Pirmą kartą Baltakių leksikone pasigirdo žodis senatvė. Greičiausiai čia kaltos kelios aplinkybės, lyg susitarusios šiemet vis skaudžiai, nelemtai prasikišančios, primenančios.

    Viena jų, lyg tyčia, nepagailėjo ir rugpjūčio pirmosios išvakarėse. Tai ji kalta, kad šįkart Nidą Algimantas su Sigita pasiekė jau gerokai po pietų. Kita vertus, problemų būtų buvę dar daugiau, jei toji nelemta karūnėlė būtų sulūžusi ne Vilniuje, o pajūryje.

    - Visai buvau pasimetęs. Atostogų metas, o dar sekmadienis, dantų gydytojo, aišku, nesurandu. Skambinu Maldoniui, klausiu: “Gal tu gerą dantistą žinai?” O Alfa juokiasi: “Kad dantų nebeturiu, neaktualu”, - dabar jau su šypsena pasakoja A.Baltakis.

    Ta proga – ir smagus Sigitos prisiminimas. Kartą gatvėje sutikusi savo buvusį dėstytoją Dailės institute Joną Mackonį. Laimingą kaip niekada. “Kas atsitiko, profesoriau?” “Paskutinį dantį ištraukė”, - pasidžiaugė lyg vaikas. “?!” “Ačiū Dievui, daugiau neskaudės”.

    Šiandien Baltakiai kitokie. Bandau lyginti, kas pasikeitė. Pirmasis įspūdis: vienas kitam dar artimesni. Ir akivaizdžiai pastebimas, ir labai natūralus artumas. Na taip, jis visada buvo, tuo ši pora ypatinga, tačiau dabar viskas dar subtiliau.

    Ir prasideda ši diena ypatingai. Algimantas iš savo kambario antrajame aukšte nusileidžia su naujausia knyga Pusryčiai dviese. Meilės lyrikos tomelis dedikuotas Sigitai Marijai, o dar šilta dedikacija skelbia: “Šioje knygoje bandau įrodyti tai, ką judu ir taip žinote: neklausia meilė, kiek tau metų!”.

    Kai, grįžtant iš miestelio, pušynėlyje susitinkam bežingsniuojančius prisirašyti, išgirstam tai, kas bet ką išvestų iš pusiausvyros. Sigita, Vilniuje užėjusi į polikliniką profilaktiniam patikrinimui, iš kardiografo kabineto nebuvo išleista. “Ponia, nejudėkite… Ponia, jums pavojinga…” Į greitosios automobilį ant neštuvų išnešė. O čia dar liftas sugedo. “Aš pati galiu”, - įkalbinėjo Sigita daktarą, o šis: “Ne”, “Ne”. Žmonėms su baltais chalatais vis dažniau minint žodį infarktas, ir Sigita pradėjo kalbėti atitinkamai: “Po mirties – sudegink”. Po tokių pergyvenimų nedaug trūko, kad tikras infarktas ištiktų Algimantą. Arba – abu drauge.

    Visapusiškai ištyrus pasirodė, kad vis dėlto nebūta infarkto. Gal jaunas, nepatyręs daktarėlis kaltas, o gal – kiek ypatingesnė kardiograma, kurią, kartą pasidarius, derėtų su savim nešiotis.

    Be to, ruošdamas lauknešėlį ligoninėn, bevirdamas grybų sriubą, apsinuodijo Algimantas. Sudėjo gal mėnesį šaldytuve išlaikytus šampinjonus ir… Tačiau net labai nesmagią situaciją infekcinėje ligoninėje apibūdina smagiai, baltakiškai. Tarsi eitų kalba ne apie naktipuodžius ir juose auginamas bakterijas…

    Algimantas sako, kad kur kas didesnis išgąstis buvęs, kai, su Mykolu Sluckiu išgėrus po šimtgramį suomiškos spanguolinės, neįprastai pakilo kraujo spaudimas ir pirmąsyk po kokių trijų dešimtmečių išvežė su greitąja. Pasirodo, kalti antibiotikai, naudoti susirgus gripu. Buvo gerokai įsisirgęs ir bebaigiąs sveikti, kai paskambino Mykolas ir pakvietė taurelei suomiškos.

 

*

 

    - Labai suartėjom su Sluckiu, - baigiantis dar vienai dienai, prieš saulėlydį prisėdus ant suoliuko prakalbo Algimantas. – Ir anksčiau buvom nesvetimi, tačiau dabar – kas kita. Išėjo visi Mykolo draugai – Krasauskas, Jonynas, Mieželaitis… Jis man paskambina, aš skambinu, susitinkam…

    Kad M.Sluckį yra pagavusi beveik jaunatviška kūrybinė nuotaika, daugelis žino. Čia viena, čia kita, čia dar įdomesnė publikacija. Net eilėraščius pradėjo rašyti (“Vienas kitas ir visai nieko”, - pastebi A.Baltakis). Tačiau mažai kas žino, kokios bėdos supa jį namuose. Gal kūryba ar noras būti aktyviu nors kažkiek nuo šito atitolina?

    Algimantas sako, kad ir labai norėdamas neatitolinsi. Žmonai Reginai, kurią jau bene penkeri metai kamuoja nelemtasis Alzheimeris, vis prasčiau, pastaruoju metu beveik jokio kontakto nebėra. Prieš trejetą metų A.Baltakis kartais net papriekaištaudavo Mykolui, ar šis ne per daug dramatizuoja situaciją. Mat, atėjus į svečius, R.Sluckienė jam ne tik šypsodavosi, bet ir pasakydavo: “Čia mūsų gerasis žmogus”, ranką paglostydavo. Dabar jau visiška tyla. Pasodinta fotelyje užmiega, ir tiek. Pasirodo, kol liga dar nebuvo taip sustiprėjusi, Mykolas, prieš Baltakiams ateinant, Reginą paruošdavo, t. y. primindavo, kas jie tokie. Keliolika minučių toji informacija dar veikdavo. O paskui ir tokios “gudrybės” nebegelbėjo.

    A.Baltakiui, seniai pažįstančiam M.Sluckį, buvusiam daugelio gražių vyresniojo kolegos šeimyninio gyvenimo akimirkų liudininku, ypač malonu, kad ir sunkiausioje situacijoje išliekama žmogumi. Mykolas per pastaruosius metus tarsi atsivėrė ligi šiol nematytomis spalvomis. Ir nekasdieniško jautrumo, ir stoiškumo – su kaupu.

    O čia dar, kaip toj patarlėj, - viena bėda – ne bėda. Regina griuvo ir susilaužė šlaunikaulį. Jau buvo pasiruošta vykti pasisvečiuoti pas dukrą Švedijon ir…

    Likimo smūgiai kūrėją pavertė herojumi.

 

*

 

    - Pažadėjau parašyti atsiminimus apie Paulių, - sako A.Baltakis, mostelėdamas ranka į popierius ant rašomojo stalo.

    Algimantas tvirtina, jog jam vis nesmagiau skaityti įvairiuose leidiniuose apie niekada neišsiblaiviusį Paulių Širvį.

    - Taip neteisinga. Juk blaivių dienų buvo neabejotinai daugiau. Kažkodėl jo niekas neprisimena tomis dienomis, kada žmogui buvo blogai. Ar bent kai reikėjo realios pagalbos, nesusijusios su stikliuku.

    Ta legenda, kuri supo P.Širvį, poetas nebuvo linkęs piktnaudžiauti. Visą šio jautraus žmogaus tragizmą A.Baltakis yra pajutęs daug kartų ir iš labai arti. Šalia nestovint taurelei Paulius ne sykį yra atsivėręs, daug netikėto pasipasakojęs apie sunkią savo vaikystę, mokymąsi, miškinį brolį Leoną, karą. Savo pėdsakus buvo palikę ir tokie dalykai kaip latviškos dainos ir blevyzgos, nepasimiršę nuo piemenavimo dienų, - A.Baltakis yra buvęs liudininku kaip tuo susidomėjo vienoje kompanijoje buvę latviai, įkalbinėję leisti tai užrašyti. Atskira, skaudi tema – karo patirtys, ypač bėgimas iš nelaisvės. Ir, žinoma, brolio likimas, - jo saugumu Pauliui teko pasirūpinti ir labai rizikuojant, ir žinant tik tiems, be kurių toks rūpestis nebuvo įmanomas.

    A.Baltakis, kalbėdamas prie P.Širvio kapo, daug ko negalėjo pasakyti viešai ir tikrai dar nežinojo, kada tokia galimybė atsiras, jei iš viso atsiras. Iš pradžių nesisekė ir sumanymas surinkti vyresniojo bičiulio literatūrinį palikimą, išleisti knygą. Jo namuose jokių archyvų nerado. Parašyti eilėraščiai būdavo “suskaitomi”, išmėtomi, išdalinami. Tačiau su tais – išdalintaisiais, o iš tikrųjų – išprašytais iš poeto – niekas neskubėjo skirtis.

    Ir staiga – didžiulė sėkmė. Parašęs laišką Pauliaus buvusiai moteriai, sulaukė ne tik viešnios, bet ir to, ko tik gražiausiame sapne gali tikėtis: aštuonių šimtų dar niekur nespausdintų eilučių. Jie buvo išspausdinti antrąkart leidžiant knygą “Ir nusinešė saulę miškai” ir dar labiau išpopuliarino poetą, anksti tapusį legenda, o iš tikrųjų jautrų, nelaimingą žmogų.

    Tokių atradimų, kaip nežinomi P.Širvio eilėraščiai, A.Baltakio gyvenime buvo dar du: Dalios Grinkevičiūtės tremties metų atsiminimai ir Antano Miškinio psalmės.

 

*

 

    A.Baltakis sako žinojęs, kas iš “Pergalės” žurnalo darbuotojų pranešinėja kur reikia, tačiau, kadangi tas žmogus jau miręs, pavardės neminėsiąs.

    Kai kartą kažkokiam žemės ūkio darbuotojų pasitarime priėjo Žemdirbystės instituto direktorius Antanas Būdvytis, nenustebo išgirdęs klausimą: “Vasinauską žadi spausdint? Be reikalo, be reikalo…”.

    Kad buvo ruošiama spaudai aštri publikacija, kurios autorius – naujojo Žemdirbystės instituto direktoriaus pirmtakas Petras Vasinauskas, žinojo tik keli redakcijos žmonės. Iš tikrųjų ji dar net nebuvo iki galo paruošta, todėl A.Baltakis nutarė pasinaudoti situacija ir “pažaisti” A.Būdvyčio pasiūlytą žaidimą.

    - Tai kad nieko tokio tuose užrašuose nėra. Be to, spausdinam diskusijos tvarka, todėl kitam numeriui labai tiktų jūsų straipsnis.

    - Ne, ne, - mojo ranka A.Būdvytis. – Vasinauskas – mano mokytojas, neetiška būtų prieš jį rašyti.

    Po šito pasišnekėjimo redaktorius jau trūks plyš pažadėjo sau tą bombikę kuo greičiau pabandyti išspausdinti.

    Kai jau kitame pasitarime susitiko su kompartijos cėka žemės ūkio skyriaus vedėju Juozu Bernatavičiumi, šis irgi kalbą pradėjo nuo P.Vasinausko straipsnio. Studijų metų bendrabučio kambario draugas jau ne sykį buvo padėjęs išsisukti iš įvairių keblių situacijų. Pagalvojo, kad ir dabar be jo niekaip neapsieis. Tačiau jaunystės laikų bičiuliui pasakė tik tiek: “Bereikalingas triukšmas. Ten nieko ypatingo nėra”. Tuo pačiu šiek tiek ir pamelavo, kad žurnalo numeris su P.Vasinausko užrašais jau spausdinamas.

    O kai atitinkami organai dūrė pirštu ir paklausė, kas leido, A.Baltakis nesutrikęs atsakė: “Suderinta su cėka, su Bernatavičium”. Ir sakė beveik teisybę.

    Ar pats J.Bernatavičius dėl tos publikacijos turėjo nemalonumų, Algimantas nesužinojo. Tik iš to, kaip po kažkurio laiko susitikus į jį pasižiūrėjo, galima buvo suprasti: turėjo. Tačiau buvęs kambariokas nepriekaištavo.

    Algimanto manymu, J.Bernatavičius buvęs neblogas žmogus, kitokiomis sąlygomis būtų galėjęs daugiau gero nuveikti. O baigė gyvenimą, “kaip ir dera tikram kareiviui”: supratęs, kad pralaimėta, paėmė ginklą į rankas ir nusišovė.

 

*

 

    Būta A.Baltakio aplinkoje ir kitokių kareivių. Vienam jų – ne tik kambario, bet ir kurso draugui Juozui Kuoleliui, ilgamečiui kompartijos cėka darbuotojui, lemtingomis Lietuvai dienomis nuėjusiam su Mykolu Burokevičiumi, teko ne tik aštuonerius metus namų arešte, bet ir tikrame kalėjime pasėdėti.

    A.Baltakis, jau padėjęs partinį bilietą, buvusiam kursiokui ne sykį sakė: “Liaukis. Sėsi”, tačiau šis nei Algimanto, nei kitų bičiulių patarimų neklausė. Ir, žinoma, nesitikėjo, kad gaus šešerius metus laisvės atėmimo.

    Neseniai J.Kuolelis išėjo į laisvę. Algimantas, suorganizavęs buvusius kambariokus, aplankė revoliucionierių. Šiam sėdint Lukiškėse nė vienas nelankė, tačiau dabar, nutarė, vertėtų ir pamatyti. Įdomu visgi, kaip tie ilgi nelaimingi metai pakeitė žmogų, žalioje jaunystėje tituluotą Maršalka arba pan Popeliuško.

    Deja, atrodo, kad nepakeitė. Toks įspūdis, kad prarastas galutinai.

    Ar neatrodė A.Baltakiui, kad šiek tiek rizikuoja, organizuodamas tokią viešnagę? Algimantas atsako, kad ne, nes, kai J.Kuolelis buvo didelis, A.Baltakis nepiktnaudžiavo ta pažintimi. Užtat kai, prasidėjus Atgimimui, J.Kuolelis, lydėdamas aukštą svečią iš Maskvos, berods, Borisą Oleiniką, paklausė Algimanto: “Gal ir rankos greit nebeduosi?”, atsakė: “Aš ir Hitleriui ranką paduočiau”.

    Atsižadėti, anot A.Baltakio, to, kurį kažkada artimai pažinojai, tikrai nepuošiantis bruožas. Padėti, jei yra nors menka galimybė, kita kalba. Net jei visai nedaug vilties, kad ką laimėsi. Taip jis nuo mažens buvo auklėjamas, gal ir neveltui kartu su trimis kurso draugais universitete bajoru vadintas. Nors tikrai ne iš bajorų kilęs.

 

*

 

    Paplūdimyje, ruošdamasis į jūrą ir pirštais pabaksnodamas tas vietas, kurios skirtos antpečiams, Algimantas pajuokauja:

    - Jaučiu, kad čia sparniukai dar tebėra…

    Ir jau gerokai liūdniau:

    - Ko nepasakysi apie tai, kas žemiau…

    Sugrįžęs iš vandens susidomi kiek per toli nuplaukusia porele. Kol ši grįžinėja, prisimena Stasį Krasauską, vienintelį iš jų kompanijos nuplaukdavusį iki horizonto ir vandenyje išbūdavusį porą valandų. Porelei pagaliau artėjant prie kranto, nužingsniuoja jų pusėn, norėdamas iš arti žvilgterti į ne taip dažnai šiais laikais pasitaikantį vaizdą.

    - Gal tiesiai iš Gotlando? – smagiu klausimu pamalonina drąsuolius.

    A.Baltakį visada traukė grožis, jaunystė, stiprūs žmonės. Ir dabar stengiasi išlikti optimistu. Net tokie žodžiai kaip gyvenimas ilgyn, o tas daiktas trumpyn ištariami taip, kad po jų tinka tik smagus juokas.

 

*

 

    - Nėra teisybės, - kavinukėje belaukiant, kol atneš pietus ir priešais pasisukiojus pusnuogėms panelytėms, tyliai pasako A.Baltakis.

    Ir bando paaiškinti, kodėl. Anot Algimanto, būtų teisingiau, jei žmonių pasaulis būtų sutvarkytas panašiai kaip drugelių. Pamylėjo drugelis tą, kuri iš visų visų jam pasirodė gražiausia ir mieliausia, padėjo kiaušinėlį ir atsisveikino su šiuo gyvenimu. Lygiai tas pats laukia visų jo palikuonių. Todėl nė vienam drugeliui nelemta sulaukti senatvės. O žmogus sendamas gali tik iš tolo pasigėrėti tuo, kas gal ir labai rūpi. Deja…

 

*

 

    Šeštadienį, grįžtant nuo jūros, žodis “cepelinai” sugundė Sigitą, ir ji pasiūlė užsukti į šalia pajūrio stovinčią užeigą.

    Kai ir mudu su Algimantu prisėdome, jau buvo užsakyta grybų sriuba ir, žinoma, cepelinai. Dėl viso pikto jaunutės padavėjos paklausę, ar tikrai jų maistas nepridarys bėdų, vis tiek neatsikratėme nerimo. O pamačius laikinas lėkštutes ir įrankius, jis dar labiau sustiprėjo.

    Įdomiausias šioje situacijoje buvo A.Baltakis.

    - Ai, kaip skanu… Ai, kaip skanu… - taip įtikinamai kartas nuo karto pakartodavo, kad nebebuvo aišku, ką ir atsakyt. Iš visko buvo matyti, kad likusiai kompanijos daliai taip neatrodo.

    Tokio niekalo seniai nebuvo tekę ragauti. Reikia didelių sugebėjimų taip sugadinti maistą.

    - Neveltui vadino bajorais… - lyg sau, lyg mums jau palikus nelemtąją užeigą pasakė Algimantas, nuo studijų laikų neužsukantis į valgyklą.

    Užtat tądien, priėjus tikrą kavinę, vyriškoji linija be jokių pastangų sulaukė ženklo nuplauti per klaidą patekusias bakterijas.

 

*

 

    Porą vakarų drauge su A.Baltakiu stebėjome per TV Pasaulio lengvosios atletikos čempionatą iš Helsinkio. Žinoma, tikėdamiesi Virgilijaus Aleknos ir Austros Skujytės sėkmės. Įspūdingos Algimanto emocijos, nemažiau įdomios įvairios smulkmenos, kurios netikėtai prisimenamos – juk kažkada ir poetas buvo lengvaatletis, ne sykį gynė Vilniaus universiteto garbę.

    Viena jų – gan intriguojanti, labai aiškiai charakterizuojanti Algimanto studijų metų bičiulį Vytautą Mikuličių. Žmogaus, įpratusio laimėti, išskirtinį supratimą apie garbę. Tos varžybos buvusios labai atsakingos, svarbus kiekvienas laimėjimas. Tačiau V. M., likus sekundėms iki finišo, pasuko į šoną ir atsisėdo ant vejos, nes suprato, kad bus tik antras. Už tokį sprendimą vos neatsisveikino su universitetu.

