Gruodis, šalčio gradusai. Kaunas apširkšnijęs.
       Ženeva, Zaleskis, unija.
       Nejauku. Bet jei pakulos plyšiuos nuo šalčio ir vata ausyse nuo nereikalingų garsų, tada jau
       pusė bėdos.
       Bet dar:
       Keturi Vėjai, jų teismas. Jiems kaltinamasis aktas, jiems dekretas!
       Ir piliečiai nustebo. Ypač nepaprasta, kad ir mūsų dienraščiai tuo metu Keturiais Vėjais paspringo.
       Data:
       l927 metų, gruodžio l0 d. Valandos: tarp aštuntos ir vienuoliktos vakaro.
       Veikimo vietos: Universitetas, profesoriai, salės erdvė, laiptai, koridoriai, jaunos įvairiom viena kitai priešingų spalvų kepuraitėm papuoštos studentiškos galvos.
       Ir jokios erdvės nebeliko. Ten kur paprastai vadinama didžioji universiteto salė, dabar kažkas, kas primena šimtą kartu sudėtų jormarkų.
       Visi garsūs tavorai atgabenti: skambūs vardai, titulai, plikės ir kitoki privalumai.
       Bet viską viršija ir nudažo savo spalva jaunimas. Jaunimas smalsus, akis – dėles prileisdamas prie viso ko ir čiulpdamas kas įdomu. Jaunimas čia šiame turnyre dalyvavo ne paprasto žiopsotojo rolėje. Į jį visi kalbėjo, jį visi turėjo galvoje. Ir jaunimas savaip viską svėrė ir darė aiškias išvadas.
       Juokinga yra manyti, kad salė galėjo pasilikti salė, kad galėjo pasilikti kėdžių eilės, kad ramūs veidai galėtų sekti ir palengva virškinti teismo eigą.
       Visur pilna. Suprantat? Ant kedžių, tarp kedžių, takuos, ant palangių, ant langų rankenų kabo, ties estrada, šaly estrados, už estrados. Daugiau negu Niu Jorko žemė buvo išnaudoti čia maži erdvės metrai.
       Kai jau vietoje salės pasidarė tai visa, ką dalinai nors apibrėžėm, tada žymios teismo publikos liekanos tirštom vilnim užliejo koridorius, laiptus, tarpdurius. Ir visur atskiros „asabos“ kabodamos taip patogiai, kaip medžiotojo žemyn galva pakabintas zuikis, prakaituoja, vargsta valandas ir be jokios atvangos laukia galo.
       Estetai ateina, išsigąsta. Apsidairo. Neranda nė kur paltą pasikabinti (!) ir grįžta į savas erdves.
       Teismui prasidedant matyt maloniai trinami delnai.
       – Na pagaliau, atsirūgs tiems Keturiems Vėjams!
       Visi mūsų – kritikai Jocaičiai visais galais patenkinti:
       – Galas Keturiems Vėjams!
       Kai kur girdėt karštesni teiraujasi: kuriuo šio vakaro programos punktu einant ir kada bus galima keturiavėjininkus jau „teisėtai“ mušti.
       Doc. Tumas taip pat garsiai žada „įpilti“ kai kam ir kur jo nuomone labiausia reikalinga.
       Vienu žodžiu pirmutinė nuotaika tokia, kad štai tuojau prasidės:
       Skerstuvės.
       Ateina teismas.
       Ateina teisiamieji keturiavėjininkai: K. Binkis, 'T. Tilvytis, A. Gricius, A. Rimydis, A. Šimėnas, J. Žengė ir pagaliau visų įgaliotas atsakovas J.Petrėnas.
       Labai svarbus klausimas: kokie buvo keturiavėjininkų veidai?
       Doc. Tumas sako:
       „Ir kai atėjo (keturiavėjininkai) labai piktai karingom minom, tuojau pasidarė numanu, jog visai nekaltas jaunuomenės žaislas neišliks savo gražioje nuotaikoje.
       Bet „Lietuvos“ reporteris keturiavėjininkų veiduos to nepastebėjo, Jis sako:
       „Renkasi ir išsirykiuoja pirmoj eilėj kaltinamieji K. V. Rimti, kiek lyg nustebę, bet patenkinti. Bepiga – toks skruzdėlynas ir tai ne sporto aikštėje ar cirke, bet literatūros auditorijoje“.
       Čia svarbu pabrėžti, kad doc. Tumas kaipo aktyvus teismo dalyvis neturėjo laiko ramiai viską tėmyti ir greičiau galėjo apsirikti. O „Lietuvos“ korespondento ramus, bešališkas žvilgsnys galėjo tikriau viską matyti.
       Na, su veidais, kokie ten jie bebūtų – baigta.
       Teismo stalas apgultas profesūros. Čia teismo pirmininkas prof. M. Biržiška, teismo nariai doc. Dubas ir doc Augustaitis. Ekspertų daugiau negu devynios galybės. Bet kadangi po teismo jie pradėjo viens po kito atsisakinėti, aiškintis kad tik pripuolamai į salę pateko, tai mes jų vardų neminėsim. Bet tarp mūsų kalbant buvo, buvo visi, kuriuos tik laikraščiai skelbė.
       Formalumai. Teismo pirmininkas tarp kitko klausia ar kaltinamieji atvyko.
       „Keturių Vėjų“ įgaliotinis, lyg numatydamas, kad veliau doc. Tumas kaltins jį už „rūstų veidą“ prisistatydamas teismui jau pirma replika priverčia salę nusijuokti.
       Ir čia pat išklausius teismo pirmininko trumpos kaip laikraščiai rašo „momentui pritaikintos“ kalbos, pradedama byla.
       Iš ekspertų kalbėjo tik doc. Tumas.
       Jis tikrai rūsčiu, jokio pasigailėjimo ir užuojautos teisiamiems savyje neslepiančiu balsu patiekia įvairią daugiausią aritmetinę Keturių Vėjų darbo statistiką. Kiek kokių leidinių ir kada išleista. Kas dalyvavo. Kas išėjo, kas naujas atvyko. Keturiems vėjams po to kai doc. Tumas tėškė ant teismo stalo „corpus delicti“, „katorga“ pasirodė neišvengiama.
       Po to tribūnoje pasirodo kaltintojas G. Blazas.
       Tai visų tų, kurie teismui prasidedant, iš džiaugsmo trynė delnus vienatinė viltis ir ramstis. Jis turi jų nuomone, kaltinti, apkaltinti, su žeme sumaišyti. Ir visų gerų piliečių veidai su maloniom šypsenom laukė jiems smagių, o Keturiems Vėjams pragaištingų perkūnų.
       Na, bet kas gi atsitiko.
       Reikia pripažinti, kad kaltintojas truputį apvylė karštuosius K. Vėjų neigėjus.
       Prokuroras Blazas jaunas vyras, matyt vartęs daugiau negu lietuviškas meno kantičkas ir girdėjęs daugiau negu mūsų meno zakristijonų nuomones, ne visus galėjo patenkinti. Buvo aišku kad jam, kaip lygiai ir patiems K. Vėjams yra svetima senosios poezijos lytys kad jis yra vis delto šių dienų žmogus, supranta šio, anot senelių, „nuodėmingo“ amžiaus gyvenimą ir meną.
       Tačiau jis savo pareigų neužmiršo: vietomis kaltintojo rolę atliko su „apetitu“. Stengės, sąžiningai kaltino kiek galėjo.
       Jįs pradėjo tuo, kad priminė 1922 metų vasario 16 d. kada išėjo Keturių Vėjų pranašas. Ten anot jo buvo paskelbtas karas senajam menui. Buvo padarytas sukilimas prieš senąją estetiką, prieš „širdžių sacharininimą“ ir „miegantiems padų kutenimą“, įkvėpimą, atgyvenusias meno formas, „nudilusius poetų lūpose posmus“, prieš visa tat, kas buvo pavadinta „sumirkusiu laiko baloje apdaru“. Kaltintojas skaito reikalingu pridurti ir tai, kad karvės maurojimas anuo metu pasirodęs K. Vėjams meilesnis negu lakštingalos čiulbėjimas.
       Kaltintojas stengdamos plačiau paaiškinti naujųjų moderniųjų meno srovių (futurizmo, ekspresionizmo) esmę pakalba apie Marinetti ir Majakovskį. Suprantama, kad negali gi apsieiti nepriminęs tos aplinkybės, jog, Marinetti kaip visiems gerai žinoma, šaukė šalin muziejus, paveikslus, galerijas ir visa, kas primena senąjį meną. Na, o Keturi vėjai negalėję turėt malonumo ir taip pat viską niekinti. Jie, anot kaltintojo, neturėdami po ranka nė muziejų, nė paveikslų galerijų tik puolę miegančius miesčionis ir senelius.
       Kiekvienas naujas reiškinys turi, sako jis, savo priežastį. Apsidairę po mūsų paskutinių laikų literatūrą užtinkame joje skurdą ir snaudulį. Rašytojai ir dainiai dainavę nepriklausomybę kaip idealą po 1918 metų savo temų nustojo. Jų nuopelnai, esą, tėvynei dideli, bet mes baigdami dešimtuosius nepriklausomybės gyvenimo metus galim iš savo literatūros ir daugiau ko reikalauti.
