Ak! Toji saulė — rupūžė, rupūžė!
Ak! gyvatė!
Kai ji, brolytį, užpučia,
Esi gatavas.

Lekia vėjas — žaltys,
Žalsvai melsvai susiraitęs,
Ir toji upė — gyvatė
Plaukia, aplenkus giraitę...

Ir tas kumelys —
Juodas šetonas,
Vakar kai žvengė
Lauko pašonėj.
Ir tas bernas — jautis,
Ir tą merga — karvė.
Vakar buvo pagautas
Su šitąja lerva.

Ir tų grįčių baltos blakstienos
Atmeta akį.
Supa vėjas — žaltys,
Plaukia — gyvatė.

Ir tas bernas — jautis
Kažkur eisiu kieto arklo kryžium.
Ką ta mergė jaučia
Šita lerva, — šita vyža...

Ir kiekvienas — velnias,
Ir kiekvienas —
Perkūnas,
Gyvatė,
Paralis,
Devyni.
Ką jūs čia darot,
Ką jūs čia matot?
Supa vėjas — žaltys,
Plaukia — gyvatė.

_________________
Kalba autentiška
Keturi vėjai Nr. 3. – Kaunas, 1927 m. lapkritis