    Ir praėjus keliems dešimtmečiams A.Baltakis tebemano: bičiulis buvo vertas pagarbos…

    Nesėkmė ištinka penkis kartus pasaulio čempioną disko metiką L.Riedelį, daug metų garsinusį pasaulyje Vokietiją, o dabar turintį problemų su sveikata, berods, su stuburu. Gal, sakau, jam vis dėlto geriau nebedalyvauti. Algimantas nesutinka. Jis sako, kad čempiono teisė pasirodyti pasauliui, nors stebuklo gal ir nebeįvyks.

    - O poezijoje kiek kitaip, - pastebi. – Svarbiausia – pradžia ir pabaiga.

    Ir pamini Vincą Mykolaitį-Putiną, jo paskutinius rinkinius – “Būties valanda” ir “Langas”, neginčijamai patvirtinusius neeilinį talentą.

 

*

 

    Prie vyno taurės, lyjant lietui ir sinoptikams nežadant jokių prošvaisčių, “Urbo kalno” kavinukėje Algimantas išsitaria, kad jo aštuoniolika blaivybės metų kai kuo ir pakenkę: tuomet į literatūrą atėjusi karta kaip ir mažiau pažįstama.

    Kaip ir kada viskas prasidėjo? Apie aštuoniasdešimt antruosius, įtarus gerklės problemą, gydytojai patarė neberūkyti. Jau net tris, o kartais ir visus keturis cigarečių pakelius per dieną įveikiančiam rūkoriui toks sprendimas buvo labai sunkus. Sudėtingiausia susilaikyti nuo cigaretės būdavo išgėrus. Tada ir pačiam A.Baltakiui kiek netikėtai paaiškėjo, kad jis yra stiprios valios žmogus. Nors daugeliui toji poeto ir redaktoriaus blaivybė iš pradžių atrodė kaip naujas geras anekdotas.

    - Dar ilgokai nevengdavau rūkančiųjų draugijos, - prisiminė Algimantas, - nes dūmai kvepėdavo. Tačiau sapne save matydavau tik geriantį. Ir sapnai būdavo labai bjaurūs.

    Atėjo laikas, kai jau beveik niekas įkyriai nebesiūlydavo įpilti. O A.Baltakis vėl tapo tokiu, kokiu buvo iki šių permainų. Ir apie jas nežinantys nė neįtarė. Bene smagiausias prisiminimas susijęs su Jono Avyžiaus Lenino premijos aplaistymu – toje šventėje jis buvo tamada.

    - Nejaugi tikrai buvai blaivas? – nusistebėjo kitą dieną jam dėkodamas kolega; Algimanto dėka vakaras tapo nepakartojamu.

    Na, o kodėl tas ilgas sausmetis baigėsi? Neišlaikė A.Baltakis po tragiškos sūnaus mirties…

 

*

 

    - Praėjus porai dienų po atvykimo, buvau pasijutęs toks laimingas. Ir kraujo spaudimas buvo susitvarkęs. O kai pratrydau, vėl nelaimingas, - Algimantas ir atviras, ir nevyniojantis žodžių į vatą.

 

*

 

    Nesibaigiančios liūtys (per radiją Smiltynės kelto kapitonas tvirtino tokių nebuvus penkiasdešimt metų) nuteikia įvairiems atsiminimams. Taip į paviršių vėl iškilo istorija, kažkada gerokai sujaukusi prozininkų A. ir B. šeimų gyvenimus.

    B. žmona įsimylėjo A. Būta visko, net slėpynių kamarėlėje, kai vyrai vasarvietėje bandė aiškintis santykius. O paskui pereita prie dvikovos romanų puslapiuose.

    Tie, kurie žinojo tas istorijas, žinojo ir tikrųjų herojų vardus.

 

*

 

    Algimantas papasakojo susitikęs Nidos centre R. Kolega elgęsis labai keistai – linktelėjęs ir praėjęs. Grįždamas į “Urbo kalną” galvojęs, kodėl.

