tekstai.lt

Trečias frontas Nr.2 Kazys Boruta. Nauji eilėraščio faktai


       Mėginimas poetiškus faktus aiškinti KNYGOM


       Lietuviška kritika perdėm buvo kleboniška. Tarytum klebonas per išpažintį, taip santykiavo kritika su literatūra: autorius — lyg būtų nusidėjėlis, o knyga — nuodėmė.

       Tokia ne tik vieša nuomonė susidarė, bet ir patentuotus „kritikus“ abejonė neapima dėl tuščios jų pačių frazeologijos, kaip abejonė nesugundo ir kleboną, kasdien beprasmiškai kartojantį savo ritualą. Nuo tų abejonių vienas ir kitas slepiasi po abejotinos vertės teologija: klebonas, vadinasi, amžino Dievo, o kritikas — amžino grožio.

       Tačiau reikia padaryti galas kleboniškam santykiavimui su literatūra. Kritikos reikalas literatūros fakto išaiškinimas.

       I.

       Prieš mane štai faktai lietuviško eilėraščio: —
       1) Bronys Raila,  BARBARAS RĖKIA.
       2) Jonas Šimkus,  PASAKOS IŠ CEMENTO.
       3) Kazys Jakubėnas,  MIEGANTI ŽEMĖ.

       Tuos faktus išskiriu iš kitos daugybės faktų, nes tai paskutiniai trys faktai lietuviško aktingo eilėraščio, kuris pasiryžęs išvežti lietuvišką poeziją į aktingos visuomenės gyvenimą.

      
Tie nelaimingi žmonės (atsiprašau, jie gal ir labai laimingi žmogiškos menkystos laime), kurie prakaituoja padaryti literatūrą kapstydamiesi ant amžino grožio mėšlyno su rūtų vainikėliais, su klebonais bei vikarais, bedainuojančiais savo griešnas meiles ir jas priskirdami tėvynei*, — ak, tai gali būti pelninga, bet visai negarbinga ir nežmoniškai žiopla reliatyvizmo laikais. Gira ir tas nesmagiai pajuto, kad „kažkas ne taip“, kad „į praeities stiprybę kažkas nelabo įsitrynė“. Dėku, L. Gira, už prisipažinimą, tik tas nelabas, kuris praeities stiprybę gadina, kuria ateitį. Ir dabar lietuviškas eilėraštis ne tas, kuris „garsią praeitį mini“ (bus įdomu konstatuoti faktas, kiek įstengs garsią praeitį paminėti už 20,000 litų!), bet tas, kuris organizuoja lietuvių tautą aktingiem darbam, kuris kelia lietuvių tautos visuomeniškąjį bei kultūriškąjį aktingumą.

       B. Railos, J. Šimkaus, K. Jakubėno minėtos eilėraščių knygos turi tos tendencijos, nors jų aktingumas ir savaip kiekvieno reiškiasi. K. Jakubėno „Mieganti žemė“ susėmė tautos sielvartą ir praskambėjo „atūžiančių vėtrų žinia“; J. Šimkaus „Pasakos iš cemento“ prabilo agitacija už naują eilėraščio programą apie „kumelius, turinčius 1001 jėgą“, kurie Lietuvą turi išvežti iš „nakties lietuviškos“; B. Railos „Barbaras rėkia“, ne barbaras rėkia, bet lietuviškas bernas, atėjęs užkariauti savo žemės kultūros kūrybai, kelia galingą maištą „jaunyste tapyta ne ekspresioniškai, jaunyste — pačia ekspresija“.

       Tokios tendencijos eilėraščiai nepalyginti vertingesni, negu eilėraščiai „be tendencijos“, vadinasi, su tendencija visokiariopos menkystos „sielos (nelemtų!) virpėjimų“. Sutinku, poetas turi teisę apie save kalbėti, bet tik su maža pastaba: jeigu pro poeto lūpas tauta kalba.

       Kazio Jakubėno eilėraščiuose tauta kalba, kaip „lūšnelė verkia rudenį tamsiausią juodą vakarą“, kaip „žaliam sode iš bado kariasi vargo broliai“, motinos rauda sūnaus, „kuris krauju palaistė žemę“, o lietuvaitė jau nebe ta su „rūtų darželiais“, o „pas Kauną, pas žalią ir mieląjį Kauną“, „sūnūs be laimės“ atsisveikina tėvynę plaukti Pietų Amerikon naujos tėvynės ieškoti, nes „žalioj tėvynėj dirvos verkia, rytojaus ilgis naujo“. Apie tą naują rytojų „vėtrų atūžiančia žinia“ dainuoja poetas. Ir „mieganti žemė“ bunda. Tą žemę kelia poetas, organizuodamas bendrą didžiulį sielvartą, ir todėl tie žodžiai pasakyti pirm laiko apie save skamba galingiau, negu pranašų lūpose: „Oi, nesakykite: sutemo, ir laisvės dainius pančiuos. Ir nors tirščiausias rūkas slėgs dar žemę, matau aš: galas kančiai“.

       Ką gi, nelaimingi simbolikai, nesuskubę sukurti tautai simbolio, jaunoji karta, kad ir prievarta, pasak F. Kiršos, simboliška, imasi jus pavaduoti, sukurdama tautos kančios, gyvybės ir išsilaisvinimo simbolius.

      
O jūs, neva lietuviškos markės „futuristai“ (geriau tiktų alijošininkai**), į visus keturius nelemtus vėjus išsiblaškę, ne jūs pareiškėt plieno ir cemento valią Lietuvai, bet jaunosios kartos atstovas Jonas Šimkus „lieja plieno ir cemento programą“, veda tarp dangaus ir žemės gelžkelio linijas“, (žinoma, tik tam, kad dangaus tuštybes parodytų), „sumanė nedalią kietai užplombuot ir iš tėvynės pašalint“. Čia futuristiška poezijos programa. „Tarp vaisinio pašaro, tarp eksportinio sviesto statinių šiandien gimė nauja estetika“ kirviu kerta Bronys Raila ir „skaito iš delno, raukšlėm pajuodusio, kurs ardo dirvonus sužėlusius“. Taigi, alijošininkai, užteks jum veidmainingai slėptis po futurizmo kauke. Jaunoji karta reiškia savo kūryba tikro futurizmo, o ne futurizmo po marijonos padurku arba dar blogiau. Tai Bronys Raila nacionalinį šunį perpiauna internacionaliniu ekspresu, tai jis atgieda: „Penkių kontinentų visai buržuazijai: — tempo! Ei! Tempo! Urmu į kapus...“ tai jo plieniniu eilėraščiu „Penkių kontinentų darbo kolonos žingsnį — tvirčiau!“ žengia.

       Kova tarp senosios ir jaunosios mūsų literatūros kartos daugiau negu neišvengiama kova tarp senatvės ir jaunatvės. Tai kova tautai išlaisvinti iš visokiariopo nuskurdimo, tai kova dėl kultūros. Ir ta kova, nežiūrint to, kokias griežtas formas bepriimtų, būtina ir reikalinga tautai, kuri nenori užtrokšti.

       Tos nepriklausomybės galingi aidai judina žemę, tuos aidus metališkai organizuoja jaunosios kartos poetai, ir tie eilėraščiai, kuriuos jie daro, maršu skambės Lietuvai, pakilusiai dideliam žygiui.

       II.

       Suprantama, kad ne atsitiktinai jaunosios kartos literatūros programiniu pagrindu paimtas aktyvizmas. Ir be reikalo nususęs lietuviškas biurgeris, tikras kačių mūkelė, stengėsi primerkti ir taip jau atžlibusias akis bei suprasti aktyvizmą pagal plokščios savo galvos konstrukciją. Ne, ponai. Mes griežtai pasisakom už žmogiškos asmenybės aktyvizmą. Ir mum, rašytojam, tas aktyvizmas reiškia ne tik ideologiškai, bet ir žodžio apdirbimo — literatūros — technikai.

       Tegu techniškais laimėjimais šiandien mes nesigirsime, bet ir jokiu būdu savos literatūriškos technikos nemainykime su primityviška technika, šlubuojančia raišu įkvėpimu ar persikvėpimu. tas maždaug vistiek: ar įdvėsęs šuva, ar perdvėsęs (čia tik žodžio turiniui išaiškinti sugretinimas). Neimponuoja mum ir „vėjų“ pačių save nušvilpusių „meisterių“ akrobatika. (Ak, nedovanai „meisteris“ turi lietuvių kalboj dvejopą turinį).

       Mes žinome — ir blaiviai reikalą įvertiname — literatūros amatas reikalingas, kaip ir kiti amatai, tobulėjančios technikos. Ypač mūsų technikos amžiuj. Todėl mes nesidžiaugiam, kaip, pavyzdžiui, vyresnioji karta, kurie vieną kitą mažmožį nusitvėrę iš svetimų literatūrų, manosi net literatūros mokyklas sudarę arba iš naujo Ameriką atradę, — ne, mes jau pareiškėm, kad poetinėm priemonėm nesivaržysim, ir dar daugiau galim pareikšti — mes nematome reikalo kuo greičiausia literatūros mokyklą daryti, nes mūs tikslas lietuvišką literatūrą padaryti. Darbo procese mes panaudosime visas mum tinkamas priemones, nes mum reikalingos visos priemonės, kuriom galima padaryti gerą ir vertingą daiktą.

       Trijų čia minimų mūsų eilėraščių darbininkų padaryti daiktai gėdos mūsų eilėraštiškai technikai nedaro. Ne vienas eilėraštis iš tų trijų knygų galėtų būti garbingai išspausdintas ir užsienio literatūros progresyviškos technikos žurnaluos.

       J. Šimkaus ypač gerai padaryta „Daina apie ilgą šūvį“. Tai bene vienintėlis lietuvių literatūroje vykęs panaudojimas liaudies dainų priemonių. Dar vienas kitas eilėraštis ir daugumas posmų visai gerai sukoncentruoti. Posmo konstrukcija ir aplamai eilėraštiško sakinio bene bus nustelbus viso eilėraščio konstrukciją.

       Kazio Jakubėno eilėraštinė technika gal tiek nepuošni poetinėm priemonėm, bet ji galinga savo lyriška jėga ir nusakymu tokių dalykų, kurių kitas dėl oficiališkų priežasčių pasakyti negalėtų. Tai irgi šiom nelemtom dienom reikia priskirti prie technikos laimėjimų.

      
Bendrai jaunoji literatūros karta ir savo darbo technika tiek pajėgi, kad net paprastas skaitytojas lengvai pastebi jos prasmatnumą, palyginus su vainikuotosios literatūros technika***.

       Techniškų laimėjimų registravimu galėsim užsiimti vėliau. Dabar dar tik pradžia darbo proceso. Bet jau čia minėtas knygas galim įrašyti į aktingosios poezijos aktyvą. Tas aktyvas didės. Tas aktyvas suves kada nors lietuviškos literatūros aktingą balansą.

       Mano mėginimas aiškinti paskutinius poetiškus faktus tuo tarpu gali būti baigtas. Tegu ne pilnai ir kai kur šiurkščiai nukalbėjau, bet vardan tos Lietuvos dabar, aplamai, nepilni straipsniai, o dėl šiurkštumo, tai aš laikausi principo: — kalbant lietuviškais žodžiais kalbėti lietuviškai: taip, kaip po šiaudinėm pastogėm kad kalba.

    ____________

       * Gera tema lietuviško doktorato dizertacijai: iššifruoti kunigiškų eilėraščių tėvynės ir kitokią meilę. Medžiaga gausi ir būtinai reikalinga ištirti.   K.B.
       ** K. Binkio „futurizmas“ ne tik sualijošėjo, bet ir sukunigaikštėjo. Nelemtai pasigedo bent brošiūros apie kunigaikščius. Ir kam gi tada su futurizmu vozotis!   K. B.

       *** Grynai techniškų studijų apie lietuvišką literatūrą duosime tolimesniuose „Tr. Fr.“ numeriuose. Tuo tarpu su gerb. skaitytojais mes turime daug aktingesnių dalykų aptarti.   Red.

       KAZYS BORUTA

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis