančiojo sakiniai negyvi jau ab ovo, iš pradžios. Nes suteikti gyvybės žodžiui geba tik menininkas, tik galios turinti asmenybė. Visa kita – impotencija ir pretenzija. Ir dar makulatūra. Bet žmonėms juk reikia ir vienkartinio vartojimo knygų – kaip priedo prie laikraščių, žurnalų ir televizoriaus, kaip tualetinio popieriaus, kuris irgi gali būti gražus. Popsinę knygą gali nusipirkti prekybos centre kartu su kitomis kasdienio vartojimo prekėmis ir suvartoti ją kad ir tą patį vakarą. Atkreipiu dėmesį: tai tikrai vienkartinio vartojimo knygos, antrą kartą jų „nebevartosi“, nebeskaitysi. Nebent būsi visiškai pamiršęs, ką ten skaitei. O pamiršti tokias knygas labai lengva, nes jose nėra ką įsiminti. Todėl visko pasitaiko, kiti tokias knygas skaito ir po kelis kartus. Ypač į senatvę. Bet tai jau vartojimo fiziologija, juslinių poreikių patenkinimas. Populiarioji literatūra muša į du esminius instinktus, į eros ir tanathos. Žmoguje jie visuomet gyvi, net labiausiai išsilavinusieji dažnai paklūsta jų balsui. Žmonėms reikia pasakojimų apie meilę ir kovą. Gyvybės tęsimo ir kovos su priešais pasakos – jos amžiais masino ir masina minias. Iš tikrųjų populiarioji literatūra eksploatuoja pasakų schemas, tai gyvybės instinkto stiprinimas ir gyvenimo pamokos. Todėl populiariosios literatūros nedera atsainiai vertinti, ji reikalinga tiek pat, kiek ir tautosaka. O populiariosios literatūros jėga – tai jos elementarumas, jos mito elementų ir pasakos schemų paprastumas. Kai tos schemos būna komplikuotos, jau kalbame apie rimtąją literatūrą. Nors dažnai ir tas rimtumas būna tariamas, kai autoriai schemas dirbtinai supainioja, suvelia. Kai jie pretenduoja į prasmę. Bet principas aiškus: populiarioji literatūra, kaip ir visų tautų pasakos, moko žmogų gyventi, teikia jam vaizdingas egzistencines pamokas, o rimtoji literatūra tiesiog klausia apie gyvenimą. Populiarioji literatūra, kaip pasakos ir religija, žvelgia į gyvenimą iš dieviškosios pozicijos ir turi visus atsakymus (todėl ir herojai sudievinami, yra beveik nemirtingi arba primena šventuosius); rimtoji literatūra į gyvenimą žvelgia iš žmogaus pozicijų ir gali tik klausti. Beje, kaip ir autentiška, nedogmatiška filosofija. Taigi popsas primeta žinojimą, o elitas jį inicijuoja, žadina paties žmogaus dvasią, atveria jo sąmonę. Todėl ir nemėgstame popso ne tik kaip primityviųjų meno, bet ir kaip masių prievartos laisvai sąmonei bei kūrybingai asmenybei. Iš čia ir kyla toks nuolatinis mūsų nepasitenkinimas kaip dvasinės savisaugos pastanga. Lyg ir pripažįstame popsui pilietines teises, bet kartu jį niekiname, nes saugome kultūros hierarchinę struktūrą, nes jaučiame banalybės agresiją. Kultūra visada prisodrinta įtampos tarp „genialiųjų mažumos“ ir masių. Jeigu jos nebūtų, jeigu laimėtų viena ar kita pusė, kultūra pasibaigtų ir visuomenė žlugtų.

 

Beje, meniškumas – tai ne vien potekstė, metafizinė ar kokia kita. Tai gali būti ir naratyvinis teksto lygmuo, skaitytoją įtraukiantis pasakojimas, taip pat istorija kaip gyvenimo metafora ir pan. Bet esminis kriterijus: autorius turi būti asmenybė, kitaip archetipų arsenalo jis nepavers savastimi ir tekstui nesuteiks magiškos galios bei prasmės universalumo.