    Vieną priežastį gal ir surastų. Prieš kokius porą metų buvo paprašytas parašyti recenziją apie jo naujausią knygą, tačiau, atostogaudamas pajūryje, neprisivertė tai padaryti.

    A.Baltakis ligi šiol neužmiršo ir istorijos iš tų laikų, kai dar vadovavo Rašytojų sąjungos mėnraščio redakcijai. R. atnešė naują nedidelę apysaką. Taip stebuklingai pasitaikė, kad turėjo laiko ir tą pačią dieną ją perskaitė. Pagalvojęs, kad šis kūrinys geresnis už naujausiame numeryje spausdinamą vertimą, priėmė amerikonišką sprendimą įdėti jį į numerį. Nepagalvojo, kad vėliau tai užtrauks bėdą. Kai po kurio laiko R. vėl atnešė naują kūrinį, žinoma, nebeatsitiko nieko panašaus. Kolega, po kelių dienų paklausęs nuomonės ir išgirdęs, kad jos dar nėra, pradėjo priekaištauti. Taip sutapo, kad laisvo laiko neatsirado ir vėliau, ir, kai autorius dar kartą neišgirdo nieko konkretaus, buvo apskųstas.

    Po šito atsitikimo redaktoriui praėjo noras kartais dirbti “amerikoniškai”. Kad, neduok Dieve, dar kuris nors kolega nepatikėtų savo genialumu.

 

*

 

    Vakar Baltakiai viešėjo pas profesorių Leoną Gudaitį, įsikūrusį ketvirtajame korpuse. Algimantą, artimai draugavusį su Vytautu Sirijos Gira, sudomino jo jaunystės laikų laiškai, patekę į literatūros istoriko ir tyrinėtojo rankas.

    - Pasiutęs buvo, - sako A.Baltakis. – Ne kiekvienas anais laikais galėjo taip parašyti: “Tėvai, mano lietpaltis suplyšo kaip senas prezervatyvas, atsiųsk pinigų naujam”.

    Bepigu buvo ir prašyti: Liudas Gira tuomet vadovavo Valstybės teatrui ir centų taupyti tikrai nereikėjo.

 

*

 

    Baltakiai prisiminė Kazio Borutos šimtmečio minėjimą Vilniuje ir bendrą pažįstamą – rašytojo našlę Elgą, pernai papasakojusią daug netikėto. O jiems netikėčiausia buvo tai, kad vakaro metu ponia Elga sėdėjo tylutėlė, kažkokia sumažėjusi, net nebuvo pakviesta kalbėti.

    - Ponia Elga, ir jūs pakalbėkit, - paragino S.Baltakienė, bet ši tik ranka numojo.

    Algimantui pasirodė, kad E.Borutienei kažkas draudžia tai daryti. Gal kad perdaug atvirai nešnekėtų?

 

*

 

    Kai dar sovietmečiu A.Baltakis lankėsi JAV, jam labai įsiminė Liūto Mickūno automobilis, kuris labiau priminė priemonę, kuria gali naudotis pasispirdamas, ir jo noras žūtbūt nuvežti į vieną vietą.

    O buvo tai benzino kolonėlėje dirbantis juodas juodas negras, lietuviškai mokantis pasakyti “Laba diena. Ką įpilti?”.

    Tik vėliau Algimantas sužinojo, jog tai – lietuviškos kilmės juodukas.

    Kitas kuriozas susijęs su vienu iš grupės, su kuria skrido į užatlantę, draugu – aukštu, dabar jau mirusiu pareigūnu.

    - Ką man dabar daryt? – klausė (ar šaukė) tautietis, kurį už to daikto nutvėrė prostitutė, automobiliui užgesus viename pavojingų Čikagos rajonų.

    - Ką nori, tą ir daryk, - juokais nuleido Algimantas. – Jei patinka, tegu toliau laiko. Jei ne, duok per ranką.

    Nors lietuvaičiui ir nebuvo labai nemalonu, vis dėlto trenkė per ranką.

    - Ruso sovietiko!.. Ruso sovietiko!.. – prapliupo įžūlioji amerikietė. O vyrai pasistengė kuo greičiau dingti iš pavojingojo rajono.

 

*

 

    Sigita sako, kad Algimantas vis dėlto nebuvęs jai visada ištikimas.

    - Bet aš buvau ištikimas iš esmės!- nesutinka A.Baltakis.

    Dialogas baigiasi taikiai: deklamuojamas eilėraštis apie meilę ir rudenį.

                                  Kai vėtros ūžauja piktai,  

                                  Sau širdį nejučiom užgrūdini.

                                  Ir gelsvą aušrą pamatai

                                  Virš Nemuno, vėlyvą rudenį… 

                                    Ir netgi skausmo nejunti,  

                                    Kada senas žaizdas pajudini.  

                                    Ar gali žmonės būt kalti  

                                    Prie Nemuno, vėlyvą rudenį? 

                                     Aštrius akmenėlius vanduo  

                                     Tekėdamas iš lėto gludina.  

                                     Kaip nori – juokis ar raudok  

                                     Prie Nemuno, vėlyvą rudenį.

 

 

    Puikus eilėraštis! Akivaizdu, kad jis – vienos istorijos pagrindinis liudininkas. Tačiau, kaip ir dera rimtoje kompanijoje, - be komentarų.

 

*

 

    Baltakiai nukėlė į labai senus laikus: Palanga šeštojo dešimtmečio pradžioje, rašytojų poilsiavietė.

    Nors buvo bendri tualetai, o ir šiaip nedaug patogumų, toje aplinkoje šalia gabaus jaunimo sukiojosi ir tuometiniai klasikai – Antanas Venclova, Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, kartais net Vienuolis. Vieni laukia eilės bendroje virtuvėje išsikepti kiaušinienės, kiti – prie išvietės.

    Vienas įdomesnis atsitikimas susijęs su A. Gudaičiu-Guzevičium. Anot Sigitos, ji visai atsitiktinai išgelbėjusi jam gyvybę. Patarė nesėsti kavinėje prie lango ir, vos šiam nuėjus porą žingsnių į šoną, stiprus vėjas ištrenkė langą, nušlavė viską, kas buvo ant stalo.

    A.Baltakis sugrąžina jau į šiuos laikus. Paskelbus Nepriklausomybę, A.Gudaičio-Guzevičiaus sūnus karininkas kreipėsi į Vytautą Landsbergį, prašydamas leisti jam išpirkti tėvo kaltę. Algimantas sako, kad tam rašytojo, buvusio KGB generolo sūnui pasisekė: jam buvo sudarytos sąlygos studijuoti užsienyje, sąžiningo darbo dėka jis padarė karjerą. Koks kitų dviejų sūnų likimas, neteko girdėti.

 

*

 

    - Prisimindami kartu atostogavusius, sustojom Bajorkiemy. Nepatikėsit – prie Kauno saulė šviečia, - A.Baltakio balsas vėl optimistiškas, tarsi nebūta beveik savaitės liūčių.

    Sunku, žinoma, patikėti, nes mes tebegyvename po skėčiais. Ir vilčių nebėra. Todėl šiandien taip pat krausimės daiktus.

    Atsisveikiname iki rugsėjo pabaigos – autorinio A.Baltakio vakaro Šiauliuose. Galgi jo nesutrukdys koks netikėtumas, kaip šiemetinė nesibaigianti audra.

    Skaitykite:
    Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Pirmoji vasara. 2002 metų rugpjūtis
    Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Antroji vasara. 2003 metų rugpjūtis
    Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Trečioji vasara. 2004 metų rugpjūtis
    Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Svarbiausioji diena

     L. PELECKIS-KAKTAVIČIUS. ŽODI, KURIS ESI. – Esė, pokalbiai, studijos. – Šiauliai: Varpai, 2007.