Terry Southern, Mason Hoffenberg. Pupytė Kendi. Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis. – Kaunas: Kitos knygos, 2009.

Suprantu, kad bitnikų kartos atstovai Terry Southernas ir Masonas Hoffenbergas turėjo gerą sumanymą nedideliame (ir, beje, iš susirašinėjimo laiškais gimusiame) romane pasišaipyti iš padorios viduriniosios klasės amerikiečių visuomenės elgesio taisyklių. Juk galiausiai toks ir buvo bitnikų tikslas – propaguoti neprisirišimą prie socialinių normų, protestuoti prieš tylų konformizmą ir nuolankų paklusnumą, kurie tuometinėje visuomenėje buvo laikomi didžiausiomis dorybėmis. XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje būtent šio jaunimo judėjimo atstovai ėmė negailestingai laužyti visuomenės normas, nepaklusti pagrindiniam jos tikslui – sočiam, prisitaikėliškam, sėsliam gyvenimui dėl pinigų, atmetė idealus, kurie jų tėvams atrodė neabejotini ir neginčijami. Kitaip tariant, bitnikai buvo pirma karta, kuri taip drastiškai pasirinko būti „nenormali“, – keliauti autostopu su keliais doleriais kišenėje, dirbti paprastus, nesolidžius darbus, tik tiek, kad užsidirbtų pragyvenimui, atmesti prisitaikėliškumą ir būti savaip kūrybingiems. Galiausiai iš tokių jaunuolių pavyzdžio pamažu išsirutuliojo dar radikalesnis, visame pasaulyje pagarsėjęs, iki šiol nerimstantis hipių judėjimas.

Šiek tiek nutuokiantiems apie bitnikų pasaulėžiūrą ir kūrybos principus, tik atsivertus „Pupytę Kendi“, pasidaro akivaizdu, kad prieš juos – tipiškas pasityčiojimo iš solidžių kostiumuotų dėdžių nuobodžios literatūros pavyzdys. Tekstas visiškai paviršutiniškas ir tik pačioje pradžioje nuteikia tradiciškai oriai – kai studentė, vardu Kendi, mąsto apie gero išsilavinimo svarbą ir intelektualumo žavesį. Toliau nebus nieko bendra su tradicine literatūra apie pavyzdingus gerų tėvelių vaikus. Visi veikėjai negailestingai šaržuojami, pernelyg vaizdžiai aprašomi jų makabriški veiksmai parodijuoja patys save, viskas galiausiai virsta grotesku, kuriame atpažinsime tipiškų amerikiečių komedijų stiliaus humorą. Juodą ir stačiokišką, kai atvirai žaidžiama seksualumu, į veidą svaidomi tortai, o kam nors nukritus nuo laiptų už kadro garsiai juokiasi nematoma publika.

Šiame kontekste gražioji blondinė Kendi, pasiruošusi visus kuo rimčiausiai išklausyti ir visiems padėti, atrodo kičinis moters idealas – naivi saldi mažulė visais savo be galo kvailais ir absurdiškais nuotykiais parodo, kaip sunku visuomenėje išlaikyti padorios merginos įvaizdį, kai atrodai lyg Marilyn Monroe. Visi aplinkiniai vyrai varvina seilę ir iš kailio neriasi, kad ją gautų ir patvirkintų, o ji atlapojus ausis klausosi kiekvieno jų žodžio ir reaguoja visiškai rimtai, dėl to nuolat patenka į farsą ir prastą komediją primenančias situacijas. Tiesa, gerokai pasityčiota ir iš kitų stereotipų: kliūva ir gydytojams, ir mistikams, ir net žydams (tais laikais Amerika dar nebuvo politiškai korektiška). Žinoma, riebiai spjaunama ir į vyrų idealą – tokio Kendi bergždžiai ieško, pasiruošusi apipilti jį savo meile, tačiau, neatsižvelgiant į tai, kas prieš ją – ar universiteto profesorius, ar tikras tėvas, – susiduria su neribotu pasipūtimu, gašlumu ir šlykščiu meilikavimusi.

Tačiau tiems skaitytojams, kurie nieko nenutuokia apie bitnikų įsitikinimus ir kūrybinius principus, knyga pasirodys mažų mažiausiai keista. Neįsivaizduojantiems, iš ko šaipomasi, visai nesinorės juoktis, nes visi personažai – tarsi komiksų veikėjai, o įvykiai – akivaizdžiai iš piršto laužti. Autoriai „futbolina“ personažus pirmyn ir atgal kaip tik nori, tarp jų bejėgiškai spygaudama laksto kvailelė Kendi, viso veiksmo metu išliekanti tokia pat siutinančiai gundanti ir tyraširdė. Vyksta absoliutus farsas, kurio įvykiai atrodo baisiai ištęsti ir perkrauti nereikalingų smulkmenų, neįtikėtini, nerealistiški dalykai persipina su begėdiškai erotiškais pasažais – ir kam viso to reikia? Panašių siužetų galima kas vakarą išvysti per televiziją, ypač Kalėdų ir kitų švenčių metu, kai ekrane žvaliai šokinėja Jackie Chanas ir laksto Čarlio angelai, nė iš tolo neprimenantys biblinių personažų.

Tad kai kam šis romanas pasirodys tikra kvailystė, pasityčiojimas ne tik iš literatūros, bet ir iš gero skonio, padoraus humoro jausmo – su sąlyga, kad tokio humoro jausmo nevartosime. Tai yra jei žvelgsime į „Pupytę Kendi“ kaip į literatūros veikalą visiškai rimtai. Tuomet jis pasirodys visiškai lėkšta, niekam nenaudinga ir beprasmiška knygiūkštė, tinkanti nebent po kavos puodeliu pakišti. Arba nusviesti prie televizoriaus, prieš įsijungiant dar vieną „Vedęs ir turi vaikų“ seriją.