 

L. Jon. Iš tikrųjų čia labai taikliai paminėtas K. Vonnegutas. Faktas, jog autorius lengvai skaitomas ir populiarus, dar nereiškia, kad jis rašo populiariąją literatūrą. Kaip sakoma: jei dviem skaitytojams patinka tas pats autorius, tai nereiškia, kad patinka dėl tų pačių priežasčių. Daug populiarių autorių iš tiesų turi savo stilių, o tipiškam populiariosios literatūros skaitytojui svarbu ne stilius, bet faktas. Dar sakytume – veiksmas. Jam įdomiausia, kas vyksta. Todėl vienam skaitytojui knyga patiks dėl įdomaus veiksmo, kitam – dėl stiliaus unikalumo.

 

J. S. Kol kas jūs kalbate apie „aukštojo pilotažo“ populiariąją literatūrą. Norėčiau prisiminti knygas, kurios rikiuojasi nuo tiesiog populiarių iki tiesiog grafomaniškų. Deja, Lietuvoje situacija tokia, kad kaip tik žemesnės kategorijos knygos yra perkamiausios, skaitomiausios. Tai kelia nerimą. Remiuosi dviejų apskričių bibliotekų duomenimis, ten prie Irenos Buivydaitės romanų yra užsirašiusios skaitytojų eilės. Elena de Strozzi pagal LATGA-A duomenis 2005 m. buvo labiausiai Lietuvoje skaitoma autorė. Važiuodama į šį pokalbį sugalvojau tokį populiariosios literatūros apibūdinimą – tai literatūra, kuri nekelia jokių klausimų, bet žino visus atsakymus.

 

R. T. Ir netiesiogiai visus mus moko, kaip reikia gyventi. Kaip turime mylėti, juoktis, verkti...

 

J. S. Bet žmonėms kažkodėl to labai reikia. Jiems gal lengviau gyventi pagal gerai žinomas taisykles, ir mūsų aptariamoji literatūra tas taisykles dosniai išplatina. Popliteratūra turi tendenciją atitikti normas, prisitaikyti prie kanono. Tik asmenybių rašoma literatūra tarytum išsilaisvina – ji pakyla virš normų, pažeidžia kanonus ir tampa unikaliais kūriniais. Tikri menininkai sukuria kažką nauja, savita, jų pradmuo – unikalumas, o populiariosios literatūros knygos yra tiesiog tobulas elementarios normos atitikimas. Popliteratūra patvirtina ir įtvirtina vienus ar kitus gyvenimo stereotipus. Stereotipo terminą pirmąkart pavartojo amerikiečių žurnalistas Walteris Lippmannas knygoje „Visuomenės nuomonė“ (1922) – taigi XX a. trečias dešimtmetis jau susidomėjęs technologijų plėtra ir masine gamyba. Ir Lietuvoje populiarioji literatūra atsirado trečiame dešimtmetyje. Stereotipai gerokai paprastesni nei realybė, jie perduodami, multiplikuojami, jie unifikuoti ir labai gajūs. Viešpatauja kasdienė sąmonė, vadinamasis sveikas protas su savo banalybėmis ir klišėmis. Vis iš naujo žaidžiama pagal tą pačią schemą, bet skaitytojams kažkodėl nenusibosta! Jiems patinka atpažinti klišes ir įspėti veiksmo „ėjimus“. Tai teikia saugumo jausmą: gyvenimas tvarkingas, taisyklingas, žmonės yra pažinūs, jų elgesys numatomas. Čia veikia kartotės principas, suteikiantis kasdienei būčiai stabilumo. Rituališkumo. Pasaulis atrodo patikimas, ne koks neurotiškai padrikas ar keliantis siaubą. Kiekviename kūrinyje kartojasi techninių priemonių repertuaras: likiminiai sutapimai, tikėjimas lemtim, lūkesčių išsipildymai, ryškūs gėrio ir blogio kontrastai, „geriečiai“ ir „blogiečiai“ poliarizuoti, bloguosius visada ištinka pelnyta bausmė, gėris visada laimi, meilė viską nugali, „išrišami“ visi pasakojimo mazgai, euforiškai triumfuoja teisingumas. Žmonėms visa tai neabejotinai patrauklu, ypač dabartiniame stresų ir nerimo kupiname pasaulyje.

