tekstai.lt

Trečias frontas Nr.2 J. Radžvilas. Aktyvizmo pagrindus tiesiant


       Gali būti nesusipratimų.

       Gali būti ir nesupratimų.

       Šit kodėl reikia rašyti apie aktyvizmo pagrindus.

       Aktyvizmas — sąvoka plati. Ir neaiški. Tai veiksmas. Tai pastangos. Bet kiekvieno veiksmo pobūdis pažįstamas tik iš jo linkmės, iš jo siekiamojo taško. Todėl gali būti aktyvizmas ir aktyvizmas. Visi kiti — tik pastangos prieš jį, tik bandymai užkirsti jam kelią, tik varžtai. Koks jis? — Jis progresyvus! Jis kyla iš paties gyvenimo ir yra tiesioginė šitojo pažangos būtinybė. Jis eina su tuo gyvenimu. Jis net kovoja už tą gyvenimo spartumą ir veržias būti pačiame jo avangarde. Jis — tiesioginė akcija už tą, ko dar nėra, kas dar turi būti. Ir ne visvien — kas turi būti. Tas kas yra aiškus ir maždaug apibrėžtas tikslas. Tai siekimai pažangiųjų visuomenės masių. Tai veržimasis žmonių, kurie stumia istoriją į priekį. Toks progresyvus aktyvizmas.

       Ir jei mes save pavadinam aktyvistais, tai tuo pačiu mes pasisakom esą tik progresyvūs aktyvistai.

       Vadinas, nėra pagrindo laukti, kad vardan akcijos mes šoksim daužyti langus ar giedoti ura — patriotines litanijas.

       Progresyvaus aktyvizmo atstovu mūsų visuomenėj mes paėmėm berną. Bet mes nenorim būti suprasti siaurai ir klaidingai. Berną mes suprantam plačiausia lietuviško žodyno sąvoka. Nesvarbu, kur tas bernas grumias dėl gyvenimo atnaujinimo, — arimuose, dirbtuvėje, universitete ar kalėjime, — svarbu, kad jis turi ne tik jėgos, bet ir tendencijos gyvenimo šuolius pakreipti aktingos kūrybos kryptim. Todėl šalia kaimiško berno mes pastatom aktyvų jo kovos talkininką — dirbtuvės berną — darbininką ir, nors dar, tiesa, labai negausią, bet jau kiek giliau į gyvenimą žiūrinčią, kasdiene smulkybe nepasitenkinančią inteligentijos dalį. Mūsų manymu, tos trys grupės, kartu paimtos, sudaro vieną lietuvių pažangiosios visuomenės frontą.

       Savo kūrybinį aktyvizmą mes kaip tik ir atremiam į tą frontą. Mes čia kaip tik ir ieškom savosios bazės. Tikriau pasakius, kiekvienas mūsų savo kūryba atstovauja kurią nors tų trijų grupių. Mes susieinam iš trijų krypčių ir sudarom bendrą literatūros frontą.

       Bet mum gali pasakyti, jog toji mūsų visuomeninė bazė, sudaryta iš berno — valtiečio, iš darbininko ir iš pažangaus inteligento yra labai nepastovus ir labai nedarnus junginys. Tiek savo ideologinėm pažiūrom, tiek galutinai siekiamaisiais tikslais, tiek — pagaliau — savo socialine psichologija. Tačiau mes tą puikiausiai žinom. Ir vis dėlto mes esam nuomonės, jog kol kas ta bazė savo pagrinde yra pakankamai vieninga, kad išvestų bendrą frontą.

       Dabartinės mūsų šalies gyvenimo sąlygos yra tokios, jog visa lietuvių progresyvioji visuomenė, nežiūrint ją sudarančių socialinių elementų kai kurių priešingumų, siekia maždaug vieno aiškaus tikslo. Čia nėra reikalo kiek plačiau aiškinti ar detalizuoti šį tikslą: jis ir taip visiem gerai žinomas. Pridurtina nebent tik tai, kad mes į tą tikslą žiūrim ne per siaurai politinę, bet per plačiai visuomeninę ir kultūrinę prizmę.

       Užtaigi, kol yra toks bendras tikslas, kol jis nepasiektas, kol tebeina už jį kova, tol mūsų progresyvioji visuomenė visą savo akciją kreipia viena linkme, tol ji pasireiškia kaip vieningas kūnas, nežiūrint visų skirtumų tarp tų grupių, kurios ją sudaro.

       Žinoma, taip manydami mes žvelgiam ne į kasdienines smulkmenas, bet į patį esmės vidurį.

