Sara Poisson. ČIUPINĖJIMO MALONUMAS. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – 230 p.

 

         Perskaičius poetės, prozininkės, fotografės, o dabar jau ir eseistės Saros Poisson esė rinkinio „Čiupinėjimo malonumas“ pavadinimą, iškart iškyla daugybė asociacijų, žavingų vilčių, kurios neišvengiamai sukelia būsimo skaitymo intrigą, dar labiau „paakinamą“ paprasto fakto: „Knygos viršeliui ir iliustracijoms panaudotos autorės nuotraukos.“ Kas tai? Pretenzija į universalias kūrėjas ar siekis prisitaikyti prie dabar madingos kuo įvairiapusiškesnės kūrėjo raiškos? (Šie klausimai neįtikėtinu greičiu sukosi balandžio 22-osios vakarą sėdint Rašytojų sąjungos salėje, kur buvo pristatoma ne tik S. Poisson esė knyga „Čiupinėjimo malonumas“, bet ir autorinė jos fotografijų paroda „Nulių glostymas“.)


         Čiupinėjimas ir glostymas – tai, kas realiai ir jusliškai patiriama pirštų pagalvėlėmis, kas apčiuopiama ir juntama žmogaus patyrimo „įrankiu“ – kūnu, dabar itin aktualu ne tik S. Poisson (nors viename interviu ji bando gintis, neva čiupinėjimo čia mažai, tai tik spekuliatyvaus mąstymo demonstracijos), bet ir visai dabarties kultūrai, išpažįstančiai kūno kultą. Apskritai perskaičius S. Poisson rinkinį tarsi nuotrauka išsiryškina du svarbūs dalykai arba problemos – esė žanro „nepačiupinėjimas“ bei problemiškumas lietuvių literatūroje ir vis dar masinantis, traukiantis kūniškumas. Šios dvi problemos susitinka ir pačiame knygos pavadinime, kuris viliodamas skaitytoją tarsi žada teksto malonumą (iškart iškyla R. Barthes’o svarstymai šia tema), kurį galima patirti čiupinėjant ne tik knygą, bet ir tekstą, tačiau... tekstas, žadėjęs čiupinėjimo malonumą, pradėjus jį skaityti, staiga suteikia nepačiupinėjamą, netgi neapčiuopiamą, klampų ir kartais tiesiog erzinantį skaitymo sunkumą arba nemalonumą. Tas sunkumas, susidurdamas su tam tikru atsargumu, kurį fiksuoja sąmonė, žinodama, kad tai pirmoji S. Poisson esė knyga – vadinasi, pirmasis autorei žanro ir žanrui autorės išbandymas, – kuria keistą skaitymo strategiją. O ji savo ruožtu mintyse gretina ir dėlioja moteris eseistes, kurios jau prisijaukintos ir atpažįstamos – Giedra Radvilavičiūtė, Gintarė Adomaitytė, Dalia Staponkutė ir daugelis kitų. Panašu, kad prie jų turės pritikti ir S. Poisson, tačiau mintys tam dar atkakliai priešinasi, nes pastarosios tekstas, net ir įpusėjus knygą, atrodo kaip klastingas ir nepažintas priešas. Kodėl?


         Pirmiausia todėl, kad S. Poisson esė yra „sunkiasvorės“ – sakinių struktūra, pasirinktų temų gausumu užgulančios skaitytoją. Netgi pats pasakojimo kūrimo būdas yra kažkoks sudėtingas ir traukiantis „prie žemės“: intensyvi ir pasyvi laiko ir vietos kaita kuria sunkios patirties įspūdį. Nėra aiškių ir lengvų perėjimų nuo kasdienio subjektyvizmo prie plačiojo pasaulio reflektavimo. Knygoje gausu novelėms prilygstančių siužetinių intarpų, kurie taip ir lieka neišplėtoti, palikdami skaitytojo sąmonėje neišsipildžiusios vilties kartėlį. Čiupinėjimo (ne)malonumas, kurį skaitydamas bet kokį tekstą yra tarsi priverstas išgyventi skaitytojas, šioje knygoje randasi arba iš pertekliaus, arba iš stokos. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, šie kraštutinumai, perskaičius visą knygą, vis dėlto palieka bendrą darnos pojūtį.


         Pagrindinis išeities taškas, siekiant vienaip ar kitaip įvertinti šį rinkinį, yra pačios autorės žodžiai: „Išorinis mano neapibrėžtumas teikia vidinių erdvių įvairiopiems statiniams ir konstrukcijoms. <...> Mano mąstymas truputį čigoniškas“ (esė „Pakeliui“, p. 216). Ir išties tas čigoniškumas, kurį aš suvokiu kaip įvairiapusį „visko po šiek tiek“ darinį, juntamas šioje knygoje. Šiek tiek iš vaikystės, šiek tiek iš asmeninio, darbinio gyvenimo istorijų, iš autorės giminės praeities, iš autorės buities. Taip skirtingi sluoksniai, klodamiesi vienas ant kito, kuria margo S. Poisson teksto audinį.


         J. Sprindytė lietuviškąją esė yra apibūdinusi kaip „kasdienybės interpretatorę“, o štai skaitant „Čiupinėjimo malonumą” šią mintį norėtųsi papildyti sakant, kad S. Poisson tekstai ne tik interpretuoja kasdienybę, bet ir stebi ją. Dažnai – liūdnu, egzistenciškai pavargusiu žvilgsniu, per kurį persišviečia praeities akimirkos, leidžiančios dabartyje fokusuoti tam tikrą, paremtą filosofų mintimis, matymo perspektyvą. Filosofinės intertekstinės citatos knygoje tarsi papildo tą polifoniškąjį rinktinės gaudesį. Ir S. Kierkegaard’o sorge, taip dažnai suskambantis šiame rinkinyje, atrodo, įgauna atskirą egzistencinio rūpesčio balsą, kuris persmelkia ne tik šią knygą, bet ir pasidaro vis labiau persmelkiantis visą S. Poisson kūrybą. Sorge yra svarbi jos kūrybinės programos dalis. (Galbūt tas rūpestis, sumišęs su moteriškomis jo refleksijomis, ir kuria tokią sunkią, bet margą S. Poisson teksto gyvybę.) 


         Tačiau egzistencinis rūpestis nesugeba panaikinti juntamo nenatūralaus (labai jau sąmoningo) situacijų konstravimo. Kai kurie apmąstymai teksto žmogui kyla tarsi prisiverčiant tai apmąstyti. (Vėlgi, matyt, dėl to kaltas teksto sunkumas – nėra lengvo ir grakštaus perėjimo iš realaus gyvenimo į apmąstymų lygmenį, priešingai – jis dar labiau apsunkinamas intertekstinėmis nuorodomis ir citatomis.) Skaitant „Čiupinėjimo malonumą“ neapleidžia mintis, kad autorė išgyvena malonumą, čiupinėdama kitų autorių tekstus ir mintis. Tai džiugina autorę, tačiau vargu, ar tą patį džiaugsmą patiria ir skaitytojas. Kita vertus, gal ir neblogai, kad jam pačiam nereikia domėtis ir ieškoti po žinynus anatominių sliekų ypatumų aprašymo – visai tai pateikiama esė „Slieko klaustukas“.


         „Čiupinėjimo malonumas“ nuolat bando pačiupinėti formą. Nesvarbu, žmogaus, slieko ar katino, bet formą – aiškiai apčiuopiamą pavidalą, tam tikrą jo išraišką. („Forma yra mūsų namai, o namai mums – viena iš formų. Forma mums leidžia susikalbėti, o kartais forma sunkina mūsų susikalbėjimą, nes ji trukdo mums keistis pagal kieno nors kito formos, kuri kartais mums pasirodo patraukli, pavyzdį. <...> Forma mus saugo, forma kelia mums skausmą, kai išaugame iš savo formos, bet dėl formos negalime atsisakyti savo praeities, kad ir kokia ankšta ji mums atrodytų“, p. 112.) S. Poisson aiškiai junta ir išgyvena, kad gamta ir žmogaus gyvenimas joje – tai skirtingų formų koegzistencija. Formų, turinčių skirtingus turinius. Apibrėžtumas vs neapibrėžtumas. Šis santykis leidžia esė „Pasenę vaikai“ herojei sakyti: „Nes, nors ir kaip daugelis geistų mane, jų manymu, vis dar esančią niekuo, padaryti kažkuo, aš galiausiai kėsinuosi būti viskuo, nes būti kažkuo man vis dar tebėra per maža. Forma mane žemino ir tebežemina“ (p. 122). Tai, matyt, esminis knygos santykis: konfliktiškas ir kartu draugiškas. Kaip tik iš jo randasi ir malonumas, ir nemalonumas. Ir, žinoma, kūniškumas.


         Galima sakyti, kad S. Poisson šlovina kūniškumą, tačiau tik jai vienai priimtinu būdu – vaikščiodama paribiais ir žaisdama sąvokų dviprasmiškumu. Štai esė „Jeigu aš būčiau vyras“ S. Poisson žaidžia, anot J. Lacano, „lyties ir giminės maskarado žaidimą“, nors ir puikiai suvokia, kad negali to žaidimo išgyventi pilnai: „Ši mano aistra, kurią sąlygiškai pavadinau „jeigu aš būčiau vyras“, kartais priartindavo prie vyro aistros modelio, prie vyro aistros laipsnio, bet ją beveik visada numalšindavo mano moteriška prigimtis, kuri mane stropiai, lyg vidinė mano motina, saugodavo nuo kraštutinumų“ (p. 171). Ne vienoje esė skambantis noras, geismas, aistra „būti vyru“, įsibrauti į tą nepažintą vyro pasaulį, atrodo, traukia S. Poisson pasąmoningai, nors ji bando prisipažinti, kad jai norėtųsi pažvelgti į moterį vyro akimis. Esminis šios traukos impulsas yra sutampantys jausmai – liūdesys. Liūdna S. Poisson esė moteris, kurią traukia vyro gyvenimas ir pasaulis, kuris, kaip yra pasakęs garsus visame pasaulyje teatro režisierius, „yra beviltiškai liūdnas ir vienišas“. Toks pat yra ir S. Poisson kūniškumas, kurio vaizdiniai (esė „Spuogai“, „Mano liga“) persmelkti patirties vienišumo ir praeities nevilties. Kita vertus, kūniškoji dimensija persmelkia ir patį S. Poisson mąstymą apie gyvenimą bei kūrybą. Viename interviu rašytoja ištaria: „Fotografavimas labiau primena seksą su partneriu, rašymas – masturbaciją.“ Kūniškasis santykis, besikuriantis iš čiupinėjimo malonumo. (Arba – S. Poisson sąmoninga žaidybinė poza, bandanti deklaruoti, tačiau taip ir nedeklaruojanti kūniškumo aspekto įvardytuoju lyties malonumo principu.)


         Rašau šią recenziją pagal žaidimą, kurį nuo pirmos akimirkos primeta pati S. Poisson. Iš pat pradžių skaitydama šią knygą nemėgau jos. Tačiau galiausiai visai kaip aprašyta esė „Nosies forma“ – „neigimas „nekęsti“ ir „nemėgti“ virsta teigimu ir vaisingumu“ (p.132). Išties tas teigimas, S. Poisson atžvilgiu, įvyksta suvokus, kad tai yra žaidimas, užkoduotas knygoje, kurioje kartais autoironiškai, o kartais labai jautriai teigiama – nesu ir nebūsiu mėgstama. „Turbūt manyje įsikūnijo daugybė sielų, šimtai ar net tūkstančiai sielų arba jų vektorių. Galbūt aš turiu rimtą motyvą būti nesuprantama ir galbūt turiu paaiškinimą, kodėl mane sunku skaityti, gal apskritai nesu perskaitoma“ (p. 209). Tai perskaičius belieka tik viena išeitis: arba sutikti, kad tai iš tiesų sunkiai perskaitoma ir nesukti sau galvos, arba žiūrėti į tai kaip į knygos ir autorės spendžiamus spąstus, kurių esmė – per neigimą pereiti prie teigimo, o gal net – neduok Dieve – užuojautos, kad rašytojai sunku kurti, žinant, jog ji nesuprantama, gal net neperskaitoma. Tačiau čia iškyla visai ne slieko, o knygos klaustukas.


         Rašant paskutinį sakinį, norisi perfrazuoti pačią S. Poisson: jos knyga neturi taško, veikiau – klaustuką, o veikiausiai „ji turi katino uodegą, kuri mėgsta tarpdurį“ (p. 230). Būtent dėl to tarpdurio, kurį mėgsta ir pati S. Poisson, ne tik jos esė katinas, atrodo, kad vis dėlto teks šiek tiek prigesusiame lietuviškųjų eseistų (balansuojančių ties eseistikos ir novelistikos riba) žvaigždyne atrasti dar vieną kūrėją, gyvenančią ir kuriančią tarp: apibrėžtumo ir neapibrėžtumo, malonumo ir nemalonumo, pačiupinėjamo ir nepačiupinėjamo, pertekliaus ir stokos.

         Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)