Tenesutrikdo nepažįstamos moters laiškas – pretekstu rašyti tapo pašnekesys „Metuose“ (Nr. 6) namų ir benamystės literatūroje tema.
Sudomino požiūris į istoriją – ikikapitalistinę ir dabartinę, nomadų, vartotojų civilizaciją. Argumentų prieš tokį bekompromisinį dabarties vertinimą tarsi neturiu, bet vis tiek norisi protestuoti: negali viskas būti vien juoda, o ir kapitalizmas ne amžinas, neišvengiamai išryškės kas nors pozityvaus. Visuomenėje nyksta kova tarsi dviem lygmenim: už išgyvenimą ir už prabangą, tik pastaroji per daug sureikšminama, o pirmoji ignoruojama, nutylima.
Kokie Jūs, ano pašnekesio dalyviai, skirtingi – desperatiškas Arvydo išeities ieškojimas, pykčiu dangstomas bejėgiškumas, nusivylimas; Regimanto plaukiojimas minčių vandenyne nesiekiant apibendrinti; tykus, ramus Vytauto kalbėjimas, nesirūpinant, ar kas išgirs, ir Viktorija – mūsų tautinės ir bendražmogiškosios savasties saugotoja, vaidilutė.
Mane skaudina Marcelijaus Martinaičio paminėjimas – ne pirmą kartą: jis iš tėvų namų sienojų pasistatė namelį kolektyviniame sode, ir tai traktuojama kaip sakralinė meilė namams. Manau, jis paprasčiausiai pabėgo iš kaimo, nes buvo per silpnas, kad ryžtųsi jame likti ir išlikti savim, ir per silpnas, kad neatsigręždamas išeitų į bauginantį miestą; jis kaip sraigė su visu namu nurėplino ten, kur geriau, tais sienojais mėgino susikurti saugančią erdvę. Bet tai nėra namai, tai – priebėga. Kažkur skaičiau, kad Marcelijus, žiūrėdamas į brolį, su siaubu galvojo, kad ir jis būtų tapęs toks, jei būtų likęs kaime, gimtuosiuose namuose (žudantys namai? Ar tik žudanti vieta?). Koks? Žmogus yra ir išlieka toks, koks yra, jei jis stiprus. Nenužmogėjo gi Tėvas Stanislovas ar monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (o ir daugelis kitų) gyvendami ekstremaliomis sąlygomis. Jei Viktorija ir Marcelijus būtų susitikę abu kaip paprasti žemdirbiai, ar jų draugystė būtų mažiau prasminga? Knieti paklausti: kokią savo lemtį mato Viktorija, jei būtų likusi kaime? Ir kaip po tokių savo pareiškimų jaučiasi Marcelijus, važiuodamas į kaimą skaityti savo poezijos? Juk važiuoja?
Beje, Marcelijų kaip rašytoją ir poetą mėgstu.
Kita, siejanti su namais, tema. Bandau suprasti, kaip čia atsitiko, kad iš Lietuvos visuomenės išnyko bent pora socialinių grupių. Miesto gyventojai dabar suvokiami kaip verslininkai, valdininkai, tarnautojai, inteligentai, dar visuotine neišvengiamybe pripažinti bomžai. Kada paskutinį sykį girdėjot žodį darbininkai?
Atitinkamai kaime: šaunūs stambieji šiuolaikiniai ūkininkai (tai apie juos kuriami siužetai išskirtinai retoms radijo ir TV laidoms apie kaimą) ir dar yra tokia neapibrėžta kategorija – prasigėręs kaimas. Tiesa, dar kažkur, tarsi virtualioj erdvėje lyg egzistuoja, lyg vegetuoja kažkokia neapčiuopiama kaimiečių kategorija – smulkieji ir vidutiniai ūkininkai (beje, skaičiumi skaitingiausia), bet jai tarsi nebepriklauso būti, nes Briuselis pasakė, o Vilnius prituravojo, kad ūkis, turintis mažiau 300 ha, šiuolaikinės laisvos rinkos sąlygomis yra nerentabilus, pasmerktas žlugti. Tas baisus žodis – neapsimoka, laužantis žmonių likimus. Nejau laisvoji rinka yra savitikslė, nejau dėl jos verta aukoti lietuvišką kaimą? Kokia prasmė, jei dėl tos laisvos rinkos didėja žemės ūkio gamybos rentabilumas, deja, pasaulyje, nemažėja badu mirštančiųjų skaičius, negelbsti jokia labdara?
