zelciute_atgal_i_vandeniDovilė Zelčiūtė. ATGAL Į VANDENĮ: eilėraščių rinktinė. – V.: Tyto alba, 2004.

 

Dovilės Zelčiūtės naujosios eilėraščių knygos pavadinimas ,,Atgal į vandenį“ turi labai gilią prasmę – vanduo yra elementas, kuris išlydo ir sujungia priešingus polius, nes vanduo – tai emocija, pirminė bet kurios energijos gimdytoja.

 

Šiandien aptarsime tik paskutinės rinkinio dalies „Paribiai“ tekstus, nes būtent šitoje dalyje labai akivaizdžiai išryškėja priešingi Dovilės pasaulėjautos, taip pat ir poezijos kokybės, poliai.

 

Kalbėsime taip, lyg tai būtų bangų išdaužyti laipteliai į vandenį, atgal į pirminę būseną.

 

Iš pradžių, beveik nesąmoningai, bandžiau pasielgti taip, kaip būtų linkęs daryti bet kuris šiuolaikinės civilizacijos atstovas – suskirstyti eilėraščius į tuos, kurie man patinka, ir į tuos, kurie nepatinka, kitaip sakant, į juodus ir baltus, ir nustatyti santykį tarp vienų ir kitų. Suskaičiavau: santykis 12 prieš 12, kur pirmieji 12 man pasirodė įdomūs, o likusieji – nelabai įspūdingi, pilkesni, bent jau lyginant su pirmaisiais.

 

Vėliau, labiau įsigilinus į tekstus, paaiškėjo, kad šitoks eilėraščių skirstymas į priešingas stovyklas yra netikslus ir apskritai ydingas, tad nusprendžiau eilėraščiais kaip bangų išdaužytais laipteliais pamažu leistis į vandenį.

 

Pirmieji laipteliai dar ne vandenyje, jie pakrantėje, ir iškalti jie ne vandens, o žmogaus rankomis.

 

Iš viso šioje dalyje tokių radau septynis. Tai eilės iš galvojimo, iš mintijimo, iš įsitikinimo ar tikėjimo, kitaip tariant, pažymėtos ne būsenos, o mintys, nors mintis – tai tik siūlo galas, kuris gali būti vyniojamas šimtą metų, ir visi siūlai bus teisingi juos sakančiajam ir drauge neteisingi jų besiklausantiesiems, nes tai tas pat, kas pasisemti iš jūros arbatinį šaukštelį vandenėlio ir tikėtis, kad tai jau ir visas okeanas. O jeigu dar mintis be metaforos – galima teigti, kad tokia minties registracija reikalinga tiktai pačiam autoriui, panašiai kaip kilometrinis stulpas ar gairelė pasižymėti vietai, kur aš jau buvau.

 

Arba dar kitaip – sudedu į puodą visus sriubai reikalingus produktus, o vandens taip ir neįpilu.

 

Tokius eilėraščius galima vertinti ir kitaip – kaip siūlymą pažaisti: aš pradedu, o tu tęsk, siųsk toliau.

 

Sutinku, tai irgi įdomu, tačiau kaip tai padaryti?

 

Yra du būdai.

 

Pirmasis - tai aštrus groteskas, tačiau tokiu atveju laipteliai į vandenį virs pėstininkų minomis, o mūsų šalis, kaip žinome, yra pasirašiusi deklaraciją, draudžiančią naudoti pėstininkų minas.

 

Antrasis būdas – įsivaizduoti, kad Tu, Dovile, esi tas kūdikėlis iš Čiurlionio paveikslo, kuris sėdi priešais pienės pūką, o po to atsistoja ir išlipęs iš paveikslo pėdina upelio link. Man belieka sekti iš paskos ir stebėti, kokius pėdsakus Tu palieki.

 

Taigi renkuosi antrąjį kalbėjimo būdą.

 

Blogiausia tai, kad sekdamas Tau iš paskos nepajėgsiu pakeisti tavo minčių – galiu tik stebėti Tave kaip kine lyg įsivaizduojamoje tikrovėje. Tikriausiai taip ir yra, nes knyga ir yra įsivaizduojamoji tikrovė, kuri betgi slepia savyje realią pasaulio keitimo jėgą.

 

Štai 148 puslapyje tu visiems padėkoji už visa patirta. Ir sau. Nežinau, gal ir tiesa, gal ir padėkoji, bet nelabai tikiu, nes po to atsistoji, žengi per paveikslo rėmus į pievą (iškeli ryte koją iš lovos), ir tave apima siaubas (149 p.) – ką tu pamatei, kad nusprendei, jog pavasariop tavęs laukia pragaras? Iš Tavo eisenos, iš laikysenos suprantu, kad tiki, ką sakai, o tikėjimas yra didysis kūrėjas – kuo tiki, tas ir įsikūnija, anksčiau ar vėliau. Tu pati kūdikiškomis savo rankutėmis atveri pragaro vartus, ir aš negaliu Tavęs sulaikyti.

 

Tikriausiai Tau maga pačiai patirti, kas gi ten, už pragaro vartų, nes kitaip nebūtum ištarusi šio burtažodžio.

 

Na ir ką gi Tu ten pamatai, pavasariop?

 

150 puslapyje atsigręži į save atvirai – validolio, valerijono.

 

Niekas nenuginčys, kad šitokios mintys apie save prilygsta pragaro kančioms, ir kuo ilgiau šitaip galvosi, tuo kančia gilės ir plėsis. Ne, neketinu Tavęs guosti, bet jeigu galėčiau įeiti į Tavo virtualią erdvę, paklausčiau – o kaip viskas prasidėjo? Šitas klausimas prilygsta klasikiniam filosofiniam klausimui: kas pirminis – višta ar kiaušinis? Kitaip sakant, kas nuo ko priklauso – Tavo mintys nuo aplinkos ar aplinka nuo Tavo minčių ir jausmų? Nes jeigu Tu priklausai nuo aplinkos, tai Tu auka, o jeigu atvirkščiai – Tu kūrėjas. Taigi kas Tu?

 

Galima manyti, kad Tu netiki, jog pati ir pasirinkai šitokį savo likimą, kurį, beje, gali panorėjusi ir keisti. Tu savimi baisiesi, ir net ne slapta, o viešai. Tikriausiai tai reikėtų suvokti kaip didvyrišką pasirinkimą – regiu, kaip mažas, ką tik iš pievos pakilęs kūdikėlis įsimaišo į minią, kuri stūgaudama žengia grindiniu ir talžo save rimbais, eina ir talžo – panašu į tai, lyg dantimis bandytum pragraužti geležinį savo nelaisvės narvą, kurį pati ir susivirinai. Suprantu ir gerbiu tokį tavo pasirinkimą, nes jeigu taip elgiesi, vadinasi, tikrai nėra kito būdo, kaip suvokti, jog jokio narvo apskritai nėra.

 

O jeigu Tu prieš gimdama sąmoningai paprašei būtent tokio likimo – gal vien tam, kad išmoktum žydėti meile nepriklausomai nuo formos ir aplinkybių?

 

Ir vis dėlto abejoji, ar tikrai pati panorėjai?

 

Laisvos valios dėsnis yra nepažeidžiamas visuose būviuose – tai dieviškumo esmės spinduliavimas.

 

Žvilgsnis į save – ne visas Tavo pragaras. Geriau jį atskleidžia 68,124,10,132 eilėraščiai – baimė numirti, baimė neišgyventi, kritikos baimė, netobulumo baimė. Ir yra svajonė nebebijoti (68).

 

Taigi kas yra baimė, kurios priežasčių Tu ir nesiaiškini – tiesiog ištari, jog bijai?

 

Pagalvojusi, manau, sutiktum, kad baimė yra absoliutus netikėjimas ir nepasitikėjimas viskuo ir visais, ir visų pirma savimi, ir būtent iš jos kyla visa, kas užginta Dekalogo, baimė iš esmės yra tai, kas vadinama Liuciferiu, bet jeigu egzistuoja laisva valia, ir Tu pasirinkai pažinti baimės gelmes, ateis laikas, kai baimė pasirodys juokinga ir vaikiška arba ji tiesiog transformuosis, ištirps ir pavirs.

 

Kuo?

 

Nevertėtų apie tai postringauti, būtent apie šitas Tavo nuostatas, jeigu Tu pati savo poezija, bent iš dalies, nebūtum atsakiusi į minėtus klausimus.

 

Man įdomus Tavo kelias, Tavo pėdsakų galima atsekti net ir vandenyje, nors 136 puslapyje ir tvirtini, kad mano kelias – neturėti kelio. Tačiau jis yra, ir net labai ryškus – nuo visa persmelkiančios baimės, nuo tradicinės praeities nostalgijos iki švelnių, perregimų virpesių, kuruos atpažinau paskutinėje tavo rinkinio dalyje „Paribiai“. Jie pamažu atsirado, ir drauge netikėtai – panašu į beveik nematomą, vos jaučiamą kvantinį suvokimo šuolį. (Šiandien aš nekalbu apie eilėraščius, sudėtus į skyrelį ,,Nyru“ – tai buvo pirmasis ir nenuginčijamas tavo skrydis į Meilės okeanus, ir jie visuomet liks atskirai – tarsi virtų ir kunkuliuotų išsilydęs varis).

