Spalio 25d., šeštadienį, Kauno „Jazz – palėpėje“ pirmąkart vyko tarptautinis audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalis „Tarp 08“. Tarpdisciplininius menus ir poeziją jungiantis renginys organizuojamas jau trečius metus vis kitoje netradicinėje erdvėje. Pernai pasirinkta Vilniaus „Vasaros 5“ ligoninės teritorija, o šiemet festivalis išsiplėtė į „tarp: vilniaus/kauno/klaipėdos/šiaulių“ ir spalio - lapkričio mėnesiais aplankys minėtus Lietuvos miestus. „Tarp 08“ tęsiant savo kelionę po Lietuvą dar spėjau pakalbinti jo organizatorę poetę ir dramaturgę Gabrielę Labanauskaitę.

 

Kaip gimė audiovizualinio festivalio „tarp“ idėja?

 

Festivalio idėja kilo prieš gerą penketą metų, kai pati ieškodama įdomesnės poezijos ir kitų menų išraiškos nusprendžiau draugėn suburti ir kitus panašiai mąstančius ir ta pačia linkme einančius menininkus.

 

Sykiu tai buvo paskatinimas ir tiems, kurie norėtų kažką panašaus daryti, bet neturi kontaktų iš vienos ar kitos srities kuriančiųjų.

 

„tarp“ – kol kas vienintelis tarptautinis audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalis Lietuvoje, suteikiantis ne tik kūrybinę audiovizualinės poezijos nišą, bet ir galimybę susipažinti su mūsiškių bei užsieniečių poetų, muzikantų bei vaizdo menininkų darbais.

 

Bet vis tik – kodėl būtent audiovizualinis festivalis?

 

Todėl, kad tai yra ta sritis, kuri domina mane pačią ir sykiu tai yra ta sritis, kurios XXI amžiuje turbūt nepavyks niekam išvengti, netgi poezijai – esame apsupti garso, vaizdų ir pan. Net kai galvojame, kad nieko nestebime, kažkas stebi mus pačius.

 

Beje, kodėl „audiovizualinis“, niekas kaip ir nebeklausia. Veikiau priešingai – klausia, kodėl poezijos. Ekspresyvi poezijos, vaizdo ir garso simbiozė užburia ir leidžia atsispirti nuo blizgančio komercinio paviršiaus. O atsispirti nuo kasdienybės prozos visada norisi.

 

Kuo būtent galėtumėte pasigirti prieš kitus poezijos festivalius?

 

Galbūt ne tiek pasigirti, kiek pasidžiaugti pačių menininkų entuziazmu, noru dalyvauti festivalyje kartais net ir be jokio honoraro (deja, Lietuvos kultūros ministerija ir kultūros fondas dar neremia šio festivalio ir tenka suktis kaip išmanome); įdomia ir kartais net marginalia avangardine programa; mažo ir todėl jaukaus festivalio įspūdžiu, kuris, kaip pastebėjo vienas literatūros kritikų, galėtų vykti bet kur – Niujorke, Berlyne ar panašiuose „išprotėjusiuose“ ir laisvamaniškuose miestuose.

 

O kodėl „tarp“ festivalis vyksta rudenį, kai ir šiaip poezijos festivalių tuo metu Lietuvoje yra gausu?

 

Nes rudenį krenta lapai, bet ne poetai.

 

Kas yra šio festivalio lankytojai?

 

Kol kas dažniausi festivalio lankytojai – poetai, menininkai, bei apskritai jauni ir kūrybingi žmonės, besidomintys tarpdisciplininiais menais ir panašaus pobūdžio renginiais.

 

Ar Kauno lankytojas skiriasi nuo kitų miestų svečių? Kokie buvo lūkesčiai festivalį organizuojant Kaune ir ar jie pasiteisino?

 

O taip, skiriasi (juokiasi). Kauniečiai nustebino savo punktualumu – didžioji žmonių dalis atėjo nuo vakaro pradžios ir išbuvo kiek leido fizinė sveikata ir kantrybė. Taip, taip, net ir fizinė sveikata – na ir kuris gi žmogus ramiai nusėdės vienoje vietoje šešias ar septynias valandas? Tokia ilga programa buvo pasirinkta sąmoningai pagal ankstesnę patirtį – vieni ateina anksčiau, kiti – vėliau, vieni išeina, kiti – išeina ir vėl gryžta draugais vedini ir pan. Žodžiu, vyksta tam tikra cirkuliacija ir žiūrovų kaita. Todėl dažniausiai vėlesniu metu darydavome intensyvesnę programą naktinėtojams, o Kaune tikriausiai reikėjo priešingai – poetų ir muzikantų pasirodymus kelti į pradžią, o poezijos klipų peržiūras – į galą.

 

Sužavėjo Vaivos Grainytės, Gražvydo Kardoko ir Benedikto Januševičiaus skaitymai ir improvizacijos. Kaip pasirenkate, ką kviesti pasirodyti?

 

Vienas iš esminių kriterijų – originalumas ir profesionalumas. Dažniausiai kviečiame tuos žmones, kurie sistemingai eina pasirinkta audiovizualinės poezijos kryptimi, o ne šiaip priešokom sukurpė kokį teksto ir muzikinio instrumento „gabalą“. Nors jeigu tai skamba įdomiai ir „pagauna“ – galima išbandyti ir tokį variantą.

 

Sykiu nesinori virti vien savo sultyse, todėl rengiamos ir užsienio menininkų kūrinių retrospektyvos, organizuojami gyvi pasirodymai, koncertai ir t.t.

 

Ar planuojate plėstis? Ko tikitės ateityje?

 

Manau, kad šiuo atveju aktualiausia ne apimtis, o idėja. Pavyzdžiui pernai „tarp“ vyko Vilniaus vasaros 5 ligoninės (psichikos reabilitacijos centro) patalpose ir truko beprotiškai intensyvias dvi dienas (iš tiesų būtų reikėję bent jau trijų – keturių vakarų), šiemet „tarp“ keliauja po Lietuvos miestus ir iš tiesų vadinasi „tarp 08:vilniaus/kauno/klaipėdos/šiaulių“. Geografiškai tai jau yra išsiplėtimas, bet iš tiesų svarbiausia šiuo atveju yra pati festivalio mobilumo užmačia, užkrečianti audiovizualinės poezijos bacila ir kitas LT žemėlapio vietas. Džiugu, kad kasmet atsiranda vis daugiau besidominčių audiovizualine poezija ir norinčių padėti. Kaune operatyviai tarpininkavo ir talkino organizuojant festivalį Lina Žukauskaitė ir Lina Vaičaitytė. Esu joms labai dėkinga.

 

O iš ateities nieko nesitikiu, ji tiesiog ateis. Ir tada pamatysim, kas ir kaip bus

 

Visa festivalio programa: www.tarpfest.lt


Kalbino Dovilė Butnoriūtė

ore.lt, 2008 11 10