Barėno tvirtinimu, pradėdamas studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, neturėjęs supratimo, ką su tais universitetiniais mokslais darys. Pasirinko humanitarinį fakultetą, nes kitkas niekada ir nedomino. Tiesa, neviliojo ir pedagoginis darbas, kuris, šiaip ar taip, galėjo tapti realiausia kasdienybe pabaigus mokslus. Tačiau Kazimieras nutarė dėl šito nesukti sau galvos - ateitis atrodė neįtikėtinai toli, ir tai savotiškai ramino.

         Buvo ir rimta problema, apie kurią dažnai sukosi mintys: juokingai mažas studento kapitalas. Nebrangią pirmąją pastogę padėjo susirasti Panevėžio laikų pažįstamas, buvęs gimnazijos orkestro muzikantas, linksmų plaučių vyras Matas Lukšys. Jis jau prieš kokius dvejus metus buvo atsibeldęs į laikinąją sostinę, tiesa, ne mokytis, o dirbti. Tame Prūsų gatvės penkiolikto numerio butelyje labai kukliai gyveno vidutinio amžiaus moteris su dvidešimtmečiu sūnum. Abu jie prisilaikė virtuvėlėje. Viename iš dviejų kambarių gyveno šeimininkės dukra su vyru, kažkokio fabrikanto sūnumi, o antrasis buvo išnuomotas. Kazimieras čia rado "Pavasario” suaugusiųjų gimnazijos mokinį Igną Brazauską, vėliau tapusį agronomu. Netrukus čia apsigyveno ir dar vienas studentas - humanitaras Arvydas Vaičekauskas.

         Ten prabėgo pirmieji keturi studentiški mėnesiai. Ne tik mokantis, bet vis ieškant darbo – resursai iš namų seko, o naujų nenusimatė. Anot Barėno, susirasti darbą jam buvo ne taip paprasta, ir didžiausias šito kaltininkas – kuklumas, varžymasis, jokios landumo gyslelės neturėjimas.

         Toji pirmoji pastogė yra įsiminusi dėl dar dviejų dalykų: poros kambaryje besimėčiusių knygų, šiaip jau Kazimierui neįprastos lektūros – apie vagį džentelmeną ir dar kažką panašaus, ir jau tikro kriminalo, susijusio su tais namais. Tačiau tas laikraščių sensacija tapęs kriminalas įvyko gerokai vėliau – artėjant sovietinei okupacijai. Vyras įsitaisė panelę, o jų slaptą meilę išsiaiškinusi žmona šovė į jį. Tiesa, teismas moterį išteisino. “Po to dar kartą buvau ją sutikęs, - prisiminė Barėnas, - bet, matyt, varžydamasi nesustojo, praskubėjo pro šalį”(42). Jam tai pasirodė gerokai keista – juk buvę gana gerai pažįstami.

         Pirmąjį semestrą atidžiausiai Barėnas klausėsi Balio Sruogos dėstomos rusų literatūros. Jau senokai jį domino ši asmenybė – įsidėmėjo mįslingą pasisakymą apie save “Vainikuose” ir ten išspausdintą akivaizdžiai atkaklaus žmogaus fotografiją, buvo nusipirkęs ir eilėraščių rinkinį “Dievų takais”, išėjusį 1923 metais. Jaunojo profesoriaus paskaitos vyko nedidukėje auditorijoje, įsiminė B.Sruogos negarsus kalbėjimas, nors dėl jo klausytojams problemų nekildavo. Barėnas kai ką konspektavo, nes B.Sruogos parašyta rusų literatūros istorija buvo išleista kiek vėliau. Ruošdamasis egzaminui Kazimieras naudojosi vokiečių autoriaus leidiniu. Vėliau prisiminė ne visai smagią situaciją egzamino metu, kai išsiskyrė studento ir profesoriaus nuomonės dėl Ivano Turgenevo “Tėvų ir vaikų” veikėjo Jevgenijaus Bazarovo esmės: “Profesoriui sakiau, kad Bazarovas savo eksperimentais stengiasi išaiškinti ar išsiaiškinti gamtos dėsnius, gyvybės pagrindus. B.Sruoga suabejojo, ar jis tyrinėjimais taip jau aiškiai to siekia, nors tasai amžius ėmė daugiau remtis tyrinėjimais”(43).

         B.Sruogą matydavo kartkartėm ir vėliau, jau dirbdamas universiteto raštinėje, kur profesorius vienu ar kitu reikalu užsukdavo. Sėdintis ir laukiantis jis visada atrodė nemažiau impozantiškai kaip toje fotografijoje “Vainikuose”: susikaupęs, mįslingas, nutolęs nuo šios žemės.

