Jaroslavas Melnikas. Tolima erdvė. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Pirmą kartą Jaroslavo Melniko pavardę išgirdau, regis, prieš porą metų Vilniuje „Litexpo“ parodų rūmuose vykusioje knygų mugėje, kai Rašytojų sąjungos leidyklos stende buvo pristatomas šio rašytojo smulkiosios prozos rinkinys „Labai keistas namas“. Labai keistas rašytojas, tuomet pagalvojau, niekur lig tol man negirdėtas. Netoli stendo skaitytojus kalbinantis Valentinas Sventickas garsiai visus tikino, kad tai labai geras rašytojas. Tuomet praėjau pro šalį. Tikriausiai savigynos instinktas privertė atsispirti reklamuojamai prekei. Nors pasąmonėje jau žinojau, kad prie J. Melniko tikrai grįšiu. Laikui bėgant, teko susipažinti su keletu jo prozos publikacijų literatūrinėje spaudoje. Ir įkvėpiau... gero tyro oro.
Turiu prisipažinti, kad esu labai išranki skaitytoja. Visus naujus viršelius su negirdėtomis neregėtomis šiuolaikinių autorių pavardėmis čiupinėju atsargiai, nes daugelis knygų, kaip rodo skaitymo patirtis, nuvilia. Pritariu minčiai, kad šiuolaikinė proza turi nutolti nuo tradicinių pasakojimo būdų ir ieškoti raiškos naujovių, tačiau neretai tuose moderniuose bandymuose pasiklystama, nemotyvuotai sutraukoma siužeto linija, iki galo neatskleidžiami charakteriai, naujos raiškos savitumai nelemia kūrinio gelmės ir kokybės. Taigi, laikui bėgant ima atrodyti, kad visgi yra dalykų, kurie gerame prozos kūrinyje, net ir moderniame tekste, turėtų išlikti. Tai, kas J. Melniko kūryboje patraukė iš karto ir ko jau seniai buvau pasiilgusi, pirmiausia ir buvo beveik chrestomatinė, kompoziciškai tobula smulkiojo prozos žanro (apsakymo) teksto struktūra, siužeto linija ir visiškas užbaigtumas. Dėl tos priežasties J. Melnikas šiandieninės prozos kontekste man pasirodė kaip skaitytojui ir pačiam sau atsakingas rašytojas. Jo tekste nestinga modernių potėpių, regimo pasaulio vaizdas labai šiuolaikiškas ir daugiasluoksnis, tačiau žanro atžvilgiu visada remiamasi pačiais svarbiausiais matmenimis: veiksmo nuoseklumu, intrigos augimu, įspūdinga kulminacija ir atomazga (to dažnai trūksta moderniajai prozai). Taigi naujausią rašytojo romaną „Tolima erdvė“ ėmiau į rankas iš anksto jausdama geros literatūros svorį. Be to, patyrus rašytojo smulkiosios prozos žavesį buvo labai smalsu išmėginti stambųjį žanrą.
Beje, negaliu nutylėti vieno įdomaus sutapimo, susijusio su aptariamo romano tema: „Tolimą erdvę“ ėmiau skaityti vieną savaitgalį apsilankiusi Druskininkų vandens parke. Tame gigantiškame chloro ir tvankios erdvės paviljone išbuvau lygiai dvidešimt minučių – kol du kartus (ateidama ir išeidama) persirengiau, nors išpirkta pramogų laiko trukmė buvo keturios valandos. Tuomet dar nežinojau, kad pamačiau tikrąjį Gabro megapolį, suręstą iš metalinių karkasų ir sienų, kur žmonės juda tam tikromis kryptimis, bet visuomet lieka toje pačioje vietoje. Megapolis, artimoji erdvė.
Nebuvau ir nesu fantastinės literatūros gerbėja, tačiau J. Melniko sukurtas fantastinis pasaulis, reikia prisipažinti, įtraukė. Vienas didžiausių laimėjimų, kad sumaniai konstruodamas išgalvotą, neegzistuojantį pasaulį autorius išvengia netikrumo šešėlio. Jau smulkiosios prozos tekstuose riba tarp fantazijos ir realybės išties blanki, dažnai tos dvi erdvės labai gražiai pereina viena į kitą, o „Tolimoje erdvėje“ rašytojas įrodo turįs neribotus fantazijos ir išmonės išteklius. Nesanti, nereali aplinka vaizduojama itin smulkmeniškai. Elektronikos, informacinių technologijų ir sava, autorine, leksika (karkasai, organinis gėrimas, akių plombos, sraigtaplanas, pneumotraukinys, estakada...) žongliruojama tarytum įprastinių daiktų vardais. Skaitydamas netrunki įsitikinti, kad romane vaizduojamas ateities pasaulis yra iš lėto subrandintas fantazijos vaisius. Tačiau visa tai, žinoma, tėra paviršinis kūrinio sluoksnis, įtraukiantis savo egzotika. Esminė romano problematika slypi kur kas giliau ir keliami klausimai tikrai nėra svetimi mūsų šiandienai. Fantastinė kūrinio erdvė J. Melnikui tėra apvalkalas, parankus indas svarbiausioms egzistencinėms šiandienos žmonijos problemoms sutalpinti: kas aš esu? Kas yra laisvė? Kas yra tas, didžiulis? Tas, nenugalimas? Tai klausimai, kuriuos nuolat sau pačiam kelia romano herojus Gabras, aklas regintysis, staiga atidengtomis akimis pažvelgęs į jį supantį pasaulį. Ir ne tik jis. Nesunku atpažinti, kad Gabrui kylančius klausimus kiekvienas iš mūsų yra kada nors uždavęs sau pačiam, amžinasis nežinojimas lydi žmoniją iki šių dienų. J. Melnikas jautriai ir atsakingai suvokia tų klausimų svarbą nepamatuojamu greičiu kintančiame XXI amžiaus pasaulyje. Vis intensyviau jaučiamas stiprėjantis būties absurdiškumas yra skaudi mechanizuoto ateities pasaulio realija.
Nestandartinę ir neįprastą pagrindinio veikėjo gyvenimo situaciją J. Melnikas pasuka intriguojančiu ir sudėtingu, bet visais laikais skausmingai žmonijos tebeieškomu keliu tikrosios tiesos link. „Tolimos erdvės“ herojus Gabras Silkas gyvena, veikiau egzistuoja, išgalvotoje erdvėje – megapolyje, kur žmonės gimsta akli ir taip nugyvena savo dienas. Sudėtingoje, daugiasluoksnėje elektronikos valdomoje megapolio sistemoje aklieji įsitvirtina išgyvendami artimosios erdvės pojūtį: dėl jutiklių ir perduodamų signalų jie jaučia vienas kitą per atstumą, keičia buvimo vietą, bet artimoji erdvė neišvengiamai valdo juos – visiškai priklausomus ir bejėgius. Jau nuo pirmųjų puslapių juntamas įtaigus ir sukrečiantis J. Melniko romano-metaforos daugiareikšmiškumas. Atsižvelgiant į rašytojo keliamus egzistencinius klausimus ir žmogaus laisvės idėjos interpretaciją, „Tolimą erdvę“ būtų galima lyginti su Richardo Bacho „Džonatanu Livingstonu Žuvėdra“. Juolab kad į svarbiausią klausimą – kada būni laisvas? – ir R. Bachas, ir J. Melnikas atsako analogiškai: tikroji laisvė įmanoma tada, kai egzistuoja vadinamoji tolima erdvė – siekis, tikslas, troškimas pažinti nežinoma. Riba niekada negali būti nubrėžta, riba bet kokiu atveju reiškia laisvės baigtį.
Įdomus J. Melniko romano bruožas – periodiškai plečiamas regimo pasaulio vaizdas ir nykstanti distancija. Praregėjęs herojus su siaubu apsidairo aplink ir suvokia, kad tamsoje ropojančios skarmaluotos, nevalyvos būtybės – tai jis pats ir jam artimi žmonės. Plėtojantis siužetui ir augant intrigai Gabro, taip pat ir skaitytojo, pasaulio ribos keičiasi, romano erdvė nuo susiaurintos iki taško sąmonės išsiplečia iki visiškos neaprėpiamybės. Įdomus tuo pat metu vykstantis herojaus savęs identifikavimo procesas: pats buvęs aklasis ir staiga praregėjęs, jis bando pritapti prie Okso Niurpo vadovaujamos buvusių reginčiųjų, bet vėl apakintų žmonių grupės, tačiau skausmingai suvokia, kad jo tikslai iš esmės skiriasi. Gabras neranda prieglobsčio sielai ir saugiame reginčiųjų pasaulyje, kuriame turėtų sėkmingai pritapti. Sukrėstas herojus suvokia, kad jo padėtis labai netipiška: jis nebegali pritapti nė viename iš trijų jį supančių pasaulių. Augant įtampai ir artėjant kulminacijai darosi sunku nuspėti, kaip romano autorius ketina išnarplioti sudėtingą pagrindinio veikėjo situaciją. Nutraukęs visus saitus su brangiais žmonėmis ir praeitimi, Gabras Silkas romano pabaigoje atsiduoda nežinomybei, piligrimystei, amžinoms klajonėms ir paklūsta begaliniam sielos troškimui skverbtis į visa, kas nepasiekta, nepatirta, būti nuolat kankinamam tolimos erdvės pojūčio. Jį išgyventi, t. y. nuolat gyventi brangių dalykų ilgesiu, – štai kas yra žmogaus būties saldumas. Skaitant paskutinius puslapius apima sukrečiantis suvokimas: praeitis ir atsiminimai brangūs tol, kol gali jais mėgautis iš tolo, jausmų katarsis patiriamas tik išlaikant atstumą. Paprasta. Štai ir atsakymas į svarbiausią klausimą.
Romane gausu mistifikuotų ir realių veikėjų, tačiau įdomiausios man pasirodė moterys. Apskritai, kiek teko skaityti J. Melniko prozos, pastebėjau, kad moterų paveikslai šio rašytojo kūryboje labai išskirtiniai, taikliai psichologizuoti ir persmelkti emocinės šviesos. „Tolimoje erdvėje“ tokie yra Lioz, Natali ir Nijos personažai. Trys moterys, trys šaukiantys pasauliai. Labai įspūdingas ir tikroviškas yra netikėtas Natali prisipažinimas sau pačiai: „Jis man kažkoks prijaukintas, nes juk jis aklasis. [...] Na taip ir yra: man taip saldu jį valdyti.“ Net ir beatodairiškai mylėdamas žmogų, jei esi pranašesnis, manipuliuoji juo.
Romano fragmentiškumas ir siužeto vientisumas akivaizdžiai įrodo J. Melniką galint ir mokant parašyti modernųjį lietuvių romaną. Teksto kompozicija išties įdomi: autorius plėtoja siužetą pasitelkdamas daugybę linijų. Svarbiausia iš jų, žinoma, yra pagrindinio veiksmo linija, į kurią įsilieja kitos: Gabro dienoraštis, Lioz dienoraštis, Natali laiškai, psichiatrijos vadovėlio uždarosioms įstaigoms ištraukos, sunaikintų tiražų eilėraščių nuotrupos, įvairiausios instrukcijos, aklaisiais manipuliuojančios vadovybės įsakymai ir kita. Tokia romano „dėlionė“, iš pirmo žvilgsnio galinti pasirodyti kaip padrikas ir painus kratinys, iš tikrųjų pasižymi stulbinamai tvarkingu siužetu ir kompozicija. Manau, „Tolima erdvė“ yra labai svarbus įvykis šiandieninėje lietuvių prozoje, tai vienas iš nedaugelio stambiosios prozos kūrinių, kuriame meniškai ir giliai užčiuoptos svarbiausios XXI amžiaus žmogaus egzistencinės problemos.
Beje, tos keturios valandos Druskininkuose sutirpo kaip viena. Išvaikščiojau visus parkus ir alėjas, pagaliau prisėdau mažame pušynėlyje. Nespėjau susivokti, o aplink mane jau lakstė pulkai rudasermėgių voveraičių. Jos liuoksėjo medžių kamienais ir viršūnėmis, atstraksėjusios prie kojų žiūrėjo man į veidą, o jų mažos ir guvios akytės buvo kupinos neaprėpiamos laisvės džiaugsmo. Juk tolima erdvė visada egzistuoja.
Šiaurės Atėnai
2009-09-18