Tęsinys. Skaityti pradžią

 

13

 

EVA. Mama, kas atsitiko? Girdėjau, tu riktelėjai, bet kai įėjau į kambarį, tavęs ten neradau.

ŠARLOTĖ. Be reikalo tave prikėliau, sapnavau tokį nemalonų sapną. Aš sapnavau, kad...

EVA. Na?

ŠARLOTĖ. Ne, aš jau nebeprisimenu, kaip ten buvo.

EVA. Aš mielai su tavim dar pabūsiu, jeigu tu nori pasikalbėti.

ŠARLOTĖ. Ačiū, mieloji, ne. Aš šiek tiek pasėdėsiu ir nusiraminsiu. Tu eik sau ir gulkis.

EVA. Taip ir padarysiu.

ŠARLOTĖ. Eva!

EVA. Taip, mama!

ŠARLOTĖ. Tu tikrai mane myli?

EVA. Žinoma. Juk tu - mano motina.

ŠARLOTĖ. Tai nenuoširdus atsakymas.

EVA. Tada aš atsakysiu į klausimą klausimu. Ar tu myli mane?

ŠARLOTĖ. Taip, aš myliu tave.

EVA. Tai netiesa. (Šypsosi)

ŠARLOTĖ. Tu kaltini mane, kad aš tavęs nemyliu.

EVA (neatsako, tik žiūri į ją).

ŠARLOTĖ. Ar tau toks kaltinimas neatrodo absurdiškas?

EVA (vis dar žiūrėdama į ją). Tai nėra kaltinimas.

ŠARLOTĖ. Tu savęs nekaltini, kad Viktoro nemyli?

EVA. Aš tada pasakiau Viktorui, kad jo nemyliu. Tu tik vaidini, kad myli. Toks yra skirtumas.

ŠARLOTĖ. O jeigu aš esu kupina geriausių norų?

EVA. Dabar aš jau nesuprantu, ką tu čia nori pasakyti.

ŠARLOTĖ. Jeigu aš nuoširdžiai tikiu, kad myliu tave ir Heleną?

EVA. Tai neįmanoma.

ŠARLOTĖ. Tu atsimeni, kai aš atsisakiau karjeros ir nusprendžiau būti namuose?

EVA. Aš dar nežinau, kas buvo blogiau: kai tu buvai namie ir vaidindavai žmoną ir motiną ar kai važinėdavai į gastroles. Kuo ilgiau galvoju, tuo labiau įsitikinu, kad tu buvai sukūrusi mums tikrą pragarą - ir tėčiui, ir man.

ŠARLOTĖ. Nieko tu nežinai apie mano ir tėčio santykius.

EVA. Mūsų tėtis buvo nustelbtas, pasidaręs toks pat nuolaidus kaip aš ir visi kiti.

ŠARLOTĖ. Tai netiesa. Mudu su tėčiu buvome laimingi. Josefas buvo mieliausias, geriausias ir švelniausias pasaulyje vyras. Jis mylėjo mane, o aš bet ką būčiau dėl jo padariusi.

EVA. Žinoma. Tu jį apgaudinėjai.

ŠARLOTĖ. Aš jo neapgaudinėjau. Buvau įsimylėjusi Martiną ir išvažiavau su juo aštuoniems mėnesiams. Manai, kad tas laikas man buvo rožėmis klotas?

EVA. Bet, šiaip ar taip, aš turėdavau vakarais sėdėti šalia tėčio, guosti jį; būdavau priversta nuolat kartoti, kad tu, nepaisant visko, jį tebemyli ir tikrai dar grįši, man tekdavo skaityti tavo laiškus. Tokius ilgus, švelnius, humoro ir meilės kupinus laiškus, juose tu aprašydavai įdomiausius savo kelionių nuotykius. Mes sėdėdavom kaip kokie naivūs idiotai, skaitydavom tuos laiškus du ar net tris kartus ir tikėjom, kad nėra nuostabesnio žmogaus už tave.

ŠARLOTĖ (nustebusi, bet nepraradusi savitvardos). Eva, tu nekenti manęs.

EVA. Aš nežinau. Aš tokia sutrikus. Prabėgo septyneri metai, tu staiga atvažiuoji... Aš džiaugiausi, kad tu atvažiuosi. Matyt, kitaip tai įsivaizdavau. Turbūt maniau, kad tu esi vieniša, nuliūdusi. Nežinau. Tikriausiai jaučiausi suaugus, taip aiškiai mačiau tave, save, Helenos ligą ir mūsų vaikystę. Dabar suprantu, kad tai - tik didžiulis chaosas. (Pauzė) Labanakt, mama. Neverta prisiminti praeities. Per daug skaudu ir nėra prasmės.

ŠARLOTĖ. Tu čia pažėrei man daugybę kaltinimų ir išeini!

EVA. Nes viskas vis tiek per vėlu.

ŠARLOTĖ. Kas - per vėlu?

EVA. Nieko negalima pakeisti.

(Staiga įsivyravusią tylą persmelkia gailus, pratisas, beveik nežmogiškas garsas. Šarlotė nusigandus žiūri į savo dukterį. Eva sako: „Helena prabudo, aš užlipsiu pas ją, pažiūrėsiu, gal jai ko reikia." Ji, žinodama kelią, skuba per tamsų namą, jai nereikia šviesos, lauke - sustingusi mėnesiena. Visiškai tylu, jokio vėjo, jokio paukščio balso. Eva atsargiai praveria Helenos kambario duris. Jos dejonė nutyla. Eva uždega stalinę lempą. Helena, atsirėmusi į pagalves, sėdi širma atskirtoje lovoje, Helenos kaklas, pečiai trūkčioja, ji kandžioja lūpas. Akys stipriai užmerktos, ji miega. Eva atsargiai ją pažadina. Helena pramerkia akis, pamažu atsitokėja, grįžta į savo tikrovę, nori kažką sakyti, bet susilaiko. Eva klausia, gal ji norėtų atsigerti, Helena papurto galvą, užsimerkia. Vėl užmiega. Traukuliai išnyksta, veidas pasidaro ramus. Eva sėdi prie sesers, žiūri į ją. Paskui užgesina lempą. Bet vis dar žiūri į seserį.)

 

14

 

EVA. Tau aš buvau tik lėlė, su kuria žaisdavai turėdama laiko. Kai aš susirgdavau ar tau nusibosdavau, tu palikdavai mane auklei arba tėčiui. Pati užsidarydavai ir grodavai, niekas tavęs negalėdavo trukdyti. Aš stovėdavau už durų ir klausydavausi. Kai darydavai kavos pertraukėlę, aš vis dėlto išdrįsdavau įsmukti pas tave, norėdavau įsitikinti, kad tu dar egzistuoji. Tu būdavai draugiška, bet atsiribojusi. Aš ko nors paklausdavau, tu neatsakydavai. Sėdėdavau ant grindų, žiūrėdavau į tave, tu buvai tokia didelė ir graži, kambarys vėsus, žaliuzės nuleistos, lauke vėjas šlamina vešlius medžių lapus, viskas kažkaip nerealu, kažkoks žalsvas blizgesys. Kartais išplaukdavom su tavim pasiirstyti po įlanką, tu būdavai apsivilkus ilgą baltą suknelę plačia apskrita iškirpte, pro kurią matėsi daili tavo krūtinė, tu būdavai basa, plaukus supynus į storą kasą, tu mėgai žiūrėti į vandenį, jis buvo skaidrus ir šaltas, net būdavo matyti didžiuliai akmenys ant dugno, jūržolės, žuvys, tavo plaukai sudrėkdavo, rankos būdavo šlapios. Tu visada buvai tokia graži, todėl ir aš norėjau būti tokia pat. Stengiausi kuo dailiau apsirengti. Bijojau, kad aš galiu tau nepatikti, man atrodė, kad esu bjauri, liesa, kampuota, didelėm karvės akim, storom atsikišusiom lūpom, buvau be antakių ir be blakstienų, rankos per ilgos, kojos per didelės, plačiais pirštais, o... ne, aš visą laiką maniau, kad atrodau tiesiog šlykščiai. Bet tu beveik niekada neparodydavai, kad „tau bent kiek rūpi mano išvaizda, tik vieną kartą man pasakei": man regis, tu turėjai būti berniukas, ir nusijuokei, kad man nebūtų liūdna. Bet aš vis tiek nusiminiau. Visą savaitę pasislėpus verkiau, nes tu neapkentei ašarų - ypač kai verkdavo kiti. Staiga vieną dieną tavo kelionių lagaminai atsirasdavo apačioj, prie laiptų, tu kalbėjai telefonu man nesuprantama kalba, aš nueidavau į vaikų kambarį ir meldžiausi, prašiau Dievo, kad kas nors atsitiktų ir sukliudytų tavo kelionę - mirtų senelė, imtų drebėti žemė arba sustotų lėktuvų varikliai - bet tu panorėjus visada išvažiuodavai, tą dieną durys būdavo atlapotos, visur traukdavo skersvėjis, namiškiai kalbėdavo vienas per kitą, galiausiai tu prieidavai prie manęs, apkabindavai, pabučiuodavai, priglausdavai, vėl pabučiuodavai, pasižiūrėdavai į mane ir nusišypsodavai, tu gardžiai kvepėdavai kažkokiu svetimu kvapu ir pati pasidarydavai svetima, tu būdavai kelyje, nebematydavai manęs, atrodydavo, kad man sustos širdis ir aš mirsiu - toks baisus skausmas, rodės, niekada nebepatirsiu džiaugsmo, nors būdavo prabėgusios vos penkios minutės, kaip ištversiu tuos du mėnesius, verkdavau įsikniaubus tėčiui į kelius, o jis sėdėdavo nejudėdamas, uždėjęs savo švelnią ranką man ant galvos, šitaip sėdėdavo ištisas valandas ir rūkydavo senovišką pypkę, apgaubdavo mus dūmais, kartais pasakydavo: šį vakarą eisim į kiną; arba: šiandien, man rodos, būtų ne pro šalį po vakarienės pasmaguriauti ledais. Bet man nerūpėjo nei ledai, nei kinas, man atrodė, kad aš jau mirštu. Šitaip slinko dienos, savaitės, mudu su tėčiu puikiai dalydavomės tokia vienatve, pagaliau mes ir neturėjome ko vienas kitam pasakyti, bet su juo būdavo ramu, niekada nepajusdavau, kad aš jam trukdau. Kartais jis būdavo šiek tiek susirūpinęs, aš nežinojau, kad jis turi ekonominių bėdų, bet visada, kai prieidavau, jo veidas nušvisdavo, mudu pasišnekučiuodavom, kartais jis tik patapšnodavo per skruostą, jo ranka buvo balta, maža, būdavo, jis sėdi ant odinės sofos kartu su dėdė Otu, gurkšnoja konjaką ir tyliai kalbasi, aš net stebėdavausi, ar jie tikrai girdi vienas kitą, dar ateidavo tavo brolis, dėdė Haris, jie žaisdavo šachmatais, tada pasidarydavo ypač tylu, būdavo girdėti, kaip name tiksi visi trys skirtingi laikrodžiai. Kai likdavo kelios dienos iki tavo sugrįžimo, aš taip jaudindavausi, kad net pakildavo karštis, bijodavau, kad rimtai nesusirgčiau, juk aš žinojau, kaip tu bijai sergančių žmonių. Paskui, kai parvažiuodavai, aš vos beįstengdavau sutvardyti savo džiaugsmą, nebegalėdavau nė žodžio ištarti, tu nekantraudama net pasakydavai: Eva nelabai džiaugiasi, kad jos mama vėl namie. Mano veidas tiesiog įkaisdavo, mane išpildavo prakaitas, bet aš vis tiek nieko negalėdavau ištarti, nerasdavau žodžių - mūsų namuose tu valdei visus žodžius. Aš mylėjau tave, man rodos, mirtinai tave mylėjau, bet abejojau tavo žodžiais. Kažkaip instinktyviai suvokiau, kad tu dažnai negalvoji taip, kaip sakai. Tavo toks gražus balsas, mama, kai buvau maža, aš jausdavau jį visu kūnu, tu kalbindavai mane ir kartais pykdavai, kad negirdžiu to, ką man sakai. O aš tik klausydavausi tavo balso, nesuprasdama, ką sakai. Aš nesuprasdavau tavo žodžių, nes jie nesutapdavo su tavo akių išraiška ar balso tonu. Baisiausia, kad tu šypsodavais, kai būdavai supykus. Nekęsdama tėčio, jam sakydavai „mielas mano drauge", pavargus nuo manęs ištardavai - „mylimas mano vaikeli". Čia niekas nesutapdavo.

Palauk, mama, leisk man pasakyti iki galo, žinau, esu šiek tiek apsvaigus, bet jei nebūčiau gėrus, niekada nebūčiau pasakius to, ką pasakiau. Kai neteksiu drąsos ir drovėsiuos kalbėti arba nutilsiu ir dar imsiu gėdytis to, ką būsiu pasakius, tada jau tu galėsi kalbėti ir man aiškintis, aš klausysiu ir pasistengsiu suprasti taip, kaip visada stengiausi klausytis ir suprasti. Nepaisant visko, man buvo gera būti mažu tavo vaiku. Aš neklydau tave mylėdama. Tu buvai man pakanti, nes galėdavai sau išvažiuoti. Tik aš niekaip nesupratau vieno dalyko - tavo ir tėčio santykių, pastaruoju metu aš daug apie judu galvojau, jūsų bendras gyvenimas man iki šiol yra paslaptis. Kartais atrodo, kad tu buvai visiškai priklausoma nuo tėčio, nors jis buvo silpnesnis už tave, tu kažkodėl rodei jam pagarbą, tačiau manęs ir Helenos niekada negerbei. Tu lepinai tėtį, kalbėdavai apie jį taip, lyg jis būtų sukurtas iš nežemiškos materijos. Juk tas mūsų tėtis buvo tik menka vidutinybė - mielas, kuklus, nepiktas. Kaip supratau, tu ne kartą apmokėjai tėvo skolas. Argi ne taip?

ŠARLOTĖ. Taip.

EVA. Man dar atrodo, kad ir tėtis turėjo tam tikrų nuotykių, aš dar prisimenu tris svetimas damas, kurios ateidavo pas mus ir sėdėdavo svetainėj, kai tu būdavai išvykus į gastroles. Viena jų vadinosi Marija van Eik, ji, atrodo, buvo tavo mokinė?

ŠARLOTĖ. Taip, tarp tėčio ir Marijos buvo santykių. Jie buvo trumpi ir visai nereikšmingi.

EVA. Ir tau nerūpėjo tos istorijos?

ŠARLOTĖ. Ne, aš neturėjau pagrindo pykti ant tėčio už tuos kelis epizodus. Be kita ko, jis turėjo neblogą skonį. Tu prasitarei, kad tėtis buvo vidutinybė. Tai - žiaurus ir neteisingas vertinimas, tai rodo, jog tu nepažinojai tėčio. Jeigu būtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės, Josefas būtų buvęs vienas garsiausių Europos architektų, bet jis buvo per daug subtilus ir padorus. Jis nusileido vyresniam savo broliui, kuris nė per pusę nebuvo toks gabus, tikra nelaimė, kad jie abu paveldėjo tavo senelio firmą. Josefas niekada nenorėjo bartis, valdingai įrodinėti savo nuomonę. Bet jis turėjo nuostabių sumanymų, suprojektavo, pavyzdžiui, koncertų rūmus Kopenhagoje, o gal ir Osle, ne, iš tiesų rūmai turėjo stovėti Lione, visi tada sakė, kad tai būtų buvęs vienas gražiausių pastatų, sukurtų ketvirtajame dešimtmetyje, paskui prasidėjo karas ir tas projektas žlugo. Vargšas Josefas, jam viskas, ko tik jis besiimdavo, nepasisekdavo. Jis buvo iš tikrųjų didis žmogus, o ne vidutinybė. Kodėl tu tokia skeptiška, Eva? Tu manim netiki?

EVA. Argi tai turi kokią nors prasmę? Tavo žodžiai tinka tavo tikrovei, o mano - manajai. Sukeisi tuos žodžius, ir jie taps beverčiai.

 

15

 

ŠARLOTĖ. Tu anksčiau sakei, jog aš save apgaudinėju. Man rodos, kad tu neteisi. Pačiai sau aš niekada nemelavau. Mūsų santykiai iš tiesų buvo siaubingi: man skaudėdavo nugarą, aš negalėdavau gerai pasiruošti, koncertai būdavo prasti, aš praradau kelis svarbius pasiūlymus. Net pradėjau manyti, kad mano gyvenimas yra beprasmis. Ir dar mane graužė sąžinė dėl tavęs ir Josefo. Argi neidiotiška buvo tąsytis iš miesto į miestą, klausytis priekaištų, justi gėdą, kai tuo metu galėjau sau ramiai sėdėti namie su jumis. Tu vėl ironiškai šypsaisi. Aš stengiuosi sakyti tiesą, kalbėti, ką galvoju, paskui man nerūpės, ką tu apie mane manysi. Vieną kartą reikia pasakyti, vėliau galbūt mes niekada apie tai nekalbėsim.

EVA. Aš pasistengsiu suprasti.

ŠARLOTĖ. Kai buvau Hamburge, grojau Bethoveno Pirmąją, ji nėra labai sudėtinga, viskas ėjo gerai. Po koncerto mudu su senuoju Šmisu, tu žinai, tas dirigentas dabar jau miręs, nuėjom į vieną užeigą skaniau pavalgyti, mes dažnai taip darydavom. Užsisėdėjom, pavalgėm, išgėrėm, aš buvau patenkinta, atsipalaidavus, beveik nebejutau skaudamos nugaros, Šmisas tada pasakė: Kodėl tu nenori likti namie su vyru ir vaikais, juk tu galėtum gyventi respektabiliai, kam tu leidiesi, kad tau priekaištautų, tave žemintų? Aš pažiūrėjau į jį, o paskui nusijuokiau. Negi tu manai, kad aš šį vakarą taip prastai skambinau? Ne, aš taip nemanau, atsakė šypsodamas. Bet aš vis dar negaliu pamiršti 1934-ųjų rugpjūčio aštuonioliktos. Tau tada buvo tik dvidešimt, mes grojom Bethoveno Pirmąją Lince, atsimeni tą vakarą, lauke karšta, trisdešimt penki, salė prisigrūdusi, mes grojome kaip dievai, orkestras tiesiog degte degė, po koncerto žmonės atsistojo, susižavėję šūkavo, trypė, orkestras sugrojo tušą. Tu vilkėjai raudona paprasta suknele, plaukai tau siekė iki juosmens. Buvai žvali ir nė kiek neišvargus, tau atrodė, kad tą kūrinį mes galim pakartoti dar penkis kartus, ir vis tiek - tau nė motais. Kaip tu tai prisimeni? - paklausiau. Esu užsirašęs ant savo partitūros, atsakė Šmisas. Mėgstu pasižymėti svarbius išgyvenimus.

Grįžusi į viešbutį negalėjau užmigti. Trečią valandą ryto paskambinau Josefui ir pasakiau, kad aš jau apsisprendžiau: baigsiu visas keliones, liksiu su juo ir tavim, ir būsime tikra šeima. Josefas labai apsidžiaugė. Abu susijaudinę verkėm, šnekėjom gal net porą valandų. Štai kaip buvo. Patikėk - be jokios apgaulės. Gal aš naivokai įsivaizdavau, kad gyvenimas ir tai Šarlotei Andergast gali suteikti maloningą išeitį. Žinoma, tai buvo klaida. Po mėnesio supratau, kad esu per sunki našta ir tau, ir tėčiui, kad vėl trokštu kur nors išvažiuot. Laikui bėgant apsiraminau, ėmiau duoti pamokas, rūpėjo tavo auklėjimas, padėjau tėčiui tvarkyti jo reikalus. Vasarom gyvendavom namelyje šcheruose - tu tikriausiai atsimeni. (Eva linkteli, lyg norėtų šypsotis, bet neįstengia) Mes buvom laimingi, bent aš taip manau. O gal ne taip? Tu nesijautei laiminga?

EVA (purto galvą). Ne, aš nebuvau laiminga.

ŠARLOTĖ (atsidūsta). Nors sakydavai, kad tau niekad nebuvo taip gera.

EVA. Aš nenorėjau tavęs nuliūdinti.

ŠARLOTĖ. Na, matai, kaip išeina. (Nusijuokia) Tai kokią klaidą aš tada padariau?

EVA. Tu nepadarei jokios klaidos! Tu kaip visada buvai žavi. Bet man tu buvai siaubinga. Aš buvau keturiolikos, o tu, neturėdama geresnio užsiėmimo, visą savo tramdomą energiją paskirdavai man. Kaltinai save, kad buvai mane apleidus, todėl stengeisi kaip nors atsigriebti. Aš priešinausi kiek tik galėdama, bet neturėjau jokio šanso. Aš mylėjau tave ir visą laiką tikėjau, kad tu esi teisi, o aš - ne. Prisimeni, ką tu darei? Tu niekada nesakydavai tiesiai, vis kalbėdavai užuolankom. Kasdien vos ne kas valandą prieidavai šypsodamasi, juokaudama, visada švelni, dėmesinga, gal šiek tiek susirūpinusi. Kiekviena smulkmena žadindavo meilę, tavo energiją. Buvau truputį susikūprinus, nes per greitai augau. Tu liepei užsiiminėti gimnastika, pratimus mes, žinoma, darydavom kartu, nors ir sakydavai, kad tau skauda nugarą. Turėjau spuogų, buvo mano brendimo metai, čia tuoj pat atsirado odos daktaras, geras šeimos draugas, jis paskyrė kažkokių tepalų, tinktūrų, nuo to mane net pykindavo, oda dar labiau paraudo. Manei, kad aš nesugebu tvarkyti ilgų plaukų, tau atrodė, kad aš jų neprižiūriu, todėl ir nukirpai mane kuo trumpiau, tai buvo siaubinga, aš pati sau atrodžiau kaip karikatūra. Bet baisiausia - tu dar įsikalei, kad mano dantys kreivi, ir pasirūpinai, kad man įdėtų lankelį, atrodžiau kaip kokia kvaiša. Paskui pradėjai aiškinti, kad aš jau suaugusi mergina ir neturėčiau nešioti ilgų kelnių ir megztinio, man derėtų vilkėti suknelę, kurią tu pasiūdinai ar pati pasiuvai, net nepaklausus, ar ji man patinka, tačiau aš neišdrįsau tau pasakyti „ne" - nenorėjau tavęs nuliūdinti. Tu kišdavai man tokių knygų, kurios man visai nepatikdavo, jos buvo ne mano protui, aš prisiversdavau skaityti, paskui mudvi turėdavom aptarti. Tu aiškinai, pasakojai, o aš vis tiek nesuprasdavau, apie ką tu kalbi, tiesiog bijojau, kad vieną dieną perprasi mane ir pamatysi, kokia aš kvaila. Jaučiausi lyg paralyžiuota, bet vieną dalyką aiškiai supratau: ten nebuvo manęs, nė vieno milimetro, kurį būtų galima mylėti ar bent jau pripažinti. Tu buvai tarytum apsėsta, aš dariausi vis bailesnė, vis labiau sugniuždyta. Aš jau nebežinojau, kas esu, nes kiekvieną akimirką stengiausi tau įtikti. Pasidariau kaip kokia negrabi marionetė, kurią tu valdei, sakydavau tai, ko tu norėdavai, mėgdžiodavau visus tavo judesius, kad mane labiau vertintum, nedrįsdavau nė vienos akimirkos būti savimi, net ir tada, kai likdavau viena, pati nepritariau tam, kas buvo mano esybė. Tai buvo siaubinga, mama, net ir dabar, kai kalbu apie tuos metus, aš tiesiog krūpčioju. Buvo siaubinga, bet tai dar ne viskas. Aš dar nesupratau, kad nekenčiu tavęs, buvau absoliučiai įsitikinus, kad mudvi mylime viena kitą ir kad tu viską geriau už mane išmanai. Kaip aš galėjau tavęs nekęsti? Todėl mano neapykanta virsdavo beprotiška baime. Aš sapnuodavau košmariškus sapnus, kramtydavau nagus, kuokštais roviausi plaukus, norėjau išsiverkti, bet negalėjau - nieko iš savęs neišspausdavau, net rėkti negalėjau, tik kvėkščiojau, lyg būčiau dusinama, dažnai tai mane pačią dar labiau gąsdino. Vieną dieną tu apkabinai mane, atsisėdai šalia ant sofos, apsiašarojai ir pasakei, kad tau neramu dėl mano vystymosi ir mums reiktų dėl to pasikalbėti su kokiu nors maloniu daktaru. Supratau, - tavo manymu, man jau pasimaišė protas, dėl to pajutau net savotišką melancholišką palengvėjimą. Tu nuvedei mane pas psichiatrą, tokį seną, pavargusį dėdulę baltu chalatu, visą tą laiką, kol mes kalbėjomės, jis vedžiojo apie storą savo pilvą dideliu peiliu laiškams atidaryti. Paskui pradėjo klausinėti manęs apie seksualinį gyvenimą, aš net nesupratau, apie ką jis kalba, - dar nebuvau turėjus nė pirmųjų mėnesinių, - prisiverčiau kažką sugalvoti. Atrodo, jį gerokai nustebino mano erotinis skonis ir perversinės fantazijos. O gal jis perprato mane, bet nenorėjo skaudinti. Jis buvo malonus, geranoriškas, sakė, kad man derėtų galvoti apie tai, kad mama myli mane ir linki visa ko geriausio, bet tai pati jau žinojau.

ŠARLOTĖ. O aš tada išvažiavau savais keliais su Martinu. Šito tu niekada negalėjai suprasti?

EVA. Aš apie tai net negalvojau.

ŠARLOTĖ. Bet tau atrodė, kad aš jus palieku.

EVA. Taip.

ŠARLOTĖ. Ar tu niekada... (Nutyla. Pauzė)

EVA (tyli).

ŠARLOTĖ (tyli).

EVA. Tu prisimeni Stefaną?

ŠARLOTĖ. Žinoma, Stefaną prisimenu! Judu tikrai nebūtumėt sugebėję auginti kūdikio.

EVA. Mama! Man jau buvo aštuoniolika. Stefanas - suaugęs, mylėjom vienas kitą, mes būtume susitvarkę...

ŠARLOTĖ. Ne, jūs nebūtumėt susitvarkę.

EVA. Mes būtume susitvarkę, mudu norėjome vaiko, bet tu viską sugriovei.

ŠARLOTĖ. Netiesa. Velniai mane rautų, netiesa. Tėtį aš vis įtikinėjau, kad mes privalom atsižvelgti, turim palaukti. Negi tu nematei, kad tas tavo Stefanas - avigalvis, beveik kriminalinis niekšelis, jis tik mulkino tave.

EVA (su neapykanta). Tu neapkentei jo nuo pirmos akimirkos, nes matei, kad aš jį myliu, kad galiu išsprūsti iš tavo glėbio, tu padarei viską, kad tik suardytum mudviejų santykius. Nors vaidinai supratingą, kuria galima pasitikėti.

ŠARLOTĖ. O vaikas?

EVA. Stefanas, kai sužinojo, kad aš laukiuosi, labai pasikeitė.

ŠARLOTĖ. Tavo Stefanas prisigėrė, pasiėmė mano automobilį, įvažiavo į griovį ir buvo nuteistas už tai, kad vairavo girtas, - tokia reakcija į tavo nėštumą.

EVA (įsiutus). Tu manai, kad taip viską žinai? Gal girdėjai mudviejų pokalbius, gulėdavai po lova, kai mes būdavom kartu, ar tu apskritai suvoki, ką kalbi? Ar tau nors kartą rūpėjo įsigilinti į kito žmogaus mintis ir jausmus? Ar tau apskritai rūpi bent kokia kita gyva būtybė, išskyrus pačią save?

ŠARLOTĖ. Tokius kaltinimus aš esu girdėjus jau ne vieną kartą.

EVA. Stefanas buvo ne toks kaip kiti, jis buvo daug geresnis ir padoresnis.

ŠARLOTĖ. Tikriausiai dėl to pavogė tą nedidelę Rembranto graviūrą ir dar spėjo kažkam užstatyti, dėl to ir melavo tau apie savo vaikystę, jaunystę, apie dramatiškas šeimos aplinkybes, paskui su draugeliais įsilaužė į mūsų vasarnamį, prisigėrė ten, prikiaulino.

EVA. Visa tai atsitiko po to. Ar jau tu pamiršai? Gal jau nebenori prisiminti, kaip tau pavyko uždaryti mane po aborto į psichiatrijos kliniką, kaip tu pati pranešei policijai, kai Stefanas, norėdamas su manim pasikalbėti, atėjo į vilą.

ŠARLOTĖ. Jeigu tu tikrai būtum norėjus to vaiko, aš tavęs niekaip nebūčiau privertus darytis aborto.

EVA. O kaip aš galėjau tau pasipriešinti? Tu nuo pat vaikystės plovei man smegenis, aš visada vykdžiau tavo valią, buvau baili, nepasitikinti savim, man vis reikėjo pagalbos ir paramos.

ŠARLOTĖ (nusigandusi). O aš maniau, kad tau padėjau. Buvau įsitikinus, kad abortas - vienintelė tavo išeitis. Iki šios akimirkos buvau įsitikinus. Koks siaubas, šitiek metų nešiotis tokią neapykantą! Kodėl anksčiau tu nieko nesakei?

EVA. Todėl, kad tu manęs nesiklausydavai. Todėl, kad tau būdingas eskapizmas, tu - jausmų invalidė, iš tikrųjų tu jauti pasidygėjimą manimi ir Helena, nes esi beviltiškai užsisklendusi savyje, visada stoji pati sau skersai kelio, todėl, kad tu nešiojai mane šaltose savo įsčiose, o paskui rūpinaisi šlykštėdamasi manim, todėl, kad aš mylėjau tave, bet tau vis atrodė, jog esu bjauri, nenusisekus ir negabi. Tau pavyko sužaloti mane visam gyvenimui, lygiai taip, kaip tu pati esi sužalota, tu įnikdavai į visa, kas jautru ir neapčiuopiama, kiekvieną sutiktą gyvą būtybę tu stengdavaisi uždusinti. Užsiminei apie mano neapykantą. Tavo neapykanta buvo dar didesnė. Ji ir dabar nė kiek ne mažesnė. Aš buvau maža, lengvai formuojama, pilna meilės. Tu pririšai mane prie savęs, tau reikėjo tos mano meilės taip, kaip tu meilės reikalaudavai iš kitų. Aš buvau beginklė. Viskas vyko dėl meilės, tu vis kartojai, kad myli mane, tėtį, Heleną. Tu valdei tos meilės išraišką, gestus. Tokie žmonės kaip tu... Tokie žmonės yra gyvybiškai pavojingi, tokius reiktų tiesiog uždaryti ir padaryti nekenksmingais. Motina ir duktė - koks baisus jausmų, sumaišties ir naikinimo derinys. Viskas įmanoma, viskas daroma iš didelės meilės, iš rūpesčio. Motinos ydas paveldi dukra, už motinos klaidas sumokės dukra, motinos nelaimė taps dukters nelaime, kaip kokia bambagyslė, kurios neįmanoma nukirpti. Dukters nelaimė taps motinos pergale, dukters liūdesys - slepiamu motinos pasitenkinimu.

(Helena prabunda nuo Evos balso. Ją suima baimė, sesers balso tonas ir tembras gąsdina ją. Ji mėgina išsikepurnėti iš patalų, persisveria per aukštą lovos kraštą ir nuslysta ant grindų, paskui, atsiremdama alkūnėmis ir keliais, prišliaužia prie durų, pavirsta ant šono, guli uždusus ir visa virpa.)

EVA. Mes gyvenom pagal tavo sąlygas, tenkinomės šykščiai atmatuotu maloningu tavo palankumu. Manėm, kad gyvenimas toks ir turi būti. Vaikas visada vienišas, jis nieko nesupranta, jaučiasi bejėgis, jis dar negali suprasti, nieko neišmano, jam niekas nieko neaiškina, iš pradžių - ta žeminanti priklausomybė, o paskui - atsiribojimas, nebeperžengiama siena, vaikas šaukia, bet nieks neatsiliepia, niekas neprieina, ar tu gali tai suvokti?

ŠARLOTĖ. Tokį mano paveikslą tikriausiai sukūrė siaubinga tavo neapykanta, argi ne taip? Negi iš tikrųjų manai, kad visa tai - gryna teisybė?

EVA (užsidengia veidą delnais ir purto galvą).

ŠARLOTĖ. Tu dar prisimeni savo senelę, mano motiną? Ne, žinoma, tu jau pamiršai, kai ji mirė, tau buvo tik septyneri. Senelį tu geriau prisimeni, man atrodo, kad tu visai gražiai su juo sutarei.

EVA. Aš bijojau senelės, ji buvo tokia didelė ir kūnu, ir dvasia. O senelis man buvo mielas.

ŠARLOTĖ. Taip. Tau taip atrodė.

EVA. O tau atrodė kitaip?

ŠARLOTĖ. Ne, taip aš negalėčiau pasakyti. Mano motina ir tėvas buvo garsūs matematikai, jie buvo apkerėti ir savo mokslo, ir vienas kito. Jie tada dominavo, buvo nerūpestingi ir gerai nusiteikę. Į mus, dar vaikus, žiūrėjo nepaprastai geranoriškai, tik be jokios šilumos arba rimtesnio susidomėjimo. Neprisimenu, jog kuris nors kada būtų prisilietęs prie manęs ar mano brolių - paglostęs ar bausdamas plekštelėjęs. Aš nieko nenutuokiau nei apie meilę, nei kas yra švelnumas, glamonė, artumas, šiluma. Aš tik per muziką turėjau galimybę išreikšti savo jausmus. Dabar kartais guliu naktį negalėdama užmigti ir galvoju, ar apskritai aš gyvenau. Koks nuostabus jūsų gyvenimas, fru Andergast, kai kas pasako, norėdamas man būti malonus. Jūs suteikiate žmonėms tiek daug džiaugsmo. O aš manau sau: aš negyvenu, aš negimiau, aš buvau tiesiog išstumta iš savo motinos kūno, kuris vėl užsivėrė ir tuoj pat atsigrįžo į tėvą, aš neegzistuoju. Kartais klausiu savęs, ar taip atsitinka visiems, gal kai kurie turi didesnių gabumų gyventi? Galbūt kai kas iš viso negyvena, vien tik egzistuoja?

EVA. Kiek laiko tu taip save grauži?

ŠARLOTĖ. Prieš trejus metus aš susirgau, tu galbūt to nežinai, man buvo kraujo užkrėtimas, du mėnesius Paryžiuj gulėjau ligoninėj. Leonardas atšaukė savo koncertus ir visą laiką budėjo prie manęs. Aš buvau arti... taip, aš vos nenumiriau. Paskui prireikė daug laiko, kol... išgyvenau savotišką depresiją ar kažką panašaus.

EVA. Bet, mama, aš nieko nežinojau.

