Apkūnus komisaras Kejstutis Kozyra nusipurtė sniegą, patrepsėjo, nusiėmė kepurę ir įėjo į bažnyčią.
 

Bažnyčioje buvo šviesu, dvelkė iškilmingumu. Apaštalų skulptūros, kitomis dienomis keliančios baugią pagarbą, šį rytą buvo mielos ir linksmos.
 

Komisaras Kejstutis Kozyra pamirkė pirštus į šventintą vandenį, persižegnojo, priklaupė.
 

Pakilęs sparčiu žingsniu patraukė centrine nava prie altoriaus. Čia jau buvo susirinkusi visa operatyvinė grupė.
 

Prie Betliejaus stoviniavo fotografas, teismo medicinos ekspertas, inspektoriai ir kiti teisėsaugos pareigūnai.
 

– Reziumuokite, – dalykiškai pareikalavo komisaras ir suklupo prie prakartėlės.
 

Jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba taip pat atsiklaupė.
 

– Kol kas nedaug težinome, – žiūrėdamas į suspindusią dangaus skliaute žvaigždę sušnibždėjo inspektorius Tadeušas Zaremba ir paslapčia įsikišo į kišenę rožinį. – Mums paskambino klebonas ir pranešė, kad vietoj Išganytojo prakartėlėje guli neatpažintas kūnas.
 

– Ką dar pavyko sužinoti? – pamaldžiai sunėrė rankas komisaras.
 

Jaunesnysis inspektorius pažvelgė į dešinę – Jono Krikštytojo koplyčios pusėn. Išbalo. Persižegnojo. Daugiau jis nebeturėjo ką pridurti.
 

Neslėpdamas savo nepasitenkinimo komisaras Kejstutis Kozyra pakilo ir, palikęs klūpoti Tadeušą Zarembą, vikriai peršoko užtvarą ir atsidūrė Betliejuje.
 

Komisaras negalėjo nepastebėti, kaip išmoningai čia buvo darbščių rankų viskas įrengta ir sutvarkyta.

Betliejuje čiurleno upelis, krito krioklys, žaliavo žolytė, buvo apstu retos gyvūnijos, egzotinių paukščių. Prie prakartėlės stovėjo palinkęs dvimetrinis Juozapas. Jo akyse – džiaugsmas ir nuostaba. Nekaltai Pradėjusios Marijos veide – išgąstis ir atlaidumas, pogimdyvinės depresijos ženklai. O išsibarstę pakampėse piemenėliai net nedrįsta išsitraukti savo dūdelių – stovi stuporo ištikti, kaži ko bijo. Kantrūs Melchioras, Baltazaras ir Kasparas jau pasirengę naujagimiui įteikti dovanas: kompiuterį, spausdintuvą ir dviratį. Daug vizualių efektų, gražūs kalnai, puikus įgarsinimas.
 

Labai šiuolaikiška, pagalvojo komisaras Kejstutis Kozyra ir mintyse pasidžiaugė, kad bažnyčia taip pat nestovi vietoje – žengia koja kojon su progresu ir naujausiomis nano technologijomis.
 

– Na, ką gali pasakyti? – kreipėsi komisaras į teismo medicinos ekspertą Olgierdą Opalką, šis raminamai plekšnojo dailiam asilėliui per sėdmenis.
 

Olgierdas Opalka dievobaimingai persižegnojo.
 

– Pats žiūrėk, – tarė ir pakėlė baltą maršką.
 

Vaizdas, kurį komisaras Kejstutis Kozyra išvydo, buvo pasibaisėtinas. Prakartėlėje vietoj Išganytojo gulėjo ketvirčiuotas kūnas. Negana to, nupjautomis krūtimis. Apačioje – kraujo ežeras, kurio nesugebėjo sugerti pakreikti šiaudai.
 

Komisaras nevalingai rankomis užsidengė veidą. Per ilgą praktiką jam buvo tekę matyti daug sumaitotų kūnų, tačiau taip išniekintą jis matė pirmą kartą.
 

Komisarui Kejstučiui Kozyrai, nors pareigūnas ir nebuvo iš jautriųjų, pasidarė silpna.
 

– Kada ištiko mirtis? – atgavęs dvasios pusiausvyrą pasiteiravo komisaras.
 

– Kol kas tiksliai negaliu pasakyti, greičiausiai tarp trečios ir penktos ryto. Kai atvykome, kūno temperatūra dar buvo pliusinė.
 

– Kuris pirmasis pastebėjo?
 

– Zakristijonas, – įsiterpė jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba.
 

– Atveskite jį čia, – sausai įsakė komisaras ir žvilgtelėjo į savo purvabridžius, išteptus krauju.
 

Papurtusio veido zakristijonas Renatas Mesneris kvepėjo valerijono ir alkoholio kombinacija. Jo rankos drebėjo ir tai išdavė, kad šis pagyvenęs vyriškis nuo patirto šoko yra įsibaiminęs bei dar neatsipeikėjęs po audringai praleistos Šv. Kalėdų nakties.
 

– Į bažnyčią atėjau šeštą ryto. Įjungiau šviesą, uždegiau žvakes. Kai susikaupęs maldai priklaupiau prie prakartėlės, išvydau, jog nėra Jėzusėlio. Norėdamas pasižiūrėti, kas gi ten guli, perlipau per tvorelę ir nieko nebepamenu – nualpau.
 

– Daugiau nieko nepastebėjote?
 

– Ne. Giliai susijaudinau. Tai neregėtas dalykas mūsų bažnyčioje. Ir taip ne laiku, tik pagalvokit – pirmąją Šventų Kalėdų dieną, kai pats vyskupas ketino mus aplankyti.
 

Fotografas spragsėjo fotoaparatu. Sekliai šniukštinėjo prakartėlėje, ieškojo naujagimio, aukos kūno dalių ar kitų įkalčių. Netrukus atvyko sanitarinė tarnyba: du formalinu dvokiantys žaliūkai nešališkais veidais.
 

Auka buvo pakelta ir paguldyta ant neštuvų.
 

– Palaukite, – sustabdė juos komisaras Kejstutis Kozyra.
 

Jis pakėlė apdangalą ir apvertė begalvį torsą.
 

Pasilenkė. Išsitraukė lupą. Susidomėjęs apžiūrinėjo.
 

– O kas čia?
 

Ant kairio aukos sėdmens švietė miniatiūrinis pusmėnulis – žalias bei meniškas.
 

– Nufotografuokite ir padidinkite.
 

Bažnyčioje darėsi karšta. Komisaras Kejstutis Kozyra nusivilko paltą ir užmetė jį ant klauptų.
 

– Pakvieskite kleboną, – tarė inspektoriui Tadeušui Zarembai.
 

Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios klebonas Vitoldas Zabiela buvo vienas perspektyviausių kulto tarnų ir parapijos numylėtinis: aukštas, atletiško sudėjimo, gilių mėlynų akių, sąžiningo žvilgsnio. Hierarchai jam pranašavo garbią ateitį, todėl šis kriminalas galėjo sužlugdyti sėkmingai besiklostančią jauno klebono karjerą. Vaikinas buvo sutrikęs. Jam net prireikė medikų pagalbos – gerą pusvalandį su juo dirbo policijos psichologas. Tačiau prieš komisarą vaikinas stengėsi atrodyti ramus ir apsimesti, neva jau seniai kažko panašaus tikėjosi iš Šv. Kalėdų nakties. Visai tai komisarui Kejstučiui Kozyrai pasirodė mažų mažiausiai keista.
 

– Kur buvote pastarąją naktį tarp trečios ir penktos ryto?
 

Vitoldas Zabiela įtempė atmintį.
 

– Negaliu prisiminti.
 

– Susikaupkite, – ramino kleboną komisaras Kozyra.
 

Klebonas Vitoldas Zabiela įtartinai susijaudino. Didelę patirtį turinčiam komisarui Kejstučiui Kozyrai pasirodė, kad jis nori kažką nuslėpti, todėl dabar paskubomis kurpia melagingą alibi.
 

Komisaras nedelsė.
 

– Kur buvai tarp trečios ir penktos ryto?! – užriko, ir jo balsas griausmingai nuaidėjo bažnyčios skliautais.
 

Klebonas Vitoldas Zabiela krūptelėjo, į jį žiūrėjo grėsminga Šv. Petro stovyla, tarytum norinti pasufleruoti, kad melo trumpos kojos.
 

– Miegojau. Klebonijoje snūduriavau.
 

– Kas gali paliudyti?!
 

Klebonas Vitoldas Zabiela išraudo. Jis stengėsi nežiūrėti į Šv. Petrą, Šv. Povilą ir į skvarbias komisaro Kejstučio Kozyros akis.
 

– Kas?! – rėmė prie sienos komisaras Kozyra. – Kas?! – rėkė durdamas klebonui pirštu į krūtinę virš kabančio kryžiaus.
 

Klebonas Vitoldas Zabiela nebeturėjo kur trauktis. Palūžo. Ėmė raudoti, teisintis, kad jis nuodėmingas, daužyti sau kumščiu pilvą.
 

Netrukus Vitoldas Zabiela priartėjo prie religinio pamišimo ribos. Šios dvasinės sveikatos permainos komisarą Kozyrą sujaudino.
 

– Atneškite vandens!
 

Kai klebonas atsigėrė ir šiek tiek nusiramino, komisaras dar sykį pakartojo savo klausimą.

– Altarista Liolekas gali paliudyti, mes kartu miegojome, – prisipažino klebonas Vitoldas Zabiela ir, išplėšęs iš romėnų kario skulptūros rankų rimbą, puolė kriminalistų akivaizdoje plaktis.
 

– Atveskite jį.
 

– Jis ligos sukaustytas, – tarė zakristijonas Renatas Mesneris. – Jau dešimt metų senukas guli ant patalo.
 

– Komisare, kitų kūno dalių Betliejuje neradome, – atraportavo operatyvinės brigados pareigūnas.
 

– Ieškokite! Mums svarbi kiekviena detalė! – suriko komisaras Kejstutis Kozyra. – Po valandos visų laukiu komisariate. Tadeušai, apklausk tą „daržovę“, man čia daugiau nėra ką veikti. Ir nepamirškite užantspauduoti bažnyčios!
 

– Kodėl? – pasipiktino zakristijonas Renatas Mesneris.
 

– Tokia tvarka, – paaiškino Tadeušas Zaremba.
 

– Betgi netrukus pradės rinktis tikintieji!
 

Komisaras priklaupė, persižegnojo. Vikriau nei tikėjosi sukalbėjo „Tėve mūsų“.
 

Pašokęs užsimetė paltą ir patraukė iš šventyklos lauk.
 

Eidamas girdėjo ritmiškus rimbo kirčius, tai klebonas Vitoldas Zabiela, atsigulęs priešais Kristaus kančių kelio paveikslą, vis dar save vanojo.
 

Komisaras į Vitoldo Zabielos pusę net nepažvelgė.
 

 

Buvo tamsu. Lauke pustė. Gatvės ir šaligatviai ankstų rytą dar buvo nenuvalyti, todėl komisaras Kejstutis Kozyra sunkiai brido per sniegą. Jo automobilis buvo pastatytas kitame miesto kvartale. Kodėl? – klausė savęs Kozyra, tačiau nepajėgė atsakyti.
 

Komisaras supluko. Sustojęs pabandė užsirūkyti, tačiau vėjas vis užpūsdavo žiebtuvėlio liepsną. Tai erzino.
 

Komisaras, kad nusiramintų, ėmė galvoti apie namus, Šv. Kalėdų stalą, kuris jo ten laukė.
 

Žmona Marylia buvo iškepusi veršienos kumpį, žąsį, kalakutą, vištų filė, ištroškinusi, kaip tik ji viena moka, karpį. Ten buvo saugu, gera ir jauku – laukė tortai, pyragai, kava, konjako stiklelis. Didžiajame kambaryje stovėjo iliuminuota kalėdinė eglutė, šalia – užilsęs Kalėdų Senelis, atnešęs dovanėlių jam ir anūkams.
 

Tačiau šios mintys nenuramino komisaro Kejstučio Kozyros, atvirkščiai – papiktino.
 

Komisaras ėmė galvoti apie išniekintą auką ir šią neįprastą bylą.
 

Nusiramino.
 

Kai komisaras Kozyra įsėdo į automobilį, jo galvoje buvo giedra. Jis jau žinojo, nuo ko pradėti šios kraupios bylos tyrimą.
 

 

– Tapatybė nenustatyta. Amžius – maždaug trisdešimt trejų metų. Ūgis – 173–174 cm. Moteriškos lyties. Sirgo kraujagyslių susiaurėjimu. Per skrodimą paaiškėjo, kad apie dvyliktą valandą nakties auka suvalgė du kietai virtus kiaušinius ir, tai labai keista, ryklio peleką.
 

– Peleką?! – nusistebėjo komisaras Kejstutis Kozyra ir nusiėmė akinius, jo regėjimas: kairės – minus keturi, dešinės – minus keturi + pusė.
 

– Visiškai teisingai, – patvirtino teismo medicinos ekspertas Olgierdas Opalka ir žlegtelėjo ant kėdės, neturėjo daugiau ką pridurti.
 

Operatyvinė grupė, vadovaujama komisaro Kejstučio Kozyros, jau pusvalandį posėdžiavo jo kabinete. Už lango buvo vis dar tamsu, tačiau kur ne kur jau įsižiebdavo švieselės. Žmonės budo. Kėlėsi. Po Kūčių vakarienės buvo apsiriję, todėl jautėsi ne itin žvaliai – vėmė.
 

Miestas kol kas dar nieko nežinojo apie kraupų įvykį bažnyčioje.
 

– Tadeušai, – kreipėsi komisaras į jaunesnįjį inspektorių, – kuo greičiau viską išsiaiškink apie tą moterį – trisdešimt trejų metų, sirgusią kraujagyslių susiaurėjimu.
 

– Komisare… – inspektorius Tadeušas Zaremba ketino kažką pasakyti.
 

– Ir nepertraukinėk manęs! Apibėk poliklinikas, ligonines, ieškok moters, negalavusios kraujagyslių susiaurėjimu. Negana to, apeisi tatuiravimo salonus ir sužinosi, ar ji nebus viename jų pasidariusi tatuiruotės – žalio pusmėnulio.
 

Jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba pakilo nuo stalo.
 

– Sėdėk! Aš dar nebaigiau! – karščiavosi komisaras Kozyra ir vėl užsidėjo akinius. – Paskambinsi firmoms, kurios galbūt importuoja ryklių pelekus, apeisi restoranus, kavines, valgyklas. Jei nepavyks, ieškok muitinėj. Supratai?
 

– Bet ar tai realu, komisare? Šiandien pirmoji Šventų Kalėdų diena.
 

– Neaiškink man apie Šventas Kalėdas, aš pats žinau, kad įstaigos uždarytos, o žmonės... žmonės atostogauja! Mane hierarchai spaudžia, skambino iš Vyskupų konferencijos, kurijos! Vatikanas sužinojo! Tarptautinis skandalas. Skambino net ministras! Pagiringas, vebleno kažką. Jie reikalauja iki vakaro ištirti bylą! Galvoji, aš nesuprantu, kuo tai kvepia! Ar tu suvoki?!
 

– Komisare, nesikarščiuokit.
 

– Nesikarščiuokit! Mano uošvė atvažiavo! Aš anūkus pažadėjau prie eglutės nuvesti! Ar tu supranti, kad dėl to lavono sužlugo visi švenčių planai?! Žmona Marylia taip stengėsi, taip plušo virtuvėje…
 

– Suprantu.
 

– Nieko tu nesupranti, vienas gyveni, be atsakomybės, be pareigų!
 

– Padarysiu.
 

– Apeisi, iššniukštinėsi. Po dviejų valandų raportuosi. Lygiai dešimtą turiu žinoti vardą, pavardę, batų numerį, kur gyveno, su kuo gyveno – viską apie tą bobšę iš prakartėlės.
 

– Galiu eiti?
 

– Palauk, Tadeušai, – aprimęs sustabdė jaunesnįjį kolegą komisaras Kozyra. – Luktelk.
 

Komisaras įsipylė iš grafino vandens. Vienu mauku ištuštino stiklinę.
 

– Kokios bus versijos, kolegos?
 

Pareigūnai susižvalgė. Nė vienas nedrįso prasižioti pirmas.
 

– Juzekai!
 

Inspektorius Juzekas, nešiojantis optimistiškai į viršų užriestus ūsus, nenoromis atsistojo.
 

– Sėdėk, nereikia formalumų.
 

– Galvoju… Galvoju šiaip, galvoju kitaip…
 

– Konkrečiau.
 

– Tai galėjo būti psichopato darbas.
 

– Gerai, versija priimta. Dar.
 

– Ritualinė žmogžudystė.
 

– Įtikėtina. Dar.
 

– Šeimyninė drama.
 

– Galime palikti ir tokią versiją. Dar.
 

– Religinis pamišėlis.
 

– Kartojiesi, Juzekai.
 

– Daugiau nebežinau, – Juzekas ėmė tampyti ūsą.
 

– Na o tu, ką galvoji?
 

Komisaras Kozyra pažvelgė į kukliai prie stalo kampo sėdėjusią stažuotoją Agniešką Keller. Merginai buvo vos devyniolika – ilgų kojų, stangrių krūtų, bet – šiek tiek žvaira.
 

Agnieška Keller pirmą kartą dalyvavo tokios painios bylos tyrime, todėl per posėdį stengėsi klausytis bei mokytis iš vyresniųjų kolegų, viską užsirašinėjo. Komisaras matė, kaip pagarbiai ji žvelgia į patyrusius policijos vilkus, kaip smalsiai seka tyrimo eigą, todėl leido ir jai pasireikšti, išsakyti savo samprotavimus. Ir tai suprantama, kartais iš šalies geriau matyti.
 

– Na? – paskatino merginą komisaras, stebėdamasis, kodėl ši žiūri ne į jį, bet į priešingą pusę.
 

– Gal tai… savižudybė? – nedrąsiai ištarė Agnieška Keller ir susigūžė iš baimės.
 

Komisaras Kejstutis Kozyra taktiškai apsimetė neišgirdęs šios versijos. Agnieškai Keller jis jautė tėvišką simpatiją, todėl sumojo kuo greičiau pasukti kalbą kita linkme.
 

– Ką apie įvykius papasakojo tas altarista?
 

Tadeušas Zaremba ėmė karštligiškai sklaidyti savo bloknotą.
 

– Kai atėjau į kleboniją, altarista Liolekas Sapieha tebegulėjo patale veik komos būsenos. Bandžiau jį klausinėti, tačiau nieko stulbinančio nesužinojau. Mano dėmesį patraukė keista dėmė ant antklodės. Ji buvo šviesiai rudos spalvos, kontūrai – primenantys Suomijos politinį žemėlapį, iki Šiaurės karo, – nepatingėjo patikslinti Tadeušas Zaremba. – Akimi nustatyti įtartinos dėmės kilmės nepavyko. Empiriniu metodu įsitikinau, kad ji – ne bekvapė. Nagu nugremžiau pluoštelį medžiagos ir jos pavyzdį įsakiau ištirti laboratorijoje.
 

– Tai įdomu. Tęsk, Tadeušai.
 

– Užėjęs klebonijoje į išvietę, aptikau ant klozeto vidinės sienelės panašios spalvinės charakteristikos nuoteką. Ją taip pat paėmiau ir nusiunčiau į laboratoriją.
 

– Kalbėk. Netempk gumos, Tadeušai, – paragino komisaras Kozyra ir nervingai prisidegė cigaretę.
 

– Pasiknaisiojęs išvietės šiukšlių dėžėje, radau popieriaus skiautę. Ją taip pat pasiunčiau į laboratoriją. Kilo mintis. Nuodugniai apžiūrėjęs prakartėlę, joje radau spurgiuką, kurio aromatinės ir fizinės savybės buvo panašios į ekskrementų. Šis radinys paskatino mane paimti analogiškus mėginius iš zakristijono Renato Mesnerio, klebono Vitoldo Zabielos ir altaristos Lioleko Sapiehos. Gavau, perdaviau į laboratoriją. Štai chemikų išvados.
 

Komisaras Kejstutis Zabiela neslėpė susidomėjimo.
 

– Tuštvagės dėmė, aptikta ant altaristos Lioleko Sapiehos patalo, priklauso Liolekui Sapiehai. Nuoteka, rasta ant klozeto vidinės sienelės, yra klebono Vitoldo Zabielos. O štai teršalas ant popieriaus skiautės priklauso zakristijonui Mesneriui, kuris apklaustas prisipažino, kad, pasibaigus Piemenėlių mišioms, pusvalandį stenėjo klebonijos išvietėje.
 

– Tai kam priklauso ekskrementai iš prakartėlės?
 

– Aš taip pat, komisare, iškėliau šį klausimą, – kalbėjo jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zabiela. – Todėl, ekspertui Olgierdui Opalkai maloniai sutikus, gavau aukos tuštvagės nešvarumų pavyzdį. Nusiuntus jį į laboratoriją ir palyginus su rastąja prakartėlėje, padaryta išvada, kad ekskrementai priklauso skirtingų kraujo grupių žinduoliams.
 

– Na, kažkokie kabliukai jau yra, – patenkintas apibendrino nuveiktą darbą komisaras Kozyra. – Tai ko tu tylėjai? Ko erzinai, šelmi, senuką? – nepiktai pagrūmojo inspektoriui Tadeušui.
 

Inspektorius Tadeušas Zaremba kukliai truktelėjo pečiais.
 

– Dabar turime ieškoti pamesto prakartėlėje spurgiuko savininko. Jis veikiausiai ir bus žudikas. Į darbą, nėra ko čia subines trinti! – paragino pavaldinius komisaras.
 

– Sapiehą, Mesnerį ir Zabielą braukiam iš įtariamųjų sąrašo? – pasiteiravo tarpduryje stabtelėjęs inspektorius Juzekas.
 

– Neskubėk. Papurtyk juos. Kaip reikiant, Juzekai, pakratyk. Gal žino, gal matė, gal ką nors įtaria? Pasikalbėk su jais vyriškai. O tave, Tadeušai, giriu, tu šauniai padirbėjai. Mokykitės iš jaunesniojo inspektoriaus! Ir suraskit man pagaliau dingusį Jėzaus balvoną!
 

Kai pareigūnai išėjo, komisaras Kejstutis Kozyra atsilošė krėsle. Byla pajudėjo, tai buvo nemažas laimėjimas.
 

Komisaras pakėlė telefono ragelį ir surinko namų numerį. Kitame laido gale pasigirdo mylimos Marylios riksmas.
 

 

Jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba nedelsiant ėmėsi užduoties. Pastabus jaunas teisėsaugos pareigūnas, nusikaltimo vietoje parodęs daug sumanumo, visa galva nėrė į tyrimą.

Iš pradžių jis susisiekė su maisto importo firmomis, galėjusiomis į šalį įvežti ryklio pelekų. Tiesa, dauguma vadovų ir samdomų darbuotojų buvo išvykę atostogų į užsienį ar atostogavo tėviškėse. Tačiau Tadeušas Zaremba tik jam vienam žinomais metodais privertė firmų atstovus pateikti informaciją apie pelekus. Deja, ji nebuvo džiuginanti: ryklio pelekų jau gerą dešimtmetį į šalį neimportuoja nė viena firma – neapsimoka.
 

Tačiau Zaremba nenusiminė. Jis nuvyko į muitinės departamentą ir ten budėjusiųjų pareikalavo suteikti duomenis apie visas per pastaruosius metus įvežtas maisto ir kitas prekes.
 

Darbo buvo daug, medžiagos – kalnai: viščiukų sparneliai, Krupo plienas, Bostono krabai, Pekino antys, Hagos tribunolai, Neapolio picos, Bankoko kekšės, Rusijos nafta, Maroko apelsinai, Niurnbergo procesai, Rygos balzamai etc.
 

Zaremba viską patikrino. Kai ką net kelis kartus.
 

Susistemino.
 

Išanalizavo.
 

Galutinai apdorojęs medžiagą, inspektorius galėjo būti ramus – nė vienas ryklio pelekas pastarąjį dešimtmetį nekirto valstybės sienos.
 

Tad, padarė išvadą inspektorius Zaremba, jei oficialiu keliu nepavyko išsiaiškinti, veiksime kitaip.

Turėdamas dar šiek tiek laiko, inspektorius nusprendė mieste pėsčiomis apeiti tą rytmetį jau veikusius restoranus, kur virėjai galėjo virti ryklio pelekų sriubą ar panašią šlykštynę.
 

Veikė jis žaibiškai. Įėjęs į restoraną, prispausdavo prie sienos pirmą pasipainiojusį kelnerį: viena ranka čiupdavo už sėklidžių, kita į kaktą įremdavo ginklą. Paskui pro dantis iškošdavo klausimą, ar valgiaraštyje yra ryklio pelekų sriuba. Išgirdęs neigiamą atsakymą, inspektorius paleisdavo iš baimės apsišlapinusį kelnerį, paaiškindavo, kad yra pareigūnas bei tiria baisiai sudėtingą bylą, ir pasišalindavo.
 

Šitaip inspektorius Tadeušas Zaremba apėjo penkiasdešimt keturias azijatams priklausiusias maitinimo įstaigas.
 

Nuo intensyvaus pautų maigymo Zarembai paskaudo ranką, ėmė tirpti delnai.
 

Anei vienoje viešojo maitinimo įstaigoje ryklio pelekų sriubos nevirdavo. Tai buvo aklavietė.

Tačiau inspektorius Zaremba nenusiminė ir ėmėsi tatuiruočių salonų. Viename jų galėjo slėptis siūlo galas, kuris padėtų prisikasti iki aukos tapatybės.
 

Dvidešimt keturi salonų savininkai, pakelti nuo kalėdinių stalų, it susitarę prisiekinėjo, kad žalių pusmėnulių mieste niekas netatuiruoja ir artimiausiu metu to daryti neketina. Inspektorius Zaremba buvo priverstas jais patikėti, beje, pasinaudojęs proga, pas paskutinįjį užsisakė sau Temidės tatuiruotę intymioje vietelėje.
 

Neprarasdamas vilties inspektorius ėmėsi poliklinikų.
 

Registratūrose žaibiškai išstudijavo ligonių korteles, suskaičiavo, kad kraujagyslių susiaurėjimu mieste skundžiasi 17 422 trisdešimt trejų metų moterys.
 

Suprasdamas, jog iki dešimtos ryto jų nepavyks iškviesti ir iškvosti komisariate, inspektorius, apklausęs telefonu septynis šimtus keturiolika moterų, šį darbą atidėjo. Jis nujautė, jog komisaras Kejstutis Kozyra už tai jo nepagirs.
 

 

Lygiai dešimtą valandą komisaro Kejstučio Kozyros kabinete susirinko bylą tirianti grupė.
 

Komisaras po pokalbio su žmona Marylia buvo prastos nuotaikos, veidas – pamėlęs, po akimis – juodi ratilai. Jo peleninėje buvo nuorūkų kalnas, – tai liudijo, kad komisaras išties išeikvojo daug nervų.
 

– Juzekai, pradėk, – kreipėsi komisaras į inspektorių ir suraukė antakius. – Pradžiugink senuką.

Juzekas susižvalgė su kolegomis. Bendradarbiai pritariamai linktelėjo. Inspektorius Juzekas suprato, kad gali tikėtis jų moralinės paramos.
 

– Per pakartotinę apklausą nustatyta, kad Šventų Kalėdų naktį klebonas Vitoldas Zabiela ir altarista Liolekas Sapieha iš tiesų miegojo klebonijoje.
 

– Įrodymai! Man reikia įrodymų, Juzekai! – užstaugė nebesitvardantis komisaras Kozyra.
 

– Aš juos turiu.
 

– Pateik!
 

– Per pakartotinę apžiūrą ant altaristos Lioleko Sapiehos paklodės (pakėlus antklodę) aptikta klampaus pilkšvo skysčio dėmių kolonija. Nustatyta, kad kukliausia dėmė priklauso altaristai Liolekui, kitos – klebonui Vitoldui Zabielai. Mūsų laboratorijos chemikai nustatė, jog sėkla, priklausanti Vitoldui Zabielai, pirmą kartą ant paklodės buvo išlieta 2 valandą nakties, antrąsyk – 2 valandą 34 minutės, trečiąsyk – lygiai 3 valandą, ketvirtąsyk – 3 valandą 04 minutės, penktąsyk – 3 valandą 22 minutės, šeštąsyk – 3 valandą 40 minučių, septintąsyk – be dvylikos minučių ketvirtą, aštuntąsyk – 4 valandą 05 minutės. 4 valandą 07 minutės sėkla išsiliejo altaristai Liolekui Sapiehai. O 4 valandą 13 minučių – vėl Vitoldui Zarembai. Apklaustas klebonas tikina, kad paskui kietai užmigęs. Be to, tiek klebono, tiek ir altaristos išangėje bei ant varpų mes aptikome jiems priklausančių tuštvagių. Visa tai įrodo, jog sueitys nebuvo simuliuotos.
 

– Kada įvyko paskutinė partnerių sueitis? – pasiteiravo komisaras ir kažką brūkštelėjo savo užrašuose.
 

– Ketvirtą valandą trylika minučių.
 

– O aukos mirties laikas?
 

– Tarp ketvirtos ir penktos valandos, – pasakė ekspertas Olgierdas Opalka.
 

– Kur, tavo manymu, Juzekai, dingo keturiasdešimt septynios minutės?
 

– Klebonas tikina, kad tuo metu jau sapnavęs.
 

– Tu juo tiki? – griežtai paklausė komisaras Kozyra.
 

– Na, po devynių kartų…
 

– Po devynių kartų! – vėl užriko komisaras ir nervingai ėmė maigyti savo plunksnakotį. – Kas man įrodys, kad po devinto jis nesugebėtų padaryti ir dešimto, vienuolikto, dvylikto!
 

– Teoriškai tai įmanoma, – įsiterpė ekspertas Olgierdas Opalka.
 

Inspektorius Juzekas kaltai nuleido galvą. Stažuotoja Agnieška Keller pasitaisė plaukus. Jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba ėmė iš savo lamos vilnos megztinio pešioti pūkus; vietelę, kurioje paskubomis buvo padaryta Temidės tatuiruotė, vaikinui ėmė perštėti.
 

– Tai ne alibi, Juzekai, – komisaras sviedė sulaužytą plunksnakotį į kampą. – Jei nori dirbti šį darbą, tu turi parodyti daugiau uolumo!.. O kaip dėl to spurgiuko iš prakartėlės? Raportuok!

– Aš kalbėjau su zakristijonu…
 

– Man neįdomu, Juzekai, apie ką tu su juo kalbėjai! – komisaras pačiupo maigyti svetimą rašiklį. – Aš laukiu konkrečių atsakymų!
 

– Zakristijonas Renatas Mesneris taip pat turi neginčytiną alibi. Kai pasibaigė Piemenėlių mišios, jis grįžo į namus, kur, būdamas neblaivus, dviračio pompa sumušė savo mažamečius vaikus, pripūtė sugyventinę ir išnarino ranką svainei Halinai. Antrą valandą nakties kaimynai, girdėdami nesiliaujančius pagalbos šauksmus, iškvietė pareigūnus. Yra protokolai, pareiškimai. Trečią valandą zakristijonas Renatas Mesneris buvo nuvestas į šalia jo namų esantį komisariatą, kur išlaikytas izoliatoriuje iki penktos valandos trisdešimties minučių ryto. Paleistas, artimiesiems išmeldus, jis nusvirduliavo į bažnyčią.
 

– Niekšas, – tarė komisaras Kejstutis Kozyra. – Bjaurybė, neprikibsi.
 

Komisaro kabinete stojo nejauki tyla. Įkyriai dūzgė halogeninės lempos. Už lango jau buvo šviesu. Girdėjosi vieno kito pravažiuojančio automobilio burzgimas.
 

– O kaip dėl to apykiečio pavidalo svetimkūnio iš prakartėlės? – pertraukė tylą komisaras Kozyra.
 

– Tiriame. Neįprastas. Keista cheminė sudėtis, – nenudžiugino ekspertas Olgierdas Opalka.
 

– Tiesa, koks asilėlio svoris? – komisaras Kozyra palinko užsirašyti skaičius savo bloknote.
 

– Bruto ar neto? – nusižiovavo ekspertas.
 

– Nesvarbu, abu, – persigalvojęs užvertė bloknotą komisaras. – Tadeušai…
 

Jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba taip pat niekuo negalėjo pasigirti. Kalbėjo trumpai, nenorėjo varginti komisaro detalėmis ir informacija apie ryklių pelekų importą, muitus, kraujagyslių susiaurėjimą ir metodus gydant šią ligą. Jis, per posėdį slapta pakrapštęs tatuiruotę, dabar labai bijojo, kad nebūtų užkrėtęs žaizdos, – jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba buvo hipochondrikas.
 

– Na, ką tu pasakysi? – komisaras kreipėsi į stažuotoją Agniešką Keller.
 

Merginos akys šovė į priešingas puses. Pasislėpė. Kurį laiką akiduobėse buvo matyti tik balti akių obuoliai. Komisaras Kozyra nevalingai pabandė pakartoti šį judesį, tačiau jo akys nebuvo tokios paslankios.
 

– O gal tai… savižudybė?
 

Stažuotojos Agnieškos Keller akys sugrįžo į įprastas vietas. Tiesa, dešinės vyzdys įsikūrė šiek tiek kairiau centro.
 

Jaunesniajam inspektoriui Tadeušui Zarembai pasirodė, kad mergina neatitraukia nuo jo žvilgsnio.

Vaikinas atsitiesė ir įtempė pilvo presą.
 

– Gerai, – tarė komisaras Kozyra. – Juzekai, ieškok Jėzaus balvono ir patikrink visus psichopatus, stačiatikius, religinius ekstremistus, sektantus, vienuolius ir kitus psichus. Olgierdai, tu iki galo ištirk tą šūdą iš prakartėlės. Man reikia žinoti, kieno jis, kada ir kokiomis aplinkybėmis atsirado Betliejuje. Po valandos ant mano stalo turi būti išvados ir visų per pastarąsias dienas dingusių moterų sąrašas. Kodėl jo dar nėra?! Girdi, Juzekai? Kodėl aš negaunu sąrašo?! O tu, Tadeušai, dar kartą papurtyk tą kleboną ir altaristą. Jei reikia, pats supranti… Netikiu aš. Intuicija kužda, kad jie bus prisidėję prie šio nusikaltimo. Ar aišku?
 

Tyla sufleravo, jog pareigūnai viską teisingai suprato.
 

Jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba geidulingai pažvelgė į stažuotoją Agniešką Keller. Jam pasivaideno, kad ir mergina atsakė tuo pačiu.
 

 

Birbė halogeninės lempos. Erzinamai.
 

Komisaras Kejstutis Kozyra, pavaldiniams išėjus vykdyti užduočių, pakėlė telefono ragelį.

Išgirdo nenutrūkstamą signalą, maloniai dirginantį ausies būgnelį.
 

Kai po keliolikos minučių muzika pabodo, komisaras ėmė lėtai rinkti numerį. Berinkdamas trečią skaičių apsigalvojo, nuspaudė telefono klavišą. Jis neturėjo kuo pradžiuginti žmonos Marylios.
 

Pasigirdo gaudesys.
 

Komisaras stipriai spaudė ragelį prie ausies ir klausėsi ūžesio. Pagyvenęs žmogus džiaugėsi, jog negirdi halogeninių lempų birbimo bei žmonos priekaištų, neva kad ir vėl per šventes dirba.

 

Inspektoriui Juzekui nesisekė.
 

Religinių ekstremistų aptikti nepavyko – paskutinis buvo sušaudytas prieš gerus dvidešimt metų.

Psichopatais miestas taip pat negalėjo pasigirti. Centrinio psichoneurologinio dispanserio įskaitoje tokių tebuvo vos du. Tačiau ir jie – izoliuoti nuo visuomenės, griežtai saugomi, be to, kūdikiai.

Šalis, kaip staiga paaiškėjo, buvo psichiškai sveika ir tai pradžiugino inspektorių Juzeką, kuris visada save laikė pesimistu.
 

Sektantai, pasirodo, buvo prieš kelis mėnesius viešai susideginę. Stačiatikiai – slapstėsi užsienyje. Iškrypėliai – išgydyti ir sugrąžinti į visuomenę. Unitai – išnaikinti. Budistai – paskendę giliame pogrindyje.
 

Viltis, kad tarp pamišusių vienuolių gali atsirasti žudikas, buvo tokia menka, jog inspektorius Juzekas, vien pareigos jausmo vedinas, ėmė belstis į vienuolynų vartus. Niekas, tiesą pasakius, jo ten nelaukė – Šv. Kalėdas šventė.
 

Vienuolynuose inspektorių lydėjo nesėkmės bei nusivylimai. 
 

Kamalduliai – tylėjo užsispyrę, dominikonai – urzgė ir kandžiojosi, įkaušę pranciškonai kažką nesuprantamai vogravo ir vebleno, o jėzuitai taip užkalbėjo inspektorių Juzeką, jog nuo karingų tėvų logikos jam ėmė dvejintis akyse ir net prireikė amoniako.
 

Tai buvo skaudi nesėkmė, kokios inspektorius Juzekas per seklio karjerą dar nebuvo patyręs.

Apsiverkė Juzekas.
 

Kaip didžiausio siaubo inspektorius laukė susitikimo su komisaru Kozyra, kuriam, deja, neturėjo džiugių naujienų – nė vieno įtariamojo.
 

Nusiplukęs ir išsiraudojęs inspektorius Juzekas dėl drąsos geležinkelio stoties bistro išgėrė keliolika taurelių ir žinodamas, kad gaus pylos, sugrįžo į komisariatą.
 

 

Komisaras Kejstutis Kozyra sėdėjo už stalo ir studijavo dingusių be žinios moterų sąrašą.
 

– Tokios tokelės, – tarė komisaras Kozyra neaptikęs baltame lape nė vienos pavardės, kuri galėtų kandidatuoti į aukos vaidmenį.
 

Suglamžęs popierių sviedė į kampe stovinčią šiukšlių dėžę.
 

Prametė.
 

Inspektorius Juzekas nepatingėjo atsistoti ir ant žemės nukritusią gniūžtę įmesti į dėžę.
 

Komisaras Kozyra tiriamai pažvelgė į pavaldinį.
 

– Kodėl tos bobos nedingsta? – neslėpdamas nepasitenkinimo samprotavo Kozyra. – Niekam jų nereikia.
 

Jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba nenustigo vietoje – spirgėjo. Komisaras Kejstutis Kozyra suprato, kad vaikinas geidžia kuo greičiau raportuoti ir pranešti kažką svarbaus, tačiau delsė jam suteikti žodį.
 

– Ar galima būtų nustatyti tikslesnį aukos mirties laiką? – kreipėsi komisaras į amžinai aptingusį ekspertą Olgierdą Opalką.
 

– Deja, – skėstelėjo rankomis ekspertas, – neturime priemonių. Vis prašau, stačiai maldauju vadovybės modernizuoti laboratorijos įrangą.
 

– Nepateisinama. Technika mums gerokai palengvintų bylos tyrimą.
 

– Savaime suprantama, – trigrašį įkišo įraudęs inspektorius Juzekas, stengdamasis parodyti, kad ne mažiau už kitus rūpinasi byla.
 

Komisaras norėjo jam kažką pasakyti, tačiau, paskutiniu momentu pažvelgęs į nekantraujantį inspektorių Tadeušą, susilaikė.
 

– Tadzikai, matau, kad turi žinių, – tarė po trumpos pauzės komisaras.
 

Jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba pergalingai šyptelėjo. Iš jo grimasos galima buvo suprasti, kad byla beveik baigta.
 

Stažuotoja Agnieška Keller, laukdama, kol inspektorius prašneks, įkvėpė ir sulaikė kvėpavimą.

Inspektoriaus Juzeko akyse galima buvo įžvelgti nesąžiningos konkurencijos netoleravimo bei nesveiko pavydo žiburiukų, nors šią akimirką jis džiūgavo, kad ne jam pirmam teko kalbėti.
 

– Nuo ko pradėti? – lyg koketuodamas paklausė Tadeušas Zaremba.
 

– Pradėk nuo pradžios.
 

– Vadinasi, nuo klebonijos.
 

– Klok, sūneli.
 

– Kaip ir įsakėte man, komisare, – Tadeušas dėkingai linktelėjo komisarui Kejstučiui ir ranka į jį parodė, neva štai čia sėdi ideologinis vadas, o jis yra tik kuklus vykdytojas, – užėjau į kleboniją jų papurtyti. Patale tebegulėjo altarista Liolekas Sapieha. Kilo įtarimas, kad jis kažką slepia. Prisiminęs jūsų, komisare, patarimą, pasitelkiau intuiciją.
 

– Šaunuolis, – komisaras pritariamai trinktelėjo delnu per stalą. – Šaunuolis, Tadeušai.
 

– Ir dar. Tą akimirką supratau, kad šioje byloje mes privalome būti nuoseklūs.
 

– Visiškai teisingai, – pritarė komisaras. – Visada turime eiti iki galo. Kaip sakoma: jei žengei vieną žingsnį, malonėk ir antrąjį žengti.
 

– Todėl ėmiau altaristos Lioleko Sapiehos pataluose ieškoti ir kitų skysčių pėdsakų, – berte išbėrė Tadeušas ir, pažvelgęs į Agniešką Keller, dviprasmiškai kilstelėjo antakius – suprask, kaip nori. Gaila, Agnieška, žiūrėjusi kažkur kitur, to nepastebėjo. – Apie juos, beje, inspektorius Juzekas nebuvo pagalvojęs, – pasisuko į vyresnįjį kolegą.
 

Inspektorius Juzekas, lyg norėdamas pasiteisinti, prasižiojo, tačiau komisaras Kejstutis Kozyra, pagrūmojęs pirštu, privertė jį užsičiaupti.
 

– Tęsk, Tadeušai.
 

– Ant antklodės šlapimo pėdsakų nebuvo. Ant paklodės – taip pat. Kur? – paklausiau savęs. Ir tada supratau, kad reikia ieškoti ant čiužinio. Paverčiau Lioleką, pakėliau paklodę. Ir štai: ant čiužinio buvo skaisti dėmė. Kad neapsirikčiau, empiriškai patikrinau, ar neklystu. Spėjimas pasitvirtino. Tai kodėl, paklausiau savęs, ant paklodės nėra jokių pėdsakų? Sėklos, tuštvagės yra, o šlapalo – ne. Paėmiau pavyzdėlį. Tokius pat pavyzdžius paėmiau iš Lioleko, Vitoldo ir Renato. Pastarasis nenoromis sutiko duoti, teisinosi, kad neva ką tik karališkai nusimyžęs. Buvau kantrus, todėl palaukiau, kol jam vėl kils noras. Paėmęs iš visų raštišką pasižadėjimą niekur neišvykti, surinktus mėginius nuvežiau į laboratoriją.
 

– Ir?
 

– Rezultatai: aptikta ant čiužinio skaisti dėmė priklauso zakristijonui Renatui Mesneriui!
 

– Neįtikėtina!
 

– Aš taip pat, komisare, buvau pritrenktas. Negana to, chemikai nustatė, kad difuzija ant Lioleko Sapiehos čiužinio įvyko penktą valandą ryto trisdešimt dvi minutės, kai abu partneriai, pasak sutampančių parodymų, vis dar kietai miegojo.
 

– Tai jis, niekšas, nenuėjo tiesiai į bažnyčią?!
 

– Melavo. Paslapčia įsėlino į kleboniją, apšlapino Lioleko čiužinį.
 

– Ir vis dėlto, kokia, pone Olgierdai, gali būti aukos mirties laiko nustatymo paklaida? – paklausė komisaras Kozyra eksperto.
 

– Dvi trys valandos.
 

– Norite pasakyti, kad mirtis auką galėjo ištikti dvi trys valandos prieš trečią nakties ir dvi trys valandos po penkių ryto?
 

– Visiškai teisingai. Aš gi sakiau – mūsų priemonės dar nėra tobulos.
 

– Bet tai dar ne viskas, – tęsė jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba. – Aš pasidomėjau Renato Mesnerio praeitimi. Prieš ketverius metus jis liudijo vienoje garsioje kontrabandos byloje. O štai pernai administracine tvarka buvo nubaustas už vienišių tvirkinimą. Be to, prieš pusmetį jam atimtos tėvystės teisės, paskirta socialinė globa, suspenduota pensija.
 

– Taip, visa tai labai svarbu. Bet kodėl, užuot ėjęs į bažnyčią, jis apšlapino Sapiehos čiužinį?! Kokie motyvai? – balsu ėmė svarstyti komisaras Kejstutis Kozyra.
 

– Gal jam… liūdna buvo, – iškėlė versiją stažuotoja Agnieška Keller ir vėl sužvairavo.
 

– Bet kokia prasmė žudyti, jei jau pasilinksminai?
 

– Logiška, – burbtelėjo komisaras Kejstutis Kozyra. – Vienaip ar kitaip, įtariamųjų ratas susiaurėjo. Ta kryptimi ir dirbkime, – tarė ir pažvelgė į laikrodį.
 

Rodyklės rodė pirmą valandą dvidešimt minučių, metas buvo pasitarimą baigti.
 

 

Stipriai snigo.
 

Jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba truktelėjo virvę, permestą per kryžiaus skersinį – iškėlė ant kablio pakabintą zakristijoną Renatą Mesnerį. 
 

Šventoriuje prasidėjo komisaro Kozyros sankcionuota kvota.
 

Supančiotas zakristijonas Mesneris nespurdėjo. Pagyvenęs žmogus demonstravo patyrusio jogo ištvermę, ja Tadeušas Zaremba negalėjo nesistebėti.
 

Renato Mesnerio veide galima buvo pamatyti įvairiausių išgyvenimų pėdsakų, tačiau skausmo – nė ženklo. Galbūt todėl inspektorius Tadeušas Zaremba zakristijonui ėmė jausti pelnytą pagarbą. Prieš jį kabojo lygiavertis priešininkas – klastingas, žiaurus ir sumanus. Tokį sunku buvo prakalbinti.
 

– Kodėl apšlapinai Sapiehos čiužinį? – inspektorius Tadeušas Zaremba kvotė įtariamąjį žmogžudyste.
 

Mesneris tylėjo. Jo pakabintas kūnas laisvai suposi ir priminė žaisliuką ant kalėdinės eglutės.

Inspektorius Tadeušas Zaremba išsitraukė konfiskuotą iš klebono Vitoldo Zabielos rimbą. Nestipriai pliaukštelėjo per nuogą zakristijono šoną.
 

Renatas Mesneris suaimanavo, labai tyliai.
 

Dar kartą užvažiavo.
 

Švininiai rimbo svareliai susmigo į Renato Mesnerio odą.
 

Snaigės krito ir tirpo ant kaulėto zakristijono kūno.
 

– Kodėl apšlapinai Sapiehos čiužinį?! – Tadeušas Zaremba vėl kirto rimbu.
 

Šį kartą svareliai, pramušę odą, atsitrenkė į šonkaulius. Atšoko.

Į šventorių, namuose išklausę rytinių žinių, ėmė rinktis žmonės. Parapijiečiams buvo smalsu pažiūrėti, kaip vyksta skandalingos bylos tyrimas. Sustoję ratu aplink kryžių, jie ėmė negailėti patarimų jaunam inspektoriui, jų manymu, akivaizdžiai stokojančiam plakimo patirties.
 

– Riešus vertėjo stipriau užveržti, – kalbėjo tikintieji.
 

Inspektorius Zaremba ėmė nervintis. Renatas Mesneris vis dar užsispyrusiai tylėjo.
 

– Aš, prieš kvosdamas žmoną, visada ją suspardydavau, – dalijosi patirtimi malonios išvaizdos senukas, praeityje turbūt buvęs eiguliu.
 

– Čia ne viešas spektaklis, – kreipėsi Tadeušas Zaremba į smalsuolius, kai nuo Mesnerio skruostikaulio atšokęs svarelis vos jo nesužeidė. – Malonėkite išeiti iš šventoriaus ir netrukdyti tyrimui. Labai prašau, ponai, – taip taręs, vėl užsimojo.
 

Susirinkusieji ponai mandagaus prašymo nesuprato. Apsimetė, kad negirdi, atseit simpatingas inspektorius tik pajuokavo. Ir tai buvo jų klaida – Tadeušas Zaremba niekada neturėjo humoro jausmo.
 

Netrukus mobiliuoju telefonu iškviestas baudėjų dalinys ašarinėmis dujomis, guminėmis kulkomis ir lazdomis ėmė vyti tikinčiuosius ponus iš šventoriaus. Čia vyko privati, taip paaiškino Tadeušas, zakristijono Renato Mesnerio kvota.
 

Vikresni smalsuoliai suskubo pasprukti, tačiau seniams susiklostė prasčiau. Laimė, stipriai snigo, todėl netrukus sniegas baltu patalu užklojo žuvusiųjų kūnus.
 

Tai vienur, tai kitur telkšojo kraujo klaneliai, tačiau ir juos netrukus padengė baltas sniegas.
 

Jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba galėjo tęsti pertrauktą kvotą.
 

 

Komisaras Kejstutis Kozyra buvo pilkas kaip žemė. Valdinga žmona Marylia, jei jis iki vidurnakčio negrįš namo, grasino skyrybomis, gąsdino, jog pasiims vaikus ir anūkus, neleis niekada daugiau gyvenime susitikti su marčiomis ir žentais. Advokatų padedama žadėjo prisiteisti užgyventą turtą ir tuščiomis (iki Trijų karalių) išmesti komisarą į gatvę, tegu gyvena tame savo komisariate – basas ir plikas.
 

Kejstutis Kozyra žinojo, kad žmona nejuokauja. Jis prisiminė Marylios pirmąjį vyrą, kažkada populiarų estrados artistą. Jis po skyrybų persipjovė venas ir taip – karštoje vonioje, nesulaukęs Naujųjų metų, – baigė karjerą.
 

Prisiminė komisaras ir antrąjį Marylios vyrą – jachtos kapitoną, tragiškai žuvusį gaisro metu per pačias Šv. Velykas.
 

Jis galvojo ir apie trečiąjį Marylios vyrą, ketvirtąjį, penktąjį… Visus buvo ištikusi nepavydėtina lemtis.
 

Komisaras nenorėjo sulaukti anų likimo, vijo niūrias mintis šalin.
 

Žvelgdamas pro langą į krintančias snaiges, jis prisiminė, kaip pirmą kartą pabučiavo Marylią bažnytkaimio lauko išvietėje.
 

Buvo ruduo. Kvepėjo pūvančiais lapais. Kai tyrė Marylios šeštojo vyro mirties aplinkybes, jiedu atsitiktinai susidūrė: jis – išeidinėjo, ji – skubėjo įsmukti.
 

Aistra kilo staiga, nelauktai. Komisarui Kejstučiui Kozyrai dar niekada taip nebuvo atsitikę.
 

– Trypčiojame vietoje! – nuvijęs šalin prisiminimus, riktelėjo komisaras. – Vėl skambino – ministras reikalauja rezultatų. Žurnalistai neduoda ramybės. Kardinolas klausia, kada nuimsime plombas nuo šventyklos durų. Ką aš jiems galiu atsakyti?! Ką?!
 

– Komisare, Renatas Mesneris neprisipažino kaltas, – ėmė teisintis jaunesnysis inspektorius Tadeušas Zaremba. – Aš jį ir rimbu mušiau, ir bananu vanojau, apeliavau į sąžinę, religinius jausmus. Tvirtina: Lioleko čiužinį apmyžęs, bet nieko nenužudęs. Niekam rankų, kojų nenukirtęs, galvos neskaldęs.
 

– Elektros srove bandei? – viltingai paklausė inspektorius Juzekas.
 

– Ir elektra, ir purvu girdžiau – nieko. Tvirtina, kad nekaltas – papokštauti norėjęs. Ir aš, komisare, juo tikiu.
 

– Šūdas, – iškošė komisaras ir piktai perlaužė savo akinių rėmus.
 

– Tiesa, dėl to šūdo, – atsistojo ekspertas Olgierdas Opalka. – Aš per pertraukėlę pasidomėjau. Tas spurgiukas, rastas prakartėlėje, yra gyvulinės kilmės.
 

– Nori pasakyti, kad žudikas – asilas?! – ėmė trypti kojomis ir galutinai prarasti savitvardą komisaras.
 

– Kas žudikas – nežinau. Tačiau spira išties gali priklausyti Betliejaus asilėliui.
 

– Betgi tai griauna visą mūsų koncepciją! Mes jau per pirmą pasitarimą buvome griežtai susitarę, kad ekskremento savininkas bus žudikas! 
 

– Niekas netrukdo ir dabar laikytis šios versijos.
 

Lauke ant komisaro kabineto palangės nutūpė žvirblių pulkelis. Paukšteliai linksmai čirškėjo, barbeno snapeliais į langą, lyg norėdami kažką svarbaus pasakyti.
 

Neapsikentęs komisaras pakilo ir spjūviu į stiklą nuvijo nekviestus svečius.
 

Inspektorius Juzekas, norėdamas pasisakyti, sėdėjo iškėlęs ranką ir laukė komisaro ženklo.
 

– Gerai, kalbėk, – tarė sugrįžęs į savo sostą komisaras Kejstutis.
 

Inspektorius Juzekas atsistojo. Pasitaisė kaklaraištį, užsisagstė švarko sagas. Nepastebimai patikrino antuką.
 

Inspektoriaus išvaizda buvo nepriekaištinga.
 

– Pastarųjų valandų nesėkmės, – Juzekas žiūrėjo į Tadeušą Zarembą, – nusivylimas ir jį lydinti depresija mane privertė daug ką apmąstyti, – dvasingai ėmė kalbėti inspektorius. – Aš prisiminiau vaikystę. Sunkus buvo metas – pokaris. Mano tėvelis žuvo partizanaudamas. Gyvenau vienkiemyje prie miško. Su mama. Ji nenuleisdama rankų dirbo, troško man geresnio gyvenimo. Vakarais, kai būdavo pašerti triušiai, galvijai, nutrijos ir baigti namų ruošos darbai, mama man šukuodavo plaukus. Pindavo kasas. Papuošdavo galvą baltu kaspinu. Į batsiuvio yla pradurtas ausų skyles įverdavo spirų auskarus. Burokais padažydavo skruostus. Anglimi paryškindavo lūpų linijas. Ji visada norėjo, kad aš būčiau mergaitė, geriausia jos draugė. Galbūt todėl dažnai, kai jau paaugau, apvilkdavo mane savo suknelėmis, aprišdavo prijuoste, apaudavo aukštakulnėmis klumpėmis…
 

Jaunesnysis inspektorius Tadeušas klausėsi Juzeko ir vos galėjo sulaikyti juoką. Stažuotoja Agnieška Keller taip pat kelis kartus prunkštelėjo. Ekspertas Olgierdas sėdėjo nuleidęs galvą, jam buvo nesmagu inspektoriaus klausytis.
 

Komisaras Kozyra žiūrėjo pro langą ir kantriai laukė atskrendančių žvirblių, kad galėtų juos ir vėl nuvyti.

– Ir prieš porą metų, prisiminęs savo mamą, – jaudindamasis tęsė inspektorius   Juzekas, – aš ėmiau galvoti, kuo galėčiau ją pradžiuginti. Kaip man grąžinti skolą už tą meilę, kurią patyriau? Kaip? Ilgai mąsčiau. Dvejojau. Ir galop apsisprendžiau, – inspektorius trumpam nutilo. – Nutariau tapti moterimi – femina, – prisipažino.

Inspektorius, norėdamas patvirtinti savo žodžius, staiga nusismaukė kelnes ir taip nusimetė nuo širdies varginančią paslapties naštą.
 

Pareigūnus išvystas vaizdas apstulbino. Nuo jų veidų dingo ironiškos šypsenos.
 

Komisaras Kozyra žvelgė inspektoriui Juzekui žemiau pilvo. Ekspertas Olgierdas tiriamu specialisto žvilgsniu apžiūrinėjo inspektoriaus torsą, kaklą, papus.
 

– Būtent dėl šių permainų aš supratau, kad mes neteisinga kryptimi tiriame bylą, – gerokai paaukštintu balsu suspiegė veik violetinis Juzekas. – Mes ieškojome Betliejuje nužudytos moters, o Jėzus gi buvo vyras – masculinum! Kaip ir aš – vyras! Vyras buvo mūsų Jėzus! Jis mirė prikaltas ant kryžiaus! Jėzus buvo pragare! Trečiąją dieną kėlėsi iš mirusiųjų! Įžengė į Dangaus karalystę!
 

– Pala pala, Juzekai, užteks religinės propagandos. Mes ne mažiau giliai tikintys ir tą pasakaitę mintinai žinome, – pertraukė komisaras. – Tu sakai, kad auka – vyras?
 

– Jėzus yra mūsų Išganytojas! – spiegė parklupęs ant stalo Juzekas. – Jėzus atėjo į šią žemę išpirkti mūsų nuodėmes! Jis gimė iš feminum – Nekaltos Mergelės Marijos! – giedojo inspektorius.
 

– Aukos genitalijų srityje aš pastebėjau kažkokius randelius, bet nesuteikiau jiems ypatingos reikšmės, – pasiteisino ekspertas Olgierdas Opalka, tačiau Juzeko šūksnių fone bendradarbiai jo neišgirdo.
 

– Stop! – sušuko komisaras Kejstutis Kozyra. – Stop! – nutildė inspektorių Juzeką. – Lipk nuo stalo! – įsakė.
 

Juzekas stryktelėjo.
 

Stažuotoja Agnieška Keller, pasisodinusi šalia Juzeką, jausdama moterišką solidarumą, užmetė ant jo nuogų šlaunų savo skarą.
 

Gyvenime žmonių dėmesiu nelepintas Juzekas susigraudino ir priglaudė galvą prie Agnieškos peties.
 

– Išeitų, kad Šventų Kalėdų naktį Jėzus gimė ne itin gyvas.
 

– Moteriškos lyties, – papildė jaunesnįjį inspektorių Tadeušą ekspertas Olgierdas Opalka. – Be rankų, be kojų, be galvos.
 

– Ir smegenų, – spėjo įsiterpti stažuotoja Keller.
 

– Apytiksliai – trisdešimt trejų metų.
 

– Su pažaliavusiu pusmėnulio apgamu ant subinės.
 

– O asilėlis, išvydęs šį pasibaisėtiną vaizdą, apsišiko Betliejuje, – konstatavo komisaras Kejstutis Kozyra. – Taip atsirado ta mus suklaidinusi spira, – atsilošė kėdėje.
 

– O kiaušiniai?
 

– Kur tu matei bobą su kiaušiniais? – pasišaipė iš jaunesniojo inspektoriaus komisaras.
 

– Išties, – kaltai nuleido galvą Tadeušas.
 

– Manau... Galvoju... Įsitikinusi, kad tai – nelaimingas atsitikimas, – ramindama kūkčiojantį inspektorių Juzeką, iškėlė versiją stažuotoja Agnieška. – Įsčiose kūdikėlis apsinuodijo ryklio peleku ir… – originaliai vystė temą ir nesiliovė žvairavusi.
 

Pareigūnai klausiamai susižvalgė.
 

– Įdomu, – tarstelėjo komisaras.
 

– Labai įdomu, – daugiabalsiu choru pritarė grupė.
 

– Tai ką, apiforminam nelaimingą atsitikimą. Ir bylą – į archyvą! – iš pasitenkinimo net suplojo delnais komisaras Kejstutis Kozyra. – Skambinu kultūros ministrui, – čiupo telefono ragelį. – Ačiū! Visi gerai padirbėjote, – delsė rinkti numerį. – Olgierdai, asmeniškai atsiprašysi Lioleko, Vitoldo ir to… Renato – dėl sutrukdymo. Paaiškinsi, kad tokios jau tos mūsų pareigos. Tegu vyrai nusiramina ir toliau dirba. Padėkok už kantrybę, pagalbą. O tu, Tadeušai, – pasisuko į jaunesnįjį inspektorių, kuris grobuonies akimis pavydžiai žiūrėjo į Juzeką raminančią stažuotoją Agniešką, – pasimokyk iš inspektoriaus Juzeko, pasimokyk iš jo, – kalbėjo Kozyra. – Jis – sumanus teisėsaugos vilkas, žino, ką daro.
 

 

Sutemo. Ėjo į pabaigą pirmoji Šv. Kalėdų diena. Kas su šeimomis, kas pavieniui traukė pasisvečiavę namo.
 

– Sunki mūsų profesija, – slysčiodamas išpuošto senamiesčio grindiniu bambėjo sau po nosimi komisaras Kejstutis Kozyra. – Net per šventes, kol iki tiesos prisikasi, visokiam mėšle tenka kapstytis. Va visas šūdinas, – nusišnirpštė ant sniego pusnies.
 

Prie iliuminuotos eglės spygavo vaikučiai, būrys nykštukų, apspitusių Kalėdų Senelį.

Komisaras stabtelėjo.
 

Jis žiūrėjo į įvairiaspalves švieseles ant eglutės, klausėsi nerūpestingo vaikų krykštavimo ir it vaikas sieloje džiaugėsi, kad išvengė skyrybų.
 

Mintis, jog namuose laukia šeima, neleido komisarui Kejstučiui Kozyrai prie Šv. Kalėdų eglutės ilgiau užsibūti. Iki vidurnakčio – įstabiosios dienos finalo – buvo likusios vos kelios minutės.

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)