         Kadangi jau pirmajame kurse Barėnas pradėjo dirbti, nebegalėjo sėdėti paskaitose, nors ir labai į jas traukė, o ir būtinybė vertė: daugelio dalykų - nei vadovėlių, nei spausdintų kokių nors užrašų - nebuvo. Su profesoriais dažniausiai susitikdavo egzaminų metu. Tik po vieną kitą kartą klausėsi Vaižganto, V.Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Salio, Prano Skardžiaus paskaitų. Vakarais turėjo galimybę pasiklausyti Studeraus dėstomos vokiečių kalbos, pasidairydavo italų kalbos dėstytojo auditorijoje. Nors nelabai tikėjo, kad kada nors ateityje mokytojaus, Barėnas turėjo ir tokį planą. Todėl po truputį rūpinosi ir būsimajam pedagogui būtinais mokslais, pavyzdžiui, eksperimentine psichologija, kurią dėstė Jonas Vabalas-Gudaitis. Į šio profesoriaus paskaitas yra keletą kartų išsiprašęs jau dirbdamas universiteto raštinėje.

         Su profesoriumi V.Mykolaičiu-Putinu susijęs toks atsiminimas. Pasiūlius temas naujosios literatūros seminaro darbui, kadangi paskaitose lankydavosi retai, pasirinkimas buvo nedidelis, - įdomesnes išgaudė greitesni. Pasirinko Petro Vaičiūno poeziją. Parašius darbą ir profesoriui paskyrus laiką jį skaityti, Kazimieras buvo kiek nustebintas susirinkusiųjų gausumo(44). Tarp atėjusių auditorijon buvo ir jau neblogai pažįstami Bernardas Brazdžionis, Benediktas Babrauskas, Antanas Gustaitis, todėl žinodamas juos tikėjosi sulaukti nemažai kritikos. Tačiau, baigus skaityti, tik V.Mykolaitis-Putinas suabejojo, ar studentas teisus kritikuodamas darbą vaizduojančią P.Vaičiūno poeziją, o “kamaradai studijozai nė vienas nepakilo pasisakyti”. Kaip vėliau prisiminė Barėnas, tokiam vertinimui jį paskatino smagus poeto ritmas, ypač “Šienapjūtės” posmai: “Laimink darbą – ačiū, ačiū… - // Pradalgėlių, kaip gyvačių…”
 

         Kur kas daugiau Barėno atsiminimų, susijusių ne su studijomis, o su darbu universiteto administracijoje, kur prabėgo net trylika metų(45). Už šį darbą jis buvo dėkingas tuometiniam studentui, būsimajam Vilniaus universiteto profesoriui Alfonsui Gučui.

         Su A.Guču susipažino vos pradėjęs studijuoti Kaune. Toks pat naujokas kaip ir jis, Alfonsas laikinojoje sostinėje turėjo nemažai pažinčių, pirmiausia tarp socialdemokratų, todėl, anot Barėno, žinojo, kur bėdos atveju rasti išeitį. Kodėl su Alfonsu tapo artimi? “Nors nesu mėgėjas pasakotis, kuo tikiu ar kuo netikiu, bet jam greit paaiškėjo, kad esu pakrypęs į kairę”, - paaiškino Barėnas.

         Jau po Kalėdų naujojo pažįstamo dėka atsirado galimybė apsistoti profesoriaus Prano Mažylio namuose Aukštojoje Fredoje, kur pats namų šeimininkas gyvendavo tik vasarą. Be studentų, šiuose namuose tuo pačiu metu gyveno ir keli profesoriai – Steponas Kolupaila, Merkelis Račkauskas, Pranas Juodelė. Nors iš Aukštosios Fredos kelias į universitetą tolimas, svarbiausia, žinoma, buvo tai, kad nereikėjo mokėti nuomos.

         Pirmąjį darbą bepinigiui studentui įtaisė taip pat A.Gučas. Tada, surašinėjant mokyklinio amžiaus vaikus, teko iš širdies pasidarbuoti Šančiuose. Nuo durų prie durų, iš gatvės į gatvę teko eiti, klausinėti, užrašinėti, nes šių žinių reikėjo miesto savivaldybei, o jų rinkėjui, žinoma, pinigų. Barėnas neprisiminė, kokio dydžio buvo pirmasis studentiškas uždarbis – 150 ar 300 litų, tačiau vieno svarbaus dalyko nepamiršo – paskutinį surašinėjimo vakarą kolega Alfonsas pasakė: “Ateik rytoj į universiteto raštinę. Yra laisva vieta”.

         Toji naujiena iš esmės pakeitė Barėno gyvenimą – besidarbuodamas jis ir studijas pabaigė.

         Raštinės vedėją Zigmą Gurevičių patenkino A.Gučo parūpinta docento Dzido Budrio rekomendacija – Kazimieras po neilgo pokalbio tapo registratoriumi, įgydamas teisę į šeštos kategorijos atlyginimą – 240 litų per mėnesį. Anot Barėno, jo darbo pradžia sutapo su vienu svarbiu įvykiu – tą patį 1930 metų birželį universitetui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas.

         Darbas buvo nesudėtingas, tačiau reikalaujantis kruopštumo, gal net pedantiškumo. Kiekvieną raštą reikėdavo ne tik sunumeruoti, bet ir įrašyti į specialiai tam skirtą knygą. Po kelerių metų atskirą numerį jau reikėjo suteikti netgi kiekvienam aplinkraščiui, kurį, padaugintą šimtu ar net daugiau kartų, išsiųsdavo universiteto tarybos nariams. Šita situacija Barėnui įsiminė kaip akivaizdus būdas dirbtinai padidinti darbų sąmatą, kurią kasmet tvirtindavo Švietimo ministerija. Kita vertus, tokiu būdu raštinės vedėjas rūpinosi ne tik savimi, bet ir savo tarnautojais. Reforma, stipriai padidinusi išsiunčiamų ir gaunamų raštų skaičių, padidino ir kanceliarijos darbuotojų kategorijas, taigi ir atlyginimus.

         Tai buvo ne vienintelės pareigos, kurias anuomet teko atlikti: kelerius metus Barėnas dirbo pajamų buhalteriu, sekretoriumi, kurį laiką pavadavo raštinės viršininką.

         Humanitarinį fakultetą Barėnas baigė 1933 metais. Tačiau daug laiko ir dėmesio reikalavusi tarnyba neleido iš arčiau pajusti studentiško gyvenimo ritmo. Jam jis buvo gana sudėtingas, anksčiau nei daugelį išmokęs savarankiškumo. Kažkuria prasme dėl to nukentėjo kūrybiniai reikalai.

         “Universitete pažinojau B.Brazdžionį, A.Gustaitį ir nemažai kitų, bet į kokius nors rašytojų sambūrius nebuvau įsijungęs, nes akivaizdžiai nesireiškiau su kokiais nors kūriniais, - prisiminė Barėnas(46). – Su rašytojais dėl to ir bičiuliautis neteko. Tiesa, iš pradžių gal ir A.Gučo iniciatyva buvome net savo studentišką organizaciją įkūrę ir įregistravę. Ten buvo Pranas Kasperaitis, kuris ir eilėraščių knygą išleido. Buvau ir aš. Organizacija steigta, rodos, todėl, kad mes, kaip naujokai, prie kūrybiškai pasireiškusių netikome. Bet netrukus tą savo organizaciją užmiršom, jos ir vardo nebeatsimenu. Išsisklaidėme: vieni atsidėjo įtemptai studijuoti, kitiems darbas, kai kas, pavyzdžiui, P.Kasperaitis išvažiavo kitur studijuoti".

         Todėl bendrauti teko daugiausia su bendradarbiais. Artimiausiu tų laikų bičiuliu Barėnas įvardijo A.Gučą.

         Biurokratinę kasdienybę retai tepaįvairindavo viena kita įdomesnė smulkmena ar koks nesusipratimas. Pavyzdžiui, kad ir toks nuotykis. Prie pagrindinių durų susitikus dviem profesoriams – rektoriui Vincui Čepinskiui ir prorektoriui V.Česniui, ir jiems mandagiai besilankstant vienam prieš kitą: “Prašom, pone rektoriau”, “Prašom, pone prorektoriau”, ėmė tarp jų ir prasmuko studentas. Koks kilo ermyderis. Studento pavardę paskelbė skelbimų lentoje, jį atidavė universiteto teismui. Teismui išsiųstasis raštas Barėnui ilgai nepasimiršo. Laimė, pasekmių šis raštas neturėjo – netrukus rektoriaus pyktis išblėso, jis savo prašymą atšaukė.

         Kartais nuobodį praskaidrindavo raštinės sekretorius Pranas Makarauskas. Jau dvi trys valandos, kai prasidėjo darbas, o jo vis nėra. Nors vedėjas siunčia kurjerį į sekretoriaus namus, tačiau ir jam, ir kitiems raštinėje aišku: vėl pasigėrė ir savo pareigas užmiršo. Ne visada ir grasinimai padėdavo. Tiesa, vėliau žmogus apsitvarkė. Barėno tvirtinimu, buvusi ir rimta tokio elgesio priežastis: Sovietų Rusijoje likviduotas jo brolis.

         Kaip dar gimnazijoje buvo įpratęs, Kazimieras daug skaitė – viską, kas bent tiek reikšmingesnio būdavo išleidžiama. Skolintis knygų nemėgo, pats pirkdavo. Būtinai stengdavosi įsigyti ir triukšmingesnius periodinius leidinius, tokius kaip “Trečias frontas”, nors skaitė ir “Granitą” bei poezijos “Pradalges”.

         Dar studijų metais pasirodė spaudoje ir pirmieji Barėno grožiniai kūriniai – apsakymas “Neišbrista dumblynė” “Kultūros” žurnalo penktajame numeryje 1930 metais ir eilėraštis “Nežydinti tėviškė”1931 metų “Lietuvos ūkininko” kalendoriuje. Anot rašytojo(47), “Kultūroje” spausdinti dalykėliai – bandymai reikštis. Vėliau spausdinta pora eilėraščių gal jau būtų šio to verta (rodos, kad jie atsitiktinai pateko svetur man į rankas). “Lietuvos ūkininko” kalendoriuje spausdinto turbūt nesu matęs, tai iš kur kitur perspausdinta. Eilėraščių buvo gal šen ten kitur”.

         Bandant ieškoti tų kai kuriuose šaltiniuose paminėtų pirmųjų Barėno publikacijų, rašytojas paaiškino: “Kultūroje” mažų gabaliukų galėjo būti apie 1926 metus, bet neatsimenu jokio apsakymo 1930 metais. Recenzijų anais laikais parašiau gal tik porą. Viena, atsimenu, buvo “Vaire”, o kita, apie Salomėjos Nėries rinkinį – “Mintyje”. Manau, kad daugiau niekur nebuvo. Apie 1938 metus esu rašęs straipsnių “Lietuvos aide”, kažką dar, rodos, “Vaire”(48). Dar kita proga patikslino: “Pluoštelis eilėraščių “Žuvis prieš vandenį” ir “Pasveikinimai” spausdinta “Kultūros” žurnale tarp 1936-1937 metų. Jokių apsakymų nebuvau parašęs. “Vaire” gal apie 1938-1939 metus rašiau apie kažkokį vertimą. Pasirašyta turbūt Barėnu”(49).

         Eilėraščių periodikoje iš tikrųjų būta ir daugiau. Nendrės slapyvardžiu jie spausdinti “Lietuvos studente” 1931 (sausio 1 ir balandžio 15) ir 1932 (vasario 15) metais bei “Kultūroje” 1933 (nr. 3, nr. 5/6) ir 1937 (nr. 1) metais.

         Beje, toji recenzija “Mintyje” buvo skirta S.Nėries rinkiniui “Per lūžtantį ledą”. Tačiau nei toji, nei kitos pirmosios publikacijos neišsiskiria iš tuometinės jaunųjų autorių kūrybos. Nors tai gana profesionalūs tekstai, barėniškų intonacijų, atsirasiančių po gero dešimtmečio, nedaug. Tik vienas kitas sakinys.

         Subrendimas, originalus stilius laukė ateityje, tačiau literatūrinis slapyvardis, tapęs plačiai žinomo rašytojo pavarde, viena ar kita proga pradėtas naudoti dar iki sovietinės okupacijos. Ir Barėnu ne tik vertimas pasirašytas(50). “Negalėčiau tiksliai atsakyti, - pažymėjo rašytojas, - kada pradėjau Barėnu vadintis, bet atsimenu, kad Švietimo ministerijos direktorius A.Juška 1938 ar 1939 metais “Lietuvos aide” rašė, jog iš universiteto teks atimti pirmuosius rūmus. Tai stojau ginti universiteto reikalų kaip Barėnas, ir apsikeitėm [nuomonėm] gal kokį trejetą kartų”.

         Šis sakinys nemažai pasako apie jaunąjį Barėną, jo tuometines nuostatas ir bręstantį charakterį. Drauge su bendradarbiais P.Makarausku ir Juozu Bigeliu Kazimieras priklausė socialdemokratinei studentų “Žaizdro” draugijai. Tiesa, toje organizacijoje aktyviau nesireiškė. Tačiau po vieno įvykio vos neteko atsisveikinti su tarnyba universitete.

         Pasak Barėno, buvo, berods, 1936 metų gegužės pirmoji. “Žaizdro” draugija pirmuosiuose universiteto rūmuose (K.Donelaičio-A.Mickevičiaus gatvių kampas) kvietė į susirinkimą. Prieš jam prasidedant pasigirdo šnekų, kad kažkokiam netikėtumui ruošiasi dešinieji. Kai auditorijoje pirmuoju šokosi kalbėti komunistuojąs Edmundas Medžys, savo kalbą visų pirma nukreipdamas prieš, atseit, niekam tikusį universitetą, netoliese sėdėjęs Kazimieras neišlaikė: “Kokius čia niekus kalbi? Juk pats ne ką kita, o mūsų universitetą baigei”. Tačiau dialogo tęsinio nebuvo – netrukus pasirodė studentų iškviesta policija. Pareigūnai užsirašė visų auditorijoje buvusiųjų pavardes. Laimingo atsitiktinumo dėka būsimojo rašytojo pavardė buvo pasižymėta klaidingai, todėl neteko kaip kitiems eiti į policiją aiškintis. Nors kad kas iš susirinkusiųjų būtų nukentėjęs dėl šito, taip pat neteko girdėti.

         Vis dėlto tai buvo ne toks jau ir nekaltas įvykis, o pirmas atsitikimas, kai policija pažeidė universiteto autonomiją. Universiteto vadovybė buvo sujudusi ne juokais. Kaip prisiminė Barėnas, dėl šio protesto raštų gavo Vidaus reikalų ir Švietimo ministerijos, be to, atrodo, tuo klausimu aiškintasi net su tuometiniu prezidentu Antanu Smetona.

         O rektorius V.Čepinskis trims “Žaizdro” nariams pateikė ultimatumą – arba tarnyba, arba toji organizacija. Vėliau, tiesa, prie to reikalavimo nebegrįžo.

         Barėnas su meile ir nemaža sentimentų doze prisiminė darbą Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau situacija iš esmės pasikeitė prasidėjus sovietinei okupacijai(51). Jam – ypač. Mat vos kelioms dienoms praėjus raštinės duris pradėjo varstyti trejetas sargų, kurie reikalavo atleisti ūkio vedėją, jų tiesioginį viršininką Vincą Ručinską, taip pat ūkio tarybos pirmininką profesorių P.Juodelę. Gal šie žmonės jiems užkliuvo dėl to, kad kartais pabardavo ar piktesnį žodį pasakydavo. Keliamas ermyderis, iki tol neįsivaizduojamas aukštojoje mokykloje triukšmas nuėjo taip toli, kad net buvo reikalaujama šių, o ir kai kurių kitų personalo darbuotojų bylų, kurių, žinoma, niekas nedavė, nes ir tokios teisės neturėjo. Netrukus po to buvo sudarytas panašių aktyvistų komitetas universiteto reikalams tvarkyti, o pirmuosiuose rūmuose sukviestas susirinkimas universiteto profsąjungai steigti. Perskaitė skelbimą apie būsimąjį susirinkimą ir Barėnas. Kadangi jam, dirbančiam raštinėje, tą siaubingą triukšmą teko pajusti betarpiškai, nutarė pats nueiti ir pasižiūrėti, kuo gi viskas baigsis.

         Tarp ne itin gausių susirinkusiųjų iš vyresniojo mokslo personalo Barėnas pastebėjo tik medicinos fakulteto docentą J.Šopauską. Pirmininkavo žydaitė Dektoraitė (o gal Diktoraitė), atsiųsta iš profsąjungų centro. Kaip tik toji mergina ir nuramino karinguosius sargus, labiausiai triukšmavusius ir susirinkimo metu. “Savavaliauti neleisime, - pasakė. - Visokius neaiškumus ir nesusipratimus aiškinsis profesinė sąjunga. Dabar ir siūlau išrinkti jos laikinąjį komitetą”.

         Prieš rinkimus buvo paskelbta pertrauka, nors savanorių į tokį komitetą vienas kitas ir buvo. Kazimieras nustebo, kai pirmininkaujančioji priėjo prie jo ir pasiūlė pasivaikščioti, - susirinkime jis buvo tik tarp tylenių klausytojų. Dar didesnė nuostaba buvo, kai, paėjėjus K.Donelaičio gatve, išgirdo: “Sutik būti to laikino komiteto pirmininku”.

         “Nu, ne. Kur ten aš. Argi man karas su triukšmadariais? Ne”, - atsakymas buvo trumpas, konkretus.

         Tačiau Dektoraitė (ar Diktoraitė) nebuvo linkusi nusileisti. Įtikinėjo pašnekovą vis labiau, o Kazimieras vis tiek: “Ne. Ne. Jokiu pirmininku nebūsiu”.

         Tada reikalas pakrypo į kitą pusę. “Priversim”, - pasakė profsąjungų centro atstovė.

         Kaip turėtų atrodyti toji prievarta, Kazimieras dar nebuvo spėjęs pajusti, nors jau ir buvo girdėjęs apie suėmimus, tiesa, ne tokio rango žmonių. Jis tik be jokio išgąsčio perklausė, kaipgi taip ims ir privers, nes merginos argumentai neįtikino, o kantrybės pritrūkimo niekada nelaikė patraukliu bruožu. Nors atsakymas buvo ir grasinantis – atseit, rasim priemonių, bet netrukus šneka vėl tapo taiki. Vėl prašė ir įtikinėjo, kol galų gale jis sutiko. Galgi ir jos teisybė, pamanė, juk iš tikrųjų tarnyboje jau seniai ne naujokas, be to, darbo valandomis nesunkiai surandamas, gal iš tikrųjų ir tų papildomų rūpesčių nedaug tebus. Tiesa, taip ir liko įsitikinęs, kad vis dėlto ne kanceliarijos darbuotojas, o mokslo personalo atstovas turėtų vadovauti profsąjungai.

         Barėnas vėliau sakė taip ir neturėjęs atsakymo, kodėl jam, o ne kam kitam tada buvo pasiūlytos šios pareigos.

         Po kiek laiko tai prisiminus, savotiška atrodė tada įgyta patirtis. Visai nedaug trūko, kad ji būtų pasibaigusi iškeliavimu į Sibirą, kaip tai atsitiko ne vienam universiteto darbuotojui, visų pirma, generolui inžinieriui Antanui Gustaičiui (vėliau sušaudytam), profesoriams Izidoriui ir Antanui Tamošaičiams, taip pat ir ne tokiems garsiems humanitarinių mokslų fakultete dirbusiam lektoriui klaipėdiečiui bei neseniai į raštinę priimtam dirbti buvusiam teisėjui.

