Taip tyliai, tyliai vėjas švilpia,
ir traukinio ant reikų dega akys.
Patrauk šalin,
kol nepanertas kilpa,
kol drąsiai šaukia tamsios juodos naktys.

— Panele, ar tau nenuobodu
stovėt prie bufieto desėtkas antras metų,
jei taip —
išeikime į kelią platų.

Tyli. Tylėk, mieloji. Aš moteriai
per daug tikiu, nes visad alkanas
gal meilės, o gal vėtros,
gal duonos kasdieninės,
vistiek,
po marškiniais lietuviško lino
krūtinėj neramu.
. . . taip trošku.
. . . taip tvanku.
O mintys liūdnos
kaip garlaiviai per jūrą brenda,
gal todėl, kad dvasia —
tas amžinas Kolumbas —
naujos vis žemės ieško,
o ranka
stveries už saulės krašto,
gal kad vėliau už meto, antro, trečio,
paleistum porą žodžių per padangių paštą,
kad toks ir toks daug rašė ir parašė,
kol galop parašė paskutinį tašką.

O tu neliūsk, panele. Traukinys jau čia.
Sustojo. Pro geležines šnerves atsiduso,
prunkščia ir —
tau —
jei tu gyvent norėsi,
gyvenk kaip viesula drąsiai ir rūsčiai.

_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis