Kaune įsikūrusi leidykla „Mijalba“ Lietuvos skaitytojams suteikia galimybę susipažinti su Rytų išmintimi. Šįkart pristatysime kelis dviejų sudėtingų filosofinių sistemų – sufizmo ir budizmo – tekstus (www.mijalba.com).

 

SAADI. „Rožių sodo žiedlapiai ir kiti persų pasakojimai apie valdovus ir dvariškius, šventuosius ir dervišus, karvedžius ir vergus, tėvus ir vaikus, gyvulius ir paukščius“ (Kaunas: Mijalba, 2005, 112 p.).

 

alt

 

Šioje knygelėje – 73 žymaus persų poeto ir pasakotojo Saado trumpi pasakojimai ir pamokymai. Juos iš anglų kalbos vertė Mantas Paliukas ir Algirdas Rondomanskis.

Knygos vertimas ir dizainas – vykę. Kišeninio formato „išminties knygelė“ gali būti pravarti įvairiais gyvenimo laikotarpiais.

Daug kuo turtinga persų kultūra, deja, Lietuvai dar mažokai pažįstama, keliautojai tik pradeda atrasti Iraną ir jame slypinčią senąją Persiją (galima sakyti, ledus pralaužė neseniai per Lietuvos televiziją rodytas dokumentinis serialas „Šilko kelias“).

Šeichas Saadas (tikrasis vardas – Muslih-ud Din Mušrif ibn Abdula; 1184–1283/1291?) gimė Persijos mieste Širaze, kurį paliko dar ankstyvoje jaunystėje ir išvažiavo į Bagdadą studijuoti arabų literatūros ir islamo. Jam teko daug klajoti – po Anatoliją, Siriją, Egiptą, Iraką, Indiją, Centrinę Aziją. Yra duomenų, kad jis buvo netgi patekęs į vergiją.

Saadas lyginamas su žymiuoju pirkliu ir keliauninku iš Venecijos Marcu Polu (1254–1324), kuris panašiu metu (1271–1294) klajojo šiame regione (gal ir susitikę buvo?). Tiesa, M. Polą labiau domino įtakingi asmenys ir geras gyvenimas, o Saadas bendravo su mongolų vykdyto genocido aukomis, paprastais žmonėmis. Jis sėdėdavo visokiuose užkampiuose, gerdavo vakarais arbatą su pirkliais, žemdirbiais, šventikais, keliautojais, klajojančiais sufijais. Saadas tokį gyvenimą gyveno daugiau kaip dvidešimt metų. Iš čia ir jo įžvalgos, dėl kurių Saadas vadinamas vienu svarbiausių persų poetų ir mąstytojų, vertinamų ne tik dėl rašymo kokybės, bet ir dėl giliamintiškumo, nebijojimo kalbėti apie socialinius dalykus.

Būdamas jau brandaus amžiaus, Saadas grįžo į širazą. Jį sutiko kaip įžymybę. Gimtajame mieste poetas ir mąstytojas nugyveno savo ilgą gyvenimą. Širaze jam pastatytas mauzoliejus.

Nors Saadas daug kam Vakaruose asocijuojasi su panegirikų, odžių rašytoju, tačiau tikroji jo kūrybos šerdis – trumpi eilėraščiai, aforizmai, humoristiniai vaizdeliai, parodantys žmogiškosios egzistencijos absurdiškumą. Beje, Saadą cituoja Aleksandras Puškinas „Eugenijuje Onegine“ („Kaip dainavo Saadas senovėj gilioj, kai kurie jau nutolę, kiti mirę nūnai“, – M. P.).

Saado stilius vadinamas paprastu, bet neįmanomu pakartoti. Jo paprastumas pagrįstas specifinėmis teksto išraiškomis – sinonimika, homofonija, oksimoronais, vidiniu ritmu ir išoriniu rimu.

Saadas parašė keliasdešimt knygų, iš kurių garsiausia – poetinių pasakojimų ir pamokymų rinkinys „Rožių sodas“ („Gulistan“), surašytas 1258 m. „Rožių sodo žiedlapiai“ – laisvai perpasakoti šio kūrinio fragmentai.

Saadas skaitytoją nuteikia nesitikėti „išminties perlų“, kaip dabar įprasta sakyti „elito“ susibūrimuose. Ir ši knygelė nėra „išminties knyga“, kokias parduoda knygynuose šalia atvirukų bei užsienio oro uostuose. „Dėkoju [Viešpačiui], kad ši knyga gimė anksčiau, nekaip išsikvėpė mano dienos“, – rašo Saadas (p. 5), įtraukdamas skaitytoją į savo pasaulį.

„O ryto giedantis paukšti! Pažvelk į drugelį – jis tylėdamas nuskrido į liepsną. Apsimetėliai nenutuokia, kur Dievo ieškoti. O Jį radusieji tyli“, – įkvėpimo ir vilties kupinais žodžiais kreipiasi į skaitytoją poetas.

