„Mūsų novelės nobelis“, – taip gražiai Antano Vaičiulaičio premiją pavadino rašytojas Vytautas Martinkus, iškilmingame premijos įteikimo vakare birželio 27 dieną Rašytojų klube tardamas pabaigos žodį ir linkėdamas rašantiems bei skaitantiems kūrybinio malonumo, kviesdamas visus po dvejų metų vėl susitikti išskirtinėje literatūrinėje šventėje, į kurią nuo 1995 metų sukviečia Antano Vaičiulaičio šeima.


       V. Martinkus dar vakaro pradžioje keliais žodžiais priminė garbingos premijos atsiradimo istoriją – ją 1994 m. sumanė šviesaus atminimo rašytojo našlė Joana Vaičiulaitienė ir Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, literatūrologas, A. Vaičiulaičio kūrybos tyrinėtojas Albertas Zalatorius. Premijos intencijos iš tiesų labai gražios – kad lietuvių novelė nemenktų, neprarastų gyvybingumo, kad jos kelias pas skaitytoją platėtų. Tą paliudijo ir rašytojo dukra Danutė Vaičiulaitytė, kartu su kitomis seserimis pildanti mamos valią – „šviesiam Antano Vaičiulaičio atminimui ypatingai paremti novelę lietuvių literatūroje, išlaikyti nenutrūkstamą ryšį su Lietuva, kad per kūrybinį procesą ateinančių rašytojų ryšys tęstųsi“. 1995 m. pasveikintas pirmasis Antano Vaičiulaičio premijos laureatas – Romualdas Granauskas už novelę „Su peteliške ant lūpų“, 1997 m. – Juozas Aputis už novelę „Pro memoria“, 1999 m. – Rimantas Šavelis už novelę „Tamarikso žydėjimas“, 2001 m. Renata Šerelytė už novelių triptiką „Vėjo vėduoklė. Raudona ir balta. Saldžioji valanda“, 2003 m. – Petras Dirgėla už novelę „Arklių šventė“, 2006 m. (švenčiant Antano Vaičiulaičio 100-ąsias gimimo metines) – Danutė Kalinauskaitė už novelę „Namo“. Anot V. Martinkaus, nelengva patekti į lietuvių novelės Olimpą – reiklios rašytojų ir literatūros tyrinėtojų vertinimo komisijos keliami reikalavimai mėnraštyje „Metai“ spausdinamoms novelėms gal ir abstraktūs, bet, galima sakyti, vaičiulaitiški, renkama tai, kas gal patiktų ir pačiam Antanui Vaičiulaičiui, jei jis būtų su mumis. Tad septintąja garbingos premijos laureate tapo rašytoja Bitė Vilimaitė už novelę „Ta mergaitė“ („Metai“, 2008 m., Nr. 3). Šią novelę įtaigiai ir jautriai perskaitė aktorė Dalia Michelevičiūtė.


       Po trumpo vertinimo komisijos (V. Juknaitė, V. Martinkus, D. Mušinskas, J. Sprindytė) pirmininko J. Apučio sveikinimo žodžio, diplomo ir gėlių įteikimo rašytoja B. Vilimaitė vietoj privalomosios laureato kalbos perskaitė skaudžiai šviesią novelę-impresiją, skirtą Antanui Vaičiulaičiui – „Apaštalai iškeliauja iš Lietuvos?“, tarsi rašytojo novelės „Apaštalų iškeliavimas“ parafrazę. Tikiuosi, kad ją jau tikrai skaitėte, išspausdintą žurnale „Metai” liepos mėnesio numeryje, – apie tuštėjančią Lietuvą, pasiliekančią be globos, be atjautos, apie žmones, kurie naktimis sapnuoja nešvarius sapnus, apie beržo žievę, švelnią kaip vaiko delniukas, apie žinojimą, kad džiaugsmą reikia pirkti didele meilės, aukojimosi ir šventumo kaina. Ir apie rašytoją, kuris, sukaupęs visą savo talento jėgą, stengėsi išgelbėti visą pasaulį. Taip pat ir Lietuvą. A. Vaičiulaičiui atrodė, kad vis tiek nudirbta per mažai, kad ten, kur turi stovėti jo darbai, niūkso tuštuma, nors juk parašė daug knygų, daug žmonių po karo tiesiog ištraukė iš žeminančio skurdo ir nežinios. Gal todėl paskutinis B. Vilimaitės sakinys toks: „Ne, iš Antano Vaičiulaičio Lietuvos apaštalai negali išeiti. Tegu jų veidai kieti, bet jie nėra nepermaldaujami.“


       Literatūros tyrinėtojai Jūratei Sprindytei teko nepavydėtina dalia – po laureatės teksto nuščiuvusiai salei trumpai pristatyti šiuolaikinės lietuvių novelistikos kontekstą ir B. Vilimaitės kūrybą, apžvelgti pastarųjų poros metų novelių knygas ir stipriausius autorius. Su šituo neįmanomu uždaviniu J. Sprindytė virtuoziškai susidorojo! Rašytojas I. Calvino rašė, kad novelė priklauso nekintančioms literatūros vertybėms, tai liudija ir mūsų prozos tradicija, išties galinti didžiuotis mažaisiais tekstais – novelėmis, apsakymais, kartais apysakomis. Novelė Lietuvoje visada buvo garbinga ir sąžininga, net ir sovietmečiu, mąsli, jauki, epiška, itin kondensuota. Su novele buvo pradėjusi konkuruoti esė, bet dabar pastaroji jau nuslopo, o novelė atgauna prarastas pozicijas, tą atgimimą galima pastebėti jau Alvydo Šlepiko novelių knygoje „Lietaus dievas“. J. Sprindytė įvardijo, ką ji B. Vilimaitės literatūriniame lauke mato kaip „tos pačios kraujo grupės“ rašytojus – tai D. Mušinską, H. A. Čigriejų, R. Šerelytę, J. Aputį, P. Dirgėlą, D. Kalinauskaitę, kurios knyga rudeniop jau turėtų pasirodyti. Pati B. Vilimaitė, nors rašo mažai, palaiko novelės gyvybingumą ir to žanro lygį. Ji novelėse emociškai santūri, niekad neiškelia savo ego, visad mato kitą, mažą žmogų, neapsaugotą nuo laukinio kapitalizmo, ji vis plėtoja užribin nustumtų žmonių temą. Rašytojos kūrybai tiktų Dekalogo raktas, tai būtų ir esminė sąsaja su A. Vaičiulaičio kūryba. Tas ego nesureikšminimas yra labai svarbus dabartinei mūsų literatūrai, kurioje vis daugiau paviršutinio rašymo, elementaraus žurnalizmo. B. Vilimaitės novelės kupinos slapties, nėra permatomos iš pirmo žvilgsnio, o tai ir yra literatūra, ne žurnalizmas. Dabar lėkštumas, banalumas mūsų kultūroje akivaizdus, tad Bitės kūryba bando išsaugoti subtilųjį kultūros lygmenį.


       „Jis mylėjo Lietuvą ne abstrakčiai, ne iš tolo. Jis mylėjo tėvynės laukus, girias, ežerus, dainas, besikeičiančias dangaus spalvas, paukščius, dumblinus rudens kelius, skurdžias pirkeles ir ypačiai žmones“, – šiuos A. Vaičiulaičio žodžius apie Vaižgantą perskaitė rašytoja V. Juknaitė, ne komentuodama, o tik pasakydama, kad ir mes matom tą neabstrakčią meilę, perduotą vaikams bei anūkams, ir šiandien turim galimybę prie jos prisiliesti.


       Ir vėl nuščiuvusią salę kaip šaltas dušas išblaivė realistiška ir kandi vyriausiojo „Metų“ redaktoriaus D. Mušinsko kalba. Paaiškėjo, kad J. Sprindytė yra nepataisoma optimistė, vertindama šiandieninę novelistiką, iš tikrųjų dar nuo prieš keletą dešimtmečių vykusios „Literatūroje ir mene“ diskusijos „Apsakymas – senkanti versmė“ ne kažin kas pasikeitė. Gerų apsakymų sunku sulaukti, geros novelistikos apskritai mažai parašoma, autorių reikia prašyti ir įkalbinėti, ne, dar ir vilioti (kaip ir kuo – tegu būna staigmena, kai sulauksite „Metų“ skambučio). Juokas juokais, bet skaitytojai tikrai pritars D. Mušinskui, kad kultūrinėje spaudoje rasti gerą novelę nelengva, šalia gausios aukščiausio lygio poezijos tikrai dėmesio vertas apsakymas yra retenybė. O jau visai nebejuokinga pasidarė, kai vyriausiasis „Metų“ redaktorius išvardijo, ką jų mėnraštis per porą metų išspausdino – iš 44 apsakymų, parašytų 21 autoriaus, tik koks penktadalis priklauso profesionaliems rašytojams, dar įsidėmėta viena kita debiutanto pavardė ir... Va todėl novelės situacija ir yra tarp gėrio bei blogio, reziumavo D. Mušinskas, dar pridurdamas, kad vertinimo komisijai teko diskutuoti dėl Ramūno Kasparavičiaus, Icchoko Mero, Saros Poisson kūrinių.


       V. Martinkus, pabrėždamas, kad A. Vaičiulaičio kūrybos skaidrumas, estetiškumas ir kitos ypatybės nėra efemeriškos, jos gyveno ir pačiame autoriuje, jo žmonoje, dukteryse, pakvietė kalbėti Danutę Vaičiulaitytę, kartu su seserimis Aldona ir Joana irgi sprendžiančia, kas būtų vertas jų tėvelio vardo premijos. Dukterims iš tiesų labai svarbu – ištikimybė savo tėvams („Mes, trys dukros su šeimomis, savo tėvų šešėliai...“ – šiurpuliukai per nugarą nubėgo). Laureato rinkimas joms joks formalumas, mūsų rašytojų novelės skaitomos ir atidžiai įsiskaitomos – tai paliudijo D. Vaičiulaitytės išsakytos mintys apie B. Vilimaitės novelę „Ta mergaitė“. Su kokia atida pastebėta, kad per novelėje nupieštą kasdienį paveikslą aiškiai ir tiksliai išreikšta atpirkimo, meilės ir vilties tema, meilės, kuri peržengia mirties ribas. „Vaikas žengia žingsnius, kur suaugęs nesugebėjo. Jos meilė ir rūpestis seneliui nors per anapus sujungia kartas, kaip mūsų tėvelio kūryba šiandien jungia ir mus...“ Dar kartą nuoširdžiai pasveikinusi laureatę, D. Vaičiulaitytė pasidalijo jaukiais prisiminimais, „kaip buvo augti Antano Vaičiulaičio šeimoje“. Žinoma, kūryba ir estetinis polinkis buvo svarbiausia. Ir knygos. Knygos. Keli fragmentai iš tos šviesios mozaikos: „Tėvelis buvo ramus, korektiškas ir niekad nesistūmė į pirmas eiles. Mes iš jo pavyzdžio sužinojome, kaip žmogus teisingai elgiasi su savimi ir tarp žmonių. Nuo mažens mums kalbėjo apie nuostabų pasaulį ir gamtą, ragino stebėtis grožiu iki mažiausios gėlytės. Taip mes supratome, kad esame dalis tos didelės ir gražios gamtos ir turime prisitaikyti, nes pasaulis sukurtas Dievulio, ne mūsų. Tėveliui patiko graži kalba. Jeigu ne lietuviškai, tai turėjo būti graži kalba kitomis kalbomis, angliškai ar prancūziškai. Jis žodžio be reikalo nevartojo, tad jo žodis turėjo tikslią ir tikrą reikšmę.“ Ir baigdama D. Vaičiulaitytė labai nuoširdžiai ir atvirai pasakė: „Mums, o gal ir jums, labai brangu, kad per Antano Vaičiulaičio kūrybą lietuviškas žodis gyvuoja laisvoj Lietuvoj.“

 

       P. S. Iškilmės praeina, lieka kasdienybė, pilna rūpesčių ir darbų. Antano Vaičiulaičio giminės Lietuvoje šiais metais įsteigė paramos ir labdaros fondą – reikia išsaugoti ir sutvarkyti rašytojo tėviškę. Galime prisidėti: Antano Vaičiulaičio tėviškės labdaros ir paramos fondas, S. Stanevičiaus 4–17, Vilnius (įmonės kodas: 301696065; Atsisk. sąsk. Nr. LT 327300010107701199).

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)