Nežinau, kaip ten ištvėriau, kol atvažiavo. Kažko panašaus nematė net ir tie iš greitosios. Policininkai taip pat tiktai lingavo galvas. Pirmiausia reikia iškviesti policiją, o tik vėliau jie skambina greitajai. O geriausi buvo tie iš administracijos: Ponas Antoni, su tuo reikia kažka daryti, juk negali taip būti. Lengva pasakyti, bet tenai tiktai ugnis ką nors pagelbėtų, galiausiai lai rūpinasi tie, kurie po to čia gyvens. Tiktai kad laiptinėje dvokia taip, jog sunku ištverti. Pas mus niekada nieko panašaus nebuvo. Žmonės esti skirtingi. Žinia. Tas iš septinto, pavyzdžiui, pila ištisomis savaitėmis. Galiausiai čia toksai rajonas. Kažkada buvo kitaip, bet dabar tai tikriausiai visoje gatvėje kas antras arba net ir kas trečias turi darbą. Tai geria, kol pakanka jėgų, o vėliau jau galas. Kitas reikalas, kad tie, kurie galėjo išsikėlė į priemiesčius. Ir nėra ko stebėtis. Geriau vaikams nematyti tokios draugijos, kuri po durimis stovi dieną naktį. Na, o penkioliktame visi mušasi. Jinai verkia, vaikai verkia, jisai ją muša, o kai jisai prisigeria, tai jinai jį muša. Ir taip jau dešimt metų. Ar mažai buvo, kad pas mane atbėgdavo arba pas kaimynus beldėsi, kad apylinkinį iškviestų, arba tiesiog pralaukti, kol mažumą nusiramins. Nes jis beveik visada po degtinės įgauna beždžionės protą. Bet tas iš septinto geria daugiau, tiktai kad tyliai. Porą kartų laiptus apvėmė, kažkada prie durų užmigo, bet paskui atsiprašė, davė porą grošų. Kultūringas žmogus: Tai per tą nelaimingą įprotį – sako ir liūdnai šypsosi, nes juk žmogus jis išsilavinęs. O sekmadieniais tie, iš penkiolikto, už rankutės eina į katedrą ir pasivaikščioti. Na, nebent jinai būna su pamušta akim, tai tuomet ne. Tiesa pasakius, tai netgi pas tuos, kurie taip mušasi, kažko panašaus niekada nebuvo. Kas gali geriau žinoti, jeigu ne aš? Panašiai kaip kažkada gyveno čigonai prie Rinkos, tai turėjo tokį patį tvartą, nes kureno parketą, kol dar tas parketas buvo, o paskui tai jau statė tuos savo katlus ir ant grindinio kureno laužą, ar gamino ant ožio. Ir tai buvo dėl to, kad nei viena dujinė viryklė nėra tokia didelė, kad pakaktų pagaminti visai tai čigonų šeimynai. Juk šeimyna jų taip panašiai trisdešimt žmonių, įvairios dekterys, dėdės, kelioliką vaikų, nelabai žinant, kurie kieno, nes jei mergina sukako keturiolika, tai jau laikoma tinkama gimdyti ir ją ištekina. Ne bažnyčioje, o pagal juos, pas karalių. Panašu, kad sienos pas juos visos buvo aprūkusios, languose laikraščiai, arba ir tai ne. Sako, kad čigonas – tai vagis ir murzius. Žinia, kodėl kai kurie vagia. Tačiau pagal mane, tai ne jų kaltė, o tų, kurie jiems mieste liepė gyventi. Jeigu taip žmogui lieptų persikelti į taborą ir važinėti iš kaimo į kaimą, taip pat nežinotų, ką su savimi daryti. Dabar tai jau ne daug jų paliko rajone, išsikraustė arba išvažiavo į užsienį. O mūsų name tai ir negyveno, todėl niekada tokiame čigonų bute ir nebuvau. Girdėjau tiktai įvairius dalykus. Pažinojau kažkada čia kelis čigonus, kurie pardavinėjo kilimus ir puodus, nes jie tai juk garsūs puodžiai, tačiau pažinojau ne taip gerai, kad pas juos lankyčiausi. Toks vienas, bjaurybe jį vadinau, nes visuomet mane gatvėje šaukė, palauk bjaurybe, ir net man pasakė, kad nors ir nesu čigonas, o būtent bjaurybė, bet iš manęs padorus žmogus ir galėčiau vesti