tekstai.lt

Aivaras Veiknys. Eilėraščiai iš rinkinio „R aktai“ (2007)

 

b_130_98_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_veiknys_aivaras.jpg       Aivaras Veiknys (g.1983) – poetas, žurnalistas. 2001 m. baigė Elektrėnų „Ąžuolyno“ vidurinę mokyklą. Dirba dienraštyje „Respublika“. Pirmieji eilėraščiai išspausdinti moksleivių kūrybos rinktinėje „Gyvenimo labirintais”. 2007 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį  „R aktai”. Knygos pavadinimą Aivaras Veiknys aiškina taip: „Rašymo aktai arba Raktai. Eilėraštis – intymus poeto bendravimas su jį supančiu pasauliu. Kai kada malonus, kai kada skausmingas rašymo aktas, tikintis nušvitimo. Lyg stovėtum visiškoje tamsoje ir bandytum atrakinti duris į ryškiai apšviestą kambarį”. 2008 m. apdovanotas specialiuoju prizu „Poezijos pavasario“ vakare „Sueiliuotas pavasaris“. A. Veiknio kūryboje įdomiai interpretuojami istorijos faktai, mitologijos, Šventojo Rašto motyvai.


 

 

b_130_182_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_veiknys_raktai.jpg 

 
SAUSRA PROTO VINGIUOSE
 
Sausra proto vingiuose - upės neišvengiamai išdžiūna:
Džiūvimo pradžioje dar sugebi laviruoti tarp seklumų,
Tačiau kas dieną vis sunkiau, ir tavo medinukė ima nervintis,
Kol išprotėja vargšė - pririši prie kuolo tartum šunį.

Ką padarysi, žuvys greit išmoksta vaikščiot kaip tikri pingvinai -
Vienos patraukia į pavojingas nendrių džiungles ir negrįžta,
Kitos nusiperka skrydžio bilietus su geriausiomis vietomis snapuose,
O tos, kurios lieka, guli iš nuostabos išpūtusios pilvus.

Permeti galvą per besiplaikstančią horizonto liniją.
Šiaip, iš įpratimo, trys gurkšniai - šventas reikalas.
Ir ką beveiksi, jei vandens danguje mažiau nei šlapimo pūslėje,
O ir tas sroveliukas išgaruoja dar nepasiekęs žemės.

Tau patinka viskis - kaip ir moteris, valkataujanti namie
Ir laukianti tavęs grįžtančio, kad vėl išsilietų-išlietų-lietų...
Ech, prisiminus ją kojos ima keistai tarpusavyje pintis,
Ir tu dar pagalvoji - oplia, kaip žuvis į tinklą.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
NUGARA – TAI NUGARA
 
istorija tokia - basas iš savo lovos -
tipenu tipenu pirštų galiukais - tyliai -
matau, miega tėvas nugara į motiną -
na ką gi, galvoju, nugara - tai nugara -
po minutėlės - žali žadintuvo skaičiai -
duris prakeiktas pasiekęs - girgždančias -
kietai dantis sukandu - net traška vargšeliai -
šmurkšt - į virtuvę vagies tobula gracija -
palaiminta būki, vandens pilna virinto -
troškulį numalšinęs atgal tipenu - tyliai -
matau, miega motina nugara į tėvą -
na ką gi, galvoju, nugara - tai nugara
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
UŽAUGINK
 
užaugink staktą
stalą užaugink
kad kaimynų
galvos
po to
sakytų -

jis toks
kaip mes
jo namuose
stalas
didelis

kėdžių tik
neaugink -
iš anksto turėk
keletą
pavargusių
kad kaimynų
burnos
prisėdusios
per ilgai
neužsisėdėtų
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
ELEGANCIJA
 
mano valtis
pilna elegancijos
irkluoju švelniai
kad neužgaučiau
mat elegancija
labai užgauli

stebuklas – ne ežeras –
pakrantėmis tobulai
iškarpytas

kiek – mąstau – metų reikėtų
visoms briaunoms suskaičiuoti
jei pradėtume nuo skirtingų pusių
kol galiausiai per vidurį susitiktume
ar nepapilkėtų tos baltos pirštinaitės
iš nuobodulio?

jos vardas Agnieta
ji turi sesę dvynę
akimirką pasidingojo
kad Agatos veidas
daug tyresnis
už Agnietos veidą
ir kad Agatai
pakrantėje likusiai
visai nereikia
baltų pirštinaičių
nes - - -

Agatos drovumas
kelia šypseną
ko šypsaisi? –
klausia Agnieta
kitame valties gale

šiaip sau.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
EILĖRAŠTIS IDIOTAS
 
Jis toks mažas mažutis tarp knygų,
Tik juokingas eilėraščio posmas.
Tau eilėraščių niekad nestigo -
Rašė Tadas, Martynas ir Kostas.

Tu sakai, kad svarbiausia kokybė,
Vis kartoji valydama dulkes,
Jam, žinok, kartais plyšta kantrybė,
Jeigu būtų ne posmas, o pulkas,

Tai sutryptų tave tartum šunį,
Tartum priešą kapotų įnirtęs.
Bet eilėraštis kardo neturi,
Guli vargšas nuo skausmo apgirtęs

Ir dejuoja, koks liūdnas likimas,
Mylimoji mylėti nemoka.
Tau eilėraščių niekad nestigo,
O dabar dar turi idiotą.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
EILINIS EILIUOTAS RUDUO
 
Bus eilinis eiliuotas ruduo -

Ankstų rytą Dzūkijos miškuose
pirmarūšis poetas grybaus.

Antrarūšis trauks paltą iš spintos
ir prairusioj palto kišenėj
susiras sau vertingų ženklų
iš praėjusio rudenio derliaus,
tartum tyčia šiai dienai juos slėpė.
O tada jis prisėdęs eiliuos
apie meilę be vieno sparnelio,
nes tik vieną pavyko ištraukti
iš šventovės griuvėsių krūvos,
apie mažą kavinės stalelį,
prie kurio vietos dviem neužtektų,
apie musių sukandžiotą širdį.

Jam berašant, erotikos metas,
vasarinės erotikos metas,
termometro laipteliais šlepsės
prie užmigusių vaistinės durų,
ant kurių bus lentelė – NEDIRBA.
Ir mažiausiai savaitę nedirbs,
kol kas nors iš gamybinio taško
atplukdys čia bent kiek aspirino
ir lašų nuo žudikės slogos.

Bus eilinis eiliuotas ruduo,
bus poetas, palinkęs prie stalo,
ir ant stalo saulėgrąžos trys
antrarūšį sonetą skaitys
apie nykų rudens karnavalą.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
BALTĄ VALANDĄ
 
Baltą valandą gal paskutinę
Tarp sloguojančių gatvės prekeivių, -
Čia tiek daug rudeninių motyvų,
Kaip lietus ant įkaitintų nervų;
Čia drugeliai džiovinti tik priedas
Prie sintetinių vilnos megztinių, -
Mūsų laikas prekystaliais bėga,
Retos pauzės kišenėj rūdija.

Baltą valandą gal paskutinę
Tarp manęs ir tavęs teka upė -
Tu pritūpk ir patikrink jos gylį,
Aš nupirksiu šiaudinį smeigtuką,
Tokį trumpą, kad teks susiglausti,
Gautą grąžą išmesiu per petį,
Atsigręšiu - pavirsi į rūką -
Tartum niekas tavęs čia nematė,

Tartum niekas manęs čia nematė.
Baltą valandą jau paskutinę
Mes sužaisime pelę ir katę,
O ant kortos statysim likimą,
O ant kortos statysim, kas liko
Iš sintetika virtusio laiko -
Čia tiek daug rudeninių motyvų,
Tarp sloguojančių gatvės prekeivių.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
BERNIUKAI ŽAIDŽIA KARĄ
 
berniukai žaidžia karą - jeigu rašyčiau eilėraštį,
iš karto pradėčiau meluoti - rašyčiau, karas vyksta
draugystės gatvėje - tarp dvyliktu ir keturioliktu
numeriais pažymėtų daugiabučių - šis paradoksas
kabintų jautrių senučių - intelektualių - sielas,
o tai, žinia, ne tik garantuotų komercinę sėkmę,
bet būtų rimta paraiška Nobelio taikos premijai
gauti - nejaugi išties viskas prasidėjo nuo jų -
mokykloj kalbėjo apie žydų getą - sakė, žvaigždę
siuvo geltoną - kodėl neminėjo žydo fašisto,
susitepusio brolių krauju - berniukai žaidžia karą -
nepamenu gatvės pavadinimo, tik žinau - esu
vienas jų - dvyniai skirtingose fronto pusėse -
ir dar - tas motiniškas rūpestis, kai vidury nakties
staiga pašokusi, nutipena mažučių kamšyti - abu
tokie vienodi, kad neatskirsi, kuris labiau negyvas
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
PIRAMIDĖ
 
piramidę tėvas statė,
piramidę tėvas pastatė,
savuoju papt - prakaitu, papt - prakaitu
Nilą išpapsėjo

