Adolfo Vaičaičio (Australija) draugiškas šaržas
J. R.
Mus ligi pusės jau užpustė,
bet su viltim, ištikimai
mes vėlei žiūrime ton pusėn,
kur stovi žmonės ir namai.
Iš per klaidą suplėšyto eilėraščio
Seniai toji pūga jau baigės.
Išskyrė žemę su dangum
beširdžiai akmenys, ne snaigės.
Jei tu dar tebesi žmogum,
išgirski: baigės netikrumas, -
lyg sapnas saulėje ištirpo,
o iš toli matytas dūmas
toj pusėje, kur žmonės, virpa.
2006
NELAIMINGOSIOS TESTAMENTAS
Žinau kad manęs nesuprasit
Bet
Kai numirsiu
Tik nelaidokit
Šalia tėvo ir motinos
Man tai būtų
Tikra
Pasaulio pabaiga
Atleiskit
Kad tokia
Esu
Kad neprisiverčiu
Meluot
Atleiskit
2004
*
Baisiausia, kai mirusiam
suriša kojas
ir tu jau nieko
negali padaryt.
Nors kažkiek pasipriešint - -
2005
*
Jorkšyro TV
visą vakarą
rodo pederastą
Eltoną Džoną
su kryželiu ausyje
žydru kostiumu
ir žydrais akiniais
užklijuotais plaukais
ir gudria šypsena
jis toks mielas
salėje sėdinčiai publikai
čia ir teniso
ir futbolo karaliai
ir ir ir
E. D.
tarsi atsitiktinai
juos vis kviečia į sceną
bučiuojamasi lyg Kremliuje
lyg politbiure
gali įtarti visai
nekaltą
E. D. pritaria
bebalsių garsenybių choras
patį nedrąsiausią
pasislėpusį už kitų nugarų
fubolo karalių
jis ištempia už rankos
į priekį
ir fiesta tęsiasi
dar vienas triumfo vakaras pederastui
Bradford, 1997
STEBUKLINGAS PAVEIKSLAS
Nevystančios gėlės
kilnioj asmenybėje - -
(parašas seno siuvinėto paveikslo apačioje)
Prie šių gėlių net kelios kartos
save tarsi prieš veidrodį įrodė.
Aš vėl bandau sugrįžt. Vėl artinuos,
kur jau nevertinamas žodis.
Tu lyg giliausia giluma,
Aukščiausiojo palaiminta.
Prieš stebuklingąjį – mama,
už stebuklingo – aimanos.
2006
*
Boružė vaikšto po stalą.
Ką ji nori man pasakyt?
Kad širdis lyg akmuo užšąlo
ir neaišku, kas laukia ryt?
Boruže, Dievo karvyte,
neišleisiu tavęs iš akių,
kad gerumas daugiau nepaklystų
tarp nulūžusio medžio šakų.
2005.12.31-2006.01.01
*
Neatsiklausęs iš manęs imi, imi,
likime, viską, kuo buvau laimingas.
Nors vienąkart pabūk su manimi
žmogum, draugu – kai Žemėj tyliai sninga.
Galgi ir man sapne gėlė pražys
po to, kai širdimi pajusiu,
kad žodis, geležis, tulžis –
ne visas tu, tik nelemtoji pusė?
*
- Mieloji,
ar žinai,
kaip žydi
ąžuolai?
- Mielasis,
taip kaip tu,
kada esi
kartu - -
*
Silvijai
Atvaizde mielas,
durų šviesoj lyg per sapną sugrįžtantis,
nei išeini, nei pareini –
taip ir liksi turbūt
ir akimirkoj, ir amžinybėj
kaip žiedas,
kurio
pamatyti nespėju,
ir kuris
su saulės ir žemės pradžia
žydėjo
ir tebežydi.
ATSISVEIKINIMO ŽODŽIAI GULBEI BEBALSEI
Man linksma nelinksma,
man liūdna neliūdna.
Gulbele bebalse, -
jau saulė į rudenį.
Ar taip ir išskrisi –
nė žodžio netarus?
Ar taip ir išeisi –
kaip tėvas į karą?
Kai skrisi –
duris sparnu palytėki.
Tave susapnuosiu
per paryčio miegą.
Tave palydėsiu,
išėjęs į kelią.
Gulbele bebalse,
gulbele, gulbele…
PAVYDAS
Koks baisus tavo veidas!
Ypač akys,
iš kurių,
lyg iš sudrumsto šulinio, -
vien tik purvas.
Skaidruma kol ateis,
kas prie tokio
šaltinio
belauks?
1997-2006