Kazio Binkio 100 pavasarių išėjo senai. Apie šią knygą nors ir nemaža kalbėta, bet dar toli gražu nepakankamai. Ji įvertinta labai keistai. Dauguma mūsų „pateptųjų“ kritikų parašė tokias recenzijas, kad stačiai negali atsistebėti kritikų žlibumu. Bet štai po to, kai jau buvo ištarti visi svarūs teisemieji žodžiai, pasirodė recenzija. Recenzija be pykčio, be perdėjimų, joje pabrėžiama:

       „Keturius Vėjus“ nepalankiai sutiko tiek mūsų klasiškosios poezijos atstovai, tiek ir patys „dekadentai“ (Sruoga), kuriems „Keturių Vėjų kryptis pasirodė iš esmės priešinga. Vadinasi, pomaironiniame mūsų literatūros laikotarpyje futurizmas sudaro lyg ir trečiąjį žymesnį raidos etapą. Su tuo reikia skaitytis“.

       Ypač svarbu, kad nors vienas iš recenzentų pagaliau dasiprotėjo, kad „su tuo reikia skaitytis“.

       Toliau toje recenzijoje yra gan nuosekliai (retenybė pas mus!) gvildenama Kazio Binkio kūryba. Nuoširdus noras suprasti, pastangos priartinti prie skaitančiosios visuomenės lig šiol taip sunkiai įkandamas naujosios poezijos formas.

       Sveikintina ir turint ankstybesniąją kanonadą galvoje, nuostabu!

       Bet reikšmingiausias recenzijos galas. Štai pasiskaitykit: „100 pavasarių“ mūsų naujoje literatūroje, be abejo, užima vieną pirmųjų vietų. Nesileisdami į platesnius svarstymus, patariame pasistengti Binkio kūrybą prieiti atviromis širdimis: mes jaunieji rasime ten daug artima (mūsų pabraukta).

       Kuo gi ši recenzija keista? Pirm visa ko ji išspausdinta Jakšto įtakoje esančio jaunimo laikrašty „Ateityje“.

       O antra? O antra ji tokia, kad jai panašios reikėjo laukti greičiau iš tų, kurie sakosi esą literatūros ugdymu susirūpinę.

       Ten pasirašo Petr. Juodelis. Reikia atsiminti šią pavardę. Lietuvoje, gaila, ne visi drįsta atvirai, priešingą kitiems, savo nuomonę ištarti.

       Pe.      

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 3. – Kaunas, 1927 m. lapkritis