jo seserį, kuri jau šešiolikos ir greitai jau bus per sena. Jisai mane įtrauktų į verslą kilimais. Ta jo sesuo, Roksana buvo mūsiškai jos vardas, nes pagal juos kažkaip šiek tiek kitaip, buvo už mane jaunesnė trisdešimtčia metų, todėl iš to juokiausi. Iki to laiko, kol pas mane jos neatsiuntė. Stojo pas mane prie durų ir pasakė, kad turiu ją priimti, kad man patarnautų. Buvo graži kaip ir visos tos jų moterys: ilgi plaukai, akys kaip anglis ir dar prižiūrėta, matyt, kad broliui gerai ėjosi su tais kilimais. Sakau jai, kad man jokio patarnavimo nereikia, nes pats kažkaip susitvarkau, į ką jinai puolė raudoti, kad ją brolis prilups, nes jam patinku į svainius. Tai aš ją ir įsileidau, kad žmonės negirdėtų kaip rauda, pagirdžiau arbata ir aiškinu, kad esu jai per senas. O be to nieko iš to gero neišeis, nes čigonas turi laikytis su čigonu, o bjaurybė su bjaurybe. O jinai vėl rauda, kad man nepatinkanti ir kad jau esanti per senai vyrui. Aiškinu jai kaip žmogui, kad ne dėl to, kad jinai miela mergina, bet jinai ne man. Reiškia, sako, kad tau patinku. Galbūt ir taip, bet tai neturi jokios reikšmės, nes vis tiek nesituoksime. O jinai, ta Roksana, sako, kad bus man labai miela, nes moka būti miela, sutvarkys viską, patarnaus ir iš karto pradeda nusirenginėti. Jau galvojau, kad blogai baigsis, nes jeigu jau įlįs į lovą, tai norės pasilikti. Galiausiai jai sakau, kad jos napaliesiu, o netgi jeigu ir paliesiu, tai parsiųsiu pas brolį ir tuomet jau jos joks čigonas nepalies. Tuomet nustojo nusirenginėti. Parlydėjau prie to namo, kuriame gyveno durų, nes galiausiai sutemo. Ir liepiau jai daugiau nesirodyti. Vėliau, kuomet sutikau tą bjaurybę, tai yra jos brolį, pradėjau jam aiškinti, kad man per jauna, na ir kad iš čigonų, o ką aš išmanau apie čigonų reikalus. O jisai tiktai juokiasi, nes jisai jau atrado jai vyrą prie čekų sienos. Na, ir tiek. Dabar tai jau ir nebežinau, ar gerai padariau, kad ją parsiunčiau, galbūt iš tiesų man kažkiek senatvėje būtų pasitarnavus. O tuomet dar buvau žmogus pakankamai jaunas. Ponia Marylia buvo neseniai įsikėlusi ir man net į galvą nebūtų atėję, kad taip baigsis. Vienaip ar kitaip čigonų namuose nebuvau, tai ir nežinau, kaip jiems ten einasi. Bet kažko panašaus, kaip pas ponią Marylią, tai dar nemačiau ir tikiuosi, kad jau nebepamatysiu. Galiausiai, ir kiek gi man čia beliko.

       Ir blogiausias nebuvo pats vaizdas, bet ta smarvė, kurios nebuvo įmanoma su kuo nors palyginti. Galbūt panašiai dvokia pragare, nors į pragarą netikiu. Ir dangumi taipogi nelabiausiai tikiu. O kuomet įeinu į katedrą ir žvelgiu į šviesą krentančia per vitražus, tai man sunku netikėti Dievu. Tiktai kad katedroje yra daug lengviau tikėti nei tokioje vietoje kaip ši. Pamenu, kaip šitas butas atrodė dar prie ankstesnio savininko. Padėjau jam įsikelti. Tai buvo taip seniai, dar tuomet, kai visi namai turėjo kamštelius su raidėmis K ir W, kalt ir warm, senus koklinius pečius iš kažkokios Deutschkrone gamyklos ir puodelius prieskoniams gotikinėmis raidėmis. Mūsų name, prieš karą, turėjo gyventi pasiturintys žmonės, nes iš ankstesnių savininkų jam pasiliko keli porceliano daiktai. Už vieną tokią šokėjos figurėlę, buvo galima nupirkti pusę mašinos. Žinoma, vietinės. Tai buvo dėl to, kad įsikėlė iš karto po karo. Kuomet aš čia atsikėliau, mano bute spėjo išrauti net ir duris iš vyrių. Galiausiai gal tas gyventojas tuos porcelianus rado kur nors kitus. Jis buvo šiek tiek nevala, bet butas buvo puikus. Didžiulis salonas su arka, freskos ant lubų, o vonioje ir virtuvėje, viskas kas įmanoma iš porceliano. Vėliau tenai porą mėnesių niekas negyveno, iki ponios Marylės, o tiksliau Marijos. Bet visuomet prašė, kad ją vadinčiau Maryle. Jai taip pat padėjau įsikelti. Beveik neturėjo baldų, tiktai didžiulį fortepioną ir kalnus rūbų: dešimtis kilogramų batų, kepuraičių, paltų. Įnešiau tai ant savo pečių, todėl žinau, ką sakau. Ir visa tai aukščiausia klasė, kaip iš mados namų. Taip elegantiškai kaip jinai pas mus nesirengė nei viena moteris. Bent jau tada. Panašu, kad buvo garsi. Nežinau, niekuomet nesidomėjau muzika, o kuomet vėliau norėjau ką nors apie ją sužinoti, laikraščiai jau apie ją neberašė. Galiausiai gal ir nebuvo tokia garsi, bet kaip mums pakankamai. Tasai iš septintojo sakė, kad koncertavo visoje Lenkijoje ir netgi Europoje. O jisai apie tai nusimano. Labai nustebau iš kur tokia artistė pas mus, bet neklausinėjau, nes kažkaip nepatogu. Tai buvo rugpjūtis, prieš tiek metų, kad net skaičiuoti nesinori. O nuo rugsėjo pradėjo dirti mokykloje. Kažkaip tuomet metu mūsų “Glos” pasirodė žinutė “Žinoma pianistė – pedagogas”. Pamenu kaip šiandien, buvo tenai jos kažkokia nuotrauka iš koncerto, šalia stovėjo dirigentas ir lenkėsi publikai. Atrodė kaip tikra žvaigždė. Toje nuotraukoje buvo ilgais puikiais plaukais, o rankose laikė didžiulę puokštę, ne kažkokius tris gvazdikus, kaip buvo tuomet madoj, o rožes. Rašė, kad buvo Rubinšteino mokinė ir daugelį kartų koncertavo užsieny. Gyventojo iš septinto klausiau apie tą Rubinšteiną ir apie ponią Marylę, o jisai iš manęs juokėsi: Ką pone Antoni, įsimylėjot ponas. Nesistebiu, nesistebiu, efektinga moteris. Šiek tiek mane su tais pliurpalais sunervino, bet rimtai man pasakė, kad pats nesupranto, ko jinai čia ieško, nes tas, kas studijavo pas Rubinšteiną turi mokyti bent jau sostinės akademijoje. Be to, sakė, kad mūsų mokyklos direktorė yra jos pusseserė ir kad kažkada jinai čia dažnai atvažiuodavo. Ir greičiausiai iš tenai. O paskui sako: Žinot, ponas Antoni, taip jau yra su artistėmis. Nublanksta grožis, pirštai vis lėčiau bėgioja klavišais, baigiasi koncertai filharmonijose ir prasideda chaltūros. Galbūt jai norėjosi pasitraukti nei važinėti po mažus miestelius. Gražiai pasakė apie tuos pirštus, matyt, kad mokytas žmogus. Bet buvo neteisus. Nežinau, kiek tuomet ponia Marylė galėjo turėti metų, garantuotai sužinosiu iš nekrologo, bet vis tiek atrodė puikiai, nors ir buvo daug trumpesniais plaukais nei nuotraukoje “Glos”. Ir tikriausiai juos dažė, bet kas ten tas moteris supaisys. Tokia, pavyzdžiui, kaimynė iš pirmo aukšto, ta tai kas pusę metų keičia spalvą, greičiausiai nei jos vyras nebepamenu, kokia yra iš tikrųjų. Ponia Marylė vis dar darė įspūdį, o be to buvo garsi ir visi mieste norėjo su ja susipažinti. Pas ją rinkdavosi tokia linksma kompanija. Pradžioje juos atsivesdavo ta pusseserė su vyru. Girdėdavu kaip linksmindavosi ligi ryto: juokas, dainos, grojimas fortepionu. Bet tokios linksmos dainos “Tylus vanduo”, polkos arba valsai. Kartais ponia Marylė grodavo ir ką nors rimto. Klausiausi jos per atvertus langus, o žiemą