Žinodamas nacionalines lietuvių charakterio ypatybes (pagieža, pavydas, nevisavertiškumas, trumparegiškumas), dar noriu pacituoti Saado miniatiūrą „Pikto žmogaus skonis“: „Tas povas buvo nuostabiausias iš visų povų. Kai jis išskleisdavo žavingą margaspalvę uodegą, visi aplinkui apstulbdavo – visi, išskyrus vieną piktavalį žmogėną. „Kokios bjaurios šio paukščio kojos“, – burbėdavo tada jis pats sau po nosim.“

 
 

NIGEL WATTS. Meilės kelias. Įkvepianti sufijų mistiko Rumio gyvenimo istorija (Kaunas: Mijalba, 2003, 184 p.).

 

alt

 

Šią knygą vertę Andrius Rondomanskis ir Jonas Vitkūnas supažindina mus su bene žymiausiu sufijų mistiku, poetu, islamo teisės ir teologijos žinovu Rumiu („Romėnas“ – jis didžiąją gyvenimo dalį praleido Ar Rūmo miestelyje, kažkada priklausiusiam Bizantijos imperijai). Mawlana Jalal ad-Din Muhammad Balkhi (1207– 1273) gimė dabartinio Afganistano teritorijoje, Balche. Kaip ir Saado mauzoliejus, Rumio kapas ir šalia jo pastatyta šventykla tapo piligrimystės objektas. Po Rumio mirties jo sūnus sultonas Waladas ir mąstytojo sekėjai įkūrė Mawlawiyah sufijų ordiną, dar žinomą kaip „Besisukantys dervišai“. Tai – vienintelis pasaulyje sufijų ordinas, atliekantis šventojo sufijų šokio ceremoniją, kuri išgarsino jį ne tik Turkijoje, kurioje jis atsirado, bet ir visame pasaulyje.

Rumio eilėraščiai versti į įvairias kalbas. BBC yra pripažinusi Rumį „populiariausiu poetu Amerikoje“.

Tačiau „Mijalbos“ išleistoje knygoje aprašomi mažiau žinomi dalykai. Kai Rumis buvo trisdešimt septynerių, jis jau buvo imamas ir turėjo tūkstančius sekėjų. 1244 m. jo gyvenime įvyko pokytis – Rumis susipažino su dervišu šamsu iš Tabrizo (dabar – Azerbaidžanas). Jis tapo Rumio dvasiniu mokytoju, supažindino jį su islamo misticizmu, dėl kurio Rumio poezijos rinkinys „Diwan-e Šams-e Tabrizi“ („Šamso iš Tabrizo darbai“, daugiau kaip 40 000 eilučių) tapo nemirtingas, laikomas ne tik persų, bet ir viso pasaulio literatūros šedevru. Mokinys su mokytoju iki šio mirties ketverius metus kartu gyveno Konijoje (dabar – Turkija), kartu keliavo į Damaską.

Paveiktas mokytojo, Rumis užsidarė savyje, žengė, kaip jis pats tai vadino, širdies mokymo keliu. Knygoje „Meilės kelias“ aprašoma jo prieštaringa draugystė su Šamsu iš Tabrizo – nuo pirmosios akimirkos iki tragiškos atomazgos.

Rumis – tuo metu revoliuciją sukėlęs mąstytojas, derinęs kreacionizmą su evoliucijos bei reinkarnarcijos teorijomis. „Miriau kaip mineralas, tapau augalu. Miriau kaip augalas, tapau gyvūnu. Miriau kaip gyvūnas, tapau Žmogumi. Kodėl turiu bijoti? Kada mirdamas aš buvau prastesnis? Kai mirsiu kaip Žmogus, tapsiu angelu. Tačiau ir angelai neamžini. Tik Dievas. O, leiskite man neegzistuoti! Pas Jį mes sugrįšime“, – rašo Rumis.

„Bedieviškas“ idėjas skleidęs, laiką aplenkęs Rumis rašė, jog Dievo ieškojo įvairių religijų šventovėse, tačiau rado jį tik savo širdyje. 2007-uosius Iranas ir Turkija prašė UNESCO paskelbti Rumio metais, tačiau šis sumanymas nebuvo patvirtintas. Tačiau 800-ųjų Rumio gimimo metinių proga UNESCO įsteigė jo vardo medalį, skirtą tiems, kurie įgyvendina idealus, sutampančius su pacifistiniais UNESCO idealais.

Knygoje „Meilės kelias“, parašytoje romano forma, remiamasi istoriniais šaltiniais. Tačiau, anot jos autoriaus N. Wattso, „žodžiai, net išmintingi ir skambūs, neveda pas Dievą, o tik primena apie Jo buvimą, tą kelionę mes turime baigti tylėdami, nes sufijų kelias yra meilės kelias, o tikra meilė nebyli“ (p. 8).

 
 

DAVID CHADWICK. Nutvieksti kiekvieną pasaulio kertelę: nutikimus su Dzeno mokytoju pasakoja jo mokiniai (Kaunas: Mijalba, 2004, 152 p.).