       Deja, guodžiasi kaltintojas, kitų temų pas musų senesniuosius rašytojus nėra. Bendrai dabar esą literatūros sutemos. Senesnieji – vienas nugrimzdęs mistikoje, kitas senais savo archyvais verčiasi, trečias visai nustojo rašyti.
       Todel, kaltintojo nuomone, nereikia stebėtis, jei jaunieji rašytojai nusivylė senuoju menu, nusivylė senaja estetika, kad jie ieško naujų formų, bando sudaryti naują estetiką.
       Kaltintojas dar kalbėjo apie Dionizo ir Apolono kūrybos pradus. Bet tuos išvedžiojimus niekam skriaudos nedarydami galim ramiai apleisti.
       Taip pat maža ką galėjojo duoti futuristinio archyvo perkratymas. Gyvo, judraus ir nepaprastai drąsaus Marinetti idėjos apie dinamiką, apie meno užduotis, apie šių dienų stilių yra jau gerokai pasenėję ir jų nė K. Vėjams, nė kuriai kitai naujojo meno grupei primesti nebėra pamato. Bet kaltintojas nesipriešina Marinetti iškeltom mintim. Jis sutinka, kad nauji daiktai, pasikeitęs gyvenimo tempas reikalauja ir naujų vaizdavimo priemonių.
       Toliau kaltintojas prisimena, kad mūsų gyvenimas kaimu dvelkia, kad mes neturim didžiųjų miestų, kad mes negalime todel siekti ir tokių pat meno formų, kokias pagimdė didieji industrijos centrai. Jis teisingai sako, kad net mūsų sostinėje dažniau girdi botagų pliauškėjimą negu auto sirenų gaudimą. Mes negalim, esą, suprasti didžiųjų miestų žmonių psichologijos bei jų meno.
       Kaltintojo nuomone, tuo vaduodamies K. V. ne viską norį atmesti, ką atmeta kitų kraštų modernistai.
       Jis ypatingai pabrėžia K. Vėjų pasiryžimą savo darbų pamatan dėti liaudies kūrybą. Jis mano, kad tuo būdu K. V. nukrypsta nuo futurizmo ir nustoja būti tuo, kuo jie norį būti. Taip jis mano. Argumentuoja šiaip: juk liaudies kūryboje nėsą jokio mašinizmo.
       Kaltintojas dar primeta K. Vėjams pamėgimą „riebių žodžių“.
       Jis sako, kad jei K. V. pasisekimą sudarą tie „riebūs žodžiai“, tai toks pasisekimas negalįs būt imamas domėn. Juk, esą, pormografijos leidinių net po 3000 ekz. į parą (jis garantuoja) galima būtų parduoti.
       Kaltintojas kalbėdamas apie „riebias“ liaudies dainuškas ir kitus K. V. pavartotus (o kitų nevartojamus) žodžius užmiršo, kad K. Vėjai nė karto nė vieno žodžio nevartojo del jo „riebumo“. Jei ir buvo kartais koks nors „neištikimas“ K. Vėjuos žodis pavartotas tai visados buvo turima galvoje ne jo „riebioji“ pusė, bet kas kita. Mes tik nekreipdavom dėmesio į tai kaip kiti į kurį žodį ar vaizdą anksčiau žiūrėjo. Mes stengėmės visam kam suteikti naują prasmę, naują varsą.
       Toliau sekė aptarimas klausimo: ar daug naujų žodžių K. Vėjai nukalė. Ar ištesėjo savo „pažadus“?
       Visą K. V. poeziją kaltintojas dalina į tris dalis.
       Pirmas griaunamasis skyrius. Eilėraščiai agitaciniai ir plakatiniai, kaltintojo nuomone, didžiausią keturiavėjiškos kūrybos dalį sudaro. Čia jis sumini K. Binkio, A. Rimydžio, T. Tilvičio ir S. Šemerio eilėraščius.
       Jis ir tokį dalyką pasako: Tie eilėraščiai (K.Binkio: Pranašas, Salem Aleikum, Išsirykiavo, Senatvė... Rimydžio: Manifesto tvarkoje ir kiti), be tiesioginio savo tikslo griauti ir reklamuoti kito neturi, tad ir ypatingos reikšmės jiems skirti netenka. Nors tikrumoje tie visi eilėraščiai ir „turėjo reikšmės“. Nes jų dalinai yra nuopelnas, kad „K. Vėjai“ visuomenę sudomino.
       Kitą skyrių kaltintojas sudaro iš programinių eilėraščių.
       Trečias skyrius esąs įvairūs eilėraščiai, „kuriuos galėtume išskirstyti atsižvelgdami į kūrybines priemones ir siužetą“.
       Čia kaltintojas randa progos pabrėžti, kad S. Šemerio žinomoje „Baladėje“ gausiai pavartoti ištiktukai yra seni. Trtum jis laukė, kad Semerys turėjo parašyt eilėraštį sudėtą tik iš naujų žodžių (kažin ką ten tada galėtų skaitytojas suprasti?)
       Taip pat ir K. Binkio „Augnelijų arijoje“ ir „Poetų marše“, esą seni kūrybos reiškiniai. Kaltintojas mėgina statyt nepaprastai aukštus „K.Vėjams“ reikalavimus, mėgina kaltint mus, kad mes per mažai futurizmo dar turim. Kaltintojas pasisako, kad jam labai patinka Strazdelio tikrai gražus posmas:
                 Dabar klapat ciku, ciku
                  Reikia lesint lig Velykų.
       Paskui jis su nepaprastu atsidėjimu cituoja J. Žengės jau spėjusį pagarsėt „Lietuvišką pavasarį“ (iš K. V. 3 N). Tokia didelė dozė lauko keiksmų į kaltintoją daro savotišką įspūdį.
       Bet kaltintojas prisiminęs to paties J. Žengės Anykščių Šilelį čia pat vėl stebis: Kodel čia vartojami technikos terminai? Kai kurių autorių bandymą į poeziją įvesti lig šiol nevartotus motyvus ir žodžius kaltintojas, matyt, nenori suprasti.
       Toliau kaltintojas prikiša kam buvo dedami kai kurie Tysliavos, Šimėno, Morkaus, Butkų Juzės neketuriavėjiški eilėraščiai. Nurodo juose konstrukcijos stoką, vaizdų palaidumą.
       K. Vėjų prozoje taip pat kaltintojas randa maža nukaltų naujų žodžių. Nors tiesioginio tikslo kalti naujus žodžius keturiavėjininkai niekados nenorėjo paveržti nuo Valstybės organizuotų kalbininkų komisijų. „Nuovakarių Skiauterys“ (P. Tarulio) ir „Mirties mirtis“ (S. Šemerio) dar turį konstruktyvinius siužetus. Bet kitur jau nesą nė mašinizmo, nė konstruktyvizmo.
       Kaltintojas abejoja ar K. Vėjai užpildys „tuščią spragą mūsų literatūroje“. Jis primena praeitam K. Vėjų numery 10 autorių recenzuotas jaunių knygutes ir nurodo, kad jos neketuriavėjiškos. Buvo bedarąs kaž kokią iš to išvadą, bet atsiminė ir pridūrė: Tiesa jauniem neįgudusiem naujoviškai rašyti sunkoka, jie todel stengias eiti senu pramintu taku. Tai, suprantama, lengviau.
       Kaltintojas jautė, kad jau atėjo laikas daryti bendras išvadas. Jis ir pasakė:
       „Jei šiandien turim pripažinti literatūros sutemas, jei negalime skirti didesnės vertės senąjai kūrybai – negalima, esą, ir K. Vėjų pripažinti. Keturi Vėjai esą tarp liaudies betarpiškos intuityvės kūrybos ir mašinizmo. Proto elementas Keturių Vėjų kūryboje visur vyraująs. Keturi Vėjai nesuprantą kaž kodel, mašinų sielos. Be to dar K. Vėjai taip retai išeidavę.
       Ir todel kaltintojas, uoliai eidamas savo pareigas, tvirtino, kad negali pateisinti sukelto triukšmo.
       Jam taip pat esą neaišku kokią vietą K. Vėjai užims nežinomam „ikse“ ateities literatūroje.
       Ir čia kaltintojas pasišaukė į pagalbą ateitį, kuri, suprantama, viską turės sutvarkyti.
       Kaltintojo kalba buvo ilga. Salė jos klausė įdėmiai. Klausytojai nespėjo atsikvėpti, kaip tribūnoje pasirodė jau Keturių Vėjų gynėjas P. Juodelis. Labai lėtai, lyg nedrąsiai, kalbėjo jis. Bet pasakė keletą įdomių, originalių paradoksų. Gynėjas pirma visa ko rado reikalingu charakterizuoti teismą. Gynejas mano, kad prieš tokį teismą, kurs yra griežtai priešingų literatūros ir meno klausimuos nusistatymų sunku esą apginti Keturius Vėjus. Jis ginčijasi ir su kaltintoju, kodel jis tik detales nagrinėjo, bet labai mažai kalbėjo iš esmės.
       Jis taip pat nurodo ir į tai, kad patį naujojo meno (ir K. Vėjų) atsiradimą kaltintojas pateisina.
       O toliau Pr. Juodelis jau ėmėsi tiesioginio savo darbo ginti Keturius Vėjus. Jo nuumone vienas, bet visai pakankamas esąs argumentas, kuris pateisina Keturių Vėjų atsiradimą.
       Kiekviena epocha, – sako jis, – duoda savo meną. Koks tas menas? Jis galįs praeitam amžiuje susiformavusiems žmonėms nepatikti, atrodyti amoralus, keistas, bet jis turi savo epochos visas žymes ir jo kryptį nulemia ne iš anksto sugalvoti nuostatai, bet pats gyvenimas.
       Toliau pabrežiama, kad literatūra, kuri sugebėjo duoti gadynės dvelkimą, jokių teisinimų jau nereikalinga.
       Keturi Vėjai keistai atrodo, – sako jis, – daugeliui todel, kad esame pripratę prie praeito amžiaus estetikos ir meno formų. Gadynių skirtumas tame kaltas. Keturi Vėjai esą Lietuvoje naujojo meno užuomazga, šio dešimtmečio mūsų gyvenimo produktas.
       Kodel smunka senesnės meno srovės? Į tai atsakymo ieško gynėjas stengdamas sulyginti praeities žmogaus gyvenimą su dabartimi.
       Jau prieškariniai metai ir tai griežtai skiriasi nuo šių dienų. Prieškariniai žmonės dabar kalba apie visokius krizius. Nes jų stabai žlugo Didžiajam kare ir revoliucijose.
       Gynėjas nurodo į Spenglerį, kuris pranašauja Europai galą, Kaizerlingą, kuris nepasitikėdamas kūrybinėmis Europos jėgomis, nuvyko į Kiniją naujo mesijo ieškoti.
       Tai vis patvirtina, kad tarp praeities žmonių ir šių dienų yra susidarę konfliktai.
       Naujas pokarinis žmogus pasižymi tuo, kad jam lygiai neįdomus esąs laisvamaniškas filosofavimas ir lygiai paskutiniais metais pagarsėjęs neokatalicizmas. Šių dienų žmogui ne tiek rūpi gyvenimo prasmės, ieškoti, kurios taip uoliai ieškota praeity, kaip pats gyvenimas.
       Pati šių dienų atmosfera ir naujos gyvenimo formos, privertė menininkus ieškoti naujo stiliaus, naujų meno formų.
       Dabar stengiamasi vaizdus suprastinti, formas suvesti į elementares geometrines figūras. Tai vis daroma norint tiksliau atvaizduoti dabartį.
       Gynėjas toliau kalba apie Lietuvos gyvenimą. Jis sako, kad mūsų tarpe atsirado naujų procesų, kurių gali nepastebi vedamųjų straipsnių autoriai, bet kuriuos pajuto jautrūs menininkai.
       Atsirado, sako gynėjas, naujas mūsų visuomenės žmogus, kuris nebegali gyventi „Pragiedrulių“ gadynės idealais. Šiuo metu Lietuvos žmogus gyvena bendru su visa Europa gyvenimu. Ir tarp jo ir europiečio ne toks jau didelis pasidarė skirtumas. Ir mūsų menas gali prisiartinti savo stiliumi prie kitų Europos kraštų meno.
       Štai kokiais sumetimais gynėjas teisino teisiamuosius Keturius Vėjus.
       Gynėjas taip pat laikė savo pareiga atremti kai kieno kaltinimą, būk Keturi Vėjai neigią lietuviškumą mene. Gynėjo nuomone visuomenė statanti menininkams klaidingus reikalavimus.
       Negalima esą reikalauti, kad šių dienų jauni menininkai stengtųsi duoti tokios rūšies tautišką meną, kokio susilaukėm savo laiku iš Maironio ir jam artimųjų.
       P. Juodelis paleidžia sparnuotą posakį: Jų tautiškai romantiškų rašytojų idealas šiandien jau realizuotas ir jie paliko, nelyginant, sėdėt vežime, iš kurio arkliai iškinkyti.
       Tik patys mizerniausi, pradedantieji eilėraščių gamintojai, kurių tiek daug priviso, verčiasi, anot gynėjo, šitų senai išvalgytų bliūdų laižymu.
       Gynėjas teisingai pabrėžė, kad vėliau pasirodę mūsų dekadentai yra svetimos mokyklos žmonės. Jie pajuto prisirišimą prie liaudies kūrinių, ypač prie tų liaudies dainų, kur galėjo surasti sau artimos nuotaikos, todel, kad juos ta kryptim pastūmėjo rusų simbolistai, kurie tautiškąjį pradą savo kūryboje visados pabrėždavo.
       Gynėjo tokia nuomonė del santykių dekadentų ir liaudies: Tauta, t. y. liaudis su savo smūtkeliais, svodbine rėda, tautiškais audiniais ir užsilikusiom lietuvio būdo savybėm buvo jiems (simbolistams) savo rūšies    c a c a. Veikti ir plėtotis liaudžiai buvo uždrausta. Nes tada būtų sujaukti sumindyti įsivaizduoti tų ponų liaudies bruožai. Liaudį gerbti, aukštinti (apdainuot, pridursim, bernužėlį-dobilėlį ir mergelę-lelijėlę) jie buvo pasiruošę, bet reikalavo iš jos, kad ji išsižadėtų keistis, judėti, kad ji pasiliktų jiems saldus ir aukštas idealas.
       Bet kada mūsų visa liaudis ėmėsi darbo, ėmėsi tvarkyti savo krašto reikalus, tada žinoma jau liaudį garbinti, su kuria teko arti susidurti, rafinuoto skonio dekadentams nebebuvo progos. Ir mūsų dekadentai taip pat nustojo savo stabo. Kovojanti, dirbanti, nuolat kitėjanti visuomenė nebegalėjo išlikti tokiuo gražiu abrozdėliu, kokį sau dekadentai kadaise vaizdavosi.
       Kas nebarė Keturių Vėjų, kad jie savo idejas semia užsieniuos? Gynėjas pakalbėjęs apie bendrumą pažiūrų visų moderniųjų menininkų ir nurodęs, kad jų vienų kitiems artimumas pilnai suprantamas, pareiškia:
       – Ką gi Keturi Vėjai, girdi, importuotom idejom verčias, užtat Leonai Vitkauskai jau grynai namie auginti. Džiaukitės – sako.
       Gynėjas pagaliau sveikina Vėjus, kad jie išdrįso savu keliu eiti, kad jie neseka kitų kad ir žymių užsitarnavusių žmonių pėdomis. Tuo esą Keturi Vėjai ir įdomūs, kad jie pasirinko naują savotišką kelią.
       Pirmas nepriklausomo gyvenimo dešimtmetis – yra, gynėjo žodžiais, bandymų dešimtmetis. Vienas toks žymus bandymas ir yra Keturi Vėjai.
       Keturių Vėjų revoliucinis nusiteikimas labai suprantamas. Nes reikia pramušti nusistovėjusių trafaretų ir literatūrinių prietarų kevalas, kad būt galima savitai augti ir plėstis.
       Tiesa, kalbėjo dar ir kitas gynėjas pilietis vardu Baldauskas. Įsivaizduokit, išeina šviesiaplaukis jaunas vaikinas ir pasigyręs, kad čia be jo niekas nieko neišmano priverčia visą salę taip kvatotis, kad jau del jo paties asmens pasidaro ne visai patogu.
       Bendrai jis provincijos mitingierius, pamėgdžiodamas (į minutę ištarė ne mažiau šimto žodžių) stengės čia pat išrasti naujus jam vienam suprantamus terminus (kapital, materializmas ir pan.) nesusigraibė kas daryt, ar teisint Vėjus, ar juos kaltint. Iš pradžių teisino, bet pamatęs, kad K. Vėjai teisinimo nereikalauja, publikos didesniam pajuokimui jau kaltino juos. Žodžiu tuo salė turėjo mažą pertrauką ir galėjo kiek atsikvėpti.
       Teismas davęs dar po repliką kaltintojui ir gynėjams nutarė ekspertams žodžio nebeduoti ir tuo kai kuriuos jų mirtinai įžeidė. Pagaliau suteikiama progos Keturiems Vėjams ištarti savo paskutinį žodį.
       Jau „Lietuvos“ korespondentas pažymi, kad Keturių Vėjų atstovas (Petrėnas) pasakė „ekspresingai išlaikytą ir tik keturiavėjiškai dovanotina tema“ (?) kalbą ir kad ta kalba „sukėlė didelio įtempimo“.
       Tikrai Keturių Vėjų atstovas su nieku nerado reikalo ginčytis. Jis tik pasinaudojo kaltinamojo teise ištarti paskutinį žodį.
       Nors forma, kurią kaltinamųjų atstovas pasirinko ir buvo kiek nelaukta ir gal originalė, bet mes tikim, kad ne „gražiai sustilizuotą“, anot doc. Tumo, „kalbą“ – publika taip palankiai sutiko, bet pačias ten pareikštas mintis.
       Keturių Vėjų atstovo prunešimą salė sutiko kaipo senciją.
       Kaltinamasis aktas, ekspertyza, kaltinimai gynimas tai marga masė, kurioje daugeliui sunku susivokti. Atmosfera karšta, gal tokia kaip garsioje kriminalinėje byloje. Ima žodį kaltinamasis. Gal būt jis puls ant kelių ir atvirai prisipažinęs „как дошел до жизни такой“ maldaus pasigailėjimo.
       Pirmos ramios frazės. Kuris čia jūsų gynėjas, kuris kaltintojas? – teiraujasi jis. Kaltinimai? Nors gausūs, bet juokingi, pasenę kaltinimai negalėję į K. Vėjus padaryt įspūdžio. Tiek visokio stiliaus kaltinimų girdėję K. Vėjai tik šypsos dabartinius išgirdę. Docentas Tumas anais gerais laikais, kada K. V. Pranašas išėjo davė visiems toną: bepročiais mus, sako, pakrikštijo. Dabar žiūrėkit, jau rimtai pradeda kalbėtis ką čia su tais, jokiais nuostatais nenumatytais, K. V. daryti.
       K. V. džiaugias, kad kai kas (tame skaičiuje ir kaltintojas) pradeda dasiprotėti, jog 1922 metų vasario 16 d. (K. V. Pranašas) didelės reikšmės istorinė data. Kuo čia teisme operuota. Futuristiniu archyvu, kuris, nors futuristai prieš muziejus kovojo, bet dabar jau pats muziejus. Bet dabar jis prilipo prie Musolini. Ir jau niekas nenorės į šitokią kompaniją dėtis, tuo labiau K. Vėjai. Marinetti žymus praeity – dabar jokios įtakos į Europos meno gyvenimą nebeturi.
       „Tik tiek kaltinimų, sako K. V. atstovas, mes jų kur kas daugiau laukėm.
       Ką čia smulkmenom užsiimti! Štai visas preiskukurantas mūsų nusikaltimų. Mes patys jums padedam mus teisti. Štai klausykit:
       Mes nusikaltom prieš jūsų įstatymus. Mes anksčiau apgalvotu planu, aiškiai nusimanydami ką darom, sulaužėm, gerbiamieji akademikai, jūsų įstatymus.
       Čia teismo pirmininkas sulaiko K. V. atstovą ir prašo jį nevadinti teismo akademikais. Bet pastarasis matydamas prieš save akademikus stebisi ir savo ruožtu prašo padaryt taip, kad jis nematytų kas būtent yra teismas, tada jis pasitaisysiąs.
       Mažas incidentas tokiu būdu likviduojasi ir K. V. atstovas tęsia kalbą.
       Jūsų įstatymai, sako jis, liepė prisilaikyt tų ribų, kurios senai, gal šimtas metų kaip nustatytos. Jūsų įstatymai peikė visa ir siužetus ir vaizdus ir net žodžius, kurių jūs nerasdavot praeities foliantuos. Jūsų įstatymai liepė skaitytoją švelniai ir maloniai migdyti. Jūsų įstatymai liepė taip rašyti, kad raštus galėjo suprasti tik išrinktieji, tik nedidelis aukštojo meno gerbėjų būrelis.
       O mes išnešam meną į gatvę, mes rašom visiems, mes nesilaikom jūsų „grožio“ reikalavimų.
       Taip, gerbiamieji teisėjai, mes prisipažįstam visame tame kalti. Bet lygiai pabrėžiam, kad mes pasiryžę esam ir ateity prieš jus būti kaltais. Ir niekados, nelaukit – nepasitaisysim! Neisime jums mandagiai tūravoti.
       Bet to dar maža. Mūsų nusikaltimų yra kur kas daugiau.
       Štai dabar leskit jus visus paklausti:
       Kur priežastis, kad mes čia susirinkom. Kas mums įkvėpė tiek literatūros pamėgimo, kad tokiam negirdėtam pas mus skaičiuje ir taip atsidėję jos reikalus svarstom. Kas kaltas?
       Atsakymas aiškus: Keturi Vėjai. Naujas, visiems rūpimas, plačiai įdomus literatūros reiškinys.
       Kas atitraukė ponus profesorius nuo darbštaus istorinių dulkių veikimo? Kodel jie metė ginčus ar, anot operetės, „Barbarosa“ tikrai rūkė papirosus. Kodel jie ir visi čia lig šiol (jau vėlus laikas buvo) vargsta?
       Kur Kaltininkai? Atsak.: K. Vėjai.
