Rogeris N. Morrisas       Leidyklos „Tyto alba“ išleisto detektyvo „Švelnusis kirvis“ (greitai pasirodys ir antras „Sank Peterburgo paslapties“ serijos detektyvas „Kerštingas potroškis“) autorius britų žurnalistas, rašytojas Rogeris N. Morrisas sukaupė po lova aštuonių neišleistų knygų rankraščius, kol 2006 m. ledus pralaužė knyga „Taking Comfort“ (2006 m.), o po to pasirodė istorinių detektyvų ciklas „Peterburgo paslaptis“ – pirmasis romanas „Švelnusis kirvis“ (2007 m.), po jo „Kerštingas potroškis“ (2008 m.). Parašyta ir trečioji knyga. Šiuo metu R. N. Morriso knygos jau išverstos į daugiau nei 15 kalbų. Pasirodžius romanui „Švelnusis kirvis“ kai kas kaltino R. N. Morrisą „pavogus“ rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojų Porfirijų Petrovičių.

 

       Pradėjote rašyti dar paauglystėje?

 

       Pirmąją savo istoriją paauglių žurnalui „Look Now“ pardaviau dar studijuodamas Kembridžo koledže. Antrąją – žurnalui „19“. Galiausiai pradėjau rašyti romanus. Žmona sako, kad esu parašęs aštuonis. Bet aš ja netikiu. Prašiau, kad išvardytų visų pavadinimus – ji negalėjo... (Juokiasi.) Tiesą sakant, aš rašiau visą laiką – pradėjau dar mokykloje. Labiausiai didžiavausi savimi, kai per anglų kalbos pamoką mokytojas paklausė klasės: „Kieno istoriją perskaityti?“, o klasė choru sušuko: „Morriso!“ Dėl visko, kas nutiko vėliau, kaltinu tą ankstyvoje jaunystėje patirtą palaikymą. Rašyti man visada atrodė natūralu. Tik atsakyti į klausimą, kodėl tai darau, – sudėtingiau. Galbūt tai tiesiog poreikis.

 

       „Švelniajame kirvyje“ aprašote XIX a. Sankt Peterburgą. Atradote save istorinio detektyvo žanre?

 

       Man patinka rašyti istorinius romanus. Nuostabu, kad jie iki šiol labai mėgstami. Gal atradau savo nišą? Man kilo mintis parašyti detektyvų ciklą apie Porfirijų Petrovičių. Jo vardas jums turbūt pažįstamas. Aš jį gėdingai pavogiau iš didingojo F. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“. Jis man atrodo labai įdomus personažas. Rusų klasiko romane jis yra antraeilis veikėjas, toks „Nemezidės įrankis“ ar Raskolnikovo sąžinė. Ir veikia tik keliuose skyriuose.

 

       O aš norėjau daugiau. Pamaniau, kad geriausias būdas jį pažinti – sukurti knygą, kurioje Porfirijus Petrovičius gautų „pagrindinį vaidmenį“. Taip atsirado „Švelnusis kirvis“. Leidėjai pageidavo, kad ši idėja virstų ciklu. Aš taip ir padariau! Knygų veiksmas vyksta 1860 metais Sankt Peterburge, Rusijoje. Tai nepaprastai įdomus laikas. Bent man Porfirijus iš tikrųjų yra padorumo įsikūnijimas. Nusikaltimo išaiškinimas – pirmas žingsnis į nusikaltėlio išgelbėjimą. Įdomiausia, kad jis dirba carinei valstybei, prižiūri, kad būtų laikomasi jos įstatymų, taigi jis – teisingas žmogus, tarnaujantis neteisingam režimui.

 

       Ar nebuvo baisu sulaukti neigiamos reakcijos, juk pasiskolinote klasikinį veikėją iš F.Dostojevskio romano?

 

       Labai bijojau. Buvo tvirtinama: „Jis ne Dostojevskis“, „Kaip jis galėjo?!“ Žurnalistas iš Pietų Afrikos parašė straipsnį, kuriame mane apkaltino intelektine vagyste. Paaiškinimas, kodėl pasiskolinau pagrindinį veikėją iš Dostojevskio, buvo išspausdintas knygos pabaigoje, nors aš norėjau, kad jis būtų knygos pradžioje. Tačiau daugumai žmonių patiko mano idėja. Tarp jų buvo ir daugybė kūrinio „Nusikaltimas ir bausmė“ gerbėjų. Vienas apžvalgininkas net parašė, kad „Švelnusis kirvis“ vertas vieno geriausių kada nors parašytų romanų pasekėjo vardo. Mane tai sukrėtė. Nors jeigu kitame gyvenime sutiksiu F.Dostojevskį, man tikrai bus labai gėda... Turėsiu atsiklaupti ant kelių ir maldauti atleidimo. Bet jis labai žmogiškas rašytojas, o humoras taip pat yra žmogiškumo dalis.

 

       Pirmasis romanas jau virto „Peterburgo paslapties“ ciklu. Ar jau nusprendėte, koks bus Porfirijaus Petrovičiaus likimas?

 

       Iš pradžių planavau apie jį parašyti keturias knygas. Po vieną kiekvienam metų laikui. Esu baigęs tris. Jei leidėjai norės, parašysiu ir ketvirtą. Siužetą jau sugalvojau. Bet dar nežinau, kas atsitiks pagrindiniam veikėjui. Tiesa, man patiktų rašyti ir kitokias knygas. Ką nors labiau šiuolaikiška. O gal apie 1960-tus metus, nes tada aš gimiau...

 

       Rašydamas romaną, tikriausiai apsilankėte Sankt Peterburge...

 

       Buvau ten 2006-ųjų vasarą. Tik jaučiausi kiek įsitempęs – atrodė, lyg vaikštau po savo paties vaizduotę...

 

       Manote, kad jūsų detektyvai skiriasi nuo grynai komercinių?

 

       Jei atvirai, niekada nekėliau sau tikslo sąmoningai rašyti „literatūrinį“ detektyvą. Galbūt taip atsitiko dėl sąsajų su Dostojevskio kūryba. Aš noriu kuo įdomiau papasakoti istoriją.

 

       „Kerštingas potroškis“ buvo įtrauktas į 2008-ųjų Detektyvų rašytojų asociacijos teikiamos Duncan Lawrie Dagger premijos nominantų sąrašus. Ką jums tai reiškė?

 

       Tai buvo it perkūnas iš giedro dangaus. Man pasisekė, kad komisijoje buvo žmogus, kuriam patiko mano knygos. Jei būtų kita komisijos sudėtis, gal būtų pasirinkta kita knyga. Vienas jos narys paklausė, ką man tai reiškia. Atsakiau, kad premijos suteikimas nuramino, jog aš ne velui švaistau laiką. Iš tikrųjų tai – didžiulis įvertinimas.

 

       Kodėl pasirašote skirtingais vardais: R.N.Morrisas ir Rogeris Morrisas? Ką reiškia raidė „N“?

 

       Man patarė naudoti du skirtingus vardus, kad būtų lengviau atskirti du žanrus. Pirmoji knyga „Taking Comfort“ – šiuolaikinis romanas – buvo pasirašyta Rogerio Morriso vardu. Kai ėmiausi istorinių detektyvų, nusprendžiau pasirašyti R.N.Morrisu. Man paaiškino, kad pasirašydamas tuo pačiu vardu suklaidinčiau knygų pardavėjus – jie nežinotų, į kurią lentyną dėti mano knygą... O „N“ – Normanas.

 

       Kokių rašytojų knygas mėgstate skaityti?

 

       Sunkus klausimas. Iš visų kūrinių, kuriuos perskaitau, ko nors išmokstu. Net perskaitęs prastą kūrinį. O pastaruoju metu skaičiau daug rusų kūrybos, ypač Dostojevskio. Jo rašymo stilius nepaprastai dinamiškas. Kaip jis kuria istorijas! Kai kas sako, kad jis per daug sentimenatalus. Bet aš taip nemanau. Neskaitau rusų kalba, bet ir vertimai patvirtina tai, ką jaučiau – jis tiksliai žinojo, ką nori pasakyti. Dar man patinka Emile‘is Zola. Iš dabartinių rašytojų? Jose Saramago „Aklumas“. Gal nuskambės paradoksaliai, bet šis kūrinys atvėrė man akis. Jis išmokė mane rizikuoti. Pamačiau, ką galima daryti su tekstu. Didelį įspūdį man padarė ir Jonathanas Safranas Foeris bei jo knyga „Viskas nušviesta“. Yanno Martelio „Pi gyvenimas“ sužavėjo, nors buvau nusiteikęs nekęsti šio kūrinio. (Juokiasi.) Bičiuliai patarė paskaityti George'ą Saundersą. Jis išties puikus.

 

       Kokią įtaką jūsų darbe turi internetas?

 

       Pirmiausia esu pasirengęs padaryti viską, kad tik mano knygos būtų dar skaitomesnės. Man labai pasitarnavo „My Space“, nes galiu bendrauti su savo skaitytojais, knygų pardavėjais, apžvalgininkais, kritikais. „My Space“ suvedė mane su knygų pardavėja Amerikoje. Ji susidomėjo mano kūriniu ir jau pardavinėja jį savo knygyne. Net susirašinėjau su vienu studentu iš Lenkijos, kuris rašo disertaciją apie Dostojevskį ir... mane!

 

       Kas yra blogiausia rašytojui?

 

       Kai tavo kūrinys atmetamas.

 

       O geriausia?

 

       Kai žmogus tave susiranda vien tam, kad pasakytų, jog kūrinys, kurį parašei, jam ką nors reiškia. Viskas, ko reikia, – kad bent vienas skaitytojas suprastų, ką tu nori pasakyti.

 

       Kokios priemonės būtinos kiekvienam rašytojui?

 

       Tiesą sakant, labai daug rašau ranka, paskui tekstą surenku kompiuteriu ir taisau. Taip nusprendžiau sąmoningai. O kalbant apie būtiniausias priemones, tai – daugybė spalvotų tušinių, lipnių popieriukų, storas bloknotas, patogi kėdė, kavos puodelis, kompiuteris, spausdintuvas, balta lenta ir... šiukšlių dėžė.

 

       Jeigu vieną dieną atsidurtumėte negyvenamoje saloje. Kokią knygą ir vieną daiktą norėtumėte turėti?

 

       F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ ir savo katę... Arba gitarą.

 

       Kokią įtaką jūsų kūrybai daro skaitytojų reakcija?

 

       Kai žmonės komentuoja mano romanus, visada įsiklausau. Ypač kai kritikuoja. Bet iš tiesų nemanau, kad mane tai labai veikia. Kritika gali paskatinti ištaisyti kokią klaidą. Arba patvirtinti, kad einu teisingu keliu.

 

       Kokie jūsų planai?

 

       Kitas mano romanas turėtų pasirodyti 2010-ųjų gegužę. Taip pat esu parašęs libretą operai apie Jeaną Cocteau.

 

       Koks buvo esminis jūsų karjeros lūžis?

 

       Jis įvyko, kai sulaukiau skambučio iš „Macmillan“ leidyklos. Po ištisų metų laukimo mano knyga turėjo būti pagaliau išleista... Pasak mano žmonos, po visų aštuonių romanų po lova... Bet iš tikrųjų aš ja netikiu. (Juokiasi.)

 

       lrytas.lt

       2009-08-26