         Daug kas tada buvo nauja, neįprasta. Atsirado naujų žmonių – kanceliarijos darbuotojų, sargų. Įdomu, kad profesinių sąjungų komitetas savo posėdžiuose turėdavo svarstyti norinčiųjų įsidarbinti administracijoje prašymus. Barėnui įsiminė tokia situacija: sargu buvo priimtas be darbo likęs policininkas, kuris, prasidėjus karui, vietoje to, kad jaustų dėkingumą, buvo pasinešęs su komitetu suvesti sąskaitas.

         1941 metų pradžioje laikinasis profesinių sąjungų komitetas buvo pakeistas išrinktuoju visuotiniame susirinkime. Barėnas pasakojo nebuvęs iš anksto įspėtas, kad privaląs atsiskaityti už nuveiktą darbą, taip pat, kad kalbėdamas būtinai turįs neužmiršti savikritikos savo ir viso komiteto atžvilgiu. Dėl pastarojo dalyko kritikos susilaukė net “Tiesos” laikraščio vedamajame. “Jei būčiau žinojęs, kad “Tiesa” šitaip parašys, būčiau kaip nors atsikratęs tų pareigų”, - tvirtino Barėnas.

         O ataskaita iš tikrųjų buvo labai trumpa – pasakyti vos keli sakiniai, nes “komitetas jokių žygdarbių ir neatliko”. Tarp priekaištautojų buvo profesorius S.Kolupaila, jo požiūriu, neteisingai elgtasi, kad į profsąjungą nepakviesti kai kurie mokslo personalo nariai, pavyzdžiui, A.Gustaitis, apie kurį tada jau sklido gandai, kad esąs suimtas. Į šią ir panašias šnekas pirmininkas Barėnas atsikirto gana kategoriškai, nes buvo įsitikinęs, kad priekaištai neužtarnauti, atrodo, tai ištroškusiems savikritikos labai nepatiko.

         Susirinkusiųjų būrys buvo gausus – net 304. Kas juos suskaičiavo? Barėnas pasakojo, kad visiems buvo išdalinti balsavimo lapai, kurie universiteto nedegamoje spintoje išgulėjo iki pat vokiečių okupacijos. Mat buvo įsakyta jų nesunaikinti. Tik trys iš jų buvę sugadinti ir atmesti, nes atiduoti su antitarybiniais prierašais. Gerokai vėliau pora kolegų prisipažino tai padarę, tačiau pagirti vis dėlto nebuvo: “Gerai, sakiau, kad niekas nepasidomėjo tuo sugebėjimu suraizgyti kokį antibolševikinį sakinį. O jeigu būtų patikrinę, kieno raštas, bėdos nebūtų išvengta”.

Kas tie kolegos? Barėnas nepanoro atskleisti jų pavardžių. Ar dar kam nors jie apie tai pasakė, jis nežinojo. Šie žmonės taip pat pasitraukė iš Lietuvos, o po karo iš Vokietijos emigravo į Kanadą. 

         Dar sykį tapęs profesinės sąjungos pirmininku, Barėnas vėliau dėl šito ne sykį gailėjosi. Ypač kai tekdavo spręsti tokius klausimus, į kuriuos konkretaus atsakymo ar bent patarimo net pagarsėję profesoriai neturėjo. Štai kad ir situacija, susijusi su sargų soclenktynėmis. Vaikščiojo, vaikščiojo Kazimieras su komiteto vicepirmininku Steponu Kairiu universiteto didžiųjų rūmų ketvirtojo aukšto koridoriumi, bandydami išspręsti tą problemą, tačiau recepto, kaip turėtų sargai varžytis, nesurado. Nepadėjo surasti ir kiti, nors prieš posėdį su daug kuo teko įsišnekėti.

         Tame komitete, anot Barėno, buvo ir įsimintesnių narių. Didžiausiu aktyvumu pasižymėjo du technikos fakulteto asistentai. Turbūt nebuvo dienos, kad ir vienas, ir kitas neužsuktų raštinėn ir nepasiteirautų, kokios naujienos komitete.

         Toji gyvenimo mokykla jaunajam prozininkui buvo naudinga: kalbėdamas su žmonėmis, juos stebėdamas, analizuodamas, įdomesnius charakterius, smulkmenas tarsi įsirašydavo į atmintį.

         Akivaizdžiai atstumiantis savo elgesiu buvo Vytautas Klimavičius, 1941-ųjų pavasarį atsinešdavęs mokslo personalo narių sąrašus ir prašydavęs charakterizuoti tuos žmones. Iš kur ir kodėl tie sąrašai pas jį atsidurdavo, neaiškino. Kartą ar porą ir Kazimieras yra girdėjęs tuos skaitymus, tiesa, tų žmonių artimiau nepažinojo ir nieko apie juos nebūtų galėjęs pasakyti. O kai prasidėjo išvežimai, jam dingtelėjo, kad tokiu būdu buvo renkamos žinios būsimųjų tremtinių sąrašui.