 

Dabar keletas žodžių apie tuos laiptelius, kurie dar ne visiškai vandenyje, tačiau per potvynį juos jau pasiekia tikrosios poezijos, gilesnių jausmų bangos. Filosofine prasme jie taip pat pasikeitimų, transformacijų plotuose.

 

Tokių eilėraščių šioje dalyje radau devynis (152, 153, 154, 155, 157, 158, 159, 165, 167). Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad jais išreiškiamas skausmas dėl atskirumo, visomis išgalėmis bandoma įveikti juodo ir balto priešybę.

 

Jeigu reikėtų rinktis, kuris iš šitų eilėraščių būtų tema skulptūrai, siūlyčiau 159 – Vasaros sapnas… Jame Dovilė fizinį artumą stengiasi suvokti kaip dvasinį – godžiai sugeria kito žmogaus esatį, neatplėšiamai, skausmingai suvokia save kaip vieną su išeinančiu žmogumi. Eilėraštis įspūdingas, tačiau iš gelmės iškyla klausimas – dvasinis bendrumas turėtų pereiti į lengvumą, tačiau kodėl neperauga?

 

Per visus devynis laiptelius labai aiškiai jaučiama baltoji įtampa – taip vadinu tariamos, įsivaizduojamos prarajos suvokimą tarp dviejų egzistencijos polių: tiesos ir meilės.

 

Pagaliau mes pasiekiame laiptelius, kurie jau vandenyje – juos dieną naktį, per pilnatį ir per jaunatį skalauja sūrios marių bangos. Kol kas jų nedaug, aštuoni, kiti tik formuojasi, auga lyg jūrų dumbliai, ir todėl visus aštuonis derėtų paminėti atskiru žodžiu.

 

Pažymėsime juos ne pavadinimais, o puslapių skaičiais, tačiau ne todėl, kad jie primintų koncentracijos stovyklų kalinius. Manau, suprantate kodėl – skaičiai turi mistinę prasmę ir galią, savą ryšį su dvasios pasauliu, tad ir šiuo atveju turėtų egzistuoti šitokia sąšauka.

 

Tuo labiau kad šituos eilėraščius jau sunku vadinti laipteliais, kuriuos dar galima tašyti, formuoti, keisti. Jie labiau primena tekėjimą, kur nieko nevalia liesti: nei pabaigti, nei pradėti, o juo labiau komentuoti, juos dera tik stebėti kaip debesis – kaip baimė transformuojasi į nenutrūkstamą, vientisą švelnumo tekėjimą.

 

Tegu tai būna nesutvarkytos, padrikos pastabos.

 

169 – poetė pasilypėjo į gyvenimo medį, iš aukščiau apžvelgė visų nueinamą kelią – ir iš karto visa visuose būviuose, vienu metu ir gyva – nesikeičianti, ta pati, pulsuojanti suvokimo gelmė.

171 – gaivu, kai iš kūno išplaukia dvasia, net jeigu ji ir atrodo kaip kūnas.

173 – buvęs, būsimas ir esamas laikas tampa viena nenutrūkstama srove, tekėjimu. Ir net nežinia, į kurią pusę gimstama – į ten ar į čia, ir paširdžius sugniaužia paslaptis bei nuostaba.

175 – įspūdis toks, lyg pati žemė gimdytų, ir mes drauge su žeme, apsigaubę iškilmingumo skraiste.

176 – gaivi mirtis, arba mirtis, panaši į gimimą, ir nebesvarbu, kas yra kas.

176 – vaizdai, kurie nesužadina siaubo, o išjudina klausimus, kaip upės srovė akmenis, nesuvokiu, kokius klausimus, truputį išsižioju kaip daunas – apsimetu, kad nesuprantu (gal ir iš tiesų nesuprantu), bet smagu ir gaivu. Pats stebiuosi.

180 – paslaptis ir aiškumas – ne taip jau dažna, nors smagu ir tai, kad tavasis ,,namo“ yra daugiaprasmis.

181 – visiems laikams, vaikystėms ir senatvėms sutekėjus į vieną indą, sutrinkame ir klausiame – kas išlieka? Kas formuojasi? Kas gimsta? Išgąstis? Šauksmas?

 

Ne, toli gražu.

 

Švelnumas išsilieja iš indo. Vos jaučiamas aromatas, ir nieko daugiau.

 

Visiems laikams, daiktams, reiškiniams sutekėjus į dabartį, švelnumas pasilieja iš indo.

 

Šito neįmanoma išmokti – švelnumas viskam Tavyje vaikščioja kaip vynas. Nepaisant nieko.


Nemunas, 2004-10-28