       Šit kodėl mes juntam bendrą saitą, jungiantį mūsų kūrybinį žodį ir šit kodėl mes manomės turį maždaug vieningą bazę.

       Čia sąmoningai pabrėžiamas mūsų literatūrinio aktyvizmo visuomeniškumas. Ne todėl, kad būtų deklaruotas mūsų kūrybos visuomeninis ar — vulgariškai tariant — agitatoriškas pobūdis. Ir ne todėl, kad būtų pabrėžtas jo siauras... partiškumas! Bet tiesiog todėl, kad mes literatūrą laikom ne visokių „kūrybinių dvasių“, visokio estetinio kliedėjimo čiučele, bet galingu visuomeniniu reiškiniu. Jeigu mes pripažįstam literatūros visuomeniškąją prigimtį, jos socialinę bazę, tai mum nėra jokio intereso nutylėti tai. Priešingai, mes ne tik konstatuojam šią aiškią tiesą, bet ir formuluojam jos pagrindus: mes apibrėžiam savo visuomeninės bazės pobūdį.

       Mes žinom, kad ir visi tie „grynojo meno“ šaukliai, visi estetikos riteriai, klajoją po nekaltų, abstraktiškų svajonių sritis, savo kūryba taipjau reiškia visuomeninę pusę. Visos tos jų romantinės svajonės, visa ta „tyrojo grožio meilė“ ir tas nusigręžimas nuo aktingo, deginančio žodžio — taipjau yra padiktuotas, iškeltas tam tikro visuomeninio intereso, tam tikro gyvenimiškojo akstino ir socialinės kūrėjo prigimties.

       Jie gali tą paneigti. Jie gali to išsiginti. Jie gali net iš tikrųjų to nesuprasti. Bet jie jokiu būdu negali įrodyti, kad tai ne taip.

       Pagaliau, jeigu aklas nemato, ant ko jis sėdi, tai dar nereiškia, jos ir visi turi būti akli.

       Šit kodėl mes, pasisakydami dėl savo literatūrinio aktyvizmo, pirmoj eilėj sąmoningai pareiškiam jo visuomeninį pagrindą.

       Bet pagrindas nėra tik todėl, kad būtų pagrindas. Jis yra todėl, kad jis — pagrindas. Vadinas, jo tiesioginis uždavinys, jo tiesioginė prasmė: būti parama to, kas ant jo statoma, budavojama. Bet budavonės, pastato charakteris, jei tik jis pretenduoja būti harmoningas su savo pamatu, neišvengiamai priklauso šio paskutiniojo. Neišvengiamai turi persiimti šio paskutiniojo formų esminiais bruožais.

       Tai daugiau, negu konsekventiškas samprotavimas.

       Ir užtat jau savaime aišku, kad mūsų literatūrinis, kūrybinis aktyvizmas, atremtas į progresyvų visuomeninį aktyvizmą, daug kuo pareina nuo šio paskutiniojo. Mes kaip tik čia ir pradedam ieškoti savo kūrybos gairių, savo „estetikos“ ir savo „meninių principų“.

       Žodis, kuris nori reikšti akciją — pats turi būti aktingas. Literatūra, kuri vaizduoja aktingus gyvenimo reiškinius, kuri stengiasi sukaupti savy tą visuomeninį veržimąsi priekin arba kuri viskam taiko aktyvizmo matą, — taipjau turi griebtis jos siekimui atatinkamą meninio darbo priemonių. Kitaip ji deramai neatvaizduos nei tos gyvenimo akcijos, net to veržimosi. Ir dar svarbiau — kitaip ji nepajėgs sukelti aktingumo tose indiferentiškose masėse, kurios trūni sustingimo stadijoj.

       Mes kaip tik norim savo žodžiu reikšti akciją. Atvaizduoti mūsiškės visuomenės pažangųjį veržimąsi. Ir tas siekiamas uždavinys savaime verčia imtis deramų literatūrinių, stilistinių, formalinių priemonių, nebekalbant jau apie idėjinę ar tematinę medžiagą. Šit kodėl mūsų kūrybinis žodis stengiasi būti pilnas akcijos. Jis nesitenkina šaltu vaizdavimu ir meniniu fakto konstatavimu. Jis siekia toliau. Jis daro išvadas, keliančias akciją. Kartais jis bando eiti ranka rankon su agitacija. Žinoma, apdirbta meniškai. Jis dega veržimosi įkarščiu, jis pilnas kovos patoso. Kovos — realios, neįsivaizduotos. Jis — akcija.