žiū, šventasis Nilu plaukia,
žiū, šventasis Nilu atplaukia,
pjausim, motin, krokodilą riebiausią -
svečią sutiksime

krokodilą abu pjovė,
krokodilą abu papjovė,
mane miegantį ištraukė - prarytą
prieš tūkstantį metų

šventasis mane žadino,
šventasis mane pažadino
-----------------------------
dieną naktelę piramidę statau
tėvui ir motinai
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
DVASINĖ EVOLIUCIJA (ARBA TUŠTUMA)
 
Bijau, net ir Tu
neįstengtum išrauti
tuštumos iš tampomo
varpo krūtinės.

Tu, vienintele, - apsiniaukusi
Elzaso mergaitės šmėkla,
nepatyrusi vyro meilės,
bet žinanti, koks kartus jo
išdavystės vaisius, subrandintas
smilkstančių Burgundijos
pievų, - kiek auksinių
imperatoriaus galvų
turėjo nusverti tavo šarvus,
o užsispyrusi anglosaksų ragana?

Pro dūmų ir verdančio kraujo
uždangą matau makabrišką
veidą, anglies gabaliukais
trupantį į delnus e r e c t u s - 
klaupkis ir virsk h o m o  s a p i e n s,
ir skelbk šventąjį kryžiaus karą
netikšai, kuris čia atsinešė Azijos
žemių nostalgiją, avies smarvę
ir sėklą - iš jos jau kalasi
pirmieji romėnų vilkai, stabams
jų jau kalasi plunksnos.

Ugnis išdegino žodį -
taip atsirado šventraščiai,
įstatymai, normatyvai, o baimė
buvo iš pat pradžių, tik ją reikėjo
prisijaukinti lyg kokį laukinį prerijų
eržilą, atkakliausius užkonservuojant
Luvre ar Lukiškėse. Suodinas
Jėzaus Blindos pirštas neranda
kelio iš konclagerio mūrų; gyvuliškas
e r e c t u s riksmas, išgrynintas
batų kaukšėjimas
tamsoje ----------
---------------- cit!!!

Vienišos gruodžio valandos
retrovarpinėj taip velniškai
prailgo, kad Dievas išėjo iš proto,

o aš - iš sekmadienio ---
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
ATSISVEIKINIMAS
 
     Mano įgula laukia ženklo. Švelnesnio
motyvo nuskendusioj Aivazovskio dirbtuvėlėj
ar šiaip nušvitimo. Liūdni esame žmonės, lyg
žvakių šviesos išmąstyti į plunksnos senovinį
braižą. Išmąstyti ir mąstantys niekam
nereikalingoje knygoje. Girdi, tai žiurkės
galanda dantis į kietą jūreivišką gultą, o
mūsų vardai joms tikriausiai egzotika, kaip
laipsniai ir pareigos. Ir vienatvė.
     Prakeiktos laukimo valandos. Mažos
italų valtelės irkluoja namo, aplenkdamos
siuntantį dangų ir švyturį šiaurėje. Audra mus
atvijo čionai, į šią kitakalbių įlanką. Bet brėkštant
jūra ramiau ims banguoti ir geras vėjas papūs,
kur reikia. Tai ženklas pakelti inkarą. Jaunasis
junga niūniuos melodiją, ir tolstančio uosto
žvejai jam pritars: kokie bebūtume, iš kur
bebūtume, visi mes likimo broliai. Bet, broliai,
tyliau! Murano bažnyčios varpai vis artėja,
artėja. Štai pradeda krantas ryškėti.
     Nedūžtančio stiklo šalis, gimei čia ir augai.
Čia amžiams tave pamilau.
     Dabar grąžinu, mano skausme.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
BAOBABŲ ŪKIS
 
Turiu gal šimtą
nedeklaruotų hektarų -
dar pernai gavau dovanų
iš mylimo pusbrolio Jano,
nelegaliai kirtusio laiko
sieną ir dabar gyvenančio
visai čia pat, kažkur tarp
akies ir ausies būgnelio.

O vakar jis atsiuntė postnervotemą:
klausia, kaip mano ūkis, ar daug
baobabų išdygo iš sėklos, kurios
man parūpino pilkojo slėnio
plantacijoj.

Skubu jam tuojau atsakyti,
kad ūkis tvarkoj, kad sėkla
gera ir visi baobabai išdygo.
Be to, jie tokie dideli, kad
viršijo mano lūkesčius, -
karstelių bus dvigubai tiek,
kiek mažų atminties
lavonėlių.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
AKTAS
 
Iš pradžių
jie padalina smėlio dėžę
į Rytus ir Vakarus -
du baltaodžiai kūdikiai,
pilni pirmapradės
ambicijos. Ir pavasaris
eina į pabaigą.
Didžiakrūtės
motinos tartum volungės
suokia himną sūnų sveikatai,
tada elegantiškai nusispjauna
į žemę, rankute pridengdamos
žydinčias lūpas.
O smėlio dėžėj - bręstančio
karo nuotaikos: kasami bunkeriai
ir tranšėjos, rikiuojami tankai,
patrankos, alaviniai kareivėliai,
netelpantys į burną.
Karo dievai mergaičių
pavidalais pina vainiką
nugalėtojui
lietaus debesiui, pasiruošusiam
smogti pirmąjį vandens lašą. Ir motinos
sugriebia nepatenkintus kūdikius.
Ir ore kurį laiką dar kabo
dvikalbis atsisveikinimo
aktas.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
DANCE MACABRE
 
Atklydai
čionai uogaudama.

Lygiai kaip rytas atklysta
nesuteptu saulės spinduliu: pramuša
džiunglių tankmę, patenka į kiemą
galinį ir odą, padžiautą jame
ant virvių, sujudina.

Tu pametei kryptį teisingą; aš
moviau geriausius laimikio gabalus,
ugnį įpūtęs kepimui. O likusius
reikia užkasti, nes būna naktų,
kai medžioklė visai nesiseka.

O kartais sėkmė lydi dviguba.

Tavo riešai nudeginti pančių,
tavo strėnose siaubas siūbuoja ir supasi,
uogos išmėtytos vysta - tai dance macabre,
kaip kaime: vadas iškelia skeptrą taip duodamas
ženklą pradėti, ir vyrai pamato reginį:
medžiojantį džiunglėse demoną!

Šis vaizdas truputį perdėtas -

esu paprasčiausias
žmogėdra.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
TAVO MIESTO LEGENDA
 
Vos prašvitus žiūrėk - tavo miestas išėjo iš proto
Susivėlusiais gatvių plaukais - po žibintą, po šunį.
Čia paraudusios miego spintelės, jose susapnuoti
Balto stiklo veidai - burbulai. Imituoja mėnulį.

O mėnulis toli - per toli, kad pavyktų sugrįžti
Bent sekundę anksčiau nei atotranka šūvio į dangų.
Čia žudikas ledų pardavėjas. Ir niekas neklysta,
Nes klaida ne klaida - tai manevras, klaidinantis bandą

Lyg netikras piemuo ar mechaninio dievo botagas -
Tris kartus per akis, ir atsiveria slaptos kasyklos.
O paršelio namai, kaip paršeliui, truputį per gražūs,
Na ir kas - čia vis tiek negalioja protingos taisyklės.

Negalioja vardai, pinigai, dokumentai ir datos,
Gal tik skaičių prasmė, užkoduota ant miego spintelių.
Vos prašvitus žinok - tavo miestas persona non grata,
Iš mėnulio šalies kažkada išvarytas į žemę.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
VIEŠNIA
 
Kai dangaus juodulys siunčia bučinį sausumai šlapią,
Kai prakeiktas lietus tvindo Vilnių ir visą Europą,
Tu prie židinio šildai pieštuko grafitą ir lapą,
Į svečius pasikvietęs auksinę eilėraščio strofą.

Tu iš tolo matai - elegantiško skėčio kelionė
Per pusnynus vandens, kur dar vakar nykštukas pradingo,
Ir truputį baisu, kad viešnia tuoj pavirs į skenduolį,
O tada pasibels į duris - tris kartus. Taip grėsmingai.

Nepaspruksi, žinai, nes suplyšusios traukinio burės,
Mašinistas perono akvariume miršta iš bado.
Bet staiga prisiminęs alchemikų triuką ar vudu
Tu pieštuką sulaužai - ir auksas pavirsta į varį.

O dangus keičia spalvą. O debesys ima baltuoti.
Iš pusnynų nykštuko kepurė žalia pasirodo.
Arbata vaišini savo viešnią, eilėraščio strofą,
Ir medaus šaukšteliu gydai skėtį, pagavusį slogą.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
DU MIESTO PORTRETAI
 
1. Vakarinis

Ar žinai, šitas miestas netikras,
nes visi čia kažkiek netikri.
Du gyvenimai gaudo taksistą,
o atrodo, ne du - keturi,
nes kai vakaras užgula miestą,
mūsų rankose plečiasi vėjai,
kad galėtų trumpam susiliesti
ir išeitų numirti po vieną.

Ir išeina numirti po vieną,
nes po vieną numirti lengviau,
nes kai dievas šį miestą pasėjo,
mes išdygom truputį anksčiau.
Ir neturim dabar ką sakyti
savo broliui ar savo kaimynui,
tiktai girdim, kaip pradeda lyti,
ir save į save užrakinam.

2. Rytinis

Ar žinai, šitas miestas prakeiktas,
ir visi čia, visi prakeikti.
Du balandžiai nesugeba keltis,
nes balandžiai ne du - keturi,
nes kai brėkšta, kai dieviškas rytas
melodingai barbena į staktą,
mes nedrįstame sau pasakyti:
aš esu ir yra dar vienatvė.

Tik rakiname lūpose lietų,
kaip rakina mus liūdnas dangus.
O kišenėse pilna monetų,
kad atrodo - išpirksim visus
ir kartosim: vienatvių nebūna,
būna vyrai ir moterys gražios.
Tai žinok, šitą miestą užbūrė
ir seniai jau atburti negali.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
  
 
 
LOVE
 
Nes Ji graži,
nes vardas Jos negadina
eilėraščių.

Čikagoje draugą turiu, jis nemoka
sapnuoti – kas dieną rašau savo draugui,
kas dieną manęs jis klausia:
Who's Maria?

Jei tik žinočiau
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
ŠACH-MATINIS
 
Čia neliko taikos. Čia abu
generolai paklojo sau lentą.

    Mano juodas munduras, o tu -
    tamsiagymis. Ir šventiškai baltas
    kaip dangaus pelenai. Kam lindau
    į pandoros užnuodytą urną?
    Mano prieše, tave ten radau,
    tavo akmeniu virtusią burną.
    Kietą burną, atvertą plačiai,
    grynakraujį arabijos žirgą.
    Saulės žirgą kirtau. Nes kirtai
    stiklo bokštus, nes drebinai širdį
    visai tautai. Matai? - Ši tauta
    keršto vėliavą kelia prieš vėją.
    Prieše mūsų, net braška lenta
    nuo ėjimo, nuo žingsnio kiekvieno.

Čia neliko taikos. Vieną naktį
generolai paklojo sau lentą.
Nes akis, parašyta, už akį.
Nes dantis, parašyta, už dantį.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.
 
 
 
 
 
LEITUVIŲ KALBOS YPATUMAI
 
Visą dieną
iš rankų nepaleidau
kinų-lietuvių kalbų žodyno,
mat Kalvarijų turguje
nusipirkau lakštingalą,
pažymėtą Made in China -
pigią, gražiu balseliu.
Ar žinote, apie ką
ji čiulbėjo?
Ogi apie tenykštį
kiek sutrikusį vaikinuką,
vartantį lietuvių-kinų
kalbų žodyną,
mat Pekino turguje
nusipirko papūgą,
pažymėtą Made in Lithuania,
kuri temokėjo rusiškai
keiktis.
 
Aivaras Veiknys. Raktai: poezija. – Vilnius: Atkula, 2007.