TRADICINIŲ VAKARŲ KULTŪROS VERTYBIŲ KRIZĖ IR POSTMODERNIZMO ISTORIOSOFIJA

 

            Norint teisingai suvokti postmodernizmo specifiškumą ir istoriosofinę reikšmę, pirmiausia reikia aiškintis jį pagimdžiusias prielaidas, apibrėžti pagrindinių idėjų lauką bei tipologinius bruožus. Ieškodami atsakymų į šias problemas, gausioje postmodernizmui skirtoje literatūroje surasime daug skirtingų požiūrių. Postmodernistinės kultūros, estetikos ir meno vertinimų prieštaringumas kyla dėl to, kad ignoruojamas paties postmodernizmo fenomeno dvilypumas, apie kurį kalbėsime vėliau. Kiekvienas perdėm kategoriškas teiginys apie nevienareikšmius postmodernistinės kultūros reiškinius natūraliai provokuoja antitezę, abejonę iškeltos tezės teisingumu.

            Viena svarbiausių šio straipsnio tezių yra ta, kad postmodernizmas, žvelgiant į jį iš platesnės istorinės perspektyvos ir analizuojant jo tipologinius bruožus, mąstymo, pasaulio suvokimo, kūrybos principus, meninės išraiškos priemonių skalę, yra ne eilinis, o kokybiškai naujas universalios „planetarinės“ kultūros fenomenas, iš esmės besiskiriantis nuo ankstesnių. Pagrindiniai tipologiniai jo bruožai – tai vienareikšmių požiūrių, klasikinės Vakarų filosofijos, estetikos, meno nuostatų atsisakymas, principinis pliuralizmas, daugiastiliškumas, daugybės naujų, iš kitų civilizacijų perimtų „neklasikinių“ mąstymo ir kūrybos principų iškėlimas, pagaliau tokia pasaulio regos taškų įvairovė, kuri iki tol buvo neįmanoma.

            Polemiški apmąstymai apie mūsų nacionalinės kultūros ir meno santykius su sudėtingais „postmodernistinės“ kultūros reiškiniais yra itin aktualūs Lietuvos intelektualams ir menininkams, jaučiantiems modernumo ilgesį ir siekiantiems jį išreikšti. Meninis gyvenimas, spaudoje pasirodantys teoriniai straipsniai sukelia minčių apie gajas neišrankumo ir estetinių kriterijų praradimo tendencijas; dėl komercializuotos Vakarų kultūros įtakos vis daugiau dėmesio skiriama trumpalaikiams surogatams, o ne tikroms kultūros vertybėms. Lietuvai išsprūdus iš totalitarinės ideologijos pančių, natūraliai suvešėjo daug vienpusių stereotipinių nuomonių ir iliuzijų apie šiuolaikinę Vakarų kultūros ir meno situaciją, o ji yra labai nevienareikšmė. Greta gęstančios humanistinės kultūros apraiškų, joje daug dekadentinės kultūros požymių (liguista savirefleksija, eskapizmas, deformuotas erotikos kultas), suartinančių šiuolaikinę postmodernistinės kultūros situaciją su tais „krizinės sąmonės“ protrūkiais, kuriuos regime vėlyvojoje antikoje, manierizme, XIX a. pabaigos dekadentizme. Neapdairus, jaunoms kultūroms būdingas ekstremizmas lemia ir daugelio mūsų naujos generacijos intelektualų ir menininkų atkaklų nenorą pripažinti tai, kas, nepaisant ideologinės kontrolės, lietuvių kultūroje buvo pozityvu, nonkonformistiška ir iki šiol neprarado vertės bei aktualumo.

            Norėčiau iškelti daug kam tikriausiai paradoksaliai skambančią tezę, kad šiuolaikinėje postmodernistinėje kultūroje yra pasikeitę tradiciniai „centro“ ir „periferijos“ santykiai. Kai niveliuojasi aukštą technologijos, standartizavimo ir meno kūrinių tiražavimo lygį pasiekusių Vakarų šalių tradicinės kultūros, į pirmą eilę iškyla „neklasikinės“, „marginalinės“, „periferinės“ kultūros, išsaugojusios nacionalinių, regioninių ir etninių tradicijų unikalumą. Nebeliko vieno centro (Paryžius, Roma, Viena), iš kurio idėjos ir vertybės spinduliais sklistų į šalis, tad atsirado kokybiškai nauja decentralizacija ir stebinantis kultūros „polifonizmas“. Daugelį reikšmingiausių šiuolaikinės kultūros vertybių sukuria nebe Vakarų kultūros madas kadaise diktavusių tautų atstovai. Kultūros centrų ir kūrybinės iniciatyvos decentralizacija vyksta įvairiomis kryptimis. Dėl „pažinimo archeologijos“ (M. Foucault) poveikio įsigali objektyvesnis pasaulinės kultūros ir meno istorijos bei skirtingų tautų įnašo į ją suvokimas. Pasaulio centras, anot U. Eco, išsiplėtė iki visos planetos masto, koegzistuoja civilizacijos ir kultūros, esančios skirtingose raidos pakopose. Postmodernistinėje filosofijoje R. Rorthy's įžvelgia hermeneutinį ir poetinį aktyvumą, kylantį iš šiuolaikinei Vakarų kultūrai būdingo siekimo užmegzti ryšius su egzotiškomis bei praėjusių istorinių epochų kultūromis ir tuo būdu kurti naujas idėjas, naujus pasaulius1.

            Postmodernizmo idėjų įsigalėjimo epochoje esame vieno svarbiausių Vakarų civilizacijos istorijoje kultūros ir meno lūžių liudytojai, lūžio, radikaliai keičiančio daugelį per amžius nusistovėjusių europinio meno nuostatų ir kūrybos principų. Net paviršutiniškas žvilgsnis į dabartinius procesus atskleidžia, O. Spenglerio žodžiais tariant, „gyvybinės energijos siekimo“ ir perėjimo iš gyvos „kultūros“ į surambėjusios technokratinės „civilizacijos“ stadiją simptomus. Neatsitiktinai postmodernizmo filosofai, plėtodami A. Schopenhauerio, F. Nietzsche's, O. Spenglerio, W. Benjamino, T. Adorno, M. Heideggerio motyvus, prabyla apie „postnihilizmo“ epochą, kurioje nuvainikuojama ir desakralizuojama daugelis „amžinųjų“ Vakarų civilizacijos iškeltų idealų, stabų, susvyruoja švietėjų époque moderne ideologijai būdingas tikėjimas absoliučia racionalaus Proto galia ir „skaidriomis“ žmogaus būties perspektyvomis. „Postmodernistai, – aiškina J.–P. Sartre'o ir J. Derrida mokinys, įtakingiausias Jeilio mokyklos amerikietiškojo dekonstruktyvizmo ideologas P. de Manas, – kritikuoja époque moderne metafiziką pirmiausia todėl, kad tokios kategorijos kaip Gėris, Vienis, Tiesa daugiau nepajėgia paremti kultūros.“2 Jam pritaria ir I. Hassanas, kuris konstatuoja, kad pamatinės sąvokos Dievas, Valdovas, Žmogus, Protas, Istorija, Valstybė negrįžtamai praranda savo prasmę3. Vakarietiškoji vartotojiškoji époque moderne civilizacija supriešino žmogų ir gamtą, tyliai žūčiai pasmerkė miškus, paukščius, gyvūnus, sukūrė nužmogintą akmeninių džiunglių ir jas supančių „buities šiukšlių“ pasaulį. Nietzsche su jam būdinga karčia ironija konstatavo, kad mūsų civilizacijai „pavyko tik menki dalykai“. Įtakingi postmodernizmo filosofai „postnihilistinę“ Vakarų civilizaciją laiko nenatūraliu negyvu organizmu (J. Beuysas, G. Künertas, J. Baudrillard'as, G. Deleuze'as), kuriame išnyksta gyvybinė energija, kūrybinis dvasios polėkis, sugebėjimas kurti reikšmingas vertybes.

            Pagrindinės meno revoliucijos Vakaruose, anot J.–P. Sartre'o, pastaraisiais dešimtmečiais skleidžiasi išimtinai meninės formos srityje. „Naujojo romano“ ideologas A. Robbe–Grillet atvirai prisipažįsta: „Neturiu ką pasakyti. Jaučiu tik poreikį kurti formas“4. Šiuolaikinėje postmodernistinėje literatūroje stiprėja hermetizacijos, psichologizavimo, subjektyvizmo tendencijos, laipsniškai išstumiamas klasikinės literatūros herojaus vaizdinys, jį pakeičia „esybė be kontūrų, neapibrėžtas, nefiksuojamas ir neregimas anoniminis 5. Svarbiausieji muzikinio avangardo pasiekimai taip pat susiję su radikaliais meninės išraiškos pokyčiais, griaunančiais tradicinį muzikos supratimą.

            Analogiškai keičiasi ir vaizduojamoji dailė, kur šeštojo dešimtmečio pabaigoje susiformavusi poparto estetika ir vėliau suklestėjusios įvairios konceptualiojo meno kryptys (performansai, body–art, video–art, artefakto menas ir kt.) visiškai keičia tradicinį požiūrį į tapybą. Veikiamos poparto „daiktiškumo“ ir konceptualizmo išaukštinto „idėjos“ kulto, griūna daugelis pertvarų, skiriančių meno rūšis, keičiasi tradicinis požiūris į tapybos funkcijas, pobūdį, susvyruojamos vyraujanti pozicija meno rūšių hierarchijoje. Po triukšmingos poparto ir konceptualiojo meno epopėjos, įtvirtinusios asambliažo, instaliacijos reikšmingumą, klasikine prasme suvokiama tapyba buvo nustumta į antrąjį planą. Netgi nauja galinga prieš poparto daiktiškumą nukreipta spontaniškos tapybos krypčių reakcija (prancūzų „naujoji konfigūracija“, italų „transavangardas“, vokiečių „naujieji laukiniai“) aštuntajame dešimtmetyje nepajėgia tapybai sugrąžinti prarastų pozicijų.

            Tradicinių vakarietiškųjų meninės kūrybos formų „išsisėmimo“ požymiai, išryškėję jau penktąjį ir šeštąjį dešimtmetį, pasiekia kulminaciją kontrkultūros ir „naujųjų kairiųjų“ judėjimo bangoje, 1968 m. audringai praslinkusioje per Prancūziją ir kitas Vakarų šalis. Maištaudami prieš „komercializuotas klasikinio modernizmo formas“, kontrkultūros šalininkai, griaudami jas, panaikino ribas, skiriančias meną nuo antimeno, ir kartu tarsi nubrėžė demarkacinę liniją tarp vėlyvojo modernizmo ir naujojo meno, pavadinto postmodernizmu.

            Daugelio, kaip atrodė, amžinų Vakarų civilizacijos idealų destrukcija, drastiškos kontrkultūros šalininkų akcijos Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių intelektualų sąmonėje sukėlė sąmyšį, nusivylimą tradicinėmis Vakarų civilizacijos vertybėmis. Įsigalintis nihilizmas imtas suvokti kaip galutinis civilizacijos sukurtų dvasinių vertybių ir kultūros žlugimas.

            Stambiausiuose tarptautiniuose kultūrologų, filosofų, estetikų, meno istorikų forumuose svarbiausiais tampa įkyrūs „krizės“, „pabaigos“, „mirties“ motyvai. Tarsi atgaivindami Nietzsche's ir Spenglerio pranašystes, filosofai vėl prabyla apie Vakarų Europos civilizacijos saulėlydį, „postnihilizmo“ epochą, „Vakarų filosofijos pabaigą“, „estetikos krizę“, „meno mirtį“... Robbe–Grillet ir N. Sarraut samprotauja apie „literatūros saulėlydį“, herojaus mirtį, M. Foucault ir R. Barthes'as sako, kad kartu miršta ir pats autorius, kuris yra tam tikras mediumas, anoniminių kalbos tekstų retransliatorius. P. Boulezas, K. H. Stockhausenas, J. Cage'as, G. Ligeti's, L. Ferrari's vieningai kalba apie klasikinės Vakarų muzikos tradicijos pabaigą. Pranašysčių apie artėjančią tradicinės tapybos „mirtį“ irgi galime surasti gausybę. „Šiandien, – sako vienas įtakingiausių šiuolaikinių estetikų M. Dufrenne'as, – mirtis madinga: ji tiesiog apžavėjo šiuolaikinius mąstytojus. Mirtis suvokiama ne kaip atsitiktinis faktas, o kaip anoniminis mirimo procesas." 6

            Šie pesimistiniai eschatologiniai ir istoriosofiniai motyvai rodo kad intelektualai ir menininkai nesąmoningai pajuto ir reflektavo artėjančią konkretaus Vakarų civilizacijos ciklo, jo mąstymo kategorijų, meninių vertybių sistemos pabaigą, kurią suabsoliutinę aiškino kaip kultūros ir meno krizę apskritai.

            Iškyla natūralus klausimas: ar iš tikrųjų šiuolaikinė Vakarų kultūra ir menas, įžengę į naują kompiuterinę ir masinės komunikacijos priemonių erą, išgyvena globalinę krizę? Į šį sudėtingą klausimą, jei omenyje turime klasikinius Vakarų kultūros, filosofijos, estetikos, meno principus, turime atsakyti teigiamai. Nors sunku paneigti ir tokį paradoksalų dalyką, kad greta krizės visada skleidžiasi reikšmingi kultūros ir meno reiškiniai, kuriuos skatina krizės apraiškos, apnuoginančios kultūros, meno ir žmogaus būties skaudulius. Tačiau gvildendami postmodernizmo fenomeną, turime kalbėti ne apie kultūros ir meno krizę apskritai, o apie labai konkrečių, atrodžiusių amžinomis ir nepajudinamomis, klasikinės Vakarų kultūros mitologemų agoniją ir atsiradimą naujų „atvirų“ mąstymo, kūrybos, meno formų, stipriai veikiamų egzotiškųjų, Rytų, ir marginalinių kultūrų.

            Ankstyvajame postmodernistinio meno stiprėjimo etape spontaniškai viena kitą keičiančias ir tarpusavyje polemizuojančias naujojo meno formas menotyrininkai vadino trumpalaikėmis, chaotiškomis, pretenduojančiomis į naujumą meno srovėmis. Tačiau netrukus postmodernistinio meno principai poststruktūralizmo ir dekonstruktyvizmo estetikoje (Foucault, Barthes'as, Derrida, J.–F. Lyotard'as, J. Lacanas, Deleuze'as, F. Guattari, de Manas ir kt.) gavo teorinį pagrindą ir susiklostė į daugmaž vientisą konceptualią idėjų sistemą. „Neoklasikinių“ postmodernistinio meno formų skverbimasis į šiuolaikinę Vakarų kultūrą keičia požiūrį į modernizmo „revoliucingumą“, kuris postmodernistinių novacijų akivaizdoje virsta akademišku reiškiniu, logiškai įsijungiančiu į ankstesnę porenesansinę époque moderne meno tradiciją. Modernizmas, anot O'Doherty, – tai „greičiau priedas prie tradicijos nei jos atsisakymas.“7

            Įsigalint postmodernizmo estetiniams principams, vis labiau aiškėja, kad tai kokybiškai naujas stadijinis post–modernistinis arba post–europocentristinis meninės kultūros fenomenas. Postmodernizmas iš tiesų yra tai, kas chronologiškai eina po modernizmo, tačiau tai ne paprasta reakcija į modernizmo korifėjų sukurtą vertybių sistemą ir meninio pasaulio regėjimo principus, o epochinis perversmas, radikali kultūros paradigmų ir dvasinių orientyrų kaita, kurios reikšmės dar nesuvokėme. Taigi šiuolaikinėje postmodernistinėje kultūroje išryškėję radikalūs poslinkiai turi ne lokalinę, o globalinę istoriosofinę prasmę. Esame naujaisiais amžiais Vakarų kultūroje susiklosčiusios perdėm racionalizuotos klasikinės filosofijos, estetikos ir meno idealų „irimo“ liudytojai.

 
 

            FILOSOFINĖS IR ESTETINĖS POSTMODERNIZMO IŠTAKOS

 

            Nesiaiškinant teorinių postmodernizmo ištakų, to sudėtingo idėjų komplekso, kuriam veikiant skleidžiasi postmodernistinis skepticizmas, reliatyvizmas, intuityvizmas, nauji „atviri“ mąstymo, kūrybos principai, neįmanoma teisingai suvokti radikalių šiuolaikinėje Vakarų estetikoje ir mene vykstančių pokyčių esmės.

            Postmodernizmas in corpore turi solidžią priešistorę, kurią, remiantis skirtingomis konceptualiomis nuostatomis, galima pradėti tyrinėti nuo švietėjiškosios époque moderne ideologijos ištakų, aiškių jos krizės simptomų XIX a. pradžioje, modernizmo genezės arba, pagaliau, nuo XX a. penktojo ir šeštojo dešimtmečio, kai Vakarų kultūroje, išsisemiant klasikinio modernizmo principams, ryškėja nauji reiškiniai.

            Postmodernistinės generacijos mąstytojams ir menininkams būdinga klasikinių mąstymo, kūrybos ir europocentristinių nuostatų ribotumo kritika rėmėsi galinga „neklasikinės“ filosofijos tradicija, kuri kreipė Vakarų mąstyseną link intravertiškumo, ontologizacijos, estetinių problemų sureikšminimo ir kartu padėjo suartėti jai su Rytų mąstymo ir kūrybos principais.

            „Neklasikinių“ mąstymo ir kūrybos principų sklaida vyko įvairiomis, tarpusavyje artimai susijusiomis kryptimis: 1) reakcija į époque moderne pagimdytos racionalistinės filosofijos nesugebėjimą tradiciniais metodais ir kategorijomis apmąstyti naujų „krizinių“ reiškinių, ryškėjančių įvairioseVakarų kultūros srityse, ši reakcija lėmė tai, kad Vakarų filosofijoje suvešėjo iracionalizmo, pesimizmo, nihilizmo tendencijos; 2) stiprėjantis atsisakymas tradicinių europocentristinių nuostatų, pasireiškiantis ir orientalizmo išsirutuliojimu į savarankišką mokslinių tyrinėjimų kryptį; ir, pagaliau, 3) Vakarų mene vis didėjantis poveikis tų estetinių idealų ir meninių formų, kurie susiformavo neeuropinėse civilizacijose, marginaliniuose ir periferiniuose kultūros etapuose.

            Pirmieji Vakarų kultūros krizės suvokimo, „neklasikinio“ mąstymo ir stiprėjančio socialinio pesimizmo simptomai išryškėja romantizmo idėjų iškilimo laikmetyje ir plėtojasi kartu su orientalizmu kaip savarankiška mokslo disciplina. XIX a. pradžioje aiškėja, kad begalinis tikėjimas protu ir skaidriomis žmogiškosios būties perspektyvomis (tai yra didysis švietėjų „projektas“ sukurti Protu valdomą valstybę), užgimęs époque moderne ir tapęs Vakarų filosofijos kelrodžiu, nepateisina su juo siejamų vilčių. Pirmasis švietėjiškojo racionalizmo ribotumą konstatuoja F. Schellingas, tačiau įvairiapusiškai pagrįstą filosofinę jo kritiką aptinkame iracionalizmo pradininko A. Schopenhauerio veikaluose. Intuityviai pajutęs artėjančią Vakarų kultūros krizę, Schopenhaueris totalinio pesimizmo teorinį pagrindą suranda indų filosofijoje.

            Schopenhaueris ne tik pirmasis prabyla apie Rytų ir Vakarų kultūrų dialogo būtinybę, tačiau tampa ir pirmuoju Naujųjų amžių europinio masto Vakarų mąstytoju, į savo koncepciją įjungusiu Rytų filosofijos elementus. Iš indų filosofijos jis perima mokymą apie pasaulio nerealumą, nirvaną, „aš“ perėjimą į „ne–aš“ būseną, apmąstymus apie žmogiškosios būties efemeriškumą, kančios apologiją, individualios valios tobulinimo idėją ir daugelį kitų dalykų. Savo iracionalistinėje filosofijoje Schopenhaueris paneigia daugelį fundamentalių švietėjiškojo racionalizmo postulatų ir sustiprina filosofijos ontologizavimo ir estetizavimo tendencijas.

            Schopenhauerio nužymėtas idėjas toliau tęsia S. Kierkegaard'as ir Nietzsche, kurie, nepriklausomai vienas nuo kito, pažeidžia klasikinės filosofijos raidos liniją ir orientuoja estetinę sąmonę naujos iracionalios „neklasikinės“ subjektyvistinės meninės pasaulėžiūros linkme, kurioje netgi žmogaus būtis interpretuojama kaip menas. Priešpriešindami subjektyvumą ir racionalistines vokiečių klasikinio idealizmo filosofijos sistemines nuostatas, Kierkegaard'as ir Nietzsche siekia įrodyti, jog žmogaus būtis, būdama aukščiausioji ir intymiausioji realybė, nepaklūsta racionaliam pažinimui. Remdamiesi „neoklasikiniais“ subjektyviosios ontologijos principais, jie išklibina tradicinės Vakarų racionalistinės filosofijos kategorijų aparatą ir stimuliuoja naujų mąstymo formų gimimą. Kaltindamas racionalizmą beasmeniškumu, Kierkegaard'as kartu neigia tradicinę filosofijos problematiką. Autentišką filosofiją jis sieja ne su objektyvios tikrovės pažinimu, o su įsigilinimu į asmenines unikalaus individo būties peripetijas8.

            „Neklasikinė filosofija“ suduoda stiprų smūgį švietėjiškajam racionalizmui, atskleidžia klasikinės filosofijos kategorijų aparato ir mąstymo principų ribotumą, įneša į Vakarų filosofiją naują unikalią „egzistencijos“ (Kierkegaard'as) ir „gyvenimo“ (Nietzsche) patirtį ir kartu kreipia Vakarų filosofiją į suartėjimą su tradicinėmis Rytų filosofijos koncepcijomis. Kita vertus, panaikindama ribas, skiriančias filosofiją, meną ir gyvenimą, Kierkegaard'o ir Nietzsche's „neklasikinė filosofija“ atveria erdvę postmodernistinių diskursų reliatyvizmui.

            Pranašiški Nietzsche's žodžiai, kad „kai kurie žmonės gimsta tik po mirties“, pirmiausia taikytini jam pačiam, kadangi niekas iš didžiųjų XIX a. mąstytojų neturėjo tokios įtakos postmodernistinei sąmonei. Beveik prieš šimtmetį, kai Vakarų civilizacija, kupina neišmatuojamo pasitikėjimo savo galia, plėtė savo vertybių sistemą visoje planetoje, įžvalgusis Nietzsche neužbaigtame veikale Wille zur Macht („Valia viešpatauti. Visų vertybių pervertinimo patirtis“) ne tik pasmerkia Vakarų metafiziką, o ir prabyla apie dekadansą bei „Europos saulėlydį“. „Visa mūsų kultūra, – sako Nietzsche, – jau ilgą laiką juda su kažkokia kas šimtmetį didėjančia įtampa ir tarsi artėja prie katastrofos: nerimastingai, prievarta, veržliai tarsi srautas, judantis į savo baigtį, nesusimąstydamas, vengdamas mąstyti.“ 9 Kaip taikliai pažymi A. Camus, Nietzsche nustato diagnozę sau ir jį supantiems žmonėms, atskleisdamas jų nesugebėjimą tikėti ir, dar svarbiau, „pamatinių tikėjimo nuostatų, tai yra tikėjimo gyvenimu, praradimą“ 10.
 

            Konstatuodamas krizinę europinės kultūros būklę, Nietzsche vadina ją „nihilistine“. Ką reiškia ši diagnozė? Pirmiausia, kad „aukščiausiosios vertybės praranda savo prasmę. Nėra tikslo! Nėra atsakymo kodėl?“ „Mes, – sako Nietzsche, – puikiai tarsi menininkai išmokome užmaršties, o ypač gerai – „nežinojimo“ meno... Mumyse išnyko tiesos troškimas, „tiesos bet kokia kaina“, jaunatviškas polėkis į tiesą“11. Šie nihilistiniai Nietzsche's Vakarų kultūros krizės kritikos motyvai turės stiprų poveikį O. Spenglerio, E. Husserlio, K. Jasperso, M. Heideggerio, A. Camus, J.–P. Sartre'o, W. Benjamino, T. Adorno, H. Marcuse's ir kitų įtakingų mąstytojų pasaulėžiūrai.

            Lygindamas europinę ir indiškąją kultūras, Nietzsche daro išvadą, kad Europai dar labai toli iki Rytuose pasiekto dvasinės kultūros lygmens. Mąstančiam ir jaučiančiam savo vertę žmogui šioje nihilizmo epochoje, anot filosofo, lieka vienintelė nepažeidžianti jo orumo išeitis – žūtbūtinė kova su prarastuoju ir susvetimėjusiu pasauliu, nuolatinis gyvenimo prasmės ieškojimas. Šiame iššūkyje lemčiai glūdi svarbiausias Nietzsche's tragiškojo optimizmo patosas. Postmodernizmui Nietzsche artimas ne tik savo mąstysenos paradoksalumu, reliatyvizmu, skepticizmu daugelio tradicinių vertybių atžvilgiu, polinkiu į poetinį mąstymo stilių, indiškos kilmės mokymu apie kultūros fenomenų „iliuziškumą“, kaukių maskaradą, tačiau ir dėmesiu tamsiajai, užslėptai asmenybės pusei, agresyviems instinktams, žvėriui žmoguje, „aš“ antrininkui, esančiam „anapus gėrio ir blogio“.

            Nietzsche savo meno filosofijoje genialiai atskleidė postmodernistinės meninės kultūros antinomijas. Tragiškos dionisinės dvasios kupiną menininką jis lygina su pikta demoniška esybe, kentauru, pusiau žvėrimi, pusiau žmogumi, pabaisa, kuri regi save tarsi iš vidaus, kartu būdama ir subjektas, ir objektas – poetas, aktorius ir žiūrovas vienu metu. Kita vertus, jis suvokė ir skaidraus žaismingo apoloniškojo prado svarbą. „Jei mums (...) dar reikalingas menas, – pranašiškai rašo Nietzsche, – tai visai kitoks menas, ironiškas, lengvai skrajojantis, nerūpestingas, linksmas, meniškas, spontaniškai kaip liepsna pakylėjantis į giedro dangaus aukštybes.“12

            Apmąstymus apie Vakarų kultūros krizę pratęsė O. Spengleris knygoje Der Untergang des Abendlandes („Europos saulėlydis“) ir R. Pannwitzas knygoje Die Krisis der europaischen Kultur („Europietiškos kultūros krizė“, 1917), kurioje tikriausiai neatsitiktinai pirmą kartą aptinkame simptomišką terminą „postmodernizmas“.13 Šie Vakarų civilizacijai skirti rekviem buvo įkvėpti Nietzsche's, kuris, Spenglerio žodžiais tariant, jau laikydamas raktus, atveriančius duris į šiuolaikinės kultūros padėties suvokimą, nedrįso rūsčiai tiesai pažvelgti į akis ir padaryti reikiamų išvadų. Rūstus Schopenhauerio pesimizmas ir tragiškas Nietzsche's nihilizmas lemtingais 1914 m. užbaigusiam ir 1917 m. paskelbusiam savo veikalą Spengleriui atrodė perdėm „romantiški“.

            Savo mokytojų „nenuoseklumą“ Spengleris siekia įveikti „Europos saulėlydyje“ plėtojama kultūros morfologija, kuri išsiskiria stebėtina erudicija ir genialiais praregėjimais. Pasaulinės kultūros istorija čia iškyla ne kaip vientisas pažangus kultūros raidos procesas, o kaip skirtingų kultūrų, su skirtinga imanentine „dvasia“ ir specifine vertybių sistema, kaita. Ankstyvąją jų raidos fazę, kuomet skleidžias produktyvios gyvybės kupinos jėgos, klesti filosofija, mokslai, menai Spengleris pavadina „kultūra“, o antrąją, susijusią su gyvybinės energijos sekimu, minties, mokslo, meno surambėjimu, milžiniškų miestų augimu, asmenybės kūrybingumą slopinančios technologijos iškilimu, jis pavadina „civilizacija“. „Civilizacija“ čia apibūdinama kaip „neišvengiama kultūrų lemtis“14. „Kultūros“ ir „civilizacijos“ priešprieša Spenglerio kultūros morfologijoje apibūdinama kaip antitezė tarp „gyvo organizmo“ ir „mirusios struktūros“, „kūrybos“ ir „mechaniško darbo“.

            Taigi, nepaisant perlenkimų, Spengleris savo kultūros morfologijos koncepcijoje atsiskleidė kaip stebėtinai įžvalgus mąstytojas, iškėlęs daug aktualių idėjų, padedančių geriau suvokti postmodernistinėje kultūroje besiskleidžiančių istoriosofinių procesų esmę. Naujausia metodika paremti kultūrologiniai tyrinėjimai patvirtina daugelį jo iškeltų hipotezių ir rodo, kad didžiosios pagrindines pasaulinės kultūros raidos tendencijas nulėmusios civilizacijos, nors ir perimdavo kitų civilizacijų bruožus, tačiau funkcionuodavo kaip savarankiškas, sąlyginai užsisklendęs savyje organizmas. Kita vertus, pastaraisiais dešimtmečiais gerokai pažengę komparatyvistiniai tyrinėjimai liudija, kad maždaug kas 1000 metų, kaip ir teigė Spengleris, įvyksta radikali kultūros genotipų ir dominuojančių kultūroje vertybinių orientacijų kaita.

            Logišką daugelio anksčiau gvildentų „neklasikinės“ filosofijos idėjų sintezę aptinkame M. Heideggerio veikaluose. Būdamas pripažintas XX a. Vakarų filosofijos patriarchas ir europietiškosios filosofijos tradicijų žinovas, jis kaip niekas kitas iš didžiųjų amžiaus mąstytojų puikiai suvokia racionalizuotos mąstysenos ribotumą. Nusivylęs tradiciniais Vakarų filosofijos principais, kuriuos jis aiškina kaip „metafizinio mąstymo“, praradusio mąstymo ir būties vieningumą, rezultatą, Heideggeris nukreipia žvilgsnį į Rytų filosofiją, padėjusią jam įveikti „vakarietiškos mąstysenos dvilypumą“.

            Vėlyvoji Heideggerio filosofija atspindi postmodernistinei sąmonei būdingą Rytų ir Vakarų mąstymo principų susiliejimą. Vokiečių filosofas prisipažįsta, kad taoizme ir zen jis surado visa tai, ką siekė išreikšti savo kūriniuose. Netgi filosofo gyvenimo būdas primena taoizmo ir zen adeptų gyvenimą. Kelią į vakarietiškos mąstysenos dualizmo įveikimą jis regi priartėjime prie „tao“ kultūros. „Žodyje „kelias“ (tao), –sako Heideggeris, – tikriausiai slypi slapčiausia gelmė.“15 Tobuliausiu būties pažinimo instrumentu jis, kaip ir taoizmo ir zen teoretikai, skelbia meną. Veikiamas Rytų filosofijos, jis linksta į gamtos ir žmogaus vientisumo ieškojimą, siekia būtį paaiškinti per nebūtį, tai, kas aišku – per tai, kas neaišku, pabrėžia „non–finito“, bekalbio bylojimo, meditacijos, introspekcijos, paprastumo poetikos reikšmingumą. Atmesdamas racionalistinius mąstymo principus, jis linksta į Rytų filosofijai būdingą poetinį mąstymo stilių ir kuria savitą situacinių ir kontekstinių kategorijų pasaulį, padedančių autentiškai išreikšti savo unikalią gyvenimiškąją patirtį. Anot D. Halliburtono, Heideggeris, veikiamas Rytų filosofijos, suformavo tokį „poetinio mąstymo“ modelį, kuris tapo „pagrindiniu“ postmodernistinės sąmonės požymiu. „Šis mąstymas, – rašo D. Halliburtonas, – paveikė ne tik kolegas filosofus T. Adorno, O. Beckerį, J. Derrida, M. Dufrenne'ą, M. Foucault, K. Jaspersą, E. Leviną, M. Merleau–Ponty ir J.–P. Sartre'ą, tačiau ir kultūrologą M. Bense'ą, sociologus A. Schutzą ir L. Goldmaną, rašytojus M. Blanchot, A. Machado, J. Nollsoną, O. Pazą ir W. Persey.“16

            Fundamentaliame dviejų tomų veikale „Nietzsche“ (1961) Heideggeris iškelia savąją nihilizmo koncepciją. Nietzsche aiškina nihilizmą tik kaip tam tikrą „patologinę tarpinę būseną“, kai produktyviosios visuomenės jėgos dar nepakankamai stiprios arba dekadentizmas dar delsia kaupdamas jėgas, tuo tarpu Heideggeris nihilizmą laiko „tautų, įtrauktų į naujųjų amžių įtakos sferą, pasauliniu judėjimu, vedančiu į neišvengiamą katastrofą“.17 Iš čia kyla heidegeriškasis savo epochos aiškinimas kaip „nykaus pasaulinės nakties laikmečio“.

            Istoriosofiniai Heideggerio filosofijos motyvai turėjo labai stiprų poveikį paskutiniajai postmodernistinio „postnihilizmo“ bangai. Įkvėpti Nietzsche's, Spenglerio ir Heideggerio idėjų, įtakingi postmodernizmo filosofai (J. Beuysas, G. Künertas, J. Baudrillard'as, G. Deleuze'as) kalba apie „postnihilistinės“ Vakarų civilizacijos idealų, vertybių agoniją. Baudrillard'as teigia, kad šiuolaikinė būtis gimdo nihilistinę melancholiją ir apatišką indiferenciją, kadangi „nelieka net menkiausios vilties, kad gyvenimo tėkmė dar gali įgauti kokią nors prasmę“18. Postmodernistinis post–nihihzmas yra anapus gėrio ir blogio, tiesos ir melo, grožio ir bjaurumo bei kitų dualistinių kategorijų.

            Didžiųjų vokiečių klasikinės filosofijos tradicijų skeptro saugotojo Heideggerio posūkis nuo racionalistinių mąstymo Principų į rytietišką poetinį mąstymo stilių yra didžiai simptomiškas reiškinys. Stiprėjančios dvasinės krizės sąlygomis, ypač po vakuumo, atsiradusio po destruktyvios kontrkultūros bangos, imama ieškoti naujų idealų, naujų mąstymo ir kūrybos principų; daugelio filosofų, intelektualų ir menininkų žvilgsniai natūraliai krypsta į Rytus, kur surandama alternatyva negatyvioms Vakarų kultūros apraiškoms ir dvasinio atsinaujinimo šaltinis.

 
 

            POSTMODERNIZMAS IR RYTŲ ESTETINIS RELIATYVIZMAS

 

            Apeliacija į tūkstantmetes Rytų kultūros, filosofijos, estetikos, meno tradicijas jaučiama daugelio įtakingiausių šio laikmečio dvasios valdovų – M. Heideggerio, A. Malraux, C. G. Jungo, H. Hesse's, J.–P. Sartre'o, M. Foucault, J. Derrida, R. Bartho, M. Eliade's, M. Dufrenne'o, A. Toynbee, H. Marcuse's, M. Buberio, T. Munro, M. McLucano, J. Kristevos ir kitų – veikaluose. Ši reikšmingiausia postmodernistinio orientalizmo banga reiškiasi galingu komparatyvistiniu sąjūdžiu kultūrologijoje, filosofijoje, estetikoje, menotyroje, kurio šalininkai siekia nutiesti savitarpio supratimo tiltus tarp Rytų ir Vakarų pasaulių idėjų ir idealų. Anot komparatyvistinio judėjimo šalininkų, autentiškų Rytų filosofinių, estetinių, literatūrinių šaltinių publikavimas turi „atskleisti vakariečiams rytietiškos mąstysenos specifiškumą ir išsiaiškinti planetarinės filosofijos galimybes sintezuojant Rytų ir Vakarų idėjas ir idealus“19.

            Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose į Vakarus plūsteli įvairios orientalistinės literatūros srautas, didžiulį susidomėjimą sukelia Konfucijaus, Lao–tzu, Chuang–tzu, Tao Yuan–ming, Wang Wei, Tu Fu, Murosaki Shikibu, Sei Shonagon, Zeami, Basho vardai. Postmodernistinę sąmonę stipriai veikia Tolimųjų Rytų poezija, peizažinės tapybos estetika, kaligrafija, architektūra, taikomoji dailė, dizainas, I ching („Permainų knyga“), taoizmo, ch'an, zen, tantrizmo, sufizmo ir kitų krypčių idėjos. Komparatyvizmo sąjūdis ne tik galutinai diskredituoja europocentrines idėjas, bet ir ženklina savotišką „lūžį“ postmodernistinėje sąmonėje.

            Postmodernizmo kultūra, estetika, menas yra Vakaruose įvykusio „praregėjimo“ pasekmė – kad europinė kultūra, kurios atstovai dažniausiai iš aukšto žvelgė į kitas kultūras, civilizacijas, ne tik nėra „ideali“ ir „vienintelė teisinga“, tačiau ir jos sukurtų vertybių hierarchijos pasaulis pasirodė esantis mažiau stabilus nei tradicinėse Rytų civilizacijose. Vadinasi, Europoje susiformavę mąstymo principai, meninės kūrybos formos, estetiniai idealai, vertybių hierarchija nėra universalūs, vieninteliai galimi, kaip teigė europocentristinės pasaulėžiūros šalininkai. Todėl humanistinio postmodernizmo sparno šalininkai, atsiribodami nuo europocentristinių nuostatų, siekia „išplėsti“ tradicinių vakarietiškų mąstymo, kūrybos, meno formų amplitudę, praturtinti ją kitų civilizacijų pasiekimais, sugrąžinti kontrkultūros traumuotiems Vakarams „vertikalių“ dvasinių vertybių pasaulį, išlaisvinti kūrybines asmenybės jėgas ir padėti jai pabėgti nuo nuasmenintų, standartinių kultūros formų.

            Nepaisant gaivinančio Rytų poveikio postmodernistinei sąmonei, tenka pripažinti, kad neretai šis poveikis buvo paviršutiniškas, kadangi skleidėsi ir filisterinės sąmonės lygiu. Rytų kultūros, filosofijos, estetikos, meno principų profanacija dar niekuomet anksčiau nebuvo įgavusi tokių mastų. Vis dėlto šiame globaliniame postmodernistiniame orientalizme galime įžvelgti būdingus epochos pasaulėžiūros simptomus, pasireiškiančius „neklasikinių“ mąstymo ir kūrybos principų paieška, arba, Foucault žodžiais tariant, „epistemą, lemiančią šiuolaikinės Vakarų civilizacijos pobūdį“.

            Dėl Rytų filosofinių ir estetinių tradicijų poveikio atsiranda radikalus „vertybių perkainojimas“ (Nietzsche), artimai susietas su neseniai vyravusių perdėm racionalizuotų scientistinių, neopozityvistinių, struktūralistinių, semiotinių, analitinės ir lingvistinės pakraipos koncepcijų krize, kai minėtosios koncepcijos jau nebepatenkina naujų dvasinių laikmečio poreikių. Kaip reakcija į scientistines koncepcijas formuojasi nauja poststruktūralistinė filosofija, kuri greit ima vyrauti postmodernizmo idėjų sklaidoje.

            Tai, kad tarp įtakingiausių postmodernistinės orientacijos mąstytojų svarbiausiais tampa prancūzų mąstytojai, dėsninga. Pirmiausia, jie buvo tiesioginiai liudytojai drastiškų kontrkultūros ir „naujųjų kairiųjų“ šalininkų akcijų, sukrėtusių Paryžių ir kitus Vakarų kultūros centrus. Kita vertus, būtent prancūzų mąstytojai dėl jiems būdingo dėmesio kultūrinėms ir meninėms tradicijoms, stiprių akademinio mokslo tradicijų netgi viešpataujant Vakaruose scientistinėms kryptims, išsaugojo ryškią kultūrologinę ir humanistinę orientaciją. Tuo prancūziškasis struktūralizmas iš esmės skyrėsi nuo daugelio kitų analogiškų neopozityvistinių krypčių. Sugebėjimas jautriai vertinti kultūros ir meno fenomenus padėjo prancūzams anksčiau suvokti naujų besiskleidžiančių kultūros, filosofijos ir meno procesų esmę.

            Žymiausieji postmodernizmo ideologai vienpusį proto kultą ir mąstymo vientisumo praradimą traktavo kaip Vakarų mąstysenos krizę. Jie kritikavo švietėjiškąjį racionalizmą (prisiminkite garsiąją Habermaso ir Foucault polemiką dėl švietėjų racionalaus proto principais nerealizuoto pasaulio pertvarkymo „projekto“). Iš čia kyla postmodernistinei sąmonei būdingas „racionalumo“ sugretinimas su „supaprastinto mąstymo konstrukcija“ ir naujų „neklasikinių“, „atvirų“, polivariantiškų, reliatyvistinių mąstymo ir pasaulio suvokimo formų ieškojimas. „Galimos visos filosofinės interpretacijos, kurios teigia ką nors suprantama ar netgi visiškai nesuprantama.“20

            Heideggeris Vakaruose vyravusią racionalizuotą mąstymo tradiciją kvalifikuoja kaip „netikrą metafizinį“ arba „kalkuliatyvinį mąstymą“, T. Adorno kalba apie „instrumentinio proto“ spaudimą, H. Marcuse ir W. Benjaminas – apie būtinybę įveikti „melagingą mąstymą“, J. Ortega y Gassetas savo raciovitalistine koncepcija ieško būdų sutaikyti „protą“ ir „gyvenimą“. Dufrenne'as kalba apie kūrybingą asmenybę „niokojančią logos kultūrą“. Tęsdamas šią tradiciją, Foucault prabyla apie nuožmią nuasmenintą „discipliną“ ir artėjančią naują „atviros mąstysenos“ erą. Jam artimas ir J. Derrida, kuris Vakarų filosofijoje vyravusį racionalizmą kvalifikuoja kaip vienpusį nuasmenintą „logocentrizmą“.

            Logocentrizmas, anot šio įtakingiausiojo šiuolaikinio Vakarų mąstytojo, persmelkia visas Vakarų kultūros, mąstysenos ir meno poras. Jis slypi religinės filosofijos (teo–Logija), mokymo apie būtį (onto–Logija), visuomeninių idealų (teleo–Logija) ir europietiškojo etnocentrizmo, tapusio viena iš dogmatiškų europocentristinių nuostatų, įsiskverbimo į Vakarų kultūrą prielaidose. Remdamasis paradoksaliomis taoizmo ir ch'an bei zen idėjomis, pagrindinį savo filosofijos uždavinį Derrida sieja su ryžtinga „dekonstrukcija visų gelminių Vakarų kultūros sluoksnių, išplaukiančių iš „logos“ mąstymo principų“21 Kai sugriūna vakarietiškos civilizacijos pamatinės struktūros, išeities iš europietiškojo logocentrizmo aklavietės, jo nuomone, reikia ieškoti nefonetinį raštą vartojančiose Rytų kultūrose ir jose išplėtotuose mąstymo ir kūrybos principuose.

            Taigi, norėdami įveikti Vakarų filosofinėje tradicijoje vyravusį vienpusį racionalizmą, atkurti žmogaus vienybę su gamta, postmodernistinės orientacijos mąstytojai siekia lingvistiškai interpretuoti ontologijos problemas. Jų postmodernistinis skepsis ir kriticizmas skirtas daugiau nei du tūkstančius metų vyravusioms binarinėms opozicijoms: pasaulis ir idėja, subjektas ir objektas, tiesa ir fikcija, balta ir juoda, grožis ir bjaurumas; jie ėmė priešinti joms naujus „neklasikinius“ požiūrius ir estetinius kriterijus. Negatyvia pamatinių Vakarų mitologemų dekonstrukcija jie siekia išvaduoti naująją postmodernistinę filosofiją, estetiką, meną nuo perdėm racionalizuotos metafizikos įtakos. Todėl postmodernizmo mąstytojai atmeta tradicinę racionalistinę filosofijos kalbą, bet kokias uždaras sistemas, orientuojasi į rytietišką „poetinį“ mąstymo stilių, individualias, unikalią patirtį išreiškiančias situacines kategorijas. Remdamiesi taoizmo, ch'an, zen filosofijos koncepcijomis, mokymais, idėjomis, postmodernizmo ideologai norėtų sukurti universalią šiuolaikinę „nemetafizinę metafiziką“, arba metateoriją, kuri suteiktų pagrindinius metodologinius orientyrus kokybiškai naujai, post–modernistinės epochos reikalavimus atitinkančiai estetikai ir meno praktikai.

            Dvasinių orientyrų kaita aiškiai pastebima septintojo ir aštuntojo dešimtmečio Paryžiaus ir kitų Vakarų kultūrinių centrų gyvenime, kur surengiamos išsamios retrospektyvinės indų, kinų, japonų, arabų, ikikolumbinių civilizacijų meno parodos. Kitu svarbiu postmodernistinės ikonografijos formavimosi veiksniu tampa 1981 m. Pompidou centre Paryžiuje eksponuota paroda „1919–1939 m. naujieji realizmai (tarp revoliucijos ir reakcijos)“ ir daugelis kitų vėlesnių analogiškos orientacijos parodų. Tokios parodos, greta intensyvaus kitų civilizacijų „neklasikinių“ meninės kūrybos principų skverbimosi, skatino dėmesį senoms realistinėms meno formoms ir stiliams, kurie atrodė negrįžtamai prarasti. Tarp naujųjų menininkų auga dėmesys figūrinei tapybai, dokumentikai, konkretiems faktams. Greit šie „vertybių perkainojimo“ simptomai pasirodo Milane, Kelne, Kaselyje, Niujorke, Londone, Venecijoje ir kituose Vakarų kultūros centruose. Perėjimas nuo tradicinių Vakarų meno formų prie naujų postmodernistinių, išsiskiriančių daug didesniu meninės išraiškos priemonių „platumu“ ir „įvairove“, mąstysenos „atvirumu“, ryškėja daugelyje šio periodo vaizduojamosios dailės, literatūros, muzikos, teatrinio gyvenimo reiškinių.

________________________

1. Rorthy R. Philosophy and the Miror of Nature. – Princeton, 1980. – P. 360.

2. De Man P. Allegories of Reading. – New Haven, 1979. –P. 119.

3. Hassan I, Making sense; The trials of postmodern discourse // New lit history. –Baltimore, 1987. – Vol. 18. – N. 2. – P. 442.

4. Robbe–Grillet A. Pour nouveau roman. – Paris, 1963. – P. 51.

5. Sarraute N. L'ere de soupçon. – Paris, 1975. – P. 58.

6. Dufrenne M. Crise de l‘art // Esthétique et philosophie. – Paris, 1976. – T. 2. – P. 162.

7.O'Doherty B. What is Postmodernism? // Art in America. – 1971. – May–June. – P. 19.

8. Kierkegaard S. Journal (Extraits) // Etudes Kierkegaardiennes par J, Wahl. – Paris, 1949. – P. 511.

9. Ничше Ф. Воля к власти. M., 1901. – C. 3.

10. Camus A. Nietzsche et nichilisme // Les Temps Modernes. – N. 70 (1951). – P. 194.

11. Ничше Ф. Собр. соч. – M.,б. г.– T. 6. – C. 196.

12. Ten pat

13. Apie termino „postmodernizmas“ genezę žr.: Welsch W. „Postmoderne“. Genealogie und Bedeutung eines umstrittenen Begriffs // „Postmoderne“ oder Kampf um die Zukunft. – Frankfurt am Main, 1988. –S. 9–36. Rusiškas vertimas žurnale: Путь, – 1992. – N. 1. – C. 109–136.

14. Шпенглер О.Закат Европы – M., 1993. – T. 1. – C. 163.

15. Heidegger M. Untertvegs zur Sprache. – Pfullingen, 1977. – S. 198.

16. Halliburton D. Poetic thinking: An approach to Heidegger. – Chicago, 1981. – P. YII.

17. Heidegger M. Hoдzwege. – Frankfurt am Main, 1950. –S. 201–202.

18. Probleme des Nihilismus: Dokumente der Triester Konferenz, 1980. – Berlin, 1981. –S. 37.

19. Philosophy East and West. – Honolulu, 1988. – Vol. XXXIII. – N. 3. – P. 255.

20. McCarty H. E. The Problem of philosophical diversity // Phiiosophy East and West. – Honolulu, 1959–1960. – Vol. 9. – N. 4. – P. 126.

21. Derrida J. De la gramatologie. – Paris, 1967. – P. 22.

 

Miestelėnai: Miestas ir postmodernioji kultūra: Kultūrologinis almanachas. – Vilnius: Taura, 1995.

 
Skaityti tęsinį