William S. Burroughs NARKAŠAS       William S. Burroughs. NARKAŠAS: romanas. Iš anglų k. vertė Julius Keleras ir Agnė Narušytė. – K.: Kitos knygos, 2009.

 

       Ilgai laukiau bent kokio Williamo S. Burroughso knygos vertimo, vis tikrinau „Kitų knygų“ interneto puslapį. Kaip koks narkašas, laukiantis dilerio su kaifu. Dileriu šiuo atveju tapo „Kitos knygos“, o kaifu – Burroughso „Narkašas“.

 

       Kadaise, dar nežinodamas apie Burroughso egzistavimą, nusipirkau Tomo Waitso diską „The Black Rider“, kuris yra to paties pavadinimo miuziklo garso takelis. Besisukant septintai dainai išgirdau kažkaip keistai veblenantį, nepataikantį į ritmą senį ir siaubingai vemiantį klarnetą ar kažką panašaus į jį. Nepaisydamas, kaip tąkart atrodė, tragiško garso, atkreipiau dėmesį į žodžius, o pavartęs bukletą atradau gerų eilėraščių, kurių autorius – tas pats senis Burroughsas. Kaip paaiškėjo, paprasčiausias narkašas, gėjus, bitnikas, tapęs amerikiečių literatūros chuliganu ir sukūręs cut-up rašymo techniką.

 

       Pirmoji Burroughso knyga – „Narkašas“ – parašyta dar prieš cut-up išradimą, todėl viskas čia labai paprasta ir aišku. Perskaitęs kelis sakinius vis dėlto nusprendžiau pirmiausia įveikti pabaigoje įdėtą Juliaus Kelero rašinį apie knygą ir baisiai susigadinau nuotaiką. Rašinys, žinoma, parašytas smagia kalba, bet didaktikos apie narkotikų prevenciją prie tokios knygos, kuri pati yra labai iškalbinga, nesitikėjau. Keleras čia pasirodo kaip mūsų visų, paklydusių skaitytojų, tėvelis, kuris perprato jaunimo slengą ir dabar bando parodyti, kaip reikia s u p r a s t i šią knygą. Remdamasis senuko Burroughso citatomis, Keleras siunčia tokią žinutę: tai šiukštu nėra narkotikų propaganda! Ačiū, kad perspėjai, Kelerai! Ir kas gi davė šiam tėveliui tokią knygą, a?

 

       Už ją Burroughsas gali dėkoti heroinui, morfijui ir daugeliui kitų narkotikų, nes prieš mus – atviras ir tikras narkomano dienoraštis. Nežinia, kas pastūmėjo aprašyti tokią patirtį, tik aišku viena – tai nebuvo išpažintis ar liudijimas kitiems, kaip rašo anotacijų meistrai. Abejoju, ar narkašui Williamui dar kas nors rūpėjo labiau už jį patį ar eilinį kaifą. Nors ne, regis, meluoju, sau jis irgi nerūpėjo. Abejoju ir tuo, kad vieną dieną jis atsikėlė laužomas iš lovos ir kilniaširdiškai nusprendė parodyti, koks žiaurus yra pasaulis, ir tapti narkotikų prevencijos apaštalu. Viskas kitaip.

 

       „Narkašas“ yra žvilgsnis į save. Visoje knygoje jauti Burroughso šlykštėjimąsi savimi – jis absoliučiai bejausmis ir šaltas. Tas šlykštėjimasis savimi jam suteikė sąmoningumo, kurio neturi kiti narkašai, plaukiantys pasroviui, nors jis save priskyrė būtent prie pastarųjų. Tačiau aišku viena – vien tik supratimas, kad plauki pasroviui, suteikia tavo laisvam judėjimui sąmonę ir valią. Tuo jis ir šlykštėjosi – pūvančiu savimi, o džiaugėsi – supratęs, kad visa, kas vyksta, priklauso nuo paties.

 

       „Narkašas“ Burroughsui iš tikrųjų buvo terapija – dar vienas bandymas atsikratyti narkotikų. Šaltakraujiškai bjaurėdamasis jis aprašė tuos išsekusius žmones subadytomis rankomis ir kojomis, sunkią abstinenciją, perdozavimus, lyg bandydamas nuo visko atsiplėšti, pažvelgti į pasaulį savo „šalta sąmone“, o tam nepavykus – kuo giliau panirti. Narkotikai sukuria dualistinį pasaulį, padalytą į abstinenciją ir malonumą, kurie vis keičia vienas kitą, todėl knygoje Burroughsas aprašo ir malonumų pusę – marihuanos, įvairių narkotinių vaistų, o labiausiai heroino poveikį, kuris ilgainiui virsta ne malonumo šaltiniu, o priemone, padedančia išvengti abstinencijos: „Nors atima viską, kaifas nesuteikia nieko, išskyrus tai, kad apsaugo nuo savo sukeliamo kumaro“ (p. 138; kumaras – lengva abstinencija).

 

       Narkotikų verslas – begalinis voratinklis, su savo klientais, pažintimis, prekėmis egzistuojantis kažkur įprastoje kasdienybėje ir siurbiantis iš jos įprastus žmones. Ten viskas efemeriška – nelyginant kaifo poveikis, bet kartu amžina, nes jo poreikis vis atsinaujina. Tokia ši knyga – įsisukusi surūdijusi karuselė: nuo narkotikų prie narkotikų, nuo kumaro prie kumaro.

 

       Reiktų paminėti „Narkašo“ dizainą ir kruopštų vertimą. Gale knygos, be minėtų Kelero pamokymų, rasit ir žodyną – jame paaiškintas visas knygos slengas, kuris, verčiant į lietuvių kalbą, buvo adekvačiai adaptuotas. Taip pat įdomios knygos specialiojo redaktoriaus Daumanto Každailio pastabos.

 

       Man visada patiko skoningas, įdomus ir kokybiškas „Vario burnų“ dizainas. Ir šįkart jis ne išimtis. Parinkta idėjiška ir taikli metaforinė išraiška, atitinkanti knygą ir jos skaitytoją. Gana ilgą laiką maniau, kad viršelyje pavaizduotoje JAV vėliavoje vietoj žvaigždžių yra balti tankai, vėliau draugė mane pataisė – aguonos ten, aguonos. „Tai kuris čia iš mūsų narkašas?“ – paklausiau.

 

       Šiaurės Atėnai

       2009-07-31