Agnė Žagrakalytė. Išteku. Vilnius, Rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

        Pagaliau užtekėjo pirmoji poetės Agnės Žagrakalytės knyga, gana provokuojančiu šiais lyčių kovos laikais pavadinimu.

        Įžūliai pašaipi erotika, santūriai graži erotika, estetiškai ir (retkarčiais) hedonistiškai propaguojamas lengvas apsvaigimas, lengvas vienišumas ir lengva panika, šiek tiek dekadanso, truputis nuoširdumo ir supoetintos buities. Kokteilis lyg ir nėra neįprastas, tačiau suplaktas sumaniai. Poetiniai smaragdai pinasi su „mobiliakais“, liaudies prietarai su pagarba saviškiams. Pasitaiko dramatiškų, klasikinio skaidrumo eilėraščių, netgi kažkaip primenančių Liūnę Sutemą, – „Dialogas su degančia erškėtrožių krūme“, „Viena iš metamorfozių“.

        Pasak pačios poetės, „esu sklidina gerų norų ir visada viską pažadu“. Tikiuosi, pažadės dar tekstų, kad ir lengvai ironiškai.

        P.S. Gaila, Rašytojų sąjungos leidykloje nėra tradicijos (ir lėšų) leisti geriausiai skaitančių jaunųjų poetų(-čių) kompaktines plokšteles. Agnė, be abejo, būtų nugalėtoja. Būryje mekenančių ar burbančių jaunųjų ji bene vienintelė skaito puikiai.

        Literatūra ir menas, 2003-10-24