         Kitas aktyvistas – Vytautas Maciūnas - pasirodė esąs kitoks žmogus. Kruopštus, rūpestingas, paslaugus profsąjungietis jau pirmąją karo dieną netikėtai prisipažino esąs Adolfo Hitlerio gerbėjas, iki smulkmenų išstudijavęs jo “Mein Kampf”. Kad tai buvo ne vien žodžiai, netruko įsitikinti: asistentas išėjo iš universiteto ir įstojo į vokiečių armiją. Žuvo kovodamas Graikijoje.

         Kaip ir kitos tuometinės organizacijos, taip ir profesinė sąjunga neapsiėjo be “vyresniojo brolio” atstovų. Vienas jų – jau senyvo amžiaus marksizmo dėstytojas Kruglovas. Jis nemokėjo lietuvių kalbos, todėl komiteto nariams, nespėjusiems išmokti rusiškai, buvo nemažai problemų, jei prisieidavo kažką paaiškinti. Visa laimė, kad jų pagrindinis prižiūrėtojas nebuvo iš tų, kuriuos viskas domina.

         O ko vertas jaunas profesorius Kursanovas, ypač akivaizdu tapo 1941 metų birželio 15-ąją, kai jis priešpiečiu paskambino Barėnui ir bandė rusų kalba paaiškinti, ką derėtų žmonėms pasakoti apie išvežtuosius. Supratęs, kad rusiškai nesusišnekės, pradėjo aiškinti vokiškai: “Tai palietė tik prostitutes ir visokias padugnes”. Ko verti tokie tvirtinimai, Kazimieras jau žinojo.

         Teko pažinoti Barėnui ir kai kuriuos universitete dar nepriklausomybės laikais susikūrusios komunistų partijos grupės, beje, jau anuomet viešos, narius. Jos pavadinimas – “Aurora”. Tiesa, prasidėjus okupacijai, šie jauni žmonės, kurių daugumą sudarė studentai, atsidūrė tarp lyderių. Berods, tik vienas jų buvo mokslo personalo atstovas – jaunas asistentas Mečys Valius. Jis darbavosi Krašto apsaugos ministerijos žinioje buvusioje tyrimų laboratorijoje, veikusioje Žaliakalnio pakraštyje, prie Šv.Antano bažnyčios.

         Dažniausiai profesinių sąjungų reikalais domėjosi kitas komunistas – Gvidonas Sipavičius. Anot Barėno, nors šis prižiūrėtojas buvo lietuvis, jis pasižymėjo didesniu aktyvumu ir už Kruglovą, nes šį jie matydavo tik posėdžių metu. Kartais tam prižiūrėtojui, manydamas, kad gal pagelbės, Kazimieras pasiskųsdavo. Pavyzdžiui, patekęs į keblią situaciją dėl visiems privalomos Stalino paskolos pasirašymo. Didelę šeimą turintis sargas paprašė gelbėti – ne tik atlyginimas menkas, bet dar ir vienas sūnus serga kaulų džiova. “Gal galima iš jo nereikalauti pasirašyti tos paskolos? Kaip jis ją, vargšas, mokės?” – tiesiai ir paklausė. “Niekam negali būti jokių išimčių”, - G.Sipavičius buvo nesukalbamas. Jokie paaiškinimai šio jauno žmogaus nesugraudino.

         O kad pats G.Sipavičius tiesiogiai dalyvavo ištremiant žmones, Barėnas įsitikino rytą po pirmosios išvežimo nakties. Tąsyk, užėjęs į raštinę, skundėsi esąs labai pavargęs, toks ir atrodė. Neslėpė, kad beveik bluosto nesudėjęs, nes dalyvavęs toje baisioje egzekucijoje.

         “Tave dar palikom kitam kartui”, - keistai nuskambėjo priešais sėdinčiojo pasakyti žodžiai.

         “Ar palikot?” – nutvilkytas tokio atvirumo, lyg nesavas perklausė Kazimieras.

         Kad iš tikrųjų taip gali atsitikti, ne sykį pagalvodavo. Ir įtarimų būta ne vieno. Nors ir niekam nebuvo bloga padaręs. O prieš pat išvežimų pradžią, pavaduodamas atostogaujantį raštinės viršininką Z.Gurevičių, kaip niekada pajuto, jog yra sekamas.

         Tądien, pasibaigus darbo laikui ir visiems išsivaikščiojus, grįžo iš mašininkių patalpos į kabinetą. Suskambus telefonui dar spėjo pamatyti neišėjusį į namus Joną Sabakonį, jau okupacijos laikais priimtą žmogų. Pakalbėjęs su jam skambinusiu rašytoju Augustinu Griciumi, susiruošė išeiti. Beveriant duris vos nepervertė to Jono, neišgirdusio einančiojo žingsnių: kabineto grindys buvo išklotos minkštu linoleumu. Įraudęs lyg burokas šnipas suvokė esąs pagautas.

