Aimée Dostojevskaja. DOSTOJEVSKIS DUKTERS AKIMIS. – Margi raštai, Vilnius, 2007
Kelių meniniu požiūriu menkaverčių romanų ir apsakymų autorė Liubovė Dostojevskaja išgarsėjo 1920 metais Miunchene paskelbtais prisiminimais apie savo tėvą, rusų rašytoją Fiodorą Dostojevskį. Į vokiečių kalbą iš prancūziško rankraščio išverstos knygos pavadinimas buvo Dostojewski geschildert von seiner Tochter (Dostojevskis, savo dukters atvaizduotas), autorės vardas buvo įrašytas Aimée: tai prancūziškas rusiško jos vardo – Любовь (meilė) – atitikmuo.
Silpnos sveikatos Liubovė Dostojevskaja iš Rusijos į užsienį išvyko gydytis 1913 metais, būdama keturiasdešimt ketverių, ir į tėvynę nebegrįžo; ji mirė 1926 metų pabaigoje po sunkios ligos viename, pasak jos pačios, „žemiškojo rojaus kampelių“, Italijos Tirolio provincijoje. Savo knygą apie tėvą Liubovė parašė 1917-aisiais, jau po to, kai jos motina Ana Grigorjevna Dostojevskaja užbaigė dar 1911 metais pradėtus rašyti savuosius Prisiminimus. Tačiau dukters knyga buvo paskelbta jau motinai mirus.
Liubovės Dostojevskajos, Liubos, Lilečkos, kaip švelniai ją vadino tėvas jai pačiai pageidaujant vadintis Lilia, knyga nėra prisiminimai tikrąja šio žodžio prasme, nes tėvui mirus ji buvo dar visai vaikas, vos įpusėjusi dvyliktuosius. Jautriai, nervingai mergaitei į atmintį įstrigo milžiniško masto tėvo laidotuvės – tai liudija baigiamieji knygos skyriai. Apie paskutines tėvo gyvenimo dienas bei pasirengimą jo laidotuvėms Liubovė pasakoja kiek kitaip nei jos motina, – atvirai, nenuslėpdama amžino jų šeimos nepritekliaus bei lemtingojo priešmirtinio rašytojo kivirčo su mylimiausia seserimi Vera dėl tetos palikimo. Tai įtikinamiausia ir labiausiai jaudinanti knygos dalis, padiktuota tikrų išgyvenimų. Duktė pateikia ir daug kitokios vertingos medžiagos, faktų, kurie iš kitų šaltinių nėra žinomi ir kuriuos rašytojo kūrybos tyrinėtojai mano esant tikrais, pavyzdžiui, ji patikslina apysakos Netutė Nezvanova sukūrimo aplinkybes, kai kurias rašytojo ir grafienės Sofijos Andrejevnos, poeto Aleksejaus Tolstojaus našlės, draugystės detales. Taip pat duktė į knygos tekstą įpina giminių, rašytojo amžininkų prisiminimus, tėvo kūrinių ištraukas ir... savus pramanus. Tad knygos pavadinimas – ir lietuviškas variantas taip pat – atspindi autorinį Liubovės Dostojevskajos subjektyvumą.
Rašytojo duktė siekė gyventi aukštuomenės gyvenimą dar būdama Rusijoje, atvykusi į Vakarus ji noriai lankėsi aukštuomenės vakarėliuose ir po motinos mirties 1918 metais beveik nepalaikė ryšių su Rusijoje likusiais giminaičiais. Jos polinkis „susivakarietinti“ akivaizdžiai atsispindi knygoje apie tėvą.
Liubovė, tiksliau, Aimée Dostojevskaja pasakojimą apie tėvą pradeda savąja jo genealogijos interpretacija, leidusia jai prabilti ir apie save. Kildindama Dostojevskį iš lietuvių, ji sykiu netiesiogiai teigė prigimtinę senovinę bajorišką savo kilmę, suteikusią jai galimybę užsienyje lankytis aukštuomenės salonuose. Todėl ji, neatsižvelgdama į faktus, įtikinėja savo skaitytojus, esą jos tėvas buvo ne rusas, ir beveik maniakiškai per visą savo knygą plėtoja mintį apie „normandiškai lietuvišką“ Dostojevskio kilmę. Tai, kaip subjektyviai ir neatsakingai sukonstruota Liubovės-Aimée Dostojevskajos knyga apie tėvą, akivaizdžiai parodo jos tvirtinimas, kad „prie Dostojevskio genijaus formavimosi prisidėjo ir kitos Europos tautos: vokiečių ordino riteriai perdavė jo protėviams savo valstybės ir šeimos idėją“. Net pasakodama apie paskutines tėvo dienas, ji nepamiršta įterpti kažin ko apie jo „normandišką dvasią“. Hiperbolizuotai saistydama savo tėvą su Lietuva, ji įžvelgia prigimtinį „lietuviškumą“ ir rašytojo asmenybės bruožuose. Pavyzdžiui, pasakodama apie tėvo dar vaikystėje giliai išgyventą miško jauseną, ji, kaip rašytojo „lietuviškumo“ įrodymą, įterpia sakinį apie tai, kad „lietuviai niekada nepamiršta savo miškų; jie karštai juos myli, net jeigu paliko juos prieš daugelį šimtmečių“.
Gandai apie šitokį Dostojevskio sulietuvinimą gana greitai pasiekė Lietuvą ir buvo čia aptariami. Vienas pirmųjų atsiliepė Vydūnas šimtosioms Dostojevskio gimimo metinėms skirtame straipsnyje. Filosofas, parašęs, kad yra kalbama, jog „Dostojevskis būk paeinąs iš Lietuvių“, vienu kirčiu nukirto: „Nieko tai nereiškia.“ Vydūnui svarbiausia buvo tai, kad savo kūriniais šis rašytojas buvo giliai rusiškas, todėl jis rašė apie Dostojevskį, kad „visas Rusijos žmonių kančias jis supasakoja. Jis, gal kaip niekas kitas, parodo Rusų kankyklą, Rusų žmones su visu jų vargu ir visais juos kankinančiais velniais“. Vydūnas atmetė Dostojevskio kilmės problemą kaip nereikšmingą, teikdamas pirmenybę kūrybinės vertės klausimui. O pastarasis jam buvo susijęs su tautiškumo problema ir tautinės dvasios įtvirtinimu.
Tais pačiais jubiliejiniais 1921 metais lietuviškoje spaudoje buvo paskelbtos žurnalisto Valentino Gustainio pastabos apie Dostojevskajos knygą. Jį labiausiai sudomino ne rašytojo kilmės klausimas, o tai, ką jo duktė rašė apie Lietuvą ir lietuvius, tad jis tiesiog perpasakojo jos versiją apie lietuvių tautos kilmę, jos normandiškumą, pabaigoje optimistiškai teigdamas, kad greitai lietuviai taps „visų kultūringų tautų gerbiami draugai“. Dar keleriais metais vėliau kelios knygos ištraukos buvo paskelbtos spaudoje ir rašytojo kilmės klausimu įsiplieskė polemika. Galiausiai buvo nutarta, kad „teisingam bylos išsprendimui reiktų gilių archyvinių tyrinėjimų“.
Dostojevskio giminės istoriją daugiausia tyrinėjo rusų mokslininkai. Regis, visus kruopščius daugelį metų vykdomus didžiojo rusų rašytojo genealogijos tyrinėjimus išprovokavo Liubovė-Aimée Dostojevskaja, kuri savąja tėvo kilmės interpretacija užgavo rusų nacionalines ambicijas. Lietuvoje rusų mokslininkų tyrinėjimus yra apibendrinusi bei pateikusi savo archyvinių paieškų rezultatus Birutė Masionienė knygoje Literatūrinių ryšių pėdsakais (1982). Iš tikrųjų, archyvų ir kronikų duomenys rodo, kad Dostojevskio protėviai gyveno Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusiose žemėse. Bet, kaip neretai būna su tokio pobūdžio istorinės medžiagos tyrimu, daug klausimų lieka neišaiškinamų iki galo. Vienas aptariamos knygos lietuvišką vertimą palydinčių paaiškinimų perpasakoja Dostojevskio genealogiją tyrinėjusio N. Čiulkovo paieškų rezultatus, išspausdintus jaunesniojo rašytojo brolio Andrejaus 1930 metais paskelbtų prisiminimų komentaruose. Kadangi nuo tada prabėgo jau ne vienas dešimtmetis, tad, įtraukdami ir vėlesnių tyrinėjimų duomenis, trumpai apžvelkime šios giminės istoriją.