Pastaruoju metu mūsų žiniasklaidoje netiesiogiai visi kaimiečiai (gal išskyrus tuos šauniuosius naujalietuvius kaime ar pavienius egzempliorius iš smulkiųjų ir vidutiniokų, kurie laiku išmoko auginti spanguoles ar veisti kanarėles) vaizduojami kaip šiek tiek nevisaverčiai (amerikiečiai tokius švelniai vadina „nepilnais doleriais“), nesuprantantys, kaip pagal laiko dvasią balsuoti rinkimuose, nejaučiantys dėkingumo ES už pagalbą ir nesugebantys ja pasinaudoti. O už ką jie turėtų dėkoti, jei pagal statistiką (duomenys iš A. Paleckio pranešimo) 95 proc. paramos kaimui gauna 5 proc. ūkininkų, žinoma, – stambieji, nors ir tie garsiai rėkia, kad jei nesikeis kainų politika, jie bankrutuos! Tai kas tada gresia tiems 95 proc. smulkiųjų? Juk jie ir yra tie, kurie tvirčiausiai įsigyvenę savo namuose, sodybose, Lietuvoj, tebekalbantys autentiškiausia lietuvių kalba. Jie neišvengiamai taps benamiais: vaikai išklysta į pasaulį, senoliai – į kapus. Nes taip liepia laisvoji rinka, tam pritarė valdžios galingieji ir nei žodeliu neužtarė intelektualai. Niekam tai neparūpo, niekas to nė nepastebėjo.
Atsirado nauja vis gausėjanti grupė žmonių, paveldėjusių ar nusipirkusių senas sodybas kaime, kur atvažiuoja poilsiauti, bet tai nėra tikri namai, nes namuose gyvenama, o ne retsykiais atvažiuojama.
Grįžkim į praeitį. Kas per visus karus, marus, okupacijas, rašto draudimo metus išsaugojo lietuvių kalbą, tautinį identitetą, namus, sodybas? Kaimas. Kas nesenoj praeity, kai rusų, vokiečių okupacijų metais pirmiausia buvo puolama inteligentija, kai tiek daug šviesių protų baigiantis karui pasitraukė į Vakarus, žuvo pokary, tremty ar užsisklendė, nedalyvavo kultūrinėj veikloj, – ar ne kaimas vėl buvo tas pagrindinis genofondas, iš kurio atsikūrė mūsų mokslas, menas?
Tai kur dabar, taip staiga, per tokį trumpą laiką, per tuos aštuoniolika nepriklausomybės metų prašapo doras, darbštus, šviesus, išmintingas, blaivus, gyvybingas lietuviškas kaimas? Beje – ir raštingas. Ar tikrai jo neliko, ar tik nenorima matyti, ar, dar blogiau, – nuosekliai siekiama sunaikinti? Nemato valdžia, kai tos pačios ES programoms smulkiajam ir vidutiniam verslui vystyti tarsi nesuranda adresatų kaime, nemato ir intelektualai, jei mano, kad kaime likęs Marcelijus tik girtas, dviračiu varinas, šleivotų kaimo keliais, o Viktorija pravažiuotų pro šalį taip ir neatpažinusi didžio žmogaus.
O tas kaimas vis dar yra: kažkur tarp naujalietuvių ūkininkų ir prasigėrusio kaimo. Jis nyksta, jis skaudančia širdim palieka namus – be kaltės kaltas, be diskusijų savos ir svetimos valdžių paaukotas laisvajai rinkai, apspjaudytas intelektualų. Ir užmirštas. Tarsi jo ir nebebūtų. Nevertas būti.
Nenuostabu, kad, keičiantis gyvenimui, keičiasi ir namų sąvokos turinys – buities ir būties. Iš jų, buvusių būtinybe – gyvenimui, ramybei, saugumui, šeimai, galimybei kurti, dabar atsišakoja nauja namų kategorija – namai prabangai. Pavadinčiau juos – namai-sandėliai, namai-slėptuvės, namai-investicijos, namai-šiuolaikinio kičo etalonai. Tai dažnai dvasinio skurdo, tuštybės, besaikiškumo, ne itin švarios sąžinės priedanga, savo noru pasirinktos atskirties oazės. Į tokius namus ne kiekvienam leidžiama įeiti, o ir pakviestieji retai būna dvasiškai artimi, dažnai tik „reikalingi“ žmonės, ar tokie, prieš kuriuos norima pasipuikuoti. Kam kiltų mintis tokius namus pavadinti sodyba ar kad ir tuo paprastu, bet šventu namų vardu? Apie tokius dabar sako – jo namas, ne namai. Pastebėjot? Tik materialinė vertybė, tik turtas.