       Visu tuo stengiasi pasižymėti, persiimti kiekvieno mūsų žodis, ir tasai yra visų charakteringiausias mūsų visų kūrybos bruožas.

       Akcija! Aktyvizmas!

       Bet mes siekiam naujo, kitoniško gyvenimo. Mūsų aktyvizmas nukreiptas į jį. Į tai — kas dar turi būti. Arba į tai, kas jau yra, bet kas dar mažumoj, kas dar nevaldo gyvenimo, bet kas neginčijamai pažangu.

       Naują reikia vaizduoti naujaip. Naujom priemonėm. Todėl mes pasisakom už literatūrinį modernumą. Bet mes nesam kurių nors formalinių darbo priemonių fanatikai. Mūsų dėmesio cimusas literatūriškas daiktas. Savo žodį mes kreipiam į mases. Todėl jis turi būti jom prieinamas. Tai ne utilitarizmas. Tai tik supratimas to, kad literatūra negali trokšti savo susidarytame lūkšte. Šit kodėl mes nelenkiam lazdos ligi kraštutinumo ir nesivaikom ultra-modernizmo kelių.

       Mes pritariam tam sąjūdžiui, kuris jau reiškiasi Prancūzijoj, Vokietijoj, Rusijoj, visoj Pabaltėj. Tai sąjūdis, kuris nori duoti sintezį. Sintezį tarp tokių srovių, kaip ekspresionizmas bei futurizmas ir realizmas. Pritariam pastangom teigiamuosius ekspresionizmo laimėjimus suderinti su tuo, kas tikra, kas nedirbtina. Kas realu.

       Tiek ekspresionizmas, tiek futurizmas turi didelių nuopelnų. Tai naivu ginčyti. Bet vis dėlto tai užsimojimai lenkti lazdą per daug į vieną pusę. Tai kraštutinumai. O visas svarbumas — deramai panaudot tuos jau esamus laimėjimus. Aplink pilna griuvėsių. Tai sugriautos senosios formos. Literatūrai pravesti nauji keliai. Kad ir kraštutinumą, bet vis dėlto nauji. Tačiau laikas ant tų griuvėsių kurti teigiama, bet nebe griaunama. Laikas daryti sintezį ir laikas iš eksperimentų kelio eiti prie statymo pozityvių kūrybos darbų, svarbiausiu jos postulatu laikant realizmą.

       Bet mum gali pasakyti, jog tokiame užsimojime nėra nieko ypatingai naujo, ypač revoliucinio. Kad tai tik balansavimas svetimų nuopelnų ir laimėjimų. Taip, bet ir balansavimas gali būti dvejopas. Ne visuomet didžiausias revoliucionierius yra tas, kuris muša ir į dešinę, ir į kairę. Kuris — tik muša. Kiekviena revoliucija, kad ir literatūroj, gali būti laikoma galutinai pavykus tik tada, kai ji pateikia deramą sintezį, kai ji savo jėgas kreipia nebe vien griaunamąja analitine linkme. Paskutinių dešimtmečių literatūrinės revoliucijos sintezis dar nepadarytas. Tie, kas jį pateiks, kas apvainikuos naujas pastangas vienų visus teigiamus laimėjimus savin sukaupiančiu sinteziu, bus ne mažesni kūrybos revoliucionieriai už tuos, kurie pirmieji pradėjo griaunamus smūgius.

       Bet jeigu pakreipiami žingsniai daugiau sintetinimo keliu, jeigu sukama į realizmą, tai dar nereiškia, jog einama į tą senovinį realizmą. Ne. Literatūra stipriai praturtėjo. Ir reikia protingai išnaudoti tą naująjį turtą. Visa tai, ką šiuose trumpuose apmatuose („pagrinduose“) paminėjom, kaip tik randa tvirtos atsparos tame visuotiniame mūsų aktyvizme, kurį mes laikom savo baze. Ir užsimodami eiti šitokia linkme, iš susitelkusios literatūrinės grupės mes stengiamės eiti prie literatūrinės kūrybos, plačios, apimančios visą gyvenimą, bet savyje nuoseklios ir vieningos, ir turinčios aiškiai nustatytą charakterį, ir aiškiai apibrėžtus tikslus.

       Tačiau dabar mes kol kas tik grupė. Ir tai reikia atsiminti. Net užsimojimų pastangos tai dar ne darbo rezultatai.

       Manom, kad daugiau nebebus nesupratimų.

       Bet nesusipratimai?..

       Ach, juk be jų būtų taip baisiai nuobodu juodame pasauly!

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis