Tęsinys. Skaityti pradžią

 

 

 

Brangusis Staseli,

 

Ką tik gavau Tavo laišką, perskaičiau ir čia pat atsakau, nes po švenčių dar nesinori imtis kokio nors rimtesnio darbelio. O kai jo ašen imuos, tai paskui labai sunku man pasitraukti ir ko nors kito griebtis.

 

Visų pirma ačiū už šventinius sveikinimus bei sveikatos linkėjimus. Ši žiema man nebuvo visiškai laiminga. Neseniai persirgau pūslės ir inkstų geldelių uždegimu. O dabar kamuojuos su podagra, kuri vis labiau įsigali tiek kairės rankos pirštuose, tiek kelių sąnariuose. Pradeda sunkėti lipimas laiptais, vaikščiojimas, o ypač klaupimasis bažnyčioje. Bet ką gi - jau 66-ieji meteliai bėga. Laikas jau stingti, kol visiškai sustingsime. Žiūrėk, tasai mūsų mielas Prunskis buvo ir tebėra tikras žurnalistas: jis norėjo gauti iš manęs ką nors „Laivui"; atsakiau jam, kad esu pasiryžęs, tačiau tuo tarpu dar negaliu, nes nesveikuoju; o jis tuojau ir paskelbė...

 

Savo laiške rašai: „Tikrai man neaiškus šiuo atžvilgiu Paties nusistatymas." Atspėjai, nes jis nėra aiškus nė man pačiam. Prašau mano laišką suprasti kaip garsų galvojimą, sėdint su Tavimi, mielu Bičiuliu, ant kanapos. Štai skaitau savo charakteristiką, patikslinu grynus faktus ir garsiai galvoju apie kai kuriuos kitus apibūdinimus. Šis garsus galvojimas veda į susimąstymą apie žmogaus asmenį apskritai: ar jį galima užčiuopti ir išsakyti (effari - iš čia: individuum ineffabile22). Tokio garsaus galvojimo išdava ir yra anas mano laiškas. Laikyk jį, kaip rašai, „nuotaikine reakcija", tačiau anaiptol ne neigiama, tik susimąstančia: kaip sunku pažinti žmogų - ne tik kitam, bet ir jam pačiam. Pats labai teisingai rašai, kad „ne visuomet pakankamas pažinimo šaltinis ir žmogus pats sau". Pridurčiau: pats sau žmogus yra turbūt pats blogiausias pažinimo šaltinis. Anaiptol neturiu nieko prieš subjektyvų priėjimą prie žmogaus. Savais klausimais (plg. aną laišką) norėjau tik pastebėti, kad subjektyvus priėjimas visados yra tykomas pavojaus klysti. Tiesa, aš nevengiu šiek tiek apie save pasipasakoti, tačiau paprastai tik faktus. Kol Zenonas buvo gyvas, mudu dažnai pakalbėdavova, kad ašen turėčiau rašyti knygą „Mano pasaulėžiūra" ir ten subjektyviai pasipasakoti, kaip ir kodėl aš esu priėjęs prie tos ar kitos minties bei temos. Bet ši knyga liks neparašyta. O ji būtų tikrai subjektyvi. Ji liks neparašyta ne tik todėl, kad jau man laiko nebėra jai rašyti, bet ir todėl, kad ji būtų ištisas klydinėjimas po savo paties labirintus, tikriausiai nesurandant kelio į tikrąją šviesą. Tegu kiti mano pasaulėžiūrą ar pasaulėjautą aprašinėja. Ir jie klys, kaip klysčiau ir aš. Žmogus buvo ir liks paslaptis - kiekvienas žmogus. Tik tai norėjau anuo laišku išreikšti.

 

Teisingai pastebi, kad ir aš pats imuosi kartais subjektyvinio metodo, apibūdindamas žmogų, o ne jo darbus, ir pamini mano straipsnį apie Zenoną. Iš tikro jam panaudojau labai subjektyvią medžiagą ir pristačiau Zenoną iš subjektyvios pusės, tikėdamasis jį pažįstąs. Tačiau kaip labai apsirikau. Po šio straipsnio gavau piktų laiškų, puolančių ne mane, o - Zenoną: esą jis buvęs anaiptol ne toks, koks jis save vaizduoja laiškuose man; ypač visa pastraipa apie jo neturtą bei vargą Romoje pasirodė esanti grynas nesusipratimas, o visas šis punktas - tikras košmaras. Aš nebesiaiškinau toliau, išskyrus vieną pasiteiravimą pas prel. Jurą, kuris atsakydamas praėjo pro šalį, patardamas man teisybės neieškoti. Bet man tai buvo didi pamoka, kaip subjektyvus priėjimas gali nuvesti į šunkelius. Ogi aš rašiau straipsnį apie Zenoną ne iš savo atsiminimų (tik kai kur), o iš jo paties laiškų, nuolatos juos cituodamas. Šis patyrimas ir paskatino mano susimąstymą, skaitant Tavąją manos asmenybėlės charakteristiką. Žinoma, tu ten jokių klaidų, išskyrus datas ar vieną kitą smulkų faktelį, nepadarei ir visuomenės nesuklaidinai, kaip aš savo straipsniu apie Zenoną. Tačiau kol lieka neatsakytas klausimas, kodėl tas ar kitas žmogus toks yra, jo charakteristika yra tik fasadas. Tai taikau visom charakteristikom. Jų kaip tokių neneigiu. Jas skaityti svetimam žmogui įdomu, daug įdomiau, negu objektyvių darbų aprašymą, sklaidą bei kritiką. Sirgdamas perskaičiau dar sykį Tavo „Dievas sutemose". Labai gražu. Bet ar - tiesa, ką Tu ten rašai? Dievas vienas težino. Ar tiesa yra tai, ką Eretas parašė apie Pakštų išsiskyrimą? Gal todėl Juzis Girnius „Aiduose" ir rašė, kad geriau būtų buvę aną skyrių Pakšto monografijoje visiškai išleisti. Bet skaityti tas skyrius yra labai įdomus.

 

Tad trumpai ir drūtai, Staseli: nebijok leistis į asmenines pažintis, nes aš iš esmės nieko prieš jas neturiu. Tik visados galvok, kad gali nepataikinti, nes gal yra koks nors tamsus užkulisis, kuris Tau nežinomas, kuris betgi visą reikalą - ar vieną kurį tašką - įtaigoja ir todėl nušviečia visai kita šviesa. Tai sakau ne tik ryšium su manimi, bet ir su visais kitais. Todėl jau iš anksto dėkoju Tau už pažadą man gretomis atsiųsti I dalį savo „Vardų ir veidų": šią knygą skaitysiu dideliu dėmesiu ir susimąstysiu prie šių asmenų, kurie man bus buvę arčiau pažįstami. Bus baisiai įdomu palyginti Tavas ir manas mintis bei pergyvenimus jų atžvilgiu.

 

Tuos laiškus vysk. Padolskiui išsiaiškinsiu vėliau, nes man reikia pasiknisti po nuorašus. Aš tik gerai atsimenu, kad mane barei už tą laišką, o barti už laišką iš Sch. Gmiundo buvo kaip, nes ten buvo tik paklausimas vyskupui. Tuo tarpu laiškas Romon iš tikro buvo erzlus, ir aš Tavo pabarimą priėmiau, atsakydamas: „Sutinku, kad pasielgiau nevykusiai, kaip žmogus, kuris kitam duoda antausį viešumoje. Tačiau esti momentų, kad antausį duodi, nors ir žinodamas, kad darai negerai." Tai labai gerai atsimenu, kad šitaip Tau atsakiau. Kur mudu ir kada šitaip kalbėjomės? Ar ne Vokietijoje, man atrodo, kad Miunchene pas Grinius, kai grįžai iš Romos ir kai aš patį iš Freiburgo aplankiau, atveždamas tau porą knygų: ten šventėme Tavo 50-metį? - Galop tai menkniekis. Man tik norisi patikrinti, kur ir kiek mano atmintis klysta.

 

Šiaip nieko naujo. Šventės prabėgo bjauriai vienišos: jokių žmonių, jokių laiškų, jokių iškylų. Paskambino tik prel. Aviža, dr. Jonas ir tėv. Vaišnora - visi iš Miuncheno. Vaišnora pataria nelaukti, kol kun. A. Paškus baigs straipsnį apie Teilhardą, ir imtis atsakyti nauja „laiškų" serija „Drauge". Į dr. Valančiaus kritiką pataria visiškai neatsakyti. Aš pats nesu dar apsisprendęs, kaip geriau. Dr. Jono Griniaus knyga „Vardai ir veidai" (tiksliau, „Vardai ir problemos") jau išėjo iš spaudos, bet jos dar nemačiau. Turi 400 p. didelio formato. Jis turėjo gauti kun. Prunskio mokslo premiją, o ne kolektyvas, išleidęs „Relationes", šį tik grynai formaliai „mokslinį" veikalą, bet gal gaus vėliau.

 

Daug sveikatos, energijos ir Viešpaties palaimos.

Tavo visa širdimi

 

Antanas

 

Miunsteris,

1978 m. sausio 5, didžiosios sukakties, dieną

 

 

 

Mielas ir brangus kunige Stasy,

 

„Ir eina metai, eina tarsi keliauninko

Į šventą žemę žingsniai spėrūs.

Ir daug, jau daug jų susirinko

Lyg paukščių rudenį..."

 

Taip jau Viešpats patvarkė, kad Pats pirmasis pradedi mūsų būrelio „patriarchų" amžių, po kurio, pasak Šventojo Rašto, prasideda tik bėdos bei vargai. Ši diena yra anos pradžios Tavoji šventė. Ką Tau tarti, Tave bent dvasioje aplankius?

 

Būdamas bendrametis, keliavai su manimi visą amžių, nors mudviejų keliai susitiko tik kažkada Kaune. Šių kelių susitikimo pradžia dingsta praeities rūkuose. Tačiau susitikę jie nebepersiskyrė. Tiesa, pastaraisiais metais mudviejų sąlytis nebuvo toks ankštas, kaip seniau. Bet ir nutrūkęs jis niekados nebuvo. Visą laiką dideliu dėmesiu skaičiau Tavo veikalus: knygas ir straipsnius; visą laiką burzgiau, jei man kas nors juose nepatiko, nors ir ne visados tai Tau tiesiog pasakydamas, nes mūsų mielo dr. Jono Griniaus uolumo „išbarti" aš, deja, neturiu. Visą laiką buvau šalia Tavęs, kai buvai Motinos Bažnyčios „tėvelių" ujamas, nors ir negalėjau Tavęs savo žodžiu ar darbu ginti. Gal Vatikano II Susirinkimo didžiausias nuopelnas istorijoje ir bus tas, kad Motina Bažnyčia bus pasijutusi labiau subrendusi iš vidaus ir todėl galinti mažinti „tėvelių" vaidmenį. Juk jau ir dabar nereikia nei Tau, nei man bijotis, kad tas ar kitas žodis kam nors užklius, nepatiks, ką nors papiktins. Mūsoji Motinėlė dabar turi rūpesčių pakankamai su savo pačios „tėveliais". Kaip kinta laikai - čia pat, bežiūrint!

 

Todėl Tavosios šventės metu jauku ir gera. Spaudžiu Tau ranką, bučiuoju abu Tavo skruostus ir linkiu:

 

1. kad grįžtum į kelią, kurį pertraukei pirmaisiais „Šiluvos istorijos" ir „Veidų ir Vardų" tomais, nes ar tik ne čia yra tikrasis Tavo kelias;

2. kad pateiktum ateitininkams leidinį tų minčių, kuriomis metų metais maitinai ir brandinai mūsuosius jaunučius, nes visi šių minčių pasigenda ir jų ilgisi;

3. kad užbaigtum ir išleistum knygą apie Čiurlionį, apie kurią esi prasitaręs ir kurios metmenų esi paskelbęs, kurios pilnatvės betgi dar neregėjome.

 

Šie troškimai, atrodo, atitinka Tavo paties pagrindinius polinkius: būti kultūros istoriku, kunigu ir menininku. Visose srityse esi daug davęs; visose srityse buvai ir likai patrauklus, įdomus, ryžtingas. Lik toks ir toliau, užbaigdamas tai, kas dar liko neužbaigta. Nesileiski kasdienos išmušamas iš vėžių, nes kasdiena yra ne tik reikalas bei rūpestis, bet labai dažnai ir - mada; net dažniau mada, negu reikalas ar rūpestis.

 

Nutyliu sveikatą ir „laimę", nes tai tuščias linkėjimas. Nutyliu ir Viešpaties palaimą, nes tai dar tuštesnis linkėjimas: Viešpats laimina kiekvieną, nes kiekvienas Jam yra brangus. Jo palaimos esi patyręs visą ilgą savo amžiaus kelią; jos patirsi ir toliau. Viešpats niekad nėra buvęs šykštus. Man belieka tik paspausti Tau ranką tylomis, ligi skausmo...

 

Mano dovanėlė Tavajai šventei ateis kiek vėliau. Tai bus nauja mano knyga, turinti beveik nieko nesakantį vardą, savo turiniu betgi esanti metafizinis religijos filosofijos pagrindimas. Man buvo visą laiką truputį nejauku kalbėti apie Dievo ir žmogaus santykį, pirmiau nekalbėjus apie Patį Dievą, ar jis iš tikro yra. Tai dabar ir pakalbėjau, įterpdamas šią knygą tarp abiejų religijos filosofijos dalių. Ją leidžia LKM Akademija. Kalėdoms ji turėjo gulėti ant mano stalo. Tačiau žmonės esame ne tik mes; žmonės yra ir italai - homines himanissimi, kurie kalėdinius pažadus įvykdo Velykoms. Bet kai tik šį pažadą, įvykdytą, gausiu, tuojau jį atskraidinsiu Tau, pažymėjęs Tavosios šventės data. Tai bus bent menkutis atsiminimas vis tų problemų, kurias ir Pats esi lietęs įvairiuose savo veikaluose.

 

O dabar šią Tau didžią bei prasmingą dieną būki giedras, linksmutis, besišypsąs, tasai visų mūsų pažįstamas mielas kunigas Stasys!

 

Tavo giliu bičiuliškumu bei nuoširdumu

 

Antanas

 

P. S. Praėjusieji metai man buvo kiek sunkesni ir sveikatos atžvilgiu, nes reikėjo vėl imtis iš pagrindų gydytis, ir darbo atžvilgiu, nes reikėjo gaišti, paruošiant minėtą knygą spaudai ir skaitant jos korektūras, kas senoms akims jau yra ne taip lengva. Mielas įvykis buvo Juozo Girniaus apsilankymas vasaros metu: susitikome, tarsi būtume tik vakar persiskyrę. Taip būtų, jei ir su Tavimi susitikčiau, nors mudviejų susitikimo pertraukos ir nebuvo tokios ilgos, kaip tarp Juzio ir manęs (28-eri metai!). - Norėjau du kartu Tau rašyti beveik vienu ir tuo pačiu klausimu, bet tai būtų pareikalavę ilgesnio rašto, o kaip sakiau, neturėjau nei laiko, nei jėgų. Šieji - 1978 - metai gal bus lengvesni ta prasme, kad imsiuos rašyti II religijos filosofijos dalį, vadinasi, darbas bus kūrybiškesnis.

 

Putnamas,

1978 m. sausio 27 d.

 

 

 

Mielas, Brangus Antanai,

 

Dėkoju už laišką - šiltą, brolišką ir už linkėjimus - konkrečius, skatinančius. Visas laiškas - ilgų mūsų bendrystės metų gražus liudijimas.

 

Tavo sukakčiai porą sykių rašiau spaudoj. Bradūnas norėjo, kad vėl rašyčiau - apsigyniau. Rašys kiti, jaunesni - Skrupskelis, Liulevičienė, Visvydas23. Pajėgūs žmonės turės ką nauja pasakyti apie Tavo kūrybą.

 

Apvaizda man buvo maloni, suvesdama pažintin ir darban su Tavim ir kitais mūsų kartos. Išmokau daug ir paskatų turėjau įvairių. Kiekvienas buvom skirtingas, ir tai buvo gera. Skyrėmės ir mudu, bet kiek išgyventų ir neapčiuopiamų ryšių mus riša. Viešuma mudu laikė gal labiau sugludusius, negu esame. Pamenu pokalbį su a. a. vysk. V. Padolskiu Hanau stovykloj vieno suvažiavimo proga. Tave kaltino erezijomis, o mane - kad inspiruoju Tave. Buvom įtarinėjami jau Kaune ir abiem grėsė atleidimas iš fakulteto. Tremtyje abu įsivėlėm į ginčą su liberalais ir likome vieni - niekas neparėmė, o liberališkasis frontas ligi dabar to neužmiršta: esam jų akyse raupsuotieji.

 

Bet tai praeitis. Kažkaip išlipo nūnai, o šiaip laikau palaidotais dalykais - negalvoju, nesijaudinu. Nėra nė kada apie tai galvoti. Gyvenimas dar pilnas kitų rūpesčių, o laikas, jaučiu, labai trumpėja. Paties patarimas išsivaduoti iš kasdienos reikalų ir telktis į raštą - užbaigti, kas jau apmesta, gal ir teisingas, bet sunkiai įvykdomas. Nuo daug ko ginuosi kiek pajėgiu. Ieškau pakaito ir darbe su ateitininkais (kursai), bet nerandu, o palikti, pamesti - kažkaip neleidžia sąžinė. Kai dirbi su jaunimu, matai, kad gyva veikmė daugiau turi įtakos nei raštas. Kas skaitys ir Paties nuostabius raštus, jei neišlaikysim jaunimo savo gretose? Pagyventum čia, pamatytum, kokioj padėty mes esame. Jaunimas puikus, gabus ir imlus, bet tiek nedaug reikia, kad jis atitoktų nuo savo tautos ir nuo tų idealų, kuriuos mes, vedami savo mokytojų, įsisavinome ir atradome savo kelią.

 

Buvau sausio 1-12 d. Čikagoje, po Dainavos kursų. Ten baigia ruošti spaudai mano knygą „Lietuvių šeimos tradicijos". Turėjom ir At-kų Federacijos posėdžius. Išsikalbėjau su įvairiais mūsų žmonėmis. Bradūnas, be kitko, nuogąstavo dėl Paties, ar kas neatsitiko su sveikata. Girdi, kasmet Kalėdoms gaudavęs ilgesnį Paties laišką, o šįmet negavęs. Nežinojau, ką sakyti. O pasirodo, praėjusiais metais nebuvai tvirtas. Ir man tie metai buvo visai nedarbingi dėl sveikatos. Tik nuo kovo mėnesio pradėjau dirbti. Pats moki dirbti tvarkingai, reguliuoji laiką ir poilsį. Kūrybiškumas Paties neišsakomas. Reikia tik Dievą melsti, kad jis tvertų. Linkėti daugiau nėra ko. Įdomu tiktai, kokių naujų darbų imsies, baigęs religijos filosofiją?

 

Lauksiu žadėtos dovanos. O aš Tavo sukakčiai išsiunčiu netikėtai pasirašiusį „Jurgį Matulaitį". Vis ketinu pavažiuot į Vokietiją. Tada pasikalbėtume. Tuo tarpu Dievas telydi Tave!

 

Stasys

Miunsteris, 1978 m. kovo 12 d.

 

 

 

Mielas ir brangus Kunige Stasy,

 

Ačiū už atsveikinimą, pilną bičiuliškos šilimos, bendros praeities prisiminimų ir savotiško skundo merdinčia mūsų dabartimi. Ačiū ir už „Jurgį Matulaitį", kurį perskaičiau vienu užmoju, gailėdamasis, kad vis dar negaliu Tau „atsimokėti" tuo pačiu, būtent savąja paskutine knyga, kažkur užkliuvusia pakelyje tarp Romos ir Miunsterio. Neįrištų egzempliorių jau esu gavęs. Tačiau Tau norėčiau pasiųsti įrištąjį. Bet kaip tik šie įrištieji neateina ir neateina. Lukterki tad truputėlį. Tikiuos, kad šiomis dienomis jie pasirodys. Tada aš tuoj pat Tau vieną išskraidinsiu ir gal Velykoms gausi. O apie knygos turinį gal jau tuo metu būsi ir paskaitęs: jį aptarti „Aiduose" ryžosi jauniausias mūsų filosofas Kęstutis Girnius. (Tėv. Liuima jam buvo pasiuntęs korektūrinius knygos lapus; pačios knygos ir jis dar nėra matęs.)

 

Savame laiške prisiminei praeitį, pastebėdamas, kad ji „kažkaip išlipo" lyg ir netyčia, šiaipgi laikai visa tai „palaidotais dalykais". Maždaug toks pat praeities pergyvenimas glūdi ir mano širdyje. Kartais net šypsausi dėl anų visų „kovų" bei „persekiojimų". Iš kitos tačiau pusės mane mūsoji praeitis kartais nugąsdina. Tavo sakinys „buvom įtarinėjami jau Kaune, ir abiem grėsė atleidimas iš fakulteto" gražiai išreiškia mano nuogąstį. Pridurčiau dar, ne tik Kaune, bet ir tremtyje, ir gal net daugiau tremtyje negu Kaune. Pats visa tai žinai, ir čia nereikia viso to kartoti. Mane gąsdina štai kas: kuo galėjo baigtis tasai įtarinėjimas - viešas ir užnugarinis - tie visi „pagalių" kaišiojimai, rašinėjimai, gandų leidimai Tavęs ir manęs atžvilgiu? Sutikime, kad mudu daug kur klydome, daug kur per daug norėjome pasiekti, vadinasi, buvome „nerealūs", gal nesubrendę, gal svajotojai. Sapit! Bet ar kas nors mudu buvo pasikvietęs, tėviškai išsikalbėjęs, pritaręs pastangoms, įspėdamas betgi dėl jų per aukštų siekių, dėl kartais nevykusių formulių; davęs patarimų, kaip reiktų aną energiją tinkamiau reikšti, apvaldyti, kreipti priimtinesne linkme? Nežinau, kaip yra buvę su Tavimi, bet manau taip, kaip ir su manimi: buvau tik baramas, įspėjamas, puolamas, koneveikiamas, bet ne ugdomas, globojamas, lenkiamas. Ir štai šio tėviško ugdymo stoka, - kuo ji galėjo baigtis mudviejų gyvenime. Sakau „galėjo", nes baigėsi tikrovėje gerai. Bet ar negalėjo baigtis ir kitaip? Ir štai ši galimybė baigtis kitaip mane kartais tiesiog nugąsdina. Kalbu anaiptol ne atsajai. Nežinau, ar Pats buvai ryžęsis tik kęsti ir aną visą naštą pakelti. Tačiau manyje savo metu buvo pabudęs noras išsinerti iš viso to košmaro. Sykį - tai žinojo labai nedaug kas, tarp kitų ir a. a. Zenonas - po vieno sankirčio fakultete aš tiesiog pasukau į Švietimo ministeriją pas viceministerį Masiliūną ir, išdėstęs reikalą, paprašiau jį sudaryti man galimybės pereiti į Humanitarinių mokslų fakultetą. Tai buvo Malakauskio dekanavimo laikais. Politiniai įvykiai pavertė šį prašymą niekais. Bet įsivaizduokime, kad man tokia galimybė būtų buvusi sudaryta. O ji, laikams esant ramesniems, greičiausiai būtų buvusi sudaryta, kaip buvo sudaryta Mykolaičiui ir Saliui. Koks būtų buvęs mano gyvenimo kelias tokiu atveju? - Galėjo atsitikti kas nors panašaus ir Tavo gyvenime. Argi vienas kunigas, jaučiąsis lyg posūnis Bažnyčioje, yra nusikreipęs - ne nuo tikėjimo, bet nuo savo pareigų? Gal nuo tokių „posūkių" mudu apsaugojo mūsų minkštas charakteris, gal dieviškoji Apvaizda, gal viršinės aplinkybės... Tačiau tokio „posūkio" grėsmė - bent mano atveju - buvo labai reali. Ir kai šiandien žiūriu į praeitį, man kelia nuogąstį tokio „posūkio" galimybė ir sykiu kažkokį rūpestį, kaip „kita pusė" neregi, kad ji savais įtarinėjimais bei spaudimu gali jauną žmogų pastūmėti kaip tik į priešingą pusę. Koks neišsivystęs yra atsakingumo jausmas mūsų „viršininkijoje"! Šiandien lengva linkėti Maceinai „dar daug metų" sėti į lietuviškąją dirvą mintis ir žodžius, kurie atskleidžia mums didžiąsias tikėjimo paslaptis", kaip man rašo vienas vyskupas. Tačiau ar 1936-1937 m. reikėjo tokių straipsnių kaip kun. Stankevičiaus „Darbininke" (nr. nebeatsimenu), vedant lygiagretę su išdaviku Judu, ir kun. T. N. T „Forum" (1937 m., Nr. 15-17, p. 10-15, USA), paverčiant viską demagogija? O vėliau, jau tremtyje? Sakau dar kartą: šiandien ne sykį šypsausi, bet ne sykį ir nusigąstu, kad viskas galėjo baigtis ir kitaip. Vienam labai labai man artimam asmeniui aš sykį iškėliau klausimą: kodėl aš netapau komunistu? Jis nieko man į tai neatsakė. Ar būti pakrikštytam ir likti Bažnyčioje visą gyvenimą yra du akivaizdžiai tapatūs dalykai? Buvo neseniai toks „įvykis". Vieno iš mūsų lietuviškųjų laikraščių kalba yra labai bjauri. Tad paėmiau vieną numerį, jį raudonu pieštuku ištaisiau ir norėjau jau siųsti redaktoriui, kad pasižiūrėtų, kaip viskas raudonuoja lyg susigėdęs veidas. Bet kaip tik tą dieną atvažiavo pas mane dr. Jonas Grinius iš Miuncheno. Parodžiau jam tą numerį ir atskleidžiau savo kėslą. Tada jis man tarė: „Būk geras, Antanai, ir nesiųsk. Redaktorius yra karšto būdo; pamatęs Tavo pataisas, jis supyks, užsigaus ir mes redaktoriavęs, o kito laikraščiui negausime." Paklausiau ir neišsiunčiau. Ką tuo noriu pasakyti, savaime aišku. Tai mintys, kurios ateina į galvą, žiūrint atgal. Nežinau, ar Pačiam toksai nuogąstis yra persmelkęs širdį. Tačiau man gana dažnai. Žmogus pasijauti, tarsi būtum ėjęs pačiu bedugnės krašteliu ir vos vos jon neįkritęs. Pakalbėjau Tau apie tai platėliau, nes tai pagrindinis mano jausmas, žvelgiant į 70 savo žingsnių anuo bedugnės krašteliu.

 

Mane sudomino Tavo laiško sakinys, liečiąs mudviejų vidinį ryšį: „Viešuma mudu laikė gal labiau sugludusius, negu esame." Pagalvojau: kuo gi mudu labiausiai skiriamės vienas nuo kito? Greičiausiai tuo, kad Pats esi psichologinis sielovadis; sąmoningai pabrėžiu žodį „psichologinis", nes esama įvairios rūšies ar pobūdžio sielovadžių. Ir pats pasikalbėjime su „Tėviškės Žiburių" redaktoriumi prisipažinai, kad „šalia teologijos" artima Tavo širdžiai pedagogika ir psichologija. Tik kodėl sakai „šalia teologijos"? Man atrodo, kad teologija Pačiam niekad nėra buvusi artima širdžiai; ji buvo reikalinga Tau ex professo. Tarp tavo veikalų nėra nė vieno teologinio, tik psichologiniai arba istoriniai. Aš pats laikyčiau Tave kultūros istoriku: tai stipriausia Tavo dvasios savybė, ir šios rūšies Tavo knygos yra pačios geriausios. Tapęs kunigu savaime tapai ir sielovadžiu. Tačiau vadovauti sieloms imiesi ne teologiškai, o arba psichologiškai, arba kultūristoriškai. O kadangi aš esu „apsigimęs" psichologijos priešininku, tai Tavo prieiga prie žmogaus sielos psichologijos keliu ir yra man grasi. O grasi man ji yra todėl, kad psichologija naudoja apgaulę kaip priemonę savam siekiui. Šis siekis yra geras ir ne kartą didžiai sėkmingas, tačiau jis yra siekiamas bei pasiekiamas apgaulės keliu. Mėginčiau Tau šią apgaulę paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Mokiniai geriausiai įsikala į galvą lotynų kalbos laikų formas tuomet, kai jiems mokytojas nurodo, esą lotynų kalbos plusquamperfectum ir futurum II susidaro iš perfectum ir veiksmažodžio „esse" imperfectum ir futurum I, būtent: laborav(i)+eram ar labovar(i)+ero. Tai labai lengva atsiminti. Tačiau tai yra lingvistinė apgaulė, kadangi nei plusquamperfectum galūnė „eram", nei futurum II galūnė „ero" neturi nieko bendro su veiksmažodžio „esse" imperfectum „eram", nei su futurum I „ero", nors ir skamba visiškai vienodai. Šiomis dienomis užtikau ir lietuvišką tokios apgaulės pavyzdį. Lituanistinės mokyklos mokytoja Vida Augulytė, parašiusi vadovėlį „Lietuvių kalbos pratimai", susiginčijo su St. Barzduku dėl lietuviškųjų dalyvių darybos. Ji savo vadovėlyje aiškinanti, esą lietuviškieji dalyviai padaromi iš padalyvių, prijungiant įvardį jis, ji (deganti+jis=degantis). O ji šitaip aiškinanti todėl, kad mokiniai tokiu atveju lengviau suprantą, kaip reikia dalyvius linksniuoti (plg. „Draugas", 1978 m. vasario 4 d., Kultūros priedas, p. 4). Lingvistiškai šitoks Augulytės aiškinimas yra tikra išmonė. Psichologiškai betgi ši išmonė yra vaisinga. Tai pavyzdžiai, labai kasdieniški, tačiau nusaką psichologijos kelią į sėkmę. Blogiausiai betgi, kad psichologija kitokio kelio iš viso neturi. Ji turi žmogų apgauti, kad ko nors pasiektų. Nūn, kai šis psichologinis metodas esti naudojamas sielovadoje, vadinasi, žmogaus santykyje su Dievu, darosi kažkaip nejauku, ir šis nejaukus jausmas mane lydi, skaitant Tavo sielovadiškai-psichologines knygas (tai ypač išryškėjo „Jurgyje Matulaityje", kur kalbi apie jo beatifikaciją, p. 343-360). Čia mudu ir skiriamės.

 

Kad Tu savo gelmėse esi kultūros istorikas, patvirtina ir paskutinysis Tavo veikalas, kurį man dovanojai ir kurį čia pat perskaičiau dideliu dėmesiu bei pasitenkinimu. Tai didelis įnašas į istorinę-biografinę mūsų literatūrą. Iš tikro mes apie J. Matulaitį nieko ar beveik nieko nežinojome. Miręs per anksti, nepalikęs jokių ypatingesnių veikalų, rūpinęsis marijonais, vyskupavęs neramiais laikais ir nesėkmingai, Matulaitis neįsibrėžė mūsų tautos sąmonėn tiek, jog švytėtų joje kaip didi asmenybė. Pats dabar nupiešei jo vaizdą, išdėstei jo gyvenimą, kartu tačiau - kaip Tau įprasta - apibūdinai ir ano meto istorinį tarpsnį. Knyga išėjo tikra kultūros istorijos studija, gal ne tiek plačiai bei išsamiai apmesta kaip „Šiluva", tačiau pakankama epochai pažinti. Apie Paties rašymo būdą bei stilių nėra ko kalbėti: jie yra patrauklūs, gražūs; kalba žodinga, sakiniai stilingi; skaityti tikrai malonu ir įdomu, nekalbant jau apie savo žinojimo praturtinimą Matulaičio biografija. Man visa buvo nauja, nes man Matulaitis buvo žinomas tik vardu ir tik bažnytinės provincijos organizavimu - nevykusiu dėl nevykusių vyskupų (Skvirecko, Staugaičio, iš dalies ir Reinio) parinkimo. Savo knyga parodei, kad Matulaitis buvo žymiai platesnės veiklos žmogus. Už visa tai ačiū.

 

Visai kitas reikalas, ar Tau pasisekė parodyti Matulaitį kaip kanonizuotiną asmenį, vadinasi, ne tik šventą, bet ir šventąjį. Kad jis yra buvęs šventas žmogus, nė kiek neabejoju. Tačiau kodėl jis turėtų būti kanonizuotas. Pats labai teisingai rašai, kad „kiekviena vienuolija rūpinasi savo steigėjus ir atnaujintojus beatifikuoti" (p. 355). Ir gerai. Bet kaip padaryti, kad marijonų atnaujintojas taptų, kaip ir Pats nori, „didelė asmenybė", švyturiu „ne tik mums, bet ir visai Bažnyčiai"? (p. 346). Ir kuo jis galėtų šviesti? Šventų žmonių turime aibę; jų Matulaitis nepralenkia. Kodėl tad jis turėtų būti kanonizuotas, o ne kuris kitas? Tuo tarpu jokių sukrečiančių - tautą ar Bažnyčią - žygių jis nėra padaręs. Marijonus atnaujino, bet kas gi iš jų išėjo? Pensininkų draugijėlė, daugiau nieko. Kokie gi Matulaičio vienuolijos, kuria jis tiek sielojosi, reikšmė Bažnyčiai ir tautai? Gėda kalbėti! Vyskupavimas Vilniuje buvo ištisa nesėkmė. Jis tai pramatė, o vis dėlto griežtai nepasipriešino ir leidosi būti šventinamas. Skaitant Tavo knygos p. 98-101 net susidaro įspūdis, kad Matulaitis buvo naivus žmogus: jis prašo kitus gelbėti jį „nuo tos nelaimės", o pats nesipriešina ir leidžiasi nešamas į pražūtį. Jo įžvalga, kad „save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti" (p. 99), buvo labai gili ir teisinga. Kodėl jis ja nesekė? Tai anaiptol nekenkia jo šventumui - šis nuolaidumas, tačiau jis tik rodo, kad Matulaitis nėra žygininkas, kuris galėtų šviesti tarsi švyturys Bažnyčiai. Kodėl tad mes turėtume dabar dirbtiniu būdu skelbti jo „famam sanctitatis" ir „maldauti Dievą stebuklo"? (p. 353). Juk mes ne italai, kurie šaukia ir pyksta, jei šv. Januarijaus kraujas nesuskystėja. Beje, paties priminimas, kad gerai italams, nes jie gauną „šventąjį kas antri, treti ar penkti metai" (p. 346-347), kalba prieš Paties tezę, esą šventojo turėjimas sustiprinąs tautos dvasią: „Jei beatifikacija bus nudelsta dar 10 ar 15 metų", „tautos dvasia gal jau bus palaužta" (ten pat). Juk nors italai ir gauna beveik kas treji metai po šventąjį, jų dvasia nė kiek nekrikščionėja: juo daugiau šventųjų, juo daugiau komunistų. Man atrodo, kad mūsasis lietuviškas šventumo supratimas yra visiškai teisingas: „Tauta nemažiau šventa. Kiek šventų motinų, herojiškų tėvų, o dabar kiek jaunimo" (p. 347) - tai labai gilūs Tavo žodžiai. Ir mums to ne per maža. Mums to pakanka. Kanonizuotas šventasis mums būtų reikšmingas tik tuo atveju, jei jis ir pats iš tikro būtų ne tik šventas, kaip anos motinos, bet ir reikšmingas savais žygiais.

 

Ak, dar daug įvairių minčių yra sukėlęs Tavo laiškas. Apie jas visas būtų galima ilgokai kalbėtis: apie pakaitą darbe su ateitininkais, apie jaunimą ir trapų jo santykį su tauta ir t. t. Bet apie tai gal bus progos man parašyti At-kų Federacijos Tarybai, kuri kažkodėl padarė mane jos nariu ir dabar prašo sugestijų. O su Tavimi būtų geriausia išsikalbėti gyvu žodžiu. Tad tegu Tavo žodžiai „Vis ketinu pavažiuot į Vokietiją" pataiko tiesiai Viešpačiui į ausį ir tebūna jie Jo išklausyti. O tai būtų iš tikro graži šventė. Tuo tarpu gi tenka tik palinkėti Tau džiugaus Alleliuja, nors Velykos šiais metais ir yra kiek per ankstyvos, ypač po ten pas jus siautusių sniego pūgų. Tačiau Prisikėlimas yra viltis ir didžiausių audrų bei pūgų metu. Tegu tad ši viltis užpildo Tavo skaidrią sielą! Apie save nerašau nieko, nes nieko nė neturėčiau rašyti. Sveikata kiek vėl pastovesnė, bet šiam pastovumui išlaikyti reikia kas savaitė eiti pas gydytoją injekcijoms. Na, bet tai mažmožis. 70 metų man buvo kažkokia riba, kurios lyg ir norėjau sulaukti. O dabar... nebeskaičiuoju, viską sudėdamas į rankas To, iš kurio ir aną 70-tį žingsnelių esu gavęs. - Dar sykį, brangus Kunige Staseli, ačiū už gerus žodžius ir dar sykį Tau Alleliuja! - Beje, prel. Balčiūnas Tau tikriausiai sakė, kad aš Prunskio projektui paruošti leidinį „Kodėl aš tikiu?" nepritariu.

 

Tavo Antanas

Putnamas, 1978 m. gruodžio 17 d.

 

 

 

Mielas ir Brangus Antanai,

 

Prašau atleisti, kad ilgokai neatsiliepiau į pastarąjį Jūsų laišką, rašytą kovo 12. Viena priežastis - norėjau kai kuriuos klausimus diskutuoti, bet vis neradau laiko permąstyti arba rasti formos. Esu dar pareigose tiek vienuolyne, tiek kai kuriose visuomeniškose, tad nebūna laiko prisėsti - susitelkti.

 

Du dalykai buvo užkliuvę man, dėl kurių norėjau plačiau atsiliepti. Pirma, dėl paties nuogąstavimų „kuo galėjo baigtis" mudviejų gyvenimas, turint prieš akis įtarinėjimus ir pagalių kaišiojimą anuo metu, kai buvom idealistiškai, gal kiek kovingai nusiteikę. Man toks klausimas niekad neiškilo, gal dėl to, kad kita mano prigimtis (linkusi greit nereaguoti), o gal kad pajutau iš to „naudą" (šlifą, grūdinimą), pagaliau gal ir dėl to, kad man teko vėliau pergyventi ir daug sunkesnių, fatališkų bandymų taipogi ne dėl asmeninės kaltės, vien dėl to, kad buvau lietuvis. Pastarasis patyrimas pamokė, kad nereikia ieškoti kaltininkų ir nesinešioti nemeilės, taipogi skriaudos jausmo. Sakau, toks klausimas man niekad nekilo, už tai man buvo nauja, ne visai suprantama, kodėl Patį šis klausimas neramina, „kartais tiesiog nugąsdina". Spėju, kad ši jausena „prasiveržė" pastarajame rašinyje „Aiduose". Panorėjai visa tai išsakyti kitu būdu, ir klausimas, ar gerai padarei. Ne vienas Tavo gerbėjas suglumo, nusistebėjo. Skelbi krikščionybę, jos meilę savo raštuose, o Pats neišmeti iš širdies „skriaudų" - nešiojiesi. Tie dalykai laikomi šešėliais Tavo asmenybei. Būtų geriau, jei kas kitas kada nors būtų rašęs, nors ir tai ne visuomet išeina į gera. Prel. Tulaba parašė apie vysk. V. Brizgį „teisybės vardan", kad Kauno kunigai nenorėjo naujo vyskupo priimti, jį ignoravo ir t. t. Vyskupas turėjo keletą sykių viešai paneigti, nes tai kerta jo autoritetą.

 

Antras dalykas, dėl to, kuo mudu „labiausiai skiriamės". Kad skiriamės, tai aišku. Suprantu, kad Pačiam, ontologui, psichologija yra grasi. Bet kad ji būtų apgaulė, kaip Pats bandai įrodinėti, vartodamas labai atsitiktinį pavyzdį, su tuo vargiai sutiks bet koks plačiau žvelgiąs kultūros žmogus. Tegu psichologija yra subjektyvumas, o ontologija objektyvumas. Argi tie du dalykai, žiūrint Dievo planų visumos ir kultūros bręsmo ir žmonijos buities, nėra derinami ir derintini? Pagal Paties logiką būtų galima vadinti apgaule ir filosofiją, kuri tik interpretuoja. Ir pats pripažįsti pastarajame veikale, kad toji „interpretacija" yra labai įvairi, ne sykį prieštaringa. Jeigu filosofai nesutaria, eina kas sau, tai kas nors iš jų apgaudinėja save ir kitus.

 

Mano subjektyvumą randi ir Matulaičio knygoje, ypač kur kalbama apie jį kaip kanonizuotiną asmenį. Buvo įdomus sutapimas, kad vienas protestantas, pretenzingas, mėgstąs rašyti aukštu stiliumi, iš profesijos miškininkas, paskaitęs Matulaitį, labai panašiai parašė kaip ir Pats. Tavo pastabose dėl Matulaičio ir pasirodo didelis minusas, kad Pats visai nevertini psichologijos. Pas Patį nėra įžvalgos į tai, kas grindžia šventumą žmoguje, arba tą įžvalgą tuoj suparalyžiuoja atsitiktiniai, sakykim, nuo Matulaičio nepriklausę dalykai, kaip marijonų vienuolijos tolimesnis nepakankamas brendimas. Žinoma, mano knyga nesieja taip plačiai, kad Pačiam atvertų jo dvasios pasaulį. Norėjau jį įstatyti tik į bendrus laiko rėmus. Tektų Pačiam skaityti jo laiškus, užrašus - tada gal matytum, kodėl, prašokdamas įrodinėjimus, jį dariau „didele asmenybe".

 

Atostogų metu skaičiau Tavo pastarąją knygą. Pradėjau nuo antrosios pusės. Buvau Ispanijoj, vaikščioti daug negalėjau, nes kažkas su ja buvo negerai, t. y. su viena koja. Dabar dr. Kisielius su operatoriumi sutvarkė: buvo blokuota arterija. Negalėdamas daugiau vaikščioti, skaičiau Tave - su dideliu malonumu. Ne tik minties reiškimas, bet ir stilius tiesiog žavėjo. Galvojau, kokį didelį užmojį turi - įrodyt Dievą kitu nauju keliu... Skaičiau ir atsiliepimus apie tą veikalą. Jaunimas, žinia, turi kitų pažiūrų, tai suprantama. Bet gerai, kad mezgasi pokalbis, kad mintis juda. Knygą Paties gavau, ačiū už ją ir mielą įrašą. Brangi dovana. Atsilygindamas paprašiau, kad Čikagos leidėjai pasiųstų Pačiam „Lietuvių šeimos tradicijas"24. Turbūt gavai. Vėl sakysi: sielovadžio darbas. Seniai, prieš keliolika metų, rašytas. Dabar neturėčiau laiko ir gal intereso knaisiotis po tautotyros gausią medžiagą. Bet ir dabar, atrodo, ji nepavėlavusi - žmonės noriai ima į rankas, netgi pabrendęs jaunimas.

 

Šiuo laišku pirmiausia turėjau Patį pasveikinti su Šv. Kalėdom ir palinkėti sveikų, darbingų ir palaimingų ateinančių metų. Tai darau, atleisk, pabaigoj, iš širdies velydamas Tau visokeriopos sėkmės.

 

Tavo kun. Stasys

 

______________________________

 

22 Neišreiškiamas asmuo.

23 Kęstutis Skrupskelis (g. 1938) - filosofas; Aušra Liulevičienė (g. 1939) - literatūros kritikė; Pranas Visvydas (g. 1922) - rašytojas, literatūros kritikas.

24 S. Ylos knyga „Lietuvių šeimos tradicijos" buvo išleista Čikagoje 1978 m.

 

Parengė Gediminas Mikelaitis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)