Ar matėt, mieli intelektualai, veidus kaimo žmonių, vasaros pradžioj žvelgiančių į sodriai želiančias pienes, kurių nebereikia, į nesėtus laukus. Ir kaimynas vengia susitikti kaimyną – lyg būtų kuo prasikaltęs, ir namai ne namai – lyg svečiuose, lyg laikinai.
O aš matau – kasdien. Man skauda.
Dabar jau daugelis nieko nebesodina ir nebesėja, – kas nulūžo žemdirbio sieloje?
Jei jau žmogaus veiklą reikia matuoti žodžiu „apsimoka“, jei žemė liovėsi auginusi duoną, o prievartaujama gimdyti pelną, pinigus, nenuostabu, kad turi keistis žmogaus požiūris į žemę – ji tampa tik įrankiu. Ar galima mylėti, pvz., stakles?
Seniai, vos ne prieš pusę šimtmečio, poetas, politinis kalinys Leonas Brazdeikis susižavėjęs kalbėjo, kad žemės ūkis taps fabrikine gamyba ir pasauly neliks badaujančiųjų. Grįžę iš lagerių svajojo, kad visiems užtektų duonos. Į klausimą, koks tada bus žmogaus santykis su žeme, jis taip ir nerado atsakymo. Gal ir gerai, kad jo nebėra.
Bandau suprasti, kaip susiformavo tokia dabartinių intelektualų, tarp jų ir rašytojų pažiūra, kad tai jie, tik jie ir niekas kitas išsaugos kalbą, tautiškumą, meną, tik jie žiną, kaip ir ką rašyti, tapyti, kokią muziką kurti. Tebus man atleista, jei per aštriai pasakysiu, iš atminties cituodama vienos mokytojos lituanistės žodžius, kad dabarties intelektualai visai nekelia susižavėjimo, nes tarp jų beliko pavieniai pasišventėliai, o daugiausia nevykėlių, nesugebėjusių išeiti į verslą, ir taip pat daugybė paskui ilgesnį litą nuėjusių į popsą (plačiąja prasme). Visi jie blaškosi, depresuoja, neturi ateities vizijų, jaučiasi neįvertinti, atstumti, aplenkti dalijant pinigus, o čia dar ir bohema pasiima savo duoklę. Norisi pasakyti: žmonės, išėję iš namų.
Kaip dažnai žmonės, išmokę amato taisykles ir turintys kūrėjo licenciją, deja, neturi ką pasakyti. Šiuolaikinės Žemaitės, dar nepamėginusios išeiti į viešumą, apšaukiamos grafomanėmis, o poviliukai, sekdami gerb. Prezidentu, bijo bendrauti su kaimu, kad netyčia neapsikrėstų alkoholizmu ar silpnaprotyste – jie saugo save dideliems pasaulinio masto darbams. Ką ten kaimas, jei net nuošalesniuose miestuose ar rajonuose gyvenantys menininkai vadinami „neišsipildžiusiais talentais“ (Elena Mezginaitė, Danutė Paulauskaitė). Su potekste, – jei būtų gyvenę Vilniuj!.. Kalbėdama su kaimo žmonėmis ne kartą pagalvoju, kaip toli šaukia daugeliui intelektualų iki mano kaimo „deimančiukų“, tegu kartais net su įtartinai mėlyna nosimi.
Mane stebino ir žavėjo paprastų kaimo žmonių elgesys Sąjūdžio ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Sąlygiškai jį įvertinčiau blaiviu įvykių, veikėjų vertinimu. Nepamiršiu, kaip verkė moteris, kai V. Landsbergį išrinko AT pirmininku – galas Lietuvai, muzikantą išrinko. Nuo seno kaime žinoma nuomonė – muzikantas į ūkį, ūkis nusigyvens, o čia visą Lietuvą muzikantui atidavė.
Keitėsi daug santvarkų ir valdžių, o lietuviškas kaimas išliko. Manė – išliks ir šį kartą, suklestės. Deja! Kapitalas pakirto šaknis. Tai neišvengiamai keičia ir asmenybę.
Yra toks kaimelis tarp miškų ant Nemuno kranto – Viešvilė. Jis jau buvusioj Prūsijos žemėj. Po karo jis buvo visiškai ištuštėjęs. Netrukus sugrįžo viena kita „šišioniškių“ šeima, bet daugelyje namų apsigyveno atklydę žmonės. Kaip patys viešviliškiai sako – žmonės, kuriems savam kaime vietos neužteko. Ar netampa dabar lietuviai žmonėmis, kuriems savam kaime neužteko vietos? Dar blogiau – žmonėmis, kuriems neapsimoka gyventi?
Dėl namų – manau, kad žmogaus namai yra jis pats, svarbu tik savam gyvenime jaustis namie.
Su pagarba
Kartena, Kretingos r.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)