Ieva Toleikytė. GARSTYČIŲ NAMAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

       Garstyčių spalvos namas patraukė dar knygyne: nemėgstu fotografijos uzurpuotų knygos viršelių, bet šį atvejį turiu pagirti. Debiutinė knyga, apsakymai, drovokas sekimas lyg ir B. Vilimaitės pėdom. Autorei dvidešimt, jai sekasi pasakoti istorijas – knygoje jos atrodo gan kinematografiškai. Pastelinėm spalvom piešiamos vaikystės, paauglystės, brendimo būsenos; kažkuo panašu į G. Klimaitės debiutinę novelistiką – akcentuojamos psichologinės jausenos, reflektuojami ankstyvieji patyrimai.

       Laiko distancija dar nedidelė, nesimuliuojamas joks „suaugėliškas“ tonas, pasakojama natūraliu dvidešimtmetės balsu. Ypač puikūs pasirodė pirmieji rinkinio apsakymai, „Garstyčių namas ir „Klevų akis“, „Prieš didelį veidrodį“ – ir tas persipynimas vėlesnėje rinkinio sekoje, tie patys jau kituose apsakymuose išnyrantys veikėjai, klampumas, mistika, gebėjimas grakščiai ištraukti metaforas, raiškiai pasakoti, estetiškai supinti siužetus. Be jokių pretenzijų į suaugėliškas dramas bei empirinį išmanymą analizuojamas žmogaus brendimas (gana reta tema lietuvių literatūroje), ir tai labiausiai imponuoja.

       bernardinai.lt

       2010-02-02