       Nuolat jūs keikiat publiką, kad ji nesidomi literatūra, kad ji nelanko literatūrai skirtų pramogų, kad ji garsius jubiliejus aplenkia. Juokinga gi buvo, kada vieną tokį „jubilieušą“ pradėjot tuo, kad iš pat pradžios iškeikėt visuomenę ir nelaimingą studentiją, kad jos ten nebuvo.
       Dabar, ponai, prašau, apsidairykit. – Rodo K. V. atstovas į salės tirštumas ir priduria: tikiuos nerasit progos bartis.
       Kas tame kaltas? Vėl tie patys Keturi Vėjai!
       Arba mažmožis, sako K. Vėjų atstovas. Štai kai kurie buvę „menininkai“ Čipurnos restorane buvo radę sau tinkamiausį gabumų ir talentų pritaikymą. Vadinas, nusivylę metė „aukštas materijas“, ėmėsi apčiuopiamo Čipurnos. Bet pakako pasirodyt K. Vėjams ir jie vėl mobilizavos literatūros darbui: apie K. Vėjus štai žavėtinas recenzijas rašo; vadinas, grįžo į literatūrą.
       Kas čia kaltas? – Žinoma, Keturi Vėjai!
       Tur būt daug kas girdėjot pasigyrimus tų, kuriuos teismas be abejo mielai savo globon paimtų, jog jie rašą ateičiai. Mes kalti. Tokio žingsnio nedarom: nenorim konkuruoti su ateities kolegomis. Mes rašom šių dienų žmogui. Ir dar drįstame tvirtinti, kad manančių, jog jie rašo ateičiai, raštai iš tikrųjų ne ateities, bet gilios praeities skaitytojams skirti. Tikėkit, sako; mums gerbiamieji, kad jų tikri skaitytojai jau senai grabuos guli.
       Keturi Vėjai esą kalti ir tame, kad vos „nesutrepniję“ ir dabartinio teismo daktaro B. Sruogos, kuris iš Müncheno buvo bepradedąs dainuo apie „dantistę ir akušerką“ beveik keturiavėjiškam stiliuje. Už tat jis kaipo truputį „griešnas“ ypač greitas teisti K. Vėjus.
       Tokie mūsų nusikaltimai. Ir juos išdėstę sako K. V. atstovas, mes nenorėtume, kad teismas mus išteisintų.
       Didžiausias mums pavojus iš teismo tas, kad jis gali mus išteisinti.
       Mes žinom, kaip elgiamasi kartais su poetais (taip vieną kartą ir su Duonelaičiu buvo pasielgta). Juos padailina, apipiausto, ir vėliau jau priima. Tad mes ir nenorim kad mus apipiaustytų, o paskui gal ir pateisintų.
       Mes nieko savo nenorim nustoti.
       Tik prašom nė nemėginkit mus išteisinti, nes tai būtų veidmaininga. Mes tikim kad jūs būsit nuoseklūs ir esam pasiruošę skaudžiausiam verdiktui, – sako Keturių Vėjų atstovas.
       Kaip dideli nusikaltėliai mes reikalaujam sau tinkamos pagarbos. Mes nežinom jokio kuklumo ir iš niekeno rankos nelaukiam pripažinimo.
       Teiskit mus! Apkaltinkit, pasmerkit.
       Mes baigiam savo kaltinamųjų žodį šauksmu:
       Lai gyvuoja jūsų smerkiami ir vis delto daugiau ir daugiau mylimi   K e t u r i   V ė j a i!
       Tuos žodžius ištaręs K. V. atstovas J. Petrėnas apleidžia estradą ir salę. Kartu su juo išeina ir visi K. V. dalyviai.
       „Lietuvos“ korespondentas užprotokolavo: „Toks nepaprastas gynimosi būdas padarė įspūdžio ir sukėlė universiteto rūmų rimtumui nepritinkančių ovacijų“.
       Teismas ilgai galvojęs išnešė dabar jau plačiai žinomą sprendimą.
       Paprakaitavęs teismas pripažino ir K. V. girtinas pastangas kurti gyvai grožinei literatūrai nesuvaržytai bet kuriom tradicijom, kovoti su pasenusiu šablonu, pažymėjo K. V. temperamentingumą ginant savo pažiūras ir gaivinančią įtaką poezijai. Bet K. Vėjų atstovo reikalavimus pildydamas teismas nuteisė K. V. „iki gyvos galvos sunkiems literatūros darbams“. Po 20 metų duodama teisės apeliuoti į kitos kartos toki pat teismą.

K. V. report.      

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 4. – Kaunas, 1928 m. vasaris