Viskas yra pasakyta, nes žodžių mažiau nei žmonių.

       Niekas nepasakyta, nes žodis negali pažinti žodyno.

       Poezija gyvena tarp visko ir nieko, nes eilėraštis kalba tik tam, kas nori, jog jis kalbėtų. Tekstas negali būti kūrėjo aktualizuojamas. Greičiau atvirkščiai, nes tik tada jį aktualizuos skaitytojas. Priešingu atveju menininkas taps teroristu, primetančiu savo nuomonę publikai.

       Dvasinis terorizmas - pati baisiausia prievartos forma.

       Bet koks menininko užsiangažavimas - politikoje, religijoje ar kokioje kitoje visuomeninio gyvenimo srityje - neturėtų atsispindėti jo kūryboje. Mums gaila žuvusiųjų Persų įlankoje ir Afganistane. Tai gali būti impulsas, bet negali būti tema ir prasmė.

       Literatūra neturi nieko bendro su informacija.

       Poezija nevaizduoja Gyvenimo, nes Gyvenimas - nėra Poezija.

       Eilėraštis turi būti SVETIMAS autoriui, kad būtų savas skaitytojui.

       Poetas neturi nieko bendro su savo tekstais, išskyrus tai, kad turi teisę gauti už juos autorinį atlyginimą.

       Grožis - reliatyvi sąvoka.

       Mūsų laikų genijus - tai analfabetų ir totalinės reklamos produktas. Pagrindinių herojų laikai - pasibaigė.

       Užmarštis - taip pat pripažinimo ženklas.