 

R. T. Taigi populiarioji literatūra yra savotiškas stabilizuojantis veiksnys? Sakiau, kad ji funkcionali, negalima į ją spjaudyti...

 

J. S. Taip, ji nuskausmina visuomenę.

 

R. T. Bet man ji kažkodėl nepadeda. Man nuo jos bloga. Gal aš nepriklausau visuomenei? Šiaip visa literatūra nuo seniausių laikų yra dviejų žanrų: komedija ir tragedija. Komedijos turi laimingą pabaigą, tragedijos – nekokią. Komedijos yra skirtos silpniems žmonėms paguosti, moko prisitaikyti prie pasaulio tvarkos, o tragedija – jau brandžių ir stiprių žmonių literatūra, žmonių, kurie drįsta matyti gyvenimo tiesą ir kurti savo likimą. Komiškasis žmogus paklūsta likimui (ir visiems stereotipams), tragiškasis – sukyla prieš likimą, nes jaučia savo vertę. Ir, žinoma, pralaimi. Liūdna, bet tokia jau gyvenimo tiesa. Kaip ir faktas, kad visi žmonės miršta, kurį komedijos stengiasi paslėpti. Populiariojoje literatūroje miršta tik „blogiečiai“, o gerieji gauna pinigų, nuotaką, susilaukia šlovės ir „gyvena ilgai ir laimingai“. Kartais autorius paaukoja kokį nors atpirkimo ožį, bet svarbiausiems herojams viskas būna gerai. Natūralu, jog tokią literatūrą užmaršties ieškantis skaitytojas geidžia skaityti vėl ir vėl. Komedijas, arba populiariąją literatūrą, galima tęsti be galo, mat jos herojai yra nemirtingi kaip pusdieviai. O iš tragedijos serialo jau nebepadarysi. Kaip sakoma, finita la commedia. Anot vieno Jerome’o Davido Salingerio epigrafo, dailidė nukrito nuo stogo ir šiandien jau nebepietaus. Tragedija visada uždaro pasakojimą, tai užbaigtas mitas. Mirštančio, bet nebeprisikeliančio dievo mitas. Tragedijos herojus mirdamas išlieka gyvas tik kaip išaukštinta dramatiška idėja. Komedijoje idėja paaukojama gero gyvenimo reikalui. Todėl joje nėra nei idėjų, nei idealų, tik žemiškosios tvarkos teigimas. Taigi vietoj idėjų vertikalės ir metafizinės potekstės turime stereotipų plokštumas.

 

J. S. Jaunystėje mes, tyčiodamiesi iš tokio lygmens literatūros, cituodavome poeto Davydo Samoilovo žodžius(1). Tokia ir yra populiariosios literatūros formulė.

 

Loreta Jakonytė. Juk tai pasakų formulė. Universali visų šalių tautosakoje.

 

R. T. Šiaip komedijos yra skirtos menkiems žmonėms išjuokti. Yra kažkoks ryšys tarp šio žanro ir populiariosios literatūros. Todėl popso dramos mums ir atrodo juokingos, nors patiems jų kūrėjams – ne. Kaip ir sakiau: populiarioji literatūra yra pasakos suaugusiems. Tiksliau: knygos nesubrendėliams. Mums jos nepatinka, nes mes jau esame nugyvenę tą amžiaus tarpsnį, esame pasenę. Bet nesubrendėliams – smagu.

 

J. S. Štai Pelenės pasakos archetipas moterų populiariojoje literatūroje – tiesiog topinis, nemirtingas. Vieni popautoriai kritikuoja mafiją, kiti šlovina meilę, net nežinia, kurių daugiau.

 

R. T. Paskutinis Pelenės variantas, kurį skaičiau, – Dalios Jazukevičiūtės „Dviejų mėnulių baras“.

 

J. S. Tai dar ne pats blogiausias variantas.

 

R. T. Tikrai kad ne. Man net pavyko šį tą prasmingo pasakyti apie šitą knygą. Žinoma, apdairiai laikiausi kultūrinių archetipų lygmenyje ir nutylėjau potekstės, kaip semantinio informatyvumo, problemą. Potekstės ar kokio metafizinio lygmens ten nerasta, todėl jau antrą kartą tos knygos neskaityčiau, aš ją jau „suvartojau“. Be to, Pelenės archetipas man ne prie širdies.

 

J. S. Ką tik skaičiau I. Buivydaitės ir E. de Strozzi pasakas. Tos pačios Pelenės istorijos keliomis variacijomis.

 

R. T. Žmonėms reikia pasakų, negalima smerkti. Bet tokie tekstai iškrinta iš kritinio vertinimo lauko, tad jie – jau kaip ir nebe literatūra? Lieka tik žanrinio grynumo bei pasakojimo technikos kriterijai. Kitaip tariant, klausimas, ar šie tekstai yra unifikuoti, ar jie atitinka standartus. O jų visų prasmė panaši. Visi jie skelbia gėrio ir teisingumo idėją, stiprina tikėjimą, kad visiems geriems žmonėms yra pažadėta laimė. Ypač nelaimingoms pelenėms. Tokia šios kultūros psichoterapinė funkcija. Ją veiksmingiausiai eksploatuoja Holivudas, nes kapitalizmo nustekentiems žmonėms reikia jausmų atgaivos, kad galėtų dar daugiau dirbti. Grįžai vakare po alinančių darbų, gavai iš TV juslingumo dozę (moterims pakutena eroso, vyrams – kovotojo instinktą) ir gali ramiai užmigti, tarytum būtum visavertis žmogus, toks niekam nežinomas herojus ar neatrasta princesė. Iliuzijos padeda gyventi, jos yra būtinas gyvybės instinkto elementas. Žmonės jas išsigalvoja ne iš tuščio reikalo.

 

Neatsitiktinai populiariosios literatūros įkvėpimo šaltinis ir paralelinė sfera yra pramogų, žiniasklaidos, televizijos pasaulis. Iš ten ateina visos temos, siužetai, stiliaus fasonai. Popso kūrėjai savo gyvenimo patirtis ne išryškina kaip unikalias, bet jas tuoj pat sukiša į visiems atpažįstamas schemas. Save jie tarsi pritaiko unifikuotam skoniui. Tarsi paruošia save kaip standartinę prekę. Kad pirkėjas nenustebtų, knygoje rastų tai, kas jam jau yra žinoma, ką jis gali atpažinti, suprasti ir dar kartą pasitvirtinti savo gyvenimo teisingumo jausmą. Rimta literatūra žmogų keičia, populiarioji – jį migdo, skatina dvasinio sotumo bei ramybės jausmą. Apskritai komercinis vartotojiškas pasaulis suvirškina žmogaus egzistenciją, paverčia ją unifikuota preke. Net geriausi autoriai, patekę į šio voratinklio pinkles, pradeda rašyti niekalą, skirtą masėms. Žinoma, ne už dyką. Kaip internete kažkas atsiliepė apie vieną žymų muzikantą: „1980 metais Carlos Santana mirė dėl pinigų.“ Taikliai pasakyta. Atseit, kai prasidėjo komercija, baigėsi menas. Vadinasi, bet kuris kūrėjas, kai tik jo kūrybą ima valdyti masių reikšmė ir pinigai, miršta. Bet negalima skųstis: svarbiausia yra laisvė, žmogaus teisė pasirinkti. Ir nieko negalima teisti, nes sugrįžtume į moralinės diktatūros laikus, kokie buvo sovietmečiu. Bet aš, kaip laisvas žmogus, galiu bent laisvai šaipytis. Savo ironija aš ginu savo laisvę, saugausi nuo nužmogėjimo šiame reklamos ir prekybos pasaulyje. Mat žmogaus laisvei aktualizuoti reikia išbandymo sąlygų, reikia laisvo pasirinkimo galimybių. Dievas sukūrė laisvų galimybių pasaulį, šėtoniškas komunizmas bandė tas dvasios augimo galimybes panaikinti, prievarta sukurti šventųjų (ar moralistų) visuomenę. Man labai patinka, kad dabar viskas galima, visko yra.

 

L. Jak. Gerai, kad „Metai“ surengė tokį pokalbį, jo poreikis seniai pribrendo. Be kelių straipsnių, šiuolaikinė lietuvių populiarioji literatūra vis dar nėra rimčiau analizuota, nors klesti porą dešimtmečių.

 

Parengė Regimantas Tamošaitis

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)