Rašytojo našlė Ana Grigorjevna Dostojevskaja, siekusi išsaugoti jo asmenybės atminimą, yra užsiminusi, kad „velionis mano vyras daug kartų kalbėjo man, kad jo giminė yra kilusi iš Lietuvos, iš Pinsko maršalkos Dostojevskio, išrinkto į seimą 1598 metais“. Tačiau pats rašytojas apie savo „giminės kilmę iš Lietuvos“ jokiame rašytiniame dokumente neužsimena. Kaip tik atvirkščiai: viename 1873 metais išleistų žurnalo Дневник писателя (Rašytojo dienoraštis) numerių jis teigė kilęs „iš šeimos rusiškos ir pamaldžios“. Nors kitaip ir būti negalėjo, nes to meto Rusijos visuomenės mentalumą struktūravo šalyje propaguojama tikėjimo, sosto ir tėvynės viseto idėja, suformuluota dar ketvirtame XIX amžiaus dešimtmetyje kaip „stačiatikybė, patvaldystė ir tautiškumas“. Tačiau tai, kad Dostojevskis, nepaisydamas oficialios valstybinės ideologijos, domėjosi savo giminės kilmės istorija, paliudija keletas rusų kalba išleisto sąvado Aktai dėl Pietų ir Vakarų Rusijos istorijos tomų jo bibliotekoje.
Viena aišku tikrai: Dostojevskių giminės pavardė kilusi nuo Dostojevo kaimo dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, kurį 1506 metų spalio 6 dieną Pinsko kunigaikštis savo pavaldiniui Danilai Irtiščiui (ar Rtiščiui) dovanojo už tarnybą. (Dokumentuose aptinkami ir kiti šios pavardės variantai: Irtiščevič, Rtiščevič.) Yra duomenų, kad fundatoriaus tėvas kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius Jaroslavičius 1456 metais emigravo į Lietuvą dėl nesutarimų su Maskvos valdovu – didžiuoju kunigaikščiu Vasilijum Tamsiuoju ir kad Pinsko kunigaikštystę naujajam savo vasalui dovanojo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis. Manoma, kad Danila Irtiščius (ar jo tėvas) atvyko kartu su emigravusio kunigaikščio palyda iš Moskovijos.
Vyriausias naujojo žemvaldžio Danilos Irtiščiaus palikuonis, sūnus Ivanas, paveldėjo Dostojevą ir įgijo Dostojevskio pavardę. Jis turėjo keturis sūnus, tapusius keturių skirtingų Dostojevskių giminės šakų pradininkais. Savo knygoje Liubovė-Aimée Dostojevskaja tvirtina, kad Dostojevskiai, buvę „uolūs ir nepakantūs“ katalikai, tik vėliau perėjo į stačiatikybę. Toks jų šeimos katalikiškumo teigimas teisingas tik vienos Dostojevskių šakos atžvilgiu, tiksliau, Ivano Dostojevskio antrojo sūnaus Stepano (Stefano) atžvilgiu: būtent jis perėjo į katalikybę, bet ir toliau pasirašinėjo rusiškais rašmenimis – kaip ir beveik visi kiti Dostojevskių giminės atstovai, kalbėję rusų ar senąja baltarusių kalba. Tuo tarpu Liubovė-Aimée Dostojevskaja, pasakodama apie šį gretutinės jų giminės šakos protėvį, rašo, esą jos tėvas manė jį buvus „mūsų stačiatikių šeimos pradininku“. Tačiau išlikę dokumentai liudija ką kita. Manoma, kad rašytojo giminės šakos pradininku buvo jauniausias, ketvirtas, Ivano Dostojevskio sūnus Fiodoras. Savo likimą jis susiejo su kunigaikščiu Andrejumi Kurbskiu, pabėgusiu 1564 metais iš Maskvos nuo caro Ivano Rūsčiojo persekiojimų į LDK. Kurbskiui apsistojus Voluinės (Volynės) vaivadijoje, kuri po 1569 metais LDK ir Lenkijos pasirašytos Liublino unijos tapo naujosios konfederacinės Respublikos dalimi, Fiodoras taip pat įleido čia šaknis. Išlikę XVII ir XVIII amžių archyviniai duomenys nėra išsamūs, todėl tik spėjama, kad Voluinės pašonėje esančios Podolės vaivadijoje gyvenęs rašytojo senelis Andrejus priklausė būtent šiai Dostojevskių giminės šakai.
Beveik neabejojant galima tvirtinti, kad rašytojo protėviai, būdami rusai ar Aukso ordos totorių palikuonimys (keliama ir tokia hipotezė), vadino save lietuviais, tiksliau – litvinais, vediniu nuo Litwa. LDK teritorijos gyventojai, nesvarbu, ar tai buvo baltarusiai, ukrainiečiai, rusai, lenkai ar lietuviai, paprastai buvo vadinami lietuviais, litvinais: anuomet gimtosios kalbos niekas nelaikė tautos požymiu. Šį LDK ypatumą nurodo ir Czesławas Miłoszas Lenkų literatūros istorijos studijoje: „Nacionalinė savimonė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iš esmės neegzistavo: nors jos gyventojai buvo vadinami lietuviais, namie ar dokumentuosevartojаmų kаlbų įvairovė neleido griežtai skirti tautybės.“ Panašiai buvo ir to meto Lenkijoje. Kaip pavyzdį Cz. Miłoszas pateikia XVI amžiaus Torunės miesto gyventojo Mikołajaus Koperniko, kalbėjusio vokiškai ir rašiusio lotyniškai, atvejį ir pastebi, kad ро jo mirties kilo tokia daugybė ginčų dėl „jo kilmės klausimo, absurdiško todėl, kad jis atsirado į рrаeitį projektuojant kur kas vėlesnę tautybės sampratą. Visiškai nesvarbu, ar jis buvo lenkas, ar vokietis. Koperniko laikais tautybė buvo tapatinamа su žmogaus gyvenama šalimi“. Taip pat Cz. Miłoszas pabrėžia, kad „nors tuomet dar nеbuvo tautybės supratimo, lingua, arba kalbos, suvokimas buvo giliai įsišaknijęs“, tai ir tapo vienu svarbiausių būsimojo tautinio tapatumo sandų multikultūrinėje LDK. Tai savotiškai patvirtina ir gerokai vėlesnis Adomo Mickevičiaus atvejis, kai jis reikšmingiausią savo kūrinį Poną Tadą pradeda beveik maldingu kreipiniu į brangią kaip sveikata tėvynę Lietuvą: „Litwo! Ojczyzno moja! Ty jesteś jak zdrowie.” Šį Mickevičiaus kreipinį į „tėvynę Lietuvą“, dėl kurio poetui prikaišiojo jo amžininkai politiniai lenkų emigrantai, Liubovė-Aimée Dostojevskaja mano esant jo lietuviškos kilmės įrodymu. Tačiau iš tikrųjų Mickevičius buvo, kaip taikliai pastebi Cz. Miłoszas, „pomirtinis senosios Respublikos kūdikis“. Sykiu Cz. Miłoszas primena skaitytojams, kad iš baltagudiško Naugarduko apylinkių kilęs „didžiausias Lenkijos poetas niekada neįkėlė kojos į Varšuvą ar Krokuvą“. Taigi Lietuva Mickevičiui buvo ne etninė, bet istorinė kategorija, apimanti visas tuomet jau nebeegzistuojančios LDK žemes. Tad ir svarstant Dostojevskio „lietuviškumo“ klausimą, prisimenant jo dukters tvirtinimą, esą jos tėvas sakydavo, kad „mes, Dostojevskiai, esame lietuviai, o ne lenkai“, kad „Lietuva visai kitokia šalis negu Lenkija“, reikia turėti omenyje, kad rašytojui leksema lietuvis reiškė ne tautinę, bet istorinę ir regioninę sąvoką.
Betgi dar grįžkime prie rašytojo senelio. Būtent apie jį Liubovė-Aimée Dostojevskaja rašo nežinanti, „kas buvo mano prosenelis Andrejus“. Tuo tarpu tikras faktas yra tai, kad XVIII amžiaus pabaigoje jis buvo Braslavo miestelio Podolėje Unitų Bažnyčios dvasininkas, bent jau iki 1793 metų, iki antrojo LDK padalijimo, kai šios žemės atiteko Rusijai. Andrejus Dostojevskis turėjo du sūnus, vyriausiąjį, vardu Michailas, ir keleriais metais jaunesnį Levą, ir dar šešias dukras. Apie tai rašytojas, tuomet ką tik itin išgarsėjęs paskutiniojo romano Broliai Karamazovai autorius, sužinojo 1879 metų pabaigoje (ar 1880 metų pradžioje) iš N. Glembockajos, vienos iš savo šešių tetų dukros, laiško. (Šio fakto savo knygoje Liubovė Dostojevskaja nemini.) Tikėtina, kad iki šio laiško rašytojas nieko konkretaus apie artimus savo giminaičius nežinojo.
Liubovė Dostojevskaja rašo, kad jos senelis Michailas apie savo giminę nieko nepasakojo nei savo žmonai, nei vaikams ir kad „neatsakinėdavo į klausimus apie savo kilmę“. Atrodo, kad tai – tikra tiesa. Tad pastaruoju metu vienas kitas Dostojevskio genealogijos tyrinėtojas netgi mėgina atsargiai kelti klausimą, ar rašytojo tėvas Michailas iš tikrųjų buvo šios giminės palikuonis. Mat būdamas dvidešimties ar netgi metais ar dvejais vyresnis (bet tikrai ne penkiolikos, kaip rašo Liubovė), jis 1809 metais išvyko iš namų, nebenorėdamas toliau mokytis Podolės Šargorodo dvasinėje seminarijoje ir turėdamas seminarijos išduotą jam Šventojo Sinodo siuntimą studijuoti valstybės išlaikymu Maskvos Imperatoriškojoje medicinos chirurgijos akademijoje. Tad Liubovės Dostojevskajos senelis Michailas tikrai nebėgo iš namų, kaip ji rašo, „supratęs, kad tėvas neduos jam lėšų studijoms“. Tačiau nuo šio momento Dostojevskių šeimos istorija virsta mįsle, kurią teisingai įspėti gal ir pavyks kada nors ateityje. Iš gimtųjų namų išvykęs Michailas daugiau niekada į juos nebegrįžo ir jokių ryšių nei su savo tėvais, nei su broliu ir seserimis nepalaikė. Todėl dabar esą niekas negali tvirtai vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar į akademiją įstojo tas pats išvykėlis Michailas, ar pasinaudojęs jo dokumentais visai kitas asmuo, – XIX amžiaus rusų spaudoje yra aprašyti tokią galimybę suponuojantys svetima pavarde ir dokumentais pasinaudojimo atvejai. Rašytojas, aštuonioliktaisiais gyvenimo metais netekęs tėvo ir sykiu praradęs galimybę tiesiogiai išsiaiškinti jam rūpėjusius giminės kilmės klausimus, vėliau savarankiškai gilinosi į Dostojevskių genealogiją ieškodamas savųjų šaknų. Bet neaišku, kada būtent jis pradėjo domėtis šiuo klausimu.
Liubovė Dostojevskaja, savo knygoje teigdama tėvo „lietuviškumą“, sykiu daug rašo apie Lietuvą, jos istoriją. Įdomiausia, kad jos žinių šaltinis buvo 1917 metais Ženevoje prancūzų kalba išleista Vydūno knyga La Lituanie dans le Passé et dans de Présent (Lietuva praeityje ir dabar). Šis gana svarbią reikšmę Vydūno kūrybinėje biografijoje turėjęs istoriosofinis veikalas Liubovei Dostojevskajai paliko gilų įspūdį. Knygoje apie tėvą ji išsako savo susižavėjimą Vydūno veikalu („jo puikią studiją verta perskaityti visą“), protarpiais cituoja dideles teksto ištraukas. Bet svarbiausia – Vydūno veikalas jai labai tiko savajai tėvo „lietuviškumo“ koncepcijai paremti. O sykiu ji išradingai sukonstruoja ir nuosavą lietuvių etnogenezės versiją, teigia, kad lietuviai yra „užsimaskavę normanai“ – nepaisant savo pačios pastebėjimo, kad Vydūnas „nieko nežino apie tai, kad jo tėvynainiai turi normaniško kraujo“.
Taigi, Liubovė-Aimée Dostojevskaja, teigdama lietuvišką tėvo kilmę, iš tikrųjų tik sau parankiu būdu interpretuoja rašytojo ištarą apie tai, kad jų „giminė yra kilusi iš Lietuvos“. Didelė dalis jos teiginių yra niekuo nepagrįsti (ir ne tik tėvo „lietuviškumo“ klausimu), klaidinantys ar prieštaringi, pavyzdžiui, knygos pabaigoje ji vis dėlto parašo, kad tėvas „laikė save rusu“. Bet, kita vertus, jos knygoje yra ir su Dostojevskio gyvenimu susijusių tikrų, kitur neskelbtų detalių, ir įdomių Rusijos ir Vakarų Europos visuomenės sugretinimų, ir taiklių apibūdinimų, netikėtų įžvalgų, psichologinių charakteristikų. Tad skaitant Aimée Dostojevskajos knygą, visus šiuos jos rašymo ypatumus reikia nuolat turėti omenyje, nuolat stengtis atskirti pelus nuo grūdų, pramanus – nuo autentikos.
Iškilių asmenybių Panteono serijoje išėjusios knygos viršelį puošia ir drauge tinkamai jos turinį papildo žinomas dailininko Vasilijaus Perovo 1872 metų pavasarį nutapytas rašytojo portretas – veikiausiai dukra tėvo paveikslą, mažai bepasikeitusį per paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį, įsiminė būtent šitokį. Taip pat džiugina, kad Margų raštų leidyklos trečiosios apie Dostojevskį leidžiamos knygos tekstą palydi paaiškinimai. Šiai knygai jų tikrai reikėjo, netgi šiek tiek išsamesnių. Nors, kita vertus, Aimée Dostojevskajos knygą deramai paaiškinti turbūt reikėtų dar vienos – komentarų knygos.
Naujoji Romuva