Danutė (sėdi ant suolo atlošo) Palangoje su giminaičiais, 1934 m.       Šie žodžiai ne tik parašyti rašytojos, mokytojos, JAV visuomenės ir kultūros veikėjos Danutės Lipčiūtės-Augienės, bet ir jos gyvenimu pagrįsti.

 

       1944 metais antroji rusų okupacija išstūmė iš Tėvynės ją su šeima į Vakarus. Gyvenimas nelepino, tačiau tai, ką patyrė ir tai, kas buvo pasėta jos širdyje – gimtinėje Bernotuose ir dėdės Maironio namuose, sukrito giliai į širdį, buvo brandinama ir davė puikius vaisius. Neabejotinai reikšmingą vaidmenį jos ir jos brolių ir seserų gyvenime suvaidino dėdė Maironis. Danutės mama Kotryna Mačiulytė-Lipčienė buvo jauniausia Maironio sesuo. Mačiulių šeimoje augo dar dvi seserys – Marcelė ir Pranciška. Brolio ryšys su seserimis buvo ypatingas: iš pat vaikystės apsuptas jų meilės, vėliau, baigęs mokslus Kauno ir Peterburgo dvasinėse seminarijose, dosniai dalijo joms ir jaunėlės sesers Kotrynos vaikams širdies šilumą, šelpė materialiai. Marcelė pasirinko šeimininkės dalią ir gyveno brolio namuose Kaune. Kotryna vienintelė ištekėjo ir susilaukė septyneto vaikų. Pranciška apsigyveno vaikaitės Elenos Lipčiūtės-Babonienės šeimoje Bernotuose.

 

       Lemties kelias nuvedė Maironį į Peterburgo dvasinę akademiją, kurioje studijavo, o vėliau penkiolika metų ėjo profesoriaus pareigas. Tačiau atostogoms dažnai grįždavo į tėviškę, jaunėlės Kotrynos paveldėtą. Čia jį pasitikdavo pulkelis išsiilgusių vaikaičių. Tas malonias ir jaudinančias akimirkas atmena dukterėčia Julija Lipčiūtė-Gečienė: ,,Maironis mylėjo seseris ne žodžiais, bet veiksmais. Atvykdamas atostogų iš Petrapilio, ko jis joms nepriveždavo: ir medžiagų, ir papuošalų... o mums vaikams žaislų. Ūkiui nesigailėjo rublių. Rūpinosi ir sesers Kotrynos sveikata. Gydytojui patarus, ją išvežė į Rygos pajūrį.“ Vaikaitės Julijos prisiminimuose išnyra Maironio paveikslas: ,,...mėgdavo vienas vaikščioti Luknės krantais, niekad nesiskirdamas su knygomis. O kartais pasikviesdavo mus į beržynėlį ir ąžuolynėlį parinkti baravykų, raudonviršių... su mumis gerokai juokaudavo, lenktyniaudavo. Mums jis buvo toks mielas ir geras.“

 

       Po 15 profesoriavimo metų Peterburgo dvasinėje seminarijoje Maironis gavo paskyrimą dirbti rektoriumi Kauno dvasinėje seminarijoje. Atvykęs į Kauną nusipirko šalia seminarijos esantį namą ir 1910 metais apsigyveno jame. Maironis su seserimi Marcele tvarkė aplinką: sodino vaiskrūmius, vaismedžius, sėjo gėles, grindė takelius. Sesuo rūpinosi brolio buitimi: dailiai siuvinėjo, nėrė vąšeliu, rišo linines užuolaidas, mezgė staltiesėles. Kotrynos vaikams paaugus, Maironis nusprendė imtis atsakomybės ir leisti juos į mokslus. Septynetas Kotrynos vaikų vieni trumpiau, kiti ilgiau, apsupti dėdės ir tetos švelnios meilės, mokėsi ir gyveno Kaune. Ypatingi ryšiai susiklostė su vyriausiu Kotrynos sūnumi Mikalojumi. Dėdės remiamas mokėsi Rygoje, Petrapilyje, vėliau tapo savanoriu, kariškiu, pirmuoju Lietuvos generalinio štabo žvalgybos skyriaus viršininku. Maironis sutuokė Mikalojų su operos soliste Marija Marcinkevičiūte, iškeldamas savo namuose jųdviejų vestuves. Palaiminęs šeimą, davė pinigų studijoms Prancūzijoje. Sėkmingai baigęs studijas Mikalojus su žmona Marija grįžo į Kauną. M. Lipčius buvo paskirtas Finansų ministerijos departamento direktoriumi. Tarp Maironio ir šios šeimos užsimezgė graži draugystė: dalyvavo įvairiose arbatėlėse, susitikimuose su vyriausybės vyrais, kultūros žmonėmis; kartu leisdavo atostogas. Vėliau, negailestingų istorinių pervartų metu Mikalojus tapo sovietinių represijų auka – išvežtas į Pečioros (Komi ATSR) lagerį, ten ir mirė.

 

       Maironio namuose gyveno, mokėsi, brendo ir kiti Kotrynos vaikai: Julytė, Teklytė, Stasys, Algirdas, Elena, Danutė. Pradinius mokslus jie buvo išėję mokytojos Teklės Navickaitės globoje, vėliau mokėsi Raseinių gimnazijoje, o Kaune ir Julytė, ir Teklytė baigė ,,Aušros mergaičių gimnaziją“, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Vaikaitės džiaugėsi dėdės gerumu ir rūpestingumu. Julytės prisiminimuose skamba dėkingumo žodžiai: ,,... o kiek pastangų Maironis dėdavo, kad kuo daugiausia mums to mokslo davus. Ir muzikos, ir skulptūros, ir kalbų. Galėjai semtis to viso, tik noro reikėjo. Pratino prie skaitymo, domėjimosi žurnalais, laikraščiais, duodamas ir reikalaudamas nurodytus straipsnius perskaityti. Prancūzų ir vokiečių kalbų patsai mokino.“ Maironis pakrikštijo du Kotrynos vaikus: Eleną ir Algirdą. Abu jie augo Maironio namuose. Elena Lipčiūtė-Babonienė prisiminė: ,,Mes, sesutės, labai mėgom dainuoti dainas pagal Maironio žodžius. Jam tai patikdavo. Jis atsidarydavo duris ir tartum kokį reikalą turėdamas pereidavo per kambarį, kur mes dainuojame, nusišypsodavo ir atnešdavo mums skanių saldainių.“ Elena kartu su Maironiu mėgo dirbti sode ar darže: „Dėdė pats prižiūrėdavo medelius, kasdavo ežias, išsitepdavo rankas. Tačiau, Jis nuolat kartodavo, kad nereikia gėdytis sutrūkusių, kietų, nuo darbo rankų, reikia gėdytis baltų, išlepintų tinginio rankų.

 

,,aš viską puikiai prisimenu“

 

       Ilgiausiai Maironio namuose gyveno jauniausia Kotrynos duktė Danutė. Aštuonerių būdama peržengė dėdės Maironio namų slenkstį. ,,Aš viską puikiai prisimenu, buvau pilnateisė tų namų naikintoja, jis mokėjo už mokslą, leido gyventi savo pastogėje. Iš tikrųjų reikia stebėtis juo, o ypač tetos Marcelės kantrybe, kai kartais susėsdavome prie stalo nemažas būrys mokslus beeinančių triukšmadarių.“ Kiek daug gražių ir prasmingų akimirkų, praleistų dėdės globoje, kiek daug išminties ir meilės iš jo patirta. Danutė prisimena, kad Maironis buvo ypač reiklus mokslo atžvilgiu, tikrino dienyną, skatino mokytis. Danutė kaip ir jos sesutės lankė „Aušros“ gimnaziją, domėjosi humanitariniais dalykais. Maironis mokė prancūzų ir vokiečių kalbų, tačiau pirmenybę teikė lietuvių kalbai, gimtajam žodžiui. Maironio įrašytas palinkėjimas į jos sąsiuvinį tapo kelrode žvaigžde:

 

                                                                            Vaikeli mokinkis,

                                                                            Lietuve vadinkis,

                                                                            Doros nenustok niekada

                                                                            O mokslas daug gali,

                                                                            Suteiks jis tau dalią

                                                                            Jei Dievo garbės

                                                                            Tau liepimai tuščiai neskambės.

 

       Rūpestingas dėdė mažoje širdelėje skiepijo meilę, gėrį ir grožį. Danutę žavėjo jo paprastumas, natūralumas, jokio pasipūtimo, pozos. Nors ir mėgo keliauti (aplankė Vokietiją, Šveicariją, Italiją), bet Dubysos krantai traukė ir viliojo. Maloniausias metas jam buvo pavasaris, kai pievos susiliedavo su dangaus mėlyne, žydint neužmirštuolėms, žibutėms. Rūtos buvo mėgiamiausia jo gėlė. Danutės atsiminimuose išlikę džiugūs, nuotykingi prisiminimai iš kelionių su dėde į Palangą, Birštoną, Panemunę. O kokie reikšmingi jai buvo teatrų ir parodų lankymai! Dėdės namuose gautos ir pirmosios bendravimo pamokos: įvairių švenčių metu buvo sodinama prie stalo su menininkais, valdžios vyrais, vyriausybės nariais, bažnyčios hierarchais. Gražios ir prasmingos akimirkos, patirtos Maironio namuose, suteikė gyvenimui ypatingų spalvų: „Jis buvo kantrus ir atlaidus, mylėjo mane,“ – prisimena Danutė.

 

       Tačiau Danutei teko išvysti ir pajusti Maironio rezignavimo skausmingas valandas, kai bažnytinė vyresnybė nesuteikė vyskupo titulo, o jaunieji poetai, nuvertindami jo kūrybą atvirai deklaravo: ,,Maironis nuseno, Maironis paseno, labanakt, Maironi...“ Bebaigianti „Aušros“ gimnaziją Danutė kreipėsi į dėdę patarimo: ką studijuoti? Į Maironio klausimą: kur linksta širdelė? – atsakė, kad į literatūrą. Jau gimnazijoje buvo parašiusi vaidinimą apie Vytautą, kuris buvo pastatytas ir sėkmingai suvaidintas. Tačiau Dėdės atsakymas suglumino. Prisimena jo keistą šypseną ir trumpus žodžius: „Ir Tau ji svilėsiais pakvips“...

 

       Daugiau nei dešimt metų, praleistų Maironio globoje, suformavo jos pasaulėvaizdį, praplėtė pasaulėžiūrą, subrandino asmenybę. Kertiniai akmenys: meilė Tėvynei Lietuvai, lietuviškam žodžiui, tiesai, dorai, padėti dėdės dėka, tapo jos gyvenimo pamatu. 1932 metais netekus savo artimo globėjo, sielojosi dėl jo mirties. Vėliau, 1936 metais, visi dalyvavo Maironio muziejaus atidarymo šventėje.

 

Širdies balso vedama

 

       Sėkmingai baigusi „Aušros“ gimnaziją, Danutė paklausė savo širdies paliepimo ir įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, humanitarinį fakultetą. Studijų objektais tapo lituanistika su šalutine prancūzų kalbos ir literatūros specialybe. VD universitete išminties sėmėsi iš profesorių V. Mykolaičio-Putino, V. Krėvės, P. Skardžiaus ir kt. Ją traukė pilnavertis studentiškas gyvenimas – įstojusi į „Šatrijos“ draugiją, aktyviai dalyvavo organizacijos veikloje; dainavo chore; rašė eilėraščius. Nuo 1932 metų bendradarbiavo žurnale „Naujoji Vaidilutė“. Sėkmingai baigusi studijas gavo Lietuvių-prancūzų draugijos stipendiją ir išvyko tobulintis į Sorbonos fonetikos institutą.

 

       Daugelis jaunuolių anuomet gilino žinias Paryžiuje, Sorbonoje. Studijos plėtė pasaulėžiūrą, o įmantri miesto architektūra, menas, gamta spalvino pasaulėvaizdį. Likimo buvo lemta, kad liekna, juodakasė žemaitė susitikusi Paryžiuje dailininką Paulių Augustinavičių-Augių tapo jo mūza, įkvėpėja, vaikų motina.

 

       Žemaitis, gimęs Gečaičiuose (Plungės r.). Mokėsi Telšiuose, vėliau Kauno meno mokykloje. Jaunuolio būta gabaus ir talentingo: dar besimokydamas Meno mokykloje, dalyvavo grafikos darbų parodoje Košicoje, Čekoslovakijoje. O nuo 1935 metų – visose Lietuvos dailininkų sąjungos rengiamose parodose Lietuvoje, Rygoje, Taline. 1936 metais surengė pirmąją personalinę parodą Telšiuose, ,,Alkos“ muziejuje. Baigęs studijas jis, kaip ir Danutė, gavo stipendiją ir išvyko studijuoti grafikos ir spaudos meną. Prancūzijos laikotarpis buvo ypač kūrybingas P. Augiui. Paryžiuje sukurti darbai išsiskyrė savitumu ir originalumu: ,,Bažnytkaimis Lietuvoje“, ,,Pavasaris“, ,,Malda“. Paryžiuje jis sukūrė ir Žemaitės ,,Petro Kurmelio“ raižinių ciklą. Reikšmingas ir Pauliaus Augiaus diplominis darbas – spalvotieji medžio raižiniai ,,Žemaičių vestuvės“ pagal vysk. Motiejaus Valančiaus kūrinį. Tai monumentalus 78 medžio raižinių ciklas. 1938 metais šis darbas buvo eksponuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejuje surengtoje parodoje ir buvo pažymėtas pirmąja premija.

 

       Grįžę į Lietuvą jaunieji sumainė žiedus. Likimas nepašykštėjo jiems meilės, švelnumo, abipusio supratimo. Šeimoje augo trejetas vaikų. Danutė mokytojavo, Paulius bendradarbiavo ,,Vaire“, ,,Lietuvos aide“, ,,Naujojoje Romuvoje “, ,,Žemaičių žemėje“. Jis iliustravo S. Nėries ,,Eglę žalčių karalienę“, ,,Našlaitę“, K. Borutos ,,Saulę ant savo pečių parnešti išėjo“. Kūrė įstabų ,,Žemaičių simfonijų“ ciklą (1939–1948).

 

       Ramų šeimos gyvenimą sujaukė rusų okupacija. Tuomet daugybė lietuvių šeimų patyrė rusų, vokiečių okupacijų žiaurumus. Du Pauliaus broliai, Vacys ir Kostas, iš universiteto išėjo partizanauti ir paguldė galvas miškuose, kitas brolis, Jonas, būdamas ketvirto kurso studentas, žuvo vokiečių okupacijos metais, o brolis Kazimieras su penkiais mažais vaikais ištremtas į Krasnojarsko miškus.

 

       Virš Danutės artimųjų sklandė ,,plėšrioji raudonoji paukštė“: 1940 m. buvo suimtas ir ištremtas Sibiran vyriausias brolis Mikalojus, ten ir mirė. 1941 metais suimta ir jos sesers Elenos Babonienės šeima, o kartu ir Maironio sesuo Pranciška (mirė Sibire), ištremta į Sibirą, į Ust-Kulomą. Juodi debesys tvenkėsi ir virš Augių šeimos. Pasirinkimo nebuvo: arba patiems trauktis į nežinią, arba per prievartą būt išvežtiems gyvuliniuose vagonuose Sibiran. Jaunos moters, motinos vidinis balsas pakuždėjo, kad reikia gelbėti vaikus ir gelbėtis patiems. Visa šeima išvyko į Austriją, vėliau į Vokietiją. Sunkiomis tremties sąlygomis abu menininkai neprarado pusiausvyros: kūrė, rašė, tapė, piešė. Paulius dalyvavo parodose, tapo literatūros ir meno žurnalo ,,Mintis“ dailės skyriaus redaktorium.

 

       Vokietijoje, Memingene, buvo išleista P. Augiaus iliustruota S. Bačinskaitės ,,Žalčio pasaka“. Knygos įžangoje dailininkas įrašė dedikaciją: ,,Mano brangiems Tėvams ir neužmirštamiems Broliams ir Seserims, raudonojo maro aukoms…“ Suredagavo ir parengė leidinį ,,Lietuvių menas tremtyje“ (anglų kalba). Sunki pilka tremtinio buitis neatėmė kūrybinių galių. Jis dalyvavo parodose: 1946 m. Brezenge ir Insbruke (Austrija), Getingene ir Baden-Badene (Vokietija), Amsterdame (Olandija).

 

       Vokietijoje likimas skaudžiai nuskriaudė jaunuosius menininkus: padovanojęs gražų ir giedriai spindintį Sauliuką, po kelerių išsivedė jį Anapilin. Pabėgėliai iš Lietuvos puoselėjo viltį pusmetį, metus praleisti svetur ir vėl grįžti tėvynėn. Deja, svajonėms neteko išsipildyti, teko ieškoti ,,savosios žemės svetur“.

 

       „Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

       2010-01-09