 

alt

 

Šiunriu Suzukis (1904–1971) – iš Japonijos kilęs soto dzenbudizmo pakraipos mokytojas. Beje, jį dažnai painiodavo su kitu garsiu budistu, bendrapavardžiu Daisecu Teitaro Suzukiu (1870–1966). Tokiais atvejais Šiunriu sakydavo: „Ne, tai ne aš, jis – didysis Suzukis, aš – mažasis.“

D. Chadwicko parengtoje knygoje atsispindi ir Š. Suzukio humoro jausmas, būdingas dzenbudizmui, ir paprastos, bet gilios įžvalgos.

Šis žmogus, nors jau senokai miręs, iki šiol daro didelę įtaką tūkstančiams žmonių. Vakarų dvasiniame pasaulyje jis paliko neišdildomą pėdsaką. Į JAV 1959 m. atvykęs Š. Suzukis įkūrė dzeno centrą San Franciske, Tasadžaroje – pirmąjį budistų vienuolyną vakariečiams.

Knygą iš anglų kalbos vertė Aida Mikalauskaitė. Joje yra ir kai kurių budizmo terminų paaiškinimas, rekomenduojamos literatūros sąrašas, leidinys nedidelio formato (kaip ir Saado knyga), todėl gali tapti „kišenine knyga“. Kita priežastis, dėl ko ją gali pamėgti daugelis intelektualų ir tiesiog minties atgaivos ieškančių žmonių – Š. Suzukio minties aiškumas, lakoniškumas, minimalistinis išminties užtaisas.

Kartą per paskaitą Suzukis Rošis (taip pagarbiai mokytoją vadino jo mokiniai) pasakė: „Pragaras yra ne bausmė, o ugdymas“, – rašoma knygoje.

S. Rošis, kurio paskaitų įrašus nesunkiai galima rasti „YouTube“, yra sakęs, kad „dzenas – sunkus dalykas, kaip kad ir mesti rūkyti“.

 
 

SOGJALAS RINPOČĖ. Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga (Kaunas: Mijalba, 2007, 408 p.).

 

alt

 

Ši knyga – revoliucinis veikalas, tapęs gyva klasika, ji įtraukta į įvairių medicinos ir religijos mokyklų, grupių bei organizacijų mokymo programas, ja naudojasi daug medicinos seserų, gydytojų ir sveikatos priežiūros profesionalų. Leidinys pasirodė penkiasdešimt šešiose šalyse trisdešimčia kalbų, parduota du milijonai šio klasikinio veikalo egzempliorių. Tačiau tai nėra komercinis leidinys. Jį vertė vienas pirmųjų Lietuvos budistų, tibetiečių kalbos žinovas Algirdas Kugevičius ir Aivaras Mockus.

Sogjalas Rinpočė (g. 1947; tib. Rinpočė – „brangenybė, brangusis“) gimė rytiniame Tibete. Vienas žymiausių XX a. dvasinių mokytojų Džamjangas Kjencė Čokji Lodro jame atpažino XIII Dalai Lamos mokytojo Lerabo Lingpa Tertono Sogjalo inkarnaciją. Berniuką D. Lodro mokė dvasinių pratybų, 1971 m. Sogjalas atvyko į Angliją, kur Kembridžo universitete studijavo lyginamąją religijotyrą. Be šio universiteto, baigė mokslus ir Delyje.

Vienuolis Sogjalas Rinpočė įkūrė religinę organizaciją „Rigpa“ (www.rigpa.org). Ji priklauso tibetietiškojo budizmo njingma krypčiai, kurioje nereikalaujama celibato. Sogjalas jau tris dešimtmečius keliauja po visą pasaulį ir moko budizmo, rengia vadinamuosius „užsisklendimo seminarus“.

Solidžios apimties veikalas, pasirodęs prieš šešiolika metų, yra nemažiau svarbus (tačiau daug aiškesnis, nes Sogjalas sudėtingus dalykus moka paaiškinti paprastai) nei žymioji „Tibeto mirusiųjų knyga“. Jam įvadą 1992 m. parašė pats XIV Dalai Lama. „Ši knyga pateikia skaitytojams ne vien teorinį mirties ir mirimo aprašymą, bet ir praktines priemones, leidžiančias geriau suvokti tuos procesus ir padėti sau bei kitiems mirti ramiai ir laimingai“, – rašo Tibeto budistų vadovas.

Knygą būtina perskaityti kiekvienam. Vienas žymus lietuvių psichoterapeutas yra sakęs, kad nebijančių mirties žmonių nėra, tačiau skaitant Sogjalo Rinpočės mintis darosi aišku, jog kai kurie žmonės mirties bijo mažiau. Išmokti to iš žymaus mokytojo – geras vaistas. „Nėra dosnesnės dovanos už pagalbą žmogui laimingai mirti“, – rašoma Sogjalo knygoje. O Lietuvoje skausmingų mirčių yra tikrai daug...

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)