Saulė. Dulkini keliai. Varganos lūšnos.

       Keli mūsų kolektyvo nariai šią vasarą perėjo didelę Lietuvos dalį.

       Ir visur buvo karšta saulė. Dulkini keliai. Varganos lūšnos.

       Ir visur laukai knibždėjo žmonėm. Tie žmonės svečius sutinka išskėstom rankom, duoda geresnį kąsnį, nutraukdami nuo savo burnos. Sugriuvusių namų vidun pro murzinus langus vos įsiskverbia dienos šviesa. Su nusistebėjimu žmonės žiūri į tolimo Kauno svečius ir iš pradžių bijo kalbėti, keleivius laikydami ponais, kurių jie pripratę bijoti.

       Bet jų baimė tuoj išsisklaido. Keleiviai – toki pat vargdieniai kaip ir jie, kilę iš sugniužusių lūšnų, iš žalių laukų, iš girių ir pelkių.

       Ir pradeda žmonės skųstis savo vargais ir seka juos, žengiančius į pilką tolumą.

       Dvarų liekanos. Sugniužę miesteliai. Akmenuotos rausvos pakalnės, žali šilai – ir visur po vargo našta sugniužę žmonės.

       Kartais turtingas ūkininkas. Laukuos savim patenkinti galvijai toki kaip ūkininkas. Jie ir jis nejaučia vargo. Jie riebūs, ir jis riebus. Dalį jų papiaus ir suvalgys. Bus dar riebesnis. O parduotieji galvijai nebevaikščios: – jų vietoje kišenėj skambės pinigai.

       Pinigus jis skolins tiem, kurie jų neturi. Po metų jo turtas padidės. Jis nupirks po naują suknią dukterim ir pačiai. Sūnus leis į gimnaziją.

       Nekankins jo sąžinė dėl to, kad neturtingas kaimynas, jo skolininkas, išlicituotas išvažiuos į Braziliją. O jeigu ir pradėtų kankinti, tai sąžinė tuos nurims šiltoj miestelio ponų kompanijoj prie valstybinės butelio. Tarp kitko, jis atliks apie Velykas šventas išpažintį iš visų metų ir atiduos bažnyčiai dešimtinę iš tikro iš pilno.

       Ir eina keleiviai tolyn. Kaimai. Miesteliai. Vėl kaimai. Kalnai. Lygumos. Kalnai.

       Naktim skamba dainos. Jos liūdnos ir sunkiai veržias pro suspaustas lūpas.

       Žalios girios ir pievos, balzgani laukai supa ir liūliuoja vargo žmonių rūpestį ir gėlą.

       Retas šviesos spindulys nušviečia paniurusius laukus.

       Lietuvos kaimai skendėja tamsoje. Jie užmiršti beveik visų, kurie iš jų išėjo. Daugelio žmonių sūnūs ponauja miestuose ir namo grįžta tik atsipenėti, kada pavargsta nuo girto gyvenimo. Paskui jie vėl išvažiuoja, ir šiaudinėse pastogėse vėl viskas lieka po senovei.

       Kaip buvo prieš 30, prie 50 metų, kaip buvo dar seniau.

       Žmonės bijo vaiduoklių, bijo velnių, kunigų, antstolių ir kitokių ponų. Nuo vienų jie žegnojasi, kitiem lanksto sprandus ir bučiuoja rankas.

       Bet vis dėlto, kad ir kaip griaudus dabartinės Lietuvos vaizdas, vis dėlto vietoje niekas nestovi. Ir akmuo, samanom apžėlęs, amžius išgulėjęs ima judėti.

       Lietuva ilgisi šviesesnių dienų. Gal nepastebimai, pamažu, bet vis dėlto kuriasi naujos gyvenimo lytys. Tuo tarpu jos dar neryškios pro neišbrendamų vargų marias dar neaiškiai brėžiasi naujos dienos konturai.

       Skirti visas savo jaunas jėgas kovai dėl būsimo mūsų žemės gyvenimo, visą energiją įdėti į naujosios Lietuvos aktingąją statybą, į kovą dėl laisvės ir paniurusių lūšnų šviesesnės dienos šaukia mus visa vargo Lietuva.

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 3. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. spalis