praverdavau duris. Nežinau, kodėl, bet tas jos grojimas man kažkaip siejosi su mūsų katedra, ypatingai saulėtą dieną. Bet jinai niekuomet nevaikščiojo į katedra. Dažnai sekmadieniais, kuomet išeidavau iš namų, matydavau ją įsisupusią į chalatą, sėdinčią tame savo didžiuliame lange, geriančią kavą ir rūkančią cigaretes. Šypsodavosi tuomet man, jeigu pastebėdavo ir mojuodavo ranka. Bet dažniausiai nekreipdavo į mane ir praeinančius žmones jokio dėmesio. Iš savo pirmo aukšto žiūrėdavo į tvirtovę ir katedra. Būdavo liūdna ir nuvargusi. Nieko tame keisto, nes šeštadieniais linksma kompanija sėdėdavo ligi ryto. Trečią arba dar vėliau mane žadindavo garsūs balsai ant laiptų. Bet tai buvo kultūringi žmonės, aukšto lygio, taip kad jokio balagano po savęs nepalikdavo. Gyventojai irgi nesiskundė, galiausiai ji juk buvo garsi artistė. Vėliau nustojo vaikščioti ta puseserė su vyru, draugija ateidavo viena, partijomis po kelis žmones. Visuomet šeštadieniais ir ketvirtadieniais, bet tuomet jau nesėdėdavo taip ilgai. O dar vėliau pradėjo vaikščioti vien vyrai, vakarais kitomis dienomis, su gėlėmis ir šampanu. Ypač vienas ilgai vaikščiojo. Elegantiškas, jaunas, patrauklus. Ir jisai ilgiau pasilikdavo, bet niekuomet ligi ryto. Tokia iš penkto, paskalautoja, sutinka mane kažkada ant laiptų ir šaukia pilna gerkle: Pone Antoni, kažką reikia su ja daryti. Su kuo klausiu. Na kaip tai su kuo, su ta taip vadinama artiste, visi tiktai artistė ir artistė, o juk paprasčiausia beždžionė, kuri apie svetimus vyrus sukasi. Jau gana to triukšmo naktimis. Jeigu jūs nieko nedarysit, pasiskųsiu administracijai. Taip pat pasakė, kad kalba apie tą jauną, kuris pas ponią Marylę ateina. Panašu, kad jo žmona užpirko katedroje mišias už santarvę. Todėl jai aiškinu, kad elgtųsi padoriai ir netriukšmautų laiptinėje, ir kad aš jokių motyvų įsikišimui nematau. Kas kita pas jus – sakau – kai jūsų vyras daro betvarkę, kaimynai taip pat galėtų skųstis, bet kažkaip nieko nesako. Reikia būti žmogumi ir padėti, o ne ant pykčio daryti. Na, ir nuo to laiko su ja buvo ramu. Tačiau neilgai po to tas jaunikis nustojo ateidinėti ir draugija pasirodydavo vis rečiau, o vėliau ir visai nustojo rodytis. Ponia Marylė galbūt dėl to pradėjo savimi šiek tiek nesirūpinti. Ne tai, kad purvina ar apiplyšusi vaikščiojo, bet būdavo, kad nesusišukuodavo, nepasidažydavo ir taip pasirodydavo žmonėms. Ankščiau apie tai net nebūtų pagalvojusi. Stebėdavau ją kas rytą, kuomet eidavo į mokyklą. Atrodė, kad staiga pradėjo senti, lyg ją kas lenktų prie žemės. Nebuvo jau tokia energinga, pasitikinti ir tiesi kaip po atvažiavimo. Ir staiga iš dienos į dieną viskas pasikeitė. Pradėjo duoti pamokas. Vėl juokėsi ir rengėsi, visuomet būdavo pasidažiusi. Tų mokinių buvo du ar trys, visi baisiai jauni, buvo kokių 16-17 metų. Iš karto girdėdavo, kai grodavo jie, o kuomet ponia Marylė. Jai tai gaudavi taip lengvai kaip kavo gėrimas ar cigaretė rūkymas. O jų grojime buvo tas pats nervingumas ir nedrąsumas kaip ir elgesy. Tačiau kuo ilgiau lankėsi, tuo buvo labiau pasitikintys, drąsesni, netgi kartais su jais pasišnekėdavau, nes nepabėgdavo kaip pradžioje. Su muzika taipogi jiems sekėsi vis geriau, mažiau klydo, mažiau nervingai grojo. Kol galiausiai pagavau save, kad nesu tikras kas groja. Bet tai vis gi tikriausiai buvo jinai.

       Jai visuomet ateidavo laiškai iš užsienio, tačiau tuose šiukšlių krūvose sunku buvo susigaudyti. Geriau viską sudeginti. Ir taip metų metais pas ją niekas nesilankė, o ir laiškų pabaigoje nebegaudavo. Greičiausiai kažką tenai turėjo, nes dažnai atnešdavo registruotu paštu, kartą net turėjau jai padėti užnešti, kiek daug to visko buvo. Na ir kažkada vasarą atvažiavo mašina užsienietiškais numeriais. Kabrioletas – atlenkiamu stogu. Pas mus tuomet tokie nevažinėjo. Apskritai retai pasirodydavo užsieninės mašinos, ne taip kaip dabar, o tokį kaip tas mačiau tik seriale “Šventasis”. Jame sėdėjo patrauklus išsičiustinęs vyras su didžiule gėlių puokšte ir paklausė manęs, ar nežinau, kur galima nuplauti mašiną, nes tie mūsų, lenkiški keliai baisiai dulkini. Sakau, kad pas mus vietoje, tai nelabai, bet jei reikia galiu padėti. Atsinešiau kibirą su šiltu vandeniu, skudurą. Toksai vienas iš kaimyninio namo, čia prie namo plauna savo mašiną, tai ir žinau, kaip tai darosi. Jisai apsidžiaugė ir pasakė, kad gerai sumokės ir nubėgo pas ponią Marylę. Greičiausiai galvojo, kad aš jam tą mašiną nuplausiu, bet kodėl turėčiau tą daryti. Norėjau jam tiktai padėti, nes toksai jau esu, geranoriškas. Žmonės tokie privalo būti vienas kitam, galbūt tuomet mažiau pasaulyje būtų karų ir nelaimių. Ilgai tai netruko, gal kokias penkioliką minučių. Vos spėjau vandens į kibirą prisemti ir atnešti prie namo. Kažko panašaus tai nemačiau net ir pas tuo, kurie po degtinės suserga baltąją karštine. Langai buvo praverti ir buvo girdėti baisus triukšmas bei riksmai. Tai jinai, ponia Marylė, taip rėkė. Supratau tiktai kai kuriuos žodžius. Galvoji, kad čia tau bordelis – šaukė – kad gali atvažiuoti vienai nakčiai. Lauk iš čia. Tai tikrai supratau, nes kaip tik pravėrė duris į laiptinę. O paskui baisai tinktelėjo. Išsičiustyjęs išbėgo, buvo išraudęs. Net manęs nepastebėjo. Kuomet priėjo prie mašinos, langas atsidarė ir ponia Marylė, kuri atrodė, kaip po priepuolio, dar suriko: Nesirodyk čia daugiau. Ir pasiimk tas savo gėle. Ir išmetė gėles ant šaligatvio. Trinktelėjo taip, kad gabalas stiklo nukrito šalia manęs. Atrodė, kad langas išlėks iš rėmo. Tas įsėdo į mašiną ir iš tikrųjų daugiau jau nebesirodė, ar bent jau aš jo nemačiau. Gaila buvo tos puokštės, retai tokias gražias matau. Tačiau ką darysi. Kuomet norėjau pasišalinti duryse pasirodė ponia Marylė. Buvo apsirengusi išeiti ir labai įsiaudrinusi. Elgėsi taip lyg manęs nepastebėjo. Atsiprašau, norėjau tiktai pasižiūrėti, ar nieko nenutiko – pasakiau, tačiau taip tyliai, kad pats vos girdėjau tuos savo žodžius. Ir tiktai tuomet mane pastebėjo. Ponas tegu įeina. Ponas stovėjo tenai po langu, tiesa? Linktelėjau galva. Nedaug trūko, kad dėl to bjaurybės poną būčiau sužeidus. O dabar tai tiktai įstiklinti reikės. Ponas man tai padarys? Vėl linktelėjau galva, nors niekuomet nestiklinau langų. Na, matot, pone Antoni, koks iš jūsų padorus ir naudingas žmogus. Tai galbūt ponas rytoj užeisit, nes jau šiandien nebeištversiu vyriškos draugijos. Nusišypsojo. Dabar išeinu, iki pasimatymo.