ŠARLOTĖ. Nebuvo reikalo man tavęs jaudinti. Šiaip ar taip, mudu su Leonardu gavom progą pasikalbėti, laiko užteko į valias. Iš tiesų kalbėjo Leonardas. Aš tik klausiausi ir stengiausi suprasti. Iš pradžių buvo tikrai nelengva. Beje, aš sugebu būti dvasinga, jeigu to reikia. Bet apie sielos dalykus niekada per daug nemąsčiau. (Atsidūsta) Man buvo tarsi pirmos klasės pamokos, nors aš nebuvau gera mokinė. Man vis rodės, kad Leonardas kalba visokius vėjus, bet man buvo malonu, kad Leonardas sėdi ant lovos krašto. (Nusišypso) Jis turėjo begalinę kantrybę. Nors kartais pasakydavo, kad esu didelė kvaiša, jis negalėjo suprasti, kaip aš tapau tokia gabi muzikė. (Pauzė) Galiausiai man pavyko susidaryti šiokį tokį savo pačios paveikslą: aš niekada nesuaugau, mano veidas ir kūnas sensta, atmintį išsaugojau, įgijau patirties, bet kai susiduriu su akivaizdžiais dalykais, jaučiu, lyg nebūčiau gimus. (Pauzė) Aš neprisimenu nė vieno veido, net savo. Kartais mėginu atkurti savo motinos veidą, bet neįstengiu... Žinau, kad ji buvo stamboka, tamsiaplaukė, mėlynakė, didele nosim, putliom lūpom ir aukšta kakta, bet aš negaliu sujungti tų dalykų į visumą, aš jos nematau. Aš taip pat negaliu prisiminti tavo, Helenos ar Leonardo veido. Žinau, kad pagimdžiau tave ir tavo seserį, iš tų gimdymų mano atminty teliko skausmas... bet koks buvo jo skonis - nebepamenu. (Pauzė) Kartą Leonardas pasakė... gerai neprisimenu. „Jausti tikrovę reikia gabumo, - pasakė jis. - Dauguma žmonių tokio gabumo neturi, gal taip ir geriau." Ar tu supranti, ką aš norėjau pasakyti?

EVA. Manau, kad suprantu.

ŠARLOTĖ. Taip, tai iš tikrųjų... (Nutyla).

EVA (patylėjusi). Kas iš tikrųjų?

ŠARLOTĖ. Iš tikrųjų keista.

EVA. Keista?

ŠARLOTĖ (stebėdamasi). Tavęs aš niekada nebijojau.

EVA. Nesuprantu.

ŠARLOTĖ (giliai nustebusi). O aš taip norėjau, kad tu manim pasidomėtum, kad apkabintum, pabūtum prisiglaudus, apramintum mane.

EVA. Bet juk aš buvau dar vaikas.

ŠARLOTĖ. Argi tai turi kokią nors reikšmę?

EVA. Ne.

ŠARLOTĖ. Aš mačiau, kad tu myli mane, ir troškau tave mylėti, bet negalėjau, nes bijojau tavo reikalavimų.

EVA. Kad aš nekėliau jokių reikalavimų.

ŠARLOTĖ. O aš maniau, jog tavo reikalavimai bus tokie, kokių aš negalėsiu išpildyti. Jaučiausi negrabi lyg invalidė. Aš nenorėjau būti tavo motina, norėjau, kad tu suprastum, jog esu tokia pat bejėgė kaip tu, tik daug skurdesnė, bailesnė.

EVA. Tu sakai tiesą?

ŠARLOTĖ. Taip, aš girdžiu save sakant tokius dalykus, kurių anksčiau nebūčiau ištarus. Gal aš meluoju, gal vaidinu, o gal sakau tiesą, aš pati nežinau, Eva. Nebežinau. Esu sujaudinta, sutrikus. Gal tai nuo Leonardo mirties. Ar nuo Helenos ligos. O gal nuo tos siaubingos tavo neapykantos. (Pajutusi baimę) Eva, būk man gera! Man taip skauda!

EVA. Žinau, kad skauda.

ŠARLOTĖ. Ko tu taip žiūri į mane?

EVA. Tuoj pasakysiu.

(Helena vargais negalais atidaro duris, šliaužia koridorium, atsiduria prie laiptų, guli paslika tamsoj, klausosi dviejų moterų pokalbio.)

ŠARLOTĖ. Sakyk, apie ką tu galvoji.

EVA. Galvoju apie Heleną ir Leonardą.

ŠARLOTĖ. Nesupratau.

EVA. Nesupratai?

ŠARLOTĖ. Jie beveik nepažinojo vienas kito.

EVA. Mama!

ŠARLOTĖ. Mes kartu buvom tik Bornholme per vienas Velykas.

EVA. Tu tada po trijų dienų išvažiavai.

ŠARLOTĖ. Atsimenu, tada lijo. O gal net snigo.

EVA. Mama!

ŠARLOTĖ. Aš turėjau groti Bartoko Pirmąją Ženevoje su Ansermetu. (Pauzė) Man labai rūpėjo laiku ten nuvažiuoti. Turėjau ramiai pagroti visą koncertą su tuo senuoju ponu. Gal aš išvažiavau anksčiau. Juk oras buvo bjaurus. (Ilga pauzė) Leonardas buvo prastos nuotaikos. Ir tu buvai ne itin žvali.

EVA. Mama!

ŠARLOTĖ. Nesuprantu, kam tu verti mane prisiminti tas idiotiškas Velykas. Iš tavo balso jaučiu, kad aš turėčiau dėl kažko pajusti gėdą. Atleisk man, bet...

EVA. Tu su Leonardu atvažiavai ketvirtadienį, mes praleidom nuostabų vakarą, grojom, dainavom, gėrėm vyną, juokėmės, žaidėm kažkokį stalo žaidimą, kurį radome drabužių spintoj. Helena gerai jautėsi, ji buvo su mumis, kartu džiaugėsi, atrodė miela ir laiminga. Ir Leonardas užsikrėtė jos linksmumu, kalbėjo, juokavo su ja, ji iš karto jį įsimylėjo, jiedu sėdėjo iki vėlumos. Rytą Helena man pasakė paslaptį, kad Leonardas pabučiavo ją. Prieš pietus Leonardas ir Helena važinėjosi automobiliu, buvo Didysis Penktadienis, oras šiltas, ramus, tikra pavasario diena, negi tu pamiršai, mama? Kai jiedu linksmi, įraudę nuo saulės sugrįžo atgal, tu kalbėjai telefonu, tu visą rytą kažkam skambinai. Kai jiedu įžengė į prieškambarį ir Leonardas pasodino Heleną ant kėdės, tu nutraukei savo pokalbį ir pasakei: „Helena, padėkok Leonardui, kad jis tau buvo toks geras." Helena nusijuokusi tarė: „Mama, tu taip su manim kalbi, lyg man būtų aštuoneri metai. Net graudu." Tada tu visai kitokiu balsu pasakei: „Pagirtina, kad tu nepraradai humoro jausmo." Paskui lyg niekur nieko tu tęsei pokalbį telefonu. Po pietų Leonardas išėmė iš krepšio vieną knygą. Tai buvo Mocarto biografija, jis ėmė garsiai skaityti Helenai, sykiu aptarė iliustracijas. Paskui tu kelias valandas repetavai Bartoko koncertą. Ketvirtą atėjai pas mane užsiplikyti arbatos. Dar pasakei: „Tu matei Heleną! Kokie jie abu žavūs. Net graudu." Per vakarienę turėjom svečių. Leonardas pasigėrė ir ėmė griežti Bacho siuitas, jis buvo ne toks kaip visada, tarsi pastambėjęs, apsunkęs, švelnus ir siaubingai girtas, jis griežė prastai, bet vis tiek gražiai. Helena sėdėjo prieblandoj ir tiesiog švytėjo, aš to dar nebuvau regėjus. Svečiai išsiskirstė mirtinai pavargę ir melancholiški. Naktį mudvi išėjom pasivaikščioti, tu vis pasakojai apie kažkokią fantastišką kelionę, rodos, į Keniją, nebepamenu, gerai aš nesiklausiau, vis galvojau apie Heleną ir Leonardą. Kai mudvi grįžome, jie tebesėdėjo kaip ir anksčiau - kiekvienas savo kampe, židinys ir žvakės jau buvo beveik užgesusios. Pastebėjau, kad Leonardas apsiverkęs, jis net nesistengė slėpti susijaudinimo. Helena buvo geriau užsimaskavusi, ji kalbėjo su mumis ramiu, kiek pavargusiu, abejingu balsu. Tu nuėjai miegoti, o aš padėjau Leonardui užlipti laiptais. Mes sustojom prie jūsų miegamojo durų, jis atsigręžė, pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Įsivaizduoji, ten, apačioj - plaštakė, ji daužosi į lango stiklą." Kai vėl nusileidau pas Heleną, ji sėdėjo visiškai rami, tiesi - nė šešėlio jos ligos. Aš niekada nebepamiršiu jos veido, mama, aš niekada nepamiršiu jos veido. Ryte tu išvažiavai į Ženevą, keturiom dienom anksčiau nei mes buvom sutarę. Siautėjo baisi pūga. Lėktuvas neskrido, bet tau pavyko gauti vietą kelte. Aš nuvežiau tave į uostą. Prieš lipdama į laivą, tu lyg tarp kitko pasakei: „Aš paprašiau, kad Leonardas ilgiau čia pasiliktų, mačiau, kad jis Helenai daro gerą poveikį." Tu dar nusišypsojai, ir mudvi apsikabinom. Bet Leonardas staiga pasidarė neramus ir nelaimingas. Jis buvo išsiblaškęs, nemandagus, sėdėjo palėpės kambary ir dirbo. Velykų rytą jis pasigėrė ir nugriuvo nuo laiptų, tai šiek tiek pataisė jam nuotaiką, paskui išėjo į lietų ir ilgai vaikščiojo, grįžo išsiblaivęs. Priėjo prie Helenos ir pasakė, jog po kelių valandų turės išvažiuoti, bet jie dar pasimatys, jis paliks jai prisiminimui tą Mocarto biografiją. Paskui jis paskambino į Ženevą ir pusę valandos kalbėjo su tavim. Tą patį vakarą jis išskrido paskutiniu reisu. Naktį mane išgąsdino kraupus garsas. Taip verkė Helena. Ji skundėsi, kad jai nežmoniškai skauda klubus ir dešinę koją. Jai net atrodė, kad nebeištvers iki ryto, aš suradau kokių tik beturėjom vaistų nuo skausmo, bet niekas negelbėjo. Penktą ryto turėjau paskambinti greitajai.

ŠARLOTĖ. Tai aš, vadinasi, kalta, kad Helena susirgo.

EVA. Taip. Aš taip manau.

ŠARLOTĖ. Negi tau atrodo, kad Helenos liga...

EVA. Taip.

ŠARLOTĖ. Tai tu rimtai?..

EVA (tyli).

ŠARLOTĖ (netekusi žado).

EVA. Kai Helenai buvo vieni metukai, tu palikai ją. Vėliau tu nuolatos mus palikdavai. Kai Helena rimčiau susirgo, tu išsiuntei ją į tą slaugos ligoninę.

ŠARLOTĖ. Ne, tu neteisi...

EVA (ramiai). O kur aš neteisi? Jei gali ką paneigti, sakyk. Pažvelk į mane, mama. Geriau įsižiūrėk į Heleną. Tu neturi kuo pasiteisinti, mama. Tėra tik viena tiesa ir vienas melas. Ir jokio atleidimo čia negali būti.

ŠARLOTĖ. Bet aš niekada sąmoningai...

EVA. Aš netikiu tuo.

ŠARLOTĖ. Tu neturi teisės manęs kaltinti.

EVA. Tu visada taikai sau ypatingas išimtis. Lyg tu būtum sudarius su pačiu gyvenimu nuolaidų sutartį, bet kada nors tu įsitikinsi, kad tavo sutartis vienpusė. Tau teks pripažinti, kad esi kalta, kaip ir visi kiti.

ŠARLOTĖ. Kuo aš kalta?

EVA. Aš nežinau. Esi kalta, ir tiek.

ŠARLOTĖ. Nebepataisomai?

EVA (neatsako).

ŠARLOTĖ. Tu negalėtum prie manęs prieiti? Manęs apkabinti. Man pasidarė baisu. Mieloji mano, ar tu galėtum man atleisti už tai, ką aš padariau ne taip. Aš pamėginsiu pasikeisti. Tu pamokysi mane, mudvi kalbėsime, kalbėsime ilgai. Tu padėk man. Aš nebeištversiu, tavo neapykanta tokia negailestinga. Aš daug ko nesuvokiau, buvau savanaudė, kartais vaikiškai bijanti. Tu nors paliesk mane, mušk, jeigu taip nori. Mieloji mano, padėk man!

(Nutilusiam name girdėti šauksmas. Tai Helena šaukia savo motiną. Eva ir Šarlotė puola į prieškambarį, skuba tamsiais laiptais į viršų. Eva pribėga pirmoji, bet sesuo atstumia ją, linksta prie motinos, kuri glaudžia savo galvą prie sergančios dukters krūtinės.)

 

16

 

ŠARLOTĖ (kalba telefonu). Atleisk, mielasis Paulai, kad aš taip anksti tau skambinu. Turiu kalbėti tyliai, kad niekas negirdėtų. Būk toks geras, padaryk man didelę paslaugą. Kai nueisi į savo kontorą, pasiųsk man telegramą, pareikalauk, kad aš nedelsdama atvykčiau į Paryžių ar kur kitur. Aš čia daugiau nė dienos nebeištversiu, bet negaliu išvažiuoti kaip niekur nieko, man reikalinga priežastis. Surask kokią tik nori, mielasis Paulai, tau gi sekasi kurti istorijas. Bet aš jau turiu baigti, čia viskas taip brangu. Viso labo, mielasis, ir iš anksto dėkoju už pagalbą.

(Ji atsargiai šmurkšteli į savo kambarį ir uždaro duris. Eva nepastebėta girdėjo tą pokalbį.)

 

17

 

ŠARLOTĖ (traukinyje). Malonu, Paulai, kad tu sutikai važiuoti su manim į Bretanę. Nebūčiau ištvėrus savo vienatvės. Nežinau, man atrodo, kad toj šiaurėj, tame Bindalyje, mane ištiko nemenkas šokas. Ten radau ir savo dukterį Heleną, o to visai nesitikėjau, jos liga dar labiau sustiprėjus, ir kodėl ji nemiršta. Gal tau pasirodys žiauru, kad aš taip kalbu? Tu mane gerai pažįsti, juk taip? Aš niekada neapvyliau tavęs, nesu atšaukus nė vieno koncerto. Tu gali manim pasitikėti, ar ne?

EVA (viena). Privalai pati save guosti, nėra ko tikėtis, kad kiti tau padės užėjus liūdesiui. Taip jau yra, matyt, turi išsiverkti tyliai, kad nieks negirdėtų.

ŠARLOTĖ (traukinyje). Paulai, dar paklausyk manęs valandėlę. Dar neužmik! Kritikai sako, kad aš - labai dosni muzikė. Niekas jautriau nepagros Šumano koncerto fortepijonui. Arba didžiosios Bramso sonatos. Aš savęs netaupau. O gal - priešingai? Tokios idiotiškos mintys - vis lenda į galvą. Paulai, tikiuos, tu ne dėl to su manim, kad tau nepatogu atsisakyti.

EVA (viena). Vargšė mama, išlėkė kaip be galvos, atrodė kažko išsigandus, pavargus, staiga taip paseno, veidas susiraukšlėjęs, nosis paraudus nuo ašarų. Daugiau nebematysiu jos, aš atbaidžiau ją.

ŠARLOTĖ (traukinyje). Paulai, pažvelk į tą kaimelį, į tuos žiburius languose, žmonės ten užsiėmę vakaro darbais, verda vakarienę, vaikai ruošia pamokas. O aš jaučiuosi tokia atitolus nuo viso to, visada ilgėdavausi namų, bet kai sugrįžti į juos, supranti, kad kažko kito ilgėjaisi.

EVA (viena). Jau tuoj sutems, darosi šalta, reikia grįžti namo, paruošti vakarienę Viktorui, Helenai. Aš negaliu dabar numirti. Bijau savižudybės, gal Dievas dar panorės kam nors mane panaudoti, jis ir ištrauks mane iš to kalėjimo. Turėčiau būti pasirengus.

ŠARLOTĖ (traukinyje). Žinai, Paulai, tos mano dukters Helenos labai gražios akys, tokios ryškios, žvilgsnis tyras, ji paveldėjo Josefo akis, kai rankom suimi jos galvą, ji dar sugeba sutelkti žvilgsnį. Ir kaip ji įstengia gyventi ir kančias kęsti, ar tu supranti? Mano gyvenimas iš tikrųjų buvo puikus, o jos? Man viskas gerai, tiesa, jaučiuosi šiek tiek melancholiška, to aš negalėčiau paneigti, bet sykiu jaučiuosi gerai, aš nelinkus per daug sielotis ar gilintis į save, šiaip ar taip, turiu gyventi.

EVA (staiga sustoja). Tu palietei mano skruostą? Kažką sakai man į ausį? Tu dabar su manim? Mudu niekada viens kito neapleisim.

ŠARLOTĖ (šypsosi). Tu visada toks mielas, Paulai, ką aš be tavęs daryčiau. Ir ką tu veiktum be manęs. Pats žinai, kokios įkyrios tos smuikuotojos, - amžini verkšlenimai. O jau tas garsas, kai jos repetuoja.

EVA. Helenos langas šviečia. Tikriausiai Viktoras ten kalbasi su ja, iš jo pusės gražu, jis toks mielas, turbūt aiškina Helenai, kad mama išvažiavo.

Paskutinė scena

VIKTORAS. Helena, aš tau norėčiau pasakyti vieną dalyką. Šarlotė išvažiavo priešpiet. Mes nenorėjom tavęs žadinti, nuo tų vaistų tu taip giliai miegojai, naktis tau buvo tokia nerami. Todėl mes - jau sakiau - nenorėjom tavęs žadinti.

HELENA (kažką sako).

VIKTORAS. Tavo motina prašė už ją atsisveikinti. Ji buvo nusiminus, sutrikus, verkė.

HELENA (kažką sako).

VIKTORAS. Eva dabar išėjo pasivaikščioti prieblandoj prieš vakarienę. Ji jau apsiramino, beveik patenkinta, man rodos, ji net džiaugiasi, kad Šarlotė išvažiavo.

HELENA (kažką sako).

VIKTORAS. Aš nežinau, Helena mieloji. Eva buvo per daug užsimojus. Per daug tikėjosi iš to susitikimo su savo motina, man širdis neleido jos perspėti. Todėl mums ir nepasisekė.

HELENA (labai stengiasi kažką pasakyti).

VIKTORAS. Nesuprantu, ką tu sakai.

HELENA (virpėdama kartoja savo klausimą).

VIKTORAS. Tu sakai, kad norėtum... Ko tu norėtum?

HELENA (dar labiau susijaudinus mėgina sakyti tą patį).

VIKTORAS. Tu stenkis kalbėti ramiau, mieloji, kad aš galėčiau suprasti.

HELENA (pradeda rėkti, ją vis labiau tampo mėšlungis, tarpais girdėti atskirų žodžių nuotrupos. Ji kramto jau kraujuojančias lūpas ir žiūri maldaujančiom akim).

VIKTORAS. Eva! Greičiau ateik, Helenai priepuolis. Paskubėk.

(Helenos riksmas vis šaižesnis, beveik nežmogiškas, ji blaškosi kėdėj, kol ta parvirsta, Helena jau guli ant grindų. Jos kūnas riečiasi, rankos krypsta į šonus, iš burnos plūsta putos ir kraujas. Viktoras ir Eva veltui mėgina ją apraminti, pro kietai sukąstus jos dantis įsprausti vaistų.)

Epilogas

VIKTORAS. Kartais aš stoviu čia ir stebiu savo žmoną, bet ji to nežino. Ji tokia nusikamavusi, pastarosios naktys buvo tiesiog baisios, ji beveik nemiegojo. Ji sako, kad niekad neatleis sau, kam išvarė motiną. Man vis nepavyksta su ja pasikalbėti, viskas pavirsta tik žodžiais, tuščiom frazėm. Aš privalau būti šalia, matyti, kaip ji kenčia, bet nieko negaliu padėti.

EVA. Tu kažkur išeini?

VIKTORAS. Nueisiu į paštą pasiimti man atsiųstų knygų.

EVA. Gal būsi toks geras ir įmesi šį laišką.

VIKTORAS. Mielai. Parašei Šarlotei?

EVA. Gali paskaityti, jei nori. Aš užlipsiu valandėlei pas Leną.

VIKTORAS (skaito). Aš suprantu, kad neteisingai su tavim pasielgiau. Sutikau pilna visokių priekaištų, o ne švelnumo. Paskui kamavau tave prikeldama seną neapykantą, kuri nieko nebeturi bendra su tikrove. Per visas tas dienas aš dariau klaidą po klaidos ir labai prašau, kad man atleistum. Helena suvokia kur kas giliau. Ji linkusi duoti, o aš - reikalauti. Ji priartėjo prie tavęs, aš nutolau. Staiga supratau, kad man reikėtų rūpintis tavim, kad visi tie seni dalykai - praeitis, aš niekad tavęs nepaleisiu, niekada tavęs nepaliksiu vienos. Nežinau, ar šis laiškas tave pasieks, ar tu perskaitysi jį, gal jau viskas pavėluota. Bet aš vis tiek tikiu, kad mano praregėjimas - ne veltui. Vis dėlto egzistuoja savotiška malonė. Tai nepaprasta galimybė rūpintis vieni kitais, padėti vienas kitam, parodyti švelnumą. Turėtum suprasti, aš niekada tavęs nebepaliksiu, neleisiu tau dingti iš mano gyvenimo, aš būsiu užsispyrus! Neatsižadėsiu to net ir tada, jeigu tai būtų per vėlu. Bet aš manau, kad dar ne vėlu. Neturi būti per vėlu.

 

Forio, 1977 m. liepos 27 d., antradienis

 

Versta iš:

Ingmar Bergman. Höstsonaten.

Stockholm: Bokförlaget Pan/Norstedts, 1978

 

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)