         Kazimieras pažinojo šio žmogelio brolį Matą, anksčiau dirbusį jų raštinėje, o okupacijos pradžioje tapusį vienu iš universiteto naujųjų klinikų viršininkų. Tai buvo neabejotinas sovietinio režimo gerbėjas.

         Užtat prasidėjus išvežimams vis dairėsi, ruošėsi, laukė. O kai tos baisiosios savaitės ketvirtadienį grįždamas iš darbo pamatė prie namų lūkuriuojantį milicininką, pamanė: “Viskas”.

         Ir kiek anksčiau, berods, prieš tų pačių metų vasario šešioliktąją, yra buvęs nemalonus incidentas su palaidaliežuviu Edvardu Ribikausku – humanitarinių mokslų fakulteto raštinės kurjeriu. Užbėgęs pas jį į raštinę, jaunuolis pasakė, kad mieste kažkas ruošiasi iškelti trispalvę. Kai vėl užsuko po kelių dienų, šneką pradėjo kaltinimais: manąs, jog Kazimieras jį įdavęs saugumui dėl tos vėliavos, nes buvo pakviestas tardymui.

         “Geriau prisimink, kam dar pasakojai”, - išgirdo.

        Dar po kurio laiko E.Ribikauskas atėjo atsiprašyti. Pasirodo, akistatos metu sužinojo, kad apie plepėjimą pranešė jo tiesioginis viršininkas, fakulteto raštininkas Aleksandras Benderis, kurio namuose buvo apgyvendintas saugumo karininkas.

         Vokiečių kilmės A.Benderis už šią ir kitas panašias paslaugas vėliau ištrūko į Vokietiją, gerai baigėsi ir E.Ribikauskui. Tačiau Barėnas manė, kad mainais šis turėjo pasižadėti šnipinėti. Be to, tardomas tikriausiai pasakė žmogaus, kalbėjusio apie vėliavos iškėlimą, pavardę. Kodėl neišdavė Barėno? Juk žinoti ir nepranešti taip pat laikyta nusikaltimu, o Barėnas šį tą ir iš jo buvo girdėjęs. Sunku pasakyti.

         Kad nesąs priimtinas naujajai valdžiai, Barėnas 1941 metų vėlyvą pavasarį įsitikino ir iš tokios smulkmenos. Kai jam buvo pasiūlyta kandidatuoti į liaudies teismo tarėjus, užpildžius netrumpą anketą, tarėju patvirtintas nebuvo. Kas ir kodėl nepatiko, nepaaiškino, tačiau tais laikais tokia situacija nieko gero nežadėjo.

         Rodos, tame pačiame visuotiniame universiteto personalo susirinkime, kuriame buvo pasiūlytas kandidatu į teismo tarėjus, buvo išrinktas ir į švietimo darbuotojų profesinės sąjungos atstovų konferenciją, rinkusią respublikinę vadovybę. Kadangi atstovavo universitetą, pateko ir į tą vadovybę. Po rinkimų išėjo pavalgyti. O tuo metu, pasirodo, išrinktoji vadovybė pirmajame posėdyje skirstėsi pareigomis.

         Barėnas prisiminė(52):

         “ Kur tu buvai?”- grįžusį triukšmingai sutiko, rodos, G.Sipavičius.

         “ Išėjau valgyti”, - sakau.

         “Čia visi valgėme už dyką”, - kažkas iš jų pradėjo juoktis iš manęs, kad nepasinaudojau nemokamais pietumis. O dėl ko tas triukšmas, kad pasigedo manęs? Ieškojo, nes norėjo padaryti dar vienu pirmininku. Kai nesurado, tas pareigas pavedė Adomui Čipliui. Gal porą kartų teko dalyvauti tos valdybos ar komiteto posėdžiuose. Viskas ten irgi man buvo svetima ir tolima”.

         Tos pareigos profesinėje sąjungoje nepraėjo be pėdsakų: Lietuvą okupavus vokiečiams, naujoji Lietuvos švietimo valdyba dėjo pastangas atleisti Barėną iš darbo. Teigiama, kad buvo pora slaptų raštų, tačiau pats Kazimieras jų nematė, turinio nežinojo. Manė, kad iki 1943-ųjų kovo, kol buvo uždarytas universitetas, išliko kažkieno savanoriškos protekcijos dėka.

         Barėnas prisiminė: universiteto didžiuosius rūmus, kurie stovėjo K.Donelaičio ir Gedimino gatvių kampe, ir kur dalį pirmojo aukšto turėjo užėmusi raštinė, rekvizavo SS štabas. Vokiečiai neilgai pakentė tose keliose patalpose dirbančius tarnautojus. Iš ten juos iškrausčius, administracija įsikūrė vienos iš raštinės darbuotojų Stasės Kežinaitytės brolio žurnalisto Petro bute. Patalpos buvo pernelyg mažos tokiam tikslui, daliai tarnautojų tai tapo atsisveikinimu su universitetu. Tarp dėl vienokių ar kitokių priežasčių “nubyrėjusių” darbuotojų buvo ir Barėnas.

 

---