Deja, pokario metais Švedijoje smarkiai sumažėjo vokiečių literatūros leidimas. Ypač pramoginės, kuri tarpukariu buvo labai populiari. Vokiečių literatūros klasikai – Johanas Wolfgangas Goethe, Heinrichas Mannas, Gerhardas Hauptmannas, Bertoltas Brechtas ir, žinoma, Franzas Kafka – vis dar buvo mėgstami švedų skaitytojų, tačiau kitų pokario rašytojų proza ir poezija jau mažai kas domėjosi. Švedų literatūros istorikas Johanas Östlingas mano, kad penktąjį dešimtmetį pradėjo trūkinėti gija, siejusi švedų kultūrą su vokiečių tradicija dar nuo romantikos laikų. Anot jo, T. Mannas buvo paskutinė vokiškos tradicijos ištaka.
Švedijoje T. Mannas žinomas nuo pat XX a. pradžios, verčiami, kritikų nagrinėjami jo kūriniai, už romaną „Budenbrokai“ 1929 m. jam paskiriama Nobelio premija. Pirmaisiais pokario metais jis taip pat susilaukė dėmesio: 1946 m. išversta „Lota Veimare“, pakartotinai išleistas „Juozapas ir jo broliai“, tačiau tuos kūrinius netrukus nustelbė švediškai pasirodęs „Daktaras Faustas“. Toji knyga paskatino daug atsiliepimų, diskusijų, samprotavimų. Kai kurie to meto švedų kritikai, pabrėždami glaudų T. Manno gyvenimo ir kūrybos ryšį su vokiškąja tradicija, klausė: kokia vokiškos kultūros išliekamoji vertė po Antrojo pasaulinio karo? Koks ryšys tarp nacizmo ir vokiškosios tradicijos? T. Mannas buvo savotiškas mediumas, padėjęs švedams įvertinti nacizmą. Švedai šį rašytoją laikė klasikinio vokiečių humanizmo skleidėju, kai šiai kultūrai grėsė pavojus. Jis buvo vadinamas XX a. Goethe, paskutiniu didžiu Europos humanistu.
J. Östlingo nuomone, T. Manno šlovinimas, nesibaigiantis jo kūrybos nagrinėjimas, visi tie straipsniai, esė, nekrologai, biografiniai leidiniai, visa ta „pagarbi retorika“, buvo tarsi koks atsisveikinimas su „užgesusia tradicija“. Nebeliko gyvos sąsajos su klasikine vokiečių kultūra, kuri tarpukariu gaivino Europos visuomenę. Adriano Leverkiūno gyvenimą švedų kritikai laikė Vokietijos pragaištingos istorijos simboliu, pabrėždami demoniškąjį T. Manno kūrybos motyvą. Nacistinės beprotybės ištakų esą reikia ieškoti demoniškume, kuris būdingas vokiečių kultūrai, kaip šėtoniška tamsos jėga – vokiečių tradicijai.
Kitas to meto kritikas Andersas Österlingas tuometinę švedų nuostatą maždaug taip nusakė: „Šis arogantiškai gabus, bet velnio apsėstas ir gundomas muzikas, atsidavęs demoniškoms romantinėms jėgoms, įkūnija esminę vokiečių dvasios struktūrą – tą didybės maniją, kuri lėmė tautos istoriją. Pasak šio rašytojo, vokiečių dvasioj gajus pavojingas iracionalumo, liguistumo, susinaikinimo, katastrofos ir mirties potraukis; net ir pozityviausios savybės tikrovėje įgauna negatyvų atspalvį.“
Toks vokiškojo demonizmo apibrėžimas ragino švedus vengti panašių iliuzijų, atsiriboti nuo tokios tradicijos, o į nacizmą žiūrėti kaip į sveikam protui prieštaraujantį atavizmą.
1946 m. Švedijos mokyklose pagrindine užsienio kalba (vietoj vokiečių) tapo anglų kalba. Maždaug tuo pat metu Švedija atnaujino merkantilinius ryšius su Vokietija, o intelektualiniai, kultūriniai saitai taip ir liko nutrūkę. T. Mannas po savo mirties (1955) galutinai dingo iš švedų Parnaso. Keletą dešimtmečių jis buvo laikomas „buržuaziniu reliktu, menininku, įnikusiu į XIX a. problemas, neįdomiu pokarinei jaunimo kartai“. J. Östlingo manymu, net susidomėjimas vokiečių teorijomis (marksizmu, psichoanalize, Frankfurto mokykla septintajame aštuntajame dešimtmetyje, o paskutiniais dešimtmečiais – nacizmo stigma savotiškai paženklintu F. Nietzsche, M. Heideggeriu) nepažadino švedų noro grįžti prie liberalios, humanistinės Vokietijos.
Šiuo metu jaučiamas šioks toks pasikeitimas – vėl sėkmingai leidžiamos T. Manno knygos rodo jo kūrybos renesansą.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)