Kai pastarąjį kartą išversta knyga prašėsi dar ir aprašoma, pasakojau apie gerą žmogų. Galbūt ironiška, kad šįsyk man ramybės neduoda vienas iš pačių blogiausių žmonių literatūros istorijoje – Breto Eastono Elliso „Amerikos psichopatas“ Patrikas Beitmanas.
Ši knyga – jau išversta ir rengiama spaudai leidyklos „Kitos knygos“ – baisiai slegia. Per savo leidybos istoriją ji ne sykį drausta, cenzūruota, smerkta ir kritikuota, ir net būdama jos vertėja, t. y. bent šiokia tokia sirgalė, negaliu tam nepritarti. Nežinau, ar pagadinsiu leidyklai „biznį“, ar, priešingai, prisidėsiu prie gudraus marketingo plano, bet jaučiu pareigą iškart perspėti, kad šita knyga jokiu būdu negali būti lengvai prieinama nepilnamečiams ar šiaip jautresniems žmonėms. Net ir skaityti visus tuos anatomiškai smulkius gyvų žmonių mėsinėjimo aprašymus nelengva, tad galit tik įsivaizduoti, kokius košmarus – tiesiogine prasme – sapnavo vargšė vertėja. Žinau, kad yra dalis skaitytojų, kurie sugeba grynai mėgautis tokiais „aštriais pojūčiais“, bet man jie visada kelia klausimą: kodėl? Juk buvo galima taip smulkiai to ir nepasakoti, norint pavaizduoti psichopatą, juk užtektų tiesiog pasakyti, kad jis žiauriai nužudė daug žmonių, tad ko siekia autorius, šitaip skaudžiai dirgindamas skaitytojo nervus?
Jei nesurasčiau atsakymo į tokį klausimą, knygą laikyčiau, na, jei ne makulatūra, tai bent kažkokia vargšo žmogaus savigyda. (Kaip taikliai pasakė išmintingas bičiulis M. K., Papier ist billiger als Psychotherapie.) Žinoma, geriau tegu jis fantazuoja ir aprašo tokias baisybes, negu iš tikrųjų jas įgyvendina, tik man visai nieko nesinorėtų apie tai žinoti. Tačiau „Amerikos psichopatą“ man pavyko „iškoduoti“ bent tiek, kad pati imčiau ją laikyti labai vertinga ir net – nepatikėsite – moralizuojančia knyga. Pamėginsiu ir jums išdėstyti tą „kodą“, kartu stengdamasi negadinti (savotiško) malonumo ir nepapasakoti per daug siužeto, nors ne vienas, net ir neskaitęs knygos angliškai, tikriausiai bus matęs kultiniu vadinamą pagal romaną pastatytą filmą. Išduosiu tiek, kad filmas yra beveik pažodinė knygos ekranizacija – vietomis filme net kalbama knygos tekstu – tik gerokai sutrumpinta ir, mano nuomone, praradusi kelis labai svarbius akcentus.
Galbūt nuskambės netikėtai, bet „Amerikos psichopato“ raktu man tapo krikščioniškoji teologija. Iškart noriu padaryti išlygą: per daug „sukrikščioninti“ šią knygą būtų neteisinga. Tik vienas nedidelis pasažas joje bent šiek tiek priartėja prie kokios nors mistikos ar metafizikos, Dievo vardas pabrėžtinai rašomas mažąja raide ir apskritai tikėjimo klausimai ten nenagrinėjami. Tačiau – kaip tuojau išdėstysiu – ten nagrinėjami Gėrio ir ypač Blogio – didžiąja raide, ne šiaip sau žmogiškų, o absoliučių, metafizinių – klausimai, o jie priklauso ir filosofijos, ir religijos sričiai. Krikščioniškasis kodas joje yra greičiau ne religinis, o kultūrinis – kaip nusistovėjusių, vakariečiams lengvai atpažįstamų metaforų ir simbolių rinkinys. Tad jei toliau kalbėsiu krikščionybės terminais, būtent taip juos reikėtų ir suprasti.