       Nuėjau pas pažįstamą stiklių. Pasiskolinau glaisto, nupirkau stiklą, pasimatavau tokį kaip ir pas mane langą, nes juk langai mūsų name visi vienodi. Dar jo pasiklausinėjau kas ir kaip. Sekančią dieną laukiau, kol grįš iš mokyklos. Palaukiau dar pusę valandos ir nuėjau. Atidarė man elegantiška ir kvepianti kaip visuomet, o be to besišypsanti, taip lyg vakar nieko nenutiko. Prašau, tegu ponas įeina, gersit kavos ar arbatos. Mandagiai padėkojau ir iš karto ėmiausi darbo. Jos bute kvepėjo moterimi: kvepalai, apdarai ir dar nežinia kas. Tas kvapas net į galvą trenkė. Kuomet aš dirbau, jinai sukiojosi po virtuvę. Norėjau pasilikti čia kuo ilgiau. Tačiau kaip ilgai galima statyti vieną mažą langą. Ir taip tai dariau du kartus ilgiau nei reikia. Kuomet pabaigiau ir jau norėjau eiti, atnešė kavos ir pyrago. Pamaniau, kad ponas sutiks pasivašinti varškės pyragu – pasakė, o aš paklusniai atsisėdau. Mums, vienišiems žmonėms, pone Antoni, nes juk jūs vienišas, tiesa? – tačiau atsakymo nelaukė, nes žinojo. – Mums vienišiems žmonėms nėra kam iškepti pyrago, tačiau šiandien pirkau šviežų, – nusijuokė. Akimirką sėdėjome tylėdami, o paskui pradėjo klausinėti apie šeimą ir panašius dalykus. Papasakojo, kaip koncertavusi Londone ir pamiršusi viešbutyje natas, ir galiausiai pavėlavusi į savo pirmąjį koncertą užsienyje. Kuomet jau pabaigiau gerti kavą ir suvalgiau pyragą, paklausė kiek skolinga. Nieko neskolinga, – sakau jai į tai. O jinai, ne, vis tiek, kažkiek ponui esu skolinga. Tai galiausiai sakau, kad pinigų jokių iš jos nenoriu. Tačiau norėčiau ponios kai ko paprašyti. Priklauso ko, – jinai į tai. Norėčiau, kad ponia pagrotų fortepionu, – sakau. Dabar? O ko ponas norėtų? – nusijuokė. Ne dabar, galbūt sekmadienį, po pietų ateičiau? Gerai, – pasakė, – paruošiu ponui specialų repertuarą.

       Čia jau toksai darbas, kad netgi sekmadieniais žmogus neturi ramybės. Ir tada taip pat buvo. Būtent betvarkės laiptinėje turėjo pridaryti ir nors sekadienius dažniausiai visada turiu laisvus, tai kažkaip negalėjau to palikti ir kai grįžau iš katedros, tai kažkiek aptvarkiau. Toksai, jau esu, kad negaliu išlaikyti, kai kas nors yra ne tvarkoje. Po to vėl apsirengiau išeiginiais rūbais ir nuėjau gėlių. Mano buvo gražesnė puokštė nei to, kuris iš užsienio atvažiavo. Taipogi šampano nupirkau. Kai grįžinėjau su gėlėmis, tai tarpdury prasilenkiau su tuo jaunu, kuris dažnai pas ponią Marylę ateidavo. O paskui jau tiktai laukiau. Buvo nustebinta. Atidarė apsisautusi chalatu, su cigarete rankose. Kas nors atsitiko, – paklausė. Ak, visiškai pamiršau, kad ponas turėjo ateiti. Prašau, lai ponas užeina. Jau užėjęs pastebėjau, kad yra šiek tiek įkaušusi. Salone, ant stalo stovėjo tuščias vyno butelys. Tai man, – pažvelgė į gėles. Padaviau jai gėles ir šampaną. Matau, kad ponas atsinešė dovanų, pone Antoni, – nusijuokė garsiai. Ponui netrukdo mano padaras? Visiškai pamiršau apie pono vizitą. Ponas išgers su manimi? Padavė man taurę. Atidariau šampaną. Tai buvo toks tarybinis, pamenu kaip dabar, šampanskoje, tuomet buvo brangiausias. Ką ponui pagroti, turi ponas kokius nors mėgstamus autorius? Papurčiau galvą. Galbūt Bachą, – tą pavardę kažkada mačiau katedroje, kaip buvo vargonų koncertas. Matau, kad ponas yra žinovas. Bachas tai sudėtinga muzika. O gal ponas norėtų “Tykų vandenį”, pavyzdžiui? Na, gerai, pagrosiu ponui Bachą. Grojo puikiai, kaip visada. Ta muzika iš tiesų skambėjo kaip bažnytinė. Tiktai jinai prie jos su savo chalatu netiko. Tačiau kai grojo užmerkė akis, taip lyg be muzikos niekas kitas nerūpėtų: tas chalatas, išmuštas langas, vaikinai užsienietiškose mašinose ir tuo labiau aš. Staiga pertraukė. Atsigėrė šampano ir paprašė, kad dar įpilčiau. Patinka ponui? Tai gerai, – užsidegė cigaretę. – O tai ponas žino? – Sugrojo viena ranka, gabalėlį kažkokio labai liūdno kūrinio. Girdėjau tai radijuje, galbūt Šopenas. Tikrai taip. O tai ponas girdėjo? Ta melodija buvo labai linksma ir šokinėjanti. Net kvietė šokiui. Galbūt buvo net per linksma. Grojo jį rūkydama cigaretę vis garsiau ir greičiau, viena ranka vis siekdama šampano, bet tai visai netrukdė. Nei minutei nepertraukdavo. Galiausiai lyg atsipeikėjo. Nustojo staiga. Ponas žinot tai? – nežinojau, nors jau kažkada buvau girdėjęs, bet jinai net nelaukė atsakymo. – Tai kankanas, tai muzika, idealiai tinkanti bordeliui, tai yra, kad ir pavyzdžiui čia. Vėl nusijuokė, tokiu nelinksmu triukšmingu juoku. Lai ponas prieina čia, lai ponas nesigėdija. Patrauklus iš jūsų vyras, dar pačiame jėgų žydėjime, kodėl ponas vis vienas? Juk ponas patinka moterims? Priėjau prie jos ir kažkaip savaime man išsprūdo: Sužadėtinę palaidojau Sibire, o vėliau kažkaip nesusiklostė. Nežinau, kodėl tai jai pasakiau, nes anksčiau to niekam nepasakojau. O, tai turėjo būti tragiška meilė. Vėl nusijuokė. Nepatiko man tas juokas. O iš manęs, ko ponas nori? Ir lai ponas nesako, kad nieko, nes jūs visuomet kažko norite. Ir apskritai, kodėl klausiu, juk turiu žinoti, tas, kuris buvo prieš kelias dienas, taipogi norėjo tiktai vieno. Tas vėl gi turi žmoną Prancūzijoje, o ne sužadėtinę Sibire. Pažvelgė į mane su tokia neapykanta, kad net nusigandau. Matai, tiems pirštams buvo pranašaujama didžiulė karjera, tačiau nepavyko, o dabar tinka tiktai vyriškų apdarų narpliojimui. Ir besijuokdama pradėjo man segti kelnes. O, matau, kad ponas jau pasiruošęs. Kaip visuomet, tiktai tam ir tinkate. Su sargu dar neturėjau reikalų, tačiau, kodėl ne. Ateisi pas mane laisvomis akimirkomis ir galėsi pasigirti gyventojams, kad miegojai su artiste. Ir vėl nusijuokė, bet su tokiu baisia neapykanta. Tegul ponia apsiramina, aš juk... Jau nebegalėjau nieko daugiau pasakyti. Trenkiau jai per veidą ir išbėgau. Laimei, ant laiptų nieko nesutikau.

       Turėjau tai žinoti. Juk pats tai sakiau čigonei Roksanai, kad bjaurybė turi laikytis bjaurybės, čigonas čigono, o artistas artisto. Taip jau surėdytas tas pasaulis ir gal gerai. O netgi jeigu ir ne, tai taip turi būti.

       Guli čia jau tikriausiai porą dienų. Jeigu ne ta baisi smarvė, niekas tikriausiai nebūtų pastebėjęs, nes jinai galėjo savaitėmis neišeiti. Ir visuomet šiek tiek smirdėjo, bet niekuomet tiek. Pirmas tai pastebėjau, nes kai pabeldžiau ir niekas atidarė, nuėjau ieškoti papildomo rakto, kurį kažkadą seniai man davė iš administracijos ir apie tai pamiršo. Ir kai jau čia įėjau ir pamačiau visą tai ir pajutau smarvę, tai galvojau, kad apalpsiu. O apskritai aš stiprus vyras ir nemažai gyvenime mačiau, Kazachstane, pavyzdžiui, arba Sibire. Tačiau skalsu apie tai kalbos.

       Tai prasidėjo prieš daug metų. Po to karto jau daugiau niekada tame bute nebuvau, iki šiandien. Sutikdavau ją tiktai ant laiptų. Elgėsi taip lyg nieko nebūtų nutikę. Tiktai kažkaip keistai man šypsojosi, lyg norėdama atsiprašyti ir žinodama, kad tai yra neįmanoma. Atrodė baisiai vieniša. Visuomenė apie ją visai buvo pamiršyusi, arba jinai nieko nebenorėjo pažinti. Galbūt tai dėl to jaunuolio, nes žmonės, kalbėjo, kad tuo metu užsimušė. Panašu, kad nušoko nuo geležinkelio tilto. Tačiau, ar tai buvo jos kaltė? Kas gali žinoti? Kartais kai eidavau tuo tiltu taipogi galvodavau, ką reiškia peržengti barjerą. Nes juk kartais būva, kad nebesinori gyventi. Tačiau tokiais momentais visuomet galvodavau, kad daugiau nei gyvenimas nieko neturime ir jisai priklauso ne tik mums. Galbūt kartais žmogui atrodo, kad nebėra išeities ir jau nebebus? Greičiausiai taip ir su juo buvo, su tuo jaunu, nes paliko žmoną ir vaiką. Ponia Marylė kažkaip laikėsi tiktai dėl savo mokinių, kurie pas ją ateidavo. Pradžioje jų buvo du ar trys, o paskui vis daugiau. Galvojau sau, kad jai tai į gera, nes turi kažkokią draugiją, o jinai tokia linksma ir tokia artistė, be tų vaikinų neturi su kuo pasikalbėti. Tai truko gerus kelis metus. Tų mokinių buvo tiek, kad net aš praradau skaičių. Viena buvo keista, kad labai dažnai apsirodydavo nauji, o kita, vis rečiau girdėdavosi fortepiono garsai, net kai būdavo pamokos. Na, bet galiausiai sau mąsčiau, žmogus daraisi vis senesnis, o ne jaunesnis ir ne taip gerai begirdi. Ir aš senau ir ponia Marylė, nors kažkada man rodėsi, kad jinai visą laiką bus tokia pati. Bet senatvė visiems vienoda. Išlygina ir bjaurius, ir gražius. Prieš kažkur penkioliką metų nustojo dirbti mokykloje ir mokiniai pas ją ateidavo retai. Tai tuomet visa tai kažkaip ir prasidėjo. Vakarais sutikdavau ją prie konteinerio, mačiau, kad kažką iš jo rinko, bet vaidinau, kad nepastebiu. O jinai tikriausiai nieko nevaidino, nes greičiausiai iš tikrųjų nieko nepastebėdavo. Bet gyventojai matė. Ta iš penktojo, kuri jos taip nemėgo, atėjo pas mane kažkada ir sako: Kažką reikia su tuo daryti, pone Antoni, nes jinai, ta vadinama artistė, šiukšles namuose kaupia ir netrukus mus visus tarakonai užpjaus. Aiškinau jai, kad kol netrukdo kitiems gyventojams, tai dėl to nieko daryti nevalia, nes nėra pagrindo. Kiekvienas pas save namie laiko tai, kas jam patinka, kol tai netrukdo kitiems. O jinai į tai: Pone Antoni, reikia jos atsikratyti, nes jinai mums ne tiktai ligas atneš, bet ir paleistuvystę paskleis. Matot, ponas, tuos vaikinus, kurie pas ją tarytum mokytis ateina? Girdi ponas, kad jie grotų? Jeigu grotų, tai ponas tikrai girdėtų, bet jie čia kažko kito ateina. O kodėl ponas galvoja ją iš mokyklos atleido? Tėvai informavo direkciją, kas čia vyksta. Aš apie tai nieko nežinau, – sakau jai į tai. Pone Antoni, jūs esate naivus, – sako ta iš penktojo – juk ta šiukšlinyčia jiems moka, tiems vaikinams, doleriais, kuriuos gauna iš užsienio. Visas miestas apie tai žino. O tai juk nepilnamečių tvirkinimas, reikėtų ir policijai pranešti. Pašaukė, pašaukė ir nuėjo. Kažkaip apsiramino, nes tie mokiniai neilgai trukus visai nustojo ateidinėti. Ir nuo to laiko ponia Marylė beveik visai neišeidavo iš namų. Mačiau ją tik kelis kartus, kai ėjo į parduotuvę. Nieko iš jos nebeliko. Atrodė, kaip tie iš stoties, tie benamiai, kuriuos reportažuose per televiziją rodo. Vis rinko šiukšles, nes kartais mačiau, kad kažkas rausėsi konteineriuose, tačiau galvojau, kad gal tai benamės katės. Dabar jau žinau, kad tai buvo jinai. Paskutiniu metu išeidavo kartą per mėnesį. Sėdėdavo prie tų uždarų ir užskleistų langų, ir netgi laiškanešio neįsileidavo.

       Fortepionas taipogi atrodė kaip lavonas. Ištraukė iš jo visas stygas, primėtė į vidų šiukšlių, o klavišai atrodė taip lyg kas nors juos daužė plaktuku. Tai buvo gražus instrumentas ir garantuotai brangus. Tai jai turėjo užimti daug laiko. Bet buvo sugadinusi jį labai krupščiai. Garantuotai niekas jau juo nebegros.

       Tegul jau greičiau visą tai sutvarko, nes esu baisiai pavargęs. Ir nebenoriu į tai žiūrėti. Noriu ją prisiminti tokią, kokia buvo kažkada. Seniau, kuomet vaikščiojau į mišias katedroje ir sėdėdavau prie kraštinio altoriaus, atrodydavo, kad yra panaši į Dievo Motiną iš to seno paveikslo, o galbūt tai buvo Marija Magdalietė. Nepamenu, nes tą paveikslą jau seniai kažkas kažkur išnešė.

       Versta iš: Mariusz Cieślik. Śmieszni kochankowie. W.A.B., 2004.

       Iš lenkų k. vertė Laura Liubinavičiūtė-Liuba