Aleksandra Fomina. Nepaprastoji padėtis: apsakymai. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

       Aleksandros Fominos apsakymus „Nepaprastoji padėtis“, pirmam įspūdžiui pagavus, norėtųsi priskirti jutiminei, taigi sensualistinei, sričiai: veržlus, ekspresyvus, tirštas kalbėjimas, nuotaikų kaita, jausmų svyravimai… Bet vėliau įsitikini, kad tokį įspūdį sukuria ne tik jutimų ir potyrių fiksavimas, bet ir pastabus aplinkos vertinimas, laisva, bohemiška tekstų struktūra, detalės, atliekančios teksto piešinio vaidmenį ir virstančios simboliais, spalvos, vartojamos kaip metaforos. Knyga tarsi parašyta vienu atsikvėpimu (taip dažnai rašomi eilėraščiai), ir žanro rėmai šiuo atveju atlieka veikiau formalų vaidmenį – suskirsto tekstą į vienetus. Temos, stiliaus dalykai, prasmės, idėjos, negausi simbolika – vientisa, nedaloma. Grakštus teksto frivoliškumas, raiškos laisvė ne tik įkūnija jaunosios literatūrinės kartos kalbinę specifiką, bet ir užmina senam (brandžiam) rašytojui ant nuospaudos. Juk neretas metras savo literatūrinį kelią pradėjo nuo sudėtingų temų, didingo stiliaus, klampių metaforų, o vėliau pamiršo, kad kūrėjui bene privalomas savotiško lengvabūdiškumo laikotarpis. Literatūra iš dalies yra žaidimas, ir A.Fomina savo ekspresyviais tekstais, kuriuose sugula ne tik keli tikrovės, bet ir kalbos sluoksniai, tai paliudija. Paliudija ir tai, kad žaidėjas žaidėjui nelygu. Nesiimsiu kalbėti apie žaidimų skirtumus ir panašumus – žaidimas šiuo atveju tebūnie abstrakti sąvoka, reikėtų tik pridurti, kad tai ne laimingo bilietėlio traukimas, sritis, susijusi su aklu atsitiktinumu. Tokių atsitiktinumų literatūroje būna mažai.

       „Nepaprastoji padėtis“ – savotiškas jauno žmogaus manifestas, neperšantis vienos tiesos, tačiau į neįkyrius patarimus verta įsiklausyti ir „seniui“. (Žmonės „(…) daug ką praranda, bijodami savo vaizduotės (…). Belieka tvarkytis pačiam ir stengtis nenuobodžiauti“, p.22, „Dėžių pranašumai“). Jaunystė gal ir neapdovanota išmintimi, tačiau jai dažnai netrūksta sveiko proto, o noras „laisvalaikiu prieš ką nors pamaištauti“ (p.44, „Kaimynė metras penkiasdešimt“) gali pasirodyti nesuprantamas nebent tam, kuris pats niekada nebuvo jaunas. Autorės tekstai "įtraukia", jų nuoširdumu nesunku patikėti, jie iš dalies primena dienoraštinę, išpažintinę prozą, kurioje nėra begalinio „Aš“ variacijų ir sentimentalizmo blogiausia prasme. Pasakotoja bando perteikti Kitų balsus, Kito jauseną, pasitelkdama kasdieniškos, paprastos literatūrinės kalbos priemones, nesiimdama efektingų literatūrinių triukų ir madingų temų. Šiuolaikinėje prozoje tokiomis temomis parašytų knygų pasirodymas primena bombų sprogimą, sukeliantį šiek tiek isterijos ir nusinešantį keletą aukų. Ima trūkti normalios, autentiškos, nedirbtinės prozos, kuri sietųsi ne su karine knygų rinkos padėtimi, o su paliaubomis. Su tūkstantmete taikos karalyste. (Tegu ir labai plonu siūleliu.) Literatūrai turbūt reikia ne tik žiauraus, beiliuzinio, brutalaus ydos apnuoginimo, bet ir nuoširdaus naivumo – žvelgti į siaubą vaiko akimis (tik, gink Dieve, ne suaugusio infantilo). Tokiu pagrindu parašyta daugelis autentiškų pasaulio (tarp jų – ir lietuvių) pasakų, stengiantis nehiperbolizuoti siaubo ir nepaversti jo absoliučia dimensija, o bandyti jį įveikti, neleisti jam įvykti, rasti stebuklingų būdų jam nugalėti.

       Apsakyme „Nepaprastoji padėtis“ autorė žaismingai vaizduoja karą – vyksta jis Amerikoje, bet neaišku, nei kas kariauja, nei su kuo, kokiu „būdu dabar kariaujama“ (p.80), kokiais ginklais, vardan ko. Apkaltinti autorę infantilumu nesinorėtų, o ir neverta – atmintį išlaikantys genai veikia adekvačiai su užmarštį skatinančiais. Pamiršti taip pat natūralu, kaip ir prisiminti. Juolab kartai, kuri Nepriklausomybę pasitiko būdama vaiko amžiaus. „Šaltojo karo“ propaganda, kuri dabartiniams keturiasdešimtmečiams tebėra gyvas prisiminimas, dvidešimtmečiams jau tik istorijos vadovėlio skirsnis. Kaip ir tekste minimi Pirmasis bei Antrasis pasauliniai karai, pirmieji tankai, kulkosvaidžiai, fugasai ir tankistas iš „nuostabaus ir šviesaus sovietinių laikų filmo“ (p.74). Pamirštama praeitis neretai virsta kiemo vaikų žaidimu, savitai iliustruojančiu istorijos sampratą ir beveik metafiziškai apibrėžiančiu jos prasmę.

       Antra vertus, kas yra karas mergaitės (moters) akimis?.. Vargu ar pavadintume jį iniciacija, kas tiktų berniukui (vyrui). Tai jau veikiau priešingo prado ir svetimos struktūros, nuo kurios moteris visais laikais stengėsi atsiriboti, brovimasis. Moteris gali tapti tos struktūros dalimi nebent tada, jei netenka (atsisako) gyvybės skleidėjos ir saugotojos funkcijų. Arba – žaisdama. „Nepaprastojoje padėtyje“ karą bandoma paversti savos struktūros dalimi, padaryti jį savaip jaukų, net komišką. Šitą karą galima baigti viena fraze, ir visi žuvusieji prisikelia nuo vieno žodžio. Prisiminus drąsų A.Fominos prisipažinimą – „esu nusiteikusi feministiškai“, galima būtų tik džiaugtis, kad šiuolaikinės moterys net vienos baisiausių vyriškų struktūrų – karo – nelaiko tabu ir net bando jame dalyvauti. Bet ar šitas džiaugsmas nėra apgaulingas ir neliudija, kad moterys pralaimi?.. (Šiaip ar taip, klaiku žiūrėti amerikiečių kino filmus apie eilines Džeines – visiškas susiliejimas su svetima struktūra.)

       Kur kas žavesnis ir natūralesnis autorės feminizmas, kai ji bando pasižiūrėti į kitą moterį ir kaip į savo pačios projekciją, ir kaip į kvintesenciją: „(…) nuolat susikaupusi ties kokia nors kilnia mintimi, visada nusimananti apie gyvenimą, pašėlusi ir dalykiška, drąsi ir žaisminga (…)“ (p.48, „Mano A.“). Karingumas neadekvatus savarankiškumui. O jo tikrai prireikia, norint išsivaduoti iš moteriško „kuklukslano“ ribų, kurias simbolizuoja ne tik Kinder, Küche, Kirche, uždaros erdvės, praviri lagaminai ir kiti Freudo sapnų simboliai, bet ir pačių moterų patriarchaliniai įsitikinimai. (Na, A.Fominos herojės dar per daug jaunos, kad žinotų, ką reiškia KKK, ir imtųsi svarstyti, o gal ir veikti ta tema.) Gerą įspūdį palieka tai, kad jaunosios knygos herojės neegzaltuotos, jų lyrizmas – poetiškas, bet ne išskydęs, jos kritiškos, bet ne sarkastiškos, o posakis „merginos per daug dalykų sau neleidžia, nors dauguma vyrų – tiesiog akiplėšos“ (p.97, "Švilpaujantis Šekspyras") skamba ne kaip rūstus priekaištas vyrų giminei, o kaip tylus pagraudenimas, gal net – komplimentas. Švelni kritika skiriama tik tiems, kuriuos mylime.

       Antra vertus, moteriai ir vyrui A.Fominos „Nepaprastojoje padėtyje“ suteikiama ir kontroversiško dialogo galimybė. Kramtanti gumą blondinė Maira iš apsakymo „Veža“ tiesiog kaip uola įkūnija miesčionišką tvarką ir stabilumą, o vaikinas tamsiais akiniais, apsvaigęs nuo tablečių ir ezoterinės literatūros, – kvailelis, bandantis pakeisti „figūrų išsidėstymą planetoje“ (p.107). Figūrų tvarka, šiaip ar taip, gana gera ir visiems priimtina, be to, uoliai saugoma, todėl galimybė nerealizuojama, bet jos nuojauta visuomet plevena ore.

       Kaip ir taikos karalystės viltis.

       O tai, sakyčiau, ne taip jau mažai pradedančiai rašytojai.

       Literatūra ir menas
       2005 02 25