Pagrindinis knygos veikėjas ir pirmojo asmens pasakotojas Patrikas Beitmanas atvirai nuo pat pradžių vadinamas psichopatu. Nors šis terminas skamba kone nuvalkiotai, iš tikrųjų jis yra labai mįslingas. Manoma, kad psichopatai sudaro apie vieną procentą visų pasaulio gyventojų, nuo normalių žmonių jie skiriasi tuo, kad neturi (ar beveik neturi) sąžinės, empatijos ir sugebėjimo įvertinti savo veiksmų pasekmes sau ir kitiems, nors kartu ir negali būti laikomi nepakaltinamais ar nesuvokiančiais, ką daro. Nebūtinai jie yra kriminaliniai nusikaltėliai, bet, akivaizdu, tikrai labai blogi žmonės. Tad šis terminas labai parankus ir Blogio klausimams nagrinėti.
Šiuolaikinėje kultūroje yra labai įsigalėjęs romantiškas, „baironiškas“ Blogio įvaizdis. Toks Blogis yra visų pirma maištas prieš nusistovėjusią Gėrio ar Dievo tvarką, kurioje įžvelgiama kokia nors skriauda ar neteisybė, tad Blogis atsiskleidžia kaip – paradoksaliai skamba – Gėrio auka, nuskriaustasis, nesuprastasis, kenčiantysis, vertas supratimo, gal net užuojautos. Maža to, dažnai regime kažkaip savotiškai patrauklų Blogį – pavyzdžiui, Goethe'ės Mefistofelyje ar net žavinguose, seksualiuose Holivudo vampyruose ir šėtonuose. Būtent prieš tokį Blogio įvaizdį ir sukyla Ellisas. Jam Blogis yra blogas.
„Amerikos psichopatas“ gana nesunkiai leidžiasi skaldomas į kelis lygmenis. Kadangi pats Beitmanas yra ir pagrindinis veikėjas, ir pirmojo asmens pasakotojas, nemažai atskleidžiamas jo asmeninis lygmuo. Beitmanas yra savimyla, pasipūtęs tinginys turtuolis, pilnas puikybės ir paniekos visiems, kas jam neprilygsta turtais ar išoriniu grožiu, ir pavydo tiems, kas jį lenkia bent vizitinės kortelės dailumu. Jis labai išsilavinęs ar bent jau turi gerą atmintį, nes sugeba perskaityti ilgiausią paskaitą apie bet kokius niekus – restoranų ypatybes, kūno priežiūros priemones, merginų fiziologiją ir anatomiją, popmuziką ir net geriamo vandens rūšis. Be to, jis – žudikas ir kankintojas, narkomanas ir alkoholikas, seksualinis iškrypėlis. Jį akivaizdžiai kamuoja visokiausi psichosomatiniai simptomai (pilvo, galvos skausmai, sąmonės temimas), kurie rodo, kad jo gyvenimo būdas kažkaip jį alina psichiškai ir fiziškai, bet jis niekada neišreiškia gailesčio dėl jo. Aš niekada nesu sutikusi gyvo psichopato (ir labai tikiuosi nesutikti), ir man be galo sunku tokį nežmogišką žmogų įsivaizduoti, tačiau nujaučiu, kad būtent kaip psichopatas Beitmanas yra labai realistiškas.
Toliau sektų, pavadinkime, bendruomeninis lygmuo. Beitmano aplinką sudaro panašios socialinės padėties ir amžiaus žmonės, su kuriais jis vis tiek nepaliaudamas lyginasi karjeros pasiekimais, dantų baltumu, drabužių brangumu ir t. t. Svarbiausias dalykas, kurį reikia pažymėti, kalbant apie Beitmano santykius su kitais žmonėmis (bent tuo metu, kai jis jų nemėsinėja), yra tai, kad tų santykių beveik visai nėra. Knygoje taip dažnai apsipažįstama, vieni žmonės (įskaitant ir patį Beitmaną) laikomi kitais, skleidžiamos paskalos, kuriomis niekada negali patikėti, kad ji beveik galėtų vadintis nesusipratimų komedija. Greta su komiškai smulkmenišku Beitmano uolumu, įvardijant kiekvieną prekės ženklą, aprašant (gerokai ilgesnį už mano, nors aš juk mergaitė) rytinį ritualą, aptarinėjant „Pepsi“ pranašumus prieš „Coca-colą“, tokia socialinė painiava atrodo labai juokinga ir verta kokio nors Oscaro Wilde'o plunksnos.
Tačiau komedijai pernelyg įsisiūbuoti neleidžia daug skaudesni socialinio teisingumo klausimai. Tarpusavyje nesusiprantantis „auksinis jaunimėlis“ atrodo tiesiog paikai ir juokingai, o beveik visų knygos personažų elgesys su silpnesnių socialinių sluoksnių atstovais yra visai nebe šmaikščiai žiaurus. Jie smaginasi, tyčiodamiesi iš benamių, savo aukomis Beitmanas dažniausiai (tiesa, su keliomis reikšmingomis išimtimis) renkasi bejėges prostitutes. Šį knygos aspektą dar labiau paryškina viso veiksmo fone nuolat šmėžuojantis Victoro Hugo romanas „Vargdieniai“ (tiesa, gerokai „sukramtytu“ miuziklo pavidalu), o pačioje jos pabaigoje jis užleidžia vietą socialiniu aktualumu labai artimai Bertolto Brechto „Operai už tris skatikus“. Žavi socialinio teisingumo apraiška yra tai, kad vienintelis, kuris nubaudžia Beitmaną už šiurpius jo nusikaltimus, yra taksistas, taigi žemesniojo luomo atstovas, kuris, kerštaudamas už nužudytą bendradarbį, apšvarina Beitmaną ir palieka vieną vidury plyno lauko.
Maždaug čia ir sustoja dauguma (bent mano aptiktų) „Amerikos psichopato“ interpretacijų. Anot jų, visos šiurpą keliančios scenos tuomet turėtų būti suprantamos kaip socialinė kritika, ir knyga turėtų kelti pasibjaurėjimą tam tikra visuomenės grupe – auksiniu jaunimėliu ar vadinamaisiais japiais, neturinčiais jokių vertybių, tik besaikį prabangos ir garbės troškimą. Kartais net manoma, kad visos knygoje aprašytos žmogžudystės yra tik psichopato fantazijos arba kliedesiai, nors tokią interpretaciją yra paneigęs ir pats Ellisas, sakydamas, kad „otherwise what's the point“.
Tačiau manęs tokie paaiškinimai neįtikina. Labiausiai todėl, kad pasišlykštėjimas, kurį kelia knyga, yra tikrai neadekvatus, palyginti su menkystų lepūnėlių nuodėmėmis. Knygos veikėjai savaime atrodo verti tiesiog gūžtelėti pečiais ir galbūt pasukioti prie smilkinio pirštą, ilgiau apie juos nesusimąstant ir traukiant ieškoti normalių žmonių draugijos. Todėl ir manau, kad esama dar vieno sluoksnio, kurį galbūt per drąsu vadinti metafiziniu, tačiau per silpna įvardyti tiesiog filosofiniu.
Patrikas Beitmanas gyvena pragare. Tai sužinome jau pirmajame knygos puslapyje: „Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį“, perskaito jis ant McDonald's sienos. Išsilavinęs skaitytojas išsyk sumos, kad tai – užrašas ant Dantės „Pragaro“ vartų. Iš pradžių, žinia, regisi, jog tai – literatūrinė metafora, kaip ir paskutinė knygos frazė „Išėjimo nėra“, tačiau pasigilinus ima aiškėti, kad pragarą čia įmanoma įžvelgti ir visiškai tiesiogine prasme.
Knygoje nėra nė vieno teigiamo personažo. Net ir teisingumą vykdantis taksistas yra galų gale tikrų tikriausias plėšikas. Net išganingą meilę Beitmanui siūlanti sekretorė Džinė yra tokia pat išgverusi ir pagedusi, kaip visi kiti knygos veikėjai (vėliau ją matome kuo sklandžiausiai įsiliejusią į Beitmano socialinę aplinką su visomis jos ydomis).
Be to, knygoje nėra nė vieno tikro žmogiško ryšio. Ir bičiulystė, ir meilė, ir net dalykiniai santykiai čia kažkokie iškreipti, veidmainiški, pilni paniekos ir pavydo bei nepaliaujamo žiaurumo.
Galiausiai, knygoje negalioja jokie gyvenime įprasti žmonių psichologijos dėsniai. Iš dalies tai būtų galima paaiškinti ir tuo, kad visas knygos veiksmas regimas psichopato, taigi, nežmogiško žmogaus, akimis. Tačiau galima aiškinti ir kitaip.
Šioje knygoje tiesiog nėra žmonių. Nesvarbu, kaip tai formuluotume realistiškumo požiūriu – ar Beitmanas regi iškreiptai, ar viską išsigalvoja, ar dar kaip nors. Beitmanas ir visa, kas bent iš tolo su juo susiję, yra grynasis, prigimtinis Blogis. Žmogiškų ryšių joje nėra todėl, kad didžioji dalis žmonių tarpusavio santykių yra Gėris, o jo čia tiesiog negali būti nė menkiausios apraiškos. O gal net priešingai: jei nėra Gėrio, jei žmonės nemyli ir nebrangina vieni kitų, jo vietoje lieka ne kokia nors tuštuma, o suveši ir išsikeroja Blogis. Štai kuo bjaurėtis mus nori priversti Ellisas, dabar jau vertas būti pavadintas didžiu mūsų dienų moralistu.
Parašyti moralizuojantį romaną šiais laikais yra labai sudėtinga. Pašaipiais, reliatyvumą pamilusiais mūsų laikais bet koks grūmojimas piršteliu atrodo nerimtas, juokingas ir, svarbiausia, neįtikinamas. Galų gale ir pati romano „žinia“, suformuluota tiesiai šviesiai, skamba labai banaliai: būkite vieni kitiems geri, nes kitaip bus blogai. Nei čia nauja, nei čia originalu. Tad čia, bent mano tvirtu įsitikinimu, ir yra tikrai didi ir tauri literato, menininko užduotis: priminti banalias tiesas ir vertybes (banalios jos neišvengiamai beveik visos, o kaipgi kitaip, tačiau jas vis tiek būtina nuolat, begalybę kartų priminti), bet taip, kad jos neatrodytų banalios ir ypač brukamos per jėgą.
Kai pati sau pagaliau susidėsčiau tokią „Amerikos psichopato“ interpretaciją, net nustebau, koks gilus ir meniškai vertingas jis staiga pasirodė, ir kiek daug svarbių niuansų atsivėrė. Visų pirma aš turbūt dar niekur nesu regėjusi taip tiksliai pavaizduoto Blogio. Net Dantės „Pragare“ esama teisingumo, nė nekalbant apie visus anksčiau minėtuosius romantikus ir jų „vargšus“ šėtonus. O Beitmanas nepažįsta jokios dorybės. Net jo kančios nėra kokia nors bausmė. Nė negali pasakyti, kad jis pats kaltas dėl savo kančių. Beitmanas kenčia todėl, kad kančia yra Blogio prigimties dalis, o jis pats ir yra tasai Blogis. Jei kančia turi prasmę (tokių pavyzdžių rastume begalę – nuo ant kryžiaus kenčiančio Pasaulio Atpirkėjo iki badu konclageryje numarinto Maksimilijano Kolbės), ji tampa tauri ir šventa. O Beitmano kančios beprasmės, ir kelia jos ne gailestį, o šleikštulį ir panieką. Tad pirmoji moralisto Elliso pamoka, kurią ji ne išsako, o kalte įkala tiesiai į skaitytojo jusles ir širdį, yra tai, kad Blogis yra be priežasties, pagrindo ar tikslo.
Antroji pamoka yra tai, kad Blogis yra tikras. Iš tikrųjų Blogio – ne blogio – gyvenime, dėkui Dievui, regime labai nedaug. Dažniausiai matome kokias nors nelaimes, negeroves, net skriaudas ar nedorus žmonių poelgius, bet beveik visada galime juos bent suprasti, paaiškinti, jei ir ne atleisti ir atjausti. Ellisas mums aiškiai primena, jog esama ir kitokio, grynojo Blogio, ir kad jis šmėžuoja tarp mūsų, net jei jo ir nepastebime. Knygoje, kurioje nėra nieko fantastiško, kuri yra visiškai realistiška – jei kuri nors vieta netyčia ir nuskamba neįtikėtinai, tai vis tiek ne todėl, kad LOGIŠKAI taip negalėtų būti – Beitmanas nė nesistengia pernelyg slėpti savo nusikaltimų. Porą kartų net visiškai atvirai juos išpažįsta kuriam nors „bičiuliui“. Kai nužudo jau tikrai pasigesimą bendradarbį, jam ant kulnų net ima minti privatus detektyvas. Tačiau niekas netiki, kad po mėtiniais šveitikliais nušveistu ir brangiais drėkikliais išteptu kūdikiškai švelniu Beitmano veideliu slepiasi tokia pabaisa. Iš dalies netiki todėl, kad niekam neįdomu, jog visi jam per daug abejingi. Tačiau iš dalies ir todėl, kad – ir dabar jau kiekvienas turime pažvelgti į savo sąžinę – mes nenorime tikėti Blogiu. Mums daug jaukesnis ir šiltesnis pasaulis, kuriame Šėtonas virtęs linksmu kipšeliu, o visą blogį galima paaiškinti paprasčiausia psichoanalize. Ellisas, deja, mums to neleidžia.
Trečia pamoka – ir čia pasitelksiu krikščioniškų terminų, nes kitokių nerandu, bet dar kartą pabrėžiu abejojanti, ar Ellisas taip pat noriai juos vartotų – yra tai, jog Blogiui nėra išganymo. Beitmanas vietomis, regis, prašosi teisingumo ir bausmės už savo Blogį – išpažindamas nusikaltimus ar pats save žalodamas ir bausdamas. Tačiau jų jis nesulaukia. Nesulaukia todėl, kad jam negali būti prieinama tokia dorybė, kaip teisingumas, juolab kad iš jo turėtų sekti ir atleidimas. Sudūžta ir dar svarbesnė išganymo viltis – per malonę. Mano nuomone, knygos kulminacija yra skyrius netoli pabaigos, kur savo meilę Beitmanui pagaliau atvirai siūlo sekretorė Džinė. Tas skyrius iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ne į tą knygą pakliuvęs. Skaisti saulutė ir parko žaluma, saldus ledų desertas ir tyra mergelė daug labiau derėtų romantiškesnei istorijai. Tačiau tai istorijai derėtų ir koks nors „ilgai ir laimingai“. Tame pačiame skyriuje Beitmaną ištinka ir jau minėtasis vienintelis visoje knygoje mistiniam artimas išgyvenimas, kurio metu jis tarsi pagaliau pats suvokia nepataisomą savo Blogį. Tad ne Džinė jį išgelbėja, o jis ją (bent menamai) pražudo. Nes Blogis iš prigimties negali būti išganytas.
Labai sunku mąstyti ir kalbėti apie Blogį. Iš dalies todėl, kad tikrai sunku jį suprasti ir įsivaizduoti, bet iš dalies ir todėl, jog labai nesinori nė pagalvoti apie tai, kad jis yra. Tačiau bent retsykiais, matyt, reikia. Turbūt geriau jo nepamiršti, nors ir kasdien meldžiame Dievą mus saugoti nuo bet kokio susidūrimo su juo. Šitaip „gelbėk mus nuo pikto“ gal nebeatrodys vien formalumas. Ir skaityti apie Blogį negera ir sunku, tačiau jei pasiryšite perskaityti apie jį bent vieną knygą, tebūnie šita. Tokio didžiulio ir šlykštaus Blogio akivaizdoje turbūt pajusite siaubą – malonaus pasiskaitymo pažadėti negaliu. Bet gal tuomet visi labiau skubinsimės kurti Gėrį, kad Blogiui neliktų vietos.
